Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-04-25 · Administracinė byla Nr. A-525-54-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-10-23Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-04-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-25
Bylos Nr.
A-525-54-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01880-2012-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Atsakovas
Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“
Administracinė byla Nr. A525-54/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01880-2012-5Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“ dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ su skundu (b. l. 1−10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2012 m. birželio 13 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyriaus Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi aktą Nr. PA-1960(V12) (toliau – ir Aktas).

Taip pat pateiktas prašymas iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje priėmimo sustabdyti Akto su jame išdėstytais nurodymais galiojimą.

Nurodė, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos Vilniaus apskrities skyrius (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. birželio 13 d. atlikęs pareiškėjo Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas) laikymosi kontrolę tiekiant šilumos energiją ir karštą vandenį gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), Vilniuje (pareiškėjas minėto daugiabučio namo karšto vandens tiekėju yra nuo 2011 m. gruodžio 1 d., remiantis 2011 m,. gruodžio 1 d. administratoriaus UAB „Corpus A“ prašymu), surašė Aktą. Akte atsakovas nurodė: 1) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu iki 2012 m. birželio 28 d. informuoti Inspekciją. Nurodė, kad su Aktu ir jame esančiais nurodymais pareiškėjui nesutinka. Rėmėsi 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau − ir Taisyklės) 227.4 punktu ir pažymėjo, kad iki tol, kol pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, galiojančių teisės aktų pagrindais ir terminais įgis galimybę įrengti jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius minėtame gyvenamajame name, nepagrįstai ignoruojama šio namo bendratučių pareiga rūpintis jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologine patikra esant poreikiui, bei pareiškėjo paaiškinimai ir įrodymai, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens skaitiklių, gyventojams priklausantys skaitikliai laikomi paskirstomaisiais−neatsiskaitomaisiais, o tokiems skaitikliams, metrologinis reglamentavimas netaikomas. Tokių skaitiklių buvimą reglamentuoja Taisyklių 47.3.3 punktas. Teigė, kad pagal Taisyklių 47.3 punktą, šilumai paskirstyti patalpų savininkams − šilumos vartotojams gali būti naudojami ir statinio projekte (ar jo dalyje) nurodytoje vietoje įrengti šilumos, šilumnešio, vandens kiekio matavimo prietaisai, kurie nėra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, bet jų rodmenų ataskaitos naudojamos šilumos išdalijimo proporcijoms nustatyti, jeigu šalių susitarimu šilumos pirkimo-pardavimo vietoje nenustatyta kitaip. Prie tokių įvadinio šilumos skaitiklio į gyvenamąjį namą patiektos ir apskaitytos šilumos energijos paskirstomųjų tarp namo gyventojų apskaitos prietaisų priskiriami ir karšto vandens skaitikliai butuose (Taisyklių 47.3.3 punktas). Ten pat (Taisyklių 51 punktas) nurodyta, jog Taisyklių 47.3 punkte nurodytus neatsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus (išskyrus karšto vandens skaitiklius, kuriuos teisės aktuose nustatyta tvarka įrengia karšto vandens tiekėjas) savo lėšomis įsigyja, įrengia ir prižiūri šilumos vartotojas, jeigu šalių sutarimu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje ar Lietuvos Respublikos teisės aktais nenustatyta kitaip. Atsižvelgdamas į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjas darė išvadą, kad atsiskaitomasis šilumos energijos kiekio matavimo prietaisas (atsiskaitomasis apskaitos prietaisas) yra įvadinis skaitiklis, kuris priklauso šilumos tiekėjui, yra jo įrengiamas, keičiamas bei prižiūrimas (tame tarpe metrologiškai tikrinamas), rodo į vartotojams priklausantį pastatą pateiktą (jame sunaudotą) šilumos kiekį. Šiluma name paskirstoma bei sąskaitos kiekvienam atskiram namo vartotojui išrašomos pagal kiekvienam atsiskaitymo laikotarpiui sudaromo šilumos balansą, atsižvelgiant į pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio atsiskaitomojo prietaiso apskaitytus ir patiems vartotojams priklausančių neatsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų (šilumos skaitiklių, karšto vandens skaitiklių ir kt.) parodymus, deklaruojamus pačių vartotojų (šių skaitiklių naudotojų). Atsižvelgiant į tiekimo vartojimo riboje (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 11 str.) įrengto atsiskaitomojo apskaitos prietaiso parodymus (pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 ir 4.82 str.) yra paskirstomas ir parduodamas visas į pastatą patiektos šilumos energijos kiekis), įvadinis šilumos apskaitos prietaisas turi būti metrologiškai įteisintas ir periodiškai tikrinamas. Pažymėjo, jog ir Inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. 13SR-244 nurodyta, kad teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas pirkimo-pardavimo vietoje įrengtam įvadiniam šilumos skaitikliui, tačiau netaikomas butuose esantiems skaitikliams, t. y. teisinis metrologinis reglamentavimas neatsiskaitomiesiems prietaisams netaikomas. Nurodė ir tai, kad gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų savininkų įrengti karšto vandens skaitiklių tipai yra įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių registrą, skaitikliai techniškai tvarkingi ir užplombuoti UAB „Vilniaus energija“ plombomis. Šie skaitikliai yra butų savininkų nuosavybė. Pagal galiojusius teisės aktus per paskutinius 10−15 metų vartotojai patys įsirenginėjo karšto vandens apskaitos prietaisus butuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, todėl šie skaitikliai nuosavybės teise priklauso vartotojams, o ne šilumos tiekėjams, geriamojo vandens tiekėjams, karšto vandens tiekėjams ar kitiems tretiesiems asmenims. Už vartotojams jų butuose įsirengtų karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą bei priežiūrą buvo ir tebėra atsakingi patys apskaitos prietaisų savininkai, iš kurių joks mokestis už tai nebuvo ir nėra renkamas (iki 2009 m. sausio 7 d. galiojusių Taisyklių 204, 212 p.). Analogiškai ir pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, 16 straipsnio 4 dalį, Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos 17 punktą, apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis gali būti pradėtas taikyti, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui (karšto vandens tiekėjui). Tuo tarpu apie vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinius patikros intervalus karšto vandens tiekėjas informacijos neturi, šių skaitiklių priežiūros ir metrologinės patikros sąnaudos į jokias (nei šilumos, nei karšto vandens) kainas nebuvo, nėra ir pagal galiojančius teisės aktus, negali būti įtrauktos. Dėl antro nurodymo Akte paaiškino, jog tuose namuose, kuriuose UAB „Vilniaus energija“ nuo 2010 m. gegužės 1 d. atlieka karšto vandens tiekėjo funkciją, taip pat daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, kurių gyventojai nustatyta tvarka nepasirinko kito karšto vandens tiekėjo arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdo be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo, nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys ir metrologiškai patikrinti karšto vandens skaitikliai yra pradėti rengti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos bei Komisijos patvirtintus tokių prietaisų įrengimo planus. Teigė, kad net ir esant tinkamam teisiniam reguliavimui bei pakankamam finansavimui, daugiau kaip du šimtus tūkstančių vartotojų butuose esančių, jų pačių per pastaruosius 10−15 metų įsirengtų skaitiklių pakeisti naujais per trumpą laiką neįmanoma. Kadangi nurodyti terminai naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių įrengimui, nustatyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Komisijos sprendimais, dar nėra pasibaigę, mano, kad Inspekcija neturi pagrindo reikalauti su tuo susijusių pareigų vykdymo. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Aktas turi būti panaikintas ir dėl to, kad neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų: jis nepatvirtintas antspaudu, nenurodyta apskundimo tvarka, nurodymai nemotyvuoti, konkretūs pažeidimai nepakankamai ištirti ir neindividualizuoti.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 95−99), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka.

Paaiškino, kad pagal 2012 m. gegužės 17 d. vartotojo prašymą atliko patikrinimą dėl teisinės metrologijos reikalavimų tiekiant šilumos energiją ir karštą vandenį Vilniaus miesto gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikymosi. Pasirinktinai patikrinus nurodyto namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butuose įrengtus karšto vandens skaitiklius, nustatyta, kad parduodamo karšto vandens kiekiui nustatyti naudojami ZR Rubikon ETW tipo vandens skaitikliai. Šių skaitiklių tipas įrašytas į Lietuvos matavimo priemonių registrą. Visi tikrinti karšto vandens skaitikliai užplombuoti pareiškėjo plombomis ir yra butų savininkų nuosavybė. Pareiškėjas atlieka naudojamų skaitiklių priežiūrą. Visuose namo butuose įrengti karšto vandens skaitikliai neturi galiojančių patikros žymenų ar kitų galiojančią patikrą patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Metrologijos įstatymo, kitų teisinę metrologiją ir šilumos ūkio veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, taip pat remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi Nr. A14-1166/2005, už padarytus pažeidimus pareiškėjui paskirti įvykdytini nurodymai. Rėmėsi LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012, ir nurodė, kad bet kokiu atveju vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra. Už jos organizavimą atsakingas karšto vandens tiekėjas. Šiuo atveju karšto vandens skaitiklių naudojimą patvirtina pareiškėjo uždėtos plombos ir skaitiklių plombavimo aktai, kuriuose pareiškėjo nurodyta mokesčius už karštą vandenį skaičiuoti pagal skaitiklio (-ių) rodmenis. Pasisakydamas dėl pirmojo Akto reikalavimo atsakovas nurodė, jog jo vykdymas susijęs su Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Taip pat pažymėjo, jog remiantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 163 punktu, karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Todėl nėra aišku, kodėl pareiškėjas, būdamas atsakingu už teisinės metrologijos reikalavimų laikymąsi, nevykdo imperatyvių įstatymo reikalavimų ir nepaaiškina, kodėl neprisiima įstatymo nustatytos atsakomybės matavimo priemonės naudotojui, Įstatyme ir Taisyklėse nustatytos prievolės tiekėjui savo lėšomis įrengti karšto vandens skaitiklius. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas pažeidžia minėtų teisės aktų reikalavimus ir tuo aspektu, kad neįrengia skaitiklių. Be to, Taisyklių 175 punkte nurodyta, kad vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Pareiškėjo elgesį, naudojant skaitiklių, neturinčių metrologinės patikros rodmenų, duomenis, atsakovas vertino kaip karšto vandens vartotojų interesų pažeidimą. Dėl to Inspekcijos viršininkas nurodė parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus. Taip pat nurodė, kad Akto antrasis nurodymas yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 177.4 punktą, draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą. Taip pat pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis karšto vandens tiekimo veiklą pradėjo tik 2010 m. gegužės 1 d. ir iki to nebuvo karšto vandens tiekėju, todėl neturėjo pareigos įrengti karšto vandens apskaitos prietaisų ir atlikti jų metrologinę patikros. Atkreipė dėmesį, kad LVAT, įvertinęs dar 2007 m. galiojusį teisinį reglamentavimą, 2010 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010 nusprendė, kad UAB „Vilniaus energija“ buvo laikytina karšto vandens tiekėja. Pabrėžė, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi Matavimo priemonių techninio reglamento, patvirtinto Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31, MP-001 priedo „Vandens skaitikliai“ 24 punktu, numatančiu, kad skaitiklių savininkai yra atsakingi už tinkamą skaitiklių techninę priežiūrą ir laiku atliktą patikrą. Pažymi, kad Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje matavimo priemonės naudotojui nustatyta atsakomybė metrologiškai tikrinti matavimo priemonę, o Taisyklių 175 punkte nurodyta, kad vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Teigė, jog pagal teisės aktų hierarchiją, pareiškėjas, kaip ir Inspekcija, pirmiausia savo veikloje turi remtis įstatymų nuostatomis, kuriose nustatyta pareiga tiekėjui atlikti metrologinę karšto vandens skaitiklių patikrą. Kartu pažymėjo, kad tikrintame name įrengtų karšto vandens skaitiklių tipai įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių registrą, skaitikliai techniškai tvarkingi ir užplombuoti. Atsižvelgiant į tai, karšto vandens apskaičiavimui taikyti Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 nustatytą normatyvą pareiškėjas šiuo atveju negali, nes tam, remiantis Taisyklių 178.3 punktu, jis turėtų pateikti duomenis, kad visi vartotojų karšto vandens skaitikliai yra sugadinti. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Akte pareiškėjui nėra nustatyta pareiga nedelsiant pakeisti visus gyventojams priklausančius karšto vandens skaitiklius, o tik nurodyta iki 2012 m. birželio 28 d. informuoti Inspekciją apie Akto nurodymų vykdymo eigą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 83−84), kuriuo prašė nagrinėti bylą UAB „Corpus A“ nedalyvaujant.

Nurodė, kad UAB „Corpus A“ yra atsakinga už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrojo naudojimo objektų priežiūrą ir administravimą. Bendrose pastato patalpose nėra įrengtų karšto vandens skaitiklių, administratorius neatsakingas už jų priežiūrą, skaitikliai jam nėra perduoti. UAB „Corpus A“ žiniomis, karšto vandens skaitikliai įrengti kiekvieno buto viduje, priėjimo prie jų administratorius neturi, duomenys perduodami tiesiogiai pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 86−91), kuriuo prašė bylą nagrinėti savo nuožiūra. Taip pat prašė Komisijos statusą nagrinėjamoje byloje iš trečiojo suinteresuotojo asmens pakeisti į išvadą teikiančią instituciją .

Nurodė, kad dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), ką ir turėjo atlikti šilumos tiekėjas, o atsiskaitymams su vartotojais naudoti karšto vandens apskaitos prietaisus gyventojų butuose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, darė išvadą, kad Aktas teisėtas ir pagrįstas. Kartu paaiškino, kad Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, nei su pareiškėju, nei su atsakovu nesieja jokie teisiniai santykiai ir bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms. Dėl šių priežasčių darė išvadą, jog įtraukti Komisiją dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nėra teisinio pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu (b. l. 125−132) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi ginčui aktualios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 1 ir 4, 5 dalimis, 28 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Taisyklių 8, 163, 174, 175 punktais, LVAT nutartimis, kuriose pažymėta, jog vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-25. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010); vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012); butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (žr. 2012-09-20 nutartis byloje Nr. A492-1722/2012). Atsižvelgiant į tai, pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal šių prietaisų rodmenis (pareiškėjas pripažįsta skaitiklius, įrengtus (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip atsiskaitymui už karštą vandenį naudojamą matavimo priemonę), todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas – pareiškėjas.

Teismas taip pat rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 5 dalimi ir darė išvadą, kad, atsakovas turėjo pareigą tikrinti ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta. Taip pat rėmėsi Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 (2006 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1R-400 redakcija) 10.1 ir 11. 5 punktais ir pažymėjo, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai patikrinimo 2 punktu įpareigojo pareiškėją parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašus, patvirtinti juos vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus. Toks nurodymas yra neatsiejamai susijęs su Akto pirmuoju nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą. Pripažintina, kad aplinkybė, jog karšto vandens apskaitos prietaisai yra įrengti pačių butų savininkų, vertintina kaip sudaranti tam tikras objektyviai sudėtingesnes sąlygas artimiausiu laiku pakeisti ar organizuoti metrologinę patikrą didelio skaičiaus apskaitos prietaisų, tačiau ji neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos vykdyti įstatymo reikalavimus. Pagal Taisyklių 177.4 punktą draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens tiekėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą.

Dėl Akto 3 punkto, teismas pabrėžė, kad juo pareiškėjas įpareigotas informuoti atsakovą apie darbų eigą iki 2012 m. birželio 28 d. Kartu pažymėjo, kad šiuo nurodymu atsakovas neprašė pareiškėjo name įrengti iki atitinkamo termino karšto vandens skaitiklius ir atlikti jų metrologinę patikrą, o tik informuoti apie planuojamus atlikti darbus ir jų terminus. Teismo vertinimu, toks kontroliuojančiosios institucijos nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti taip pat nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ekonominėmis galimybėmis įvykdyti skundžiamo Akto nurodymus, nepasisakys.

Dėl Akto turinio atitikimo įstatymo reikalavimams teismas pažymėjo, kad reikalavimai Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto turiniui nustatyti Lietuvos metrologijos inspekcijos viršininko 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 11V-54 patvirtiname Teisinės metrologinės priežiūros atlikimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Aprašo 25 punkte nustatyta, kad patikrinimo akte turi būti nurodytas patikrinimo pradžios ir pabaigos laikas. Patikrinimo akto baigimo data yra laikoma data, kai patikrinimo aktą pasirašo (ar kitokiu būdu supažindinami) tikrinamo ūkio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Su patikrinimo aktu pasirašytinai supažindinamas ūkio subjekto vadovas arba jo įgaliotas asmuo (26 p.). Patikrinimo aktai surašomi trimis egzemplioriais. Pirmas patikrinimo akto egzempliorius su prie patikrinimo akto pridėtais dokumentais (originalais) saugomas Inspekcijoje, antras patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas ūkio subjekto vadovui arba jo įgaliotam asmeniui, trečias saugomas Inspekcijos teritoriniame padalinyje, atlikusiame ūkio subjekto veiklos patikrinimą (27 p.). Sprendime taip pat nurodyta, kad nagrinėjamam ginčui kaip bendroji norma taikytinas ir VAĮ, be kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus individualiam administraciniam aktui (3, 8 straipsniai). Taigi, patikrinimo aktas turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti aukščiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame aiškiai ir išsamiai turi būti nurodytos metrologinę patikrą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės. Iš byloje esančio patikrinimo akto turinio teismas darė išvadą, kad jis iš esmės atitinka įstatymų reikalavimus. Su patikrinimo aktu buvo supažindintas pareiškėjo įgaliotas atstovas, kuris raštu nurodė, kad su Akto išvadomis ir nurodymais nesutinka, paaiškinimus pateiks per papildomą terminą. Tai reiškia, kad pareiškėjui buvo pakankamai žinomos Akto priėmimo faktinės aplinkybės, motyvai bei teisinis pagrindimas, o kiti ginčijamo Akto turinio trūkumai (apskundimo tvarkos nenurodymas, antspaudo nebuvimas) nesukliudė pareiškėjui aktyviai ginti savo teisių ir interesų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog skundžiamas Aktas teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti dėl pareiškėjo skunde nurodytų ir kitų motyvų, nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 139−150), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą pilnai.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) teismas nepagrįstai ignoravo gyventojų − butų savininkų pareigą rūpintis jiems nuosavybės teise priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologine patikra esant poreikiui bei pareiškėjo paaiškinimus ir teisinius norminius įrodymus, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančiu karšto vandens skaitiklių, gyventojams priklausantys karšto vandens skaitikliai laikomi paskirstomaisiais−neatsiskaitomaisiais, o tokiems paskirstomiesiems butuose esantiems karšto vandens skaitikliams teisinis metrologinis reglamentavimas netaikomas. Pastebi, kad Aktas grindžiamas Metrologijos įstatymo 17 straipsnio antra dalimi, pagal kurią juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Tačiau pareiškėjas nėra juridinis asmuo, tiekiantis rinkai, įrengiantis (įrengęs) ar naudojantis butų savininkams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius. Pažymi, jog vartotojams buvo siūloma pareiškėjui, kaip karšto vandens tiekėjui perduoti jiems priklausančius skaitiklius, tačiau vartotojai į šį pasiūlymą neatsiliepė ir taip prisiėmė riziką dėl su skaitiklių nuosavybės teise susijusių pareigų nevykdymo.

2) Pareiškėjas neturi pareigos atlikti ne jam priklausančių karšto vandens skaitiklių patikros. Be to, Taisyklės draudimo naudoti metrologiškai nepatikrintų vartotojams priklausančių karšto vandens skaitiklių nenumato. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Akto 3 punktu pareiškėjas įpareigota tik informuoti Inspekciją apie darbų eigą, šiuo nurodymu neprašoma pareiškėjui iki atitinkamo termino įrengti (duomenys neskelbtini) daugiabučiame name karšto vandens skaitiklius ir atlikti jų metrologinę patikrą, o tik informuoti apie planuojamus atlikti darbus ir jų terminus.

Žemesnės instancijos teismas

3) Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3052 121/2011, kuriame išaiškinta, kad „skundžiamas nurodymas yra bendro pobūdžio, todėl teismas plačiau neanalizuoja Taisyklių ir nevertina jų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams“. Ten pat pasisakydamas dėl tokių Bendrovei nepriklausančių (vartotojų nuosavybėje esančių) karšto vandens skaitiklių teismas nurodė, kai „kolegijos nuomone, pareiškėjas, nebūdamas šių matavimo prietaisų savininku, nesali daryti įtakos patikros atlikimui pagal teisės aktų reikalavimus, todėl nurodymo dalis sudaryti skaitiklių patikros grafiku vertintina kaip prieštaraujanti teisės aktams. Skundžiamo nurodymo dalis, kuria pareiškėjas įpareigojamas sudaryti skaitiklių patikros grafikus, naikintina“. Atsižvelgiant į tai darė išvadą, jog kadangi pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės tapačios aptartajai, Akto nurodymų dalis, kuria reikalaujama sudaryti skaitiklių patikros grafikus yra naikintina, kaip prieštaraujanti teisminės jurisprudencijos tęstinumui.

4) Teismas teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, analizavo remdamas išimtinai atskiromis Metrologijos įstatymo bei Šilumos ūkio įstatymo normomis, neatsižvelgdamas į juos detalizuojančius ir pareiškėjo ūkinę veiklą kryptingai reglamentuojančius poįstatyminius teisės aktus bei viešus valstybės institucijų išaiškinimus.

5) Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas karšto vandens tiekimo veiklą, pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą, jo turinį patvirtinančius valstybės institucijų nurodymus ir išaiškinimus, Vilniuje, de facto ir de jure pradėjo vykdyti tik nuo 2010 m. gegužės 1 d.; kad karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį pareiškėjas į sąskaitą gali įtraukti tik tuose namuose, kuriuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausantys skaitikliai; kad lėšų akimirksniu visame Vilniaus mieste įrengti naujus karšto vandens tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius nepakanka, o privilegijų, (duomenys neskelbtini) daugiabučiame name pirmumo tvarka įrengiant karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius teismo sprendimo pagrindu, kurti negalima; kad gyventojams priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros, priežiūros sąnaudos nebuvo, nėra ir negali būti įtrauktos i šilumos ir(ar) karšto vandens kainas; kad pareigą deklaruoti karšto vandens skaitiklių duomenis turi vartotojai (Taisyklių 227,4 p.); kad Karšto vandens skaitiklių įrengimo planai bei terminai yra ir bus derinami su Vilniaus miesto savivaldybe bei Komisija.

6) Aktas savo turiniu, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei viešajam interesui, o tai yra pagrindas jį panaikinti. Teismas Akto dalies teisėtumo/neteisėtumo šių kriterijų atžvilgiu nevertino. Teigia, kad įpareigojimą atsiskaitymui naudoti rodmenis šilumos ir karšto vandens skaitiklių tik su galiojančia metrologine patikra, teoriškai galimas dviem būdais: 1) vadovaujantis Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 5.2 punktu, karšto vandens vartotojams, kurie karšto vandens duomenis deklaruoja pagal jiems nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, kurių metrologinė patikra yra pasibaigusi, taikyti teisės aktų nustatytą karšto vandens normatyvą pagal bute/patalpoje deklaruotų asmenų skaičių, tačiau tai prieštarautų Inspekcijos viršininko išaiškinimui, pateiktam 2011 m. spalio 12 d. rašte Nr. 13SR-309, kad Taisyklių 177 punktas nedraudžia naudotis vartotojams nuosavybės teise priklausančių skaitiklių rodmenis; arba 2) karšto vandens tiekėjui nedelsiant pakeisti visus Vilniaus miesto gyventojų butuose esančius karšto vandens skaitiklius (daugiau 200 000 vnt.) naujais, karšto vandens tiekėjui priklausančiais atsiskaitomaisiais skaitikliais, tačiau tai neįmanoma be pakankamo finansavimo bei realaus pereinamojo laikotarpio. Taigi Aktas prieštarauja VAĮ įtvirtintiems principams − proporcingumui, objektyvumui. Pirmojo Akto reikalavimo realiai įgyvendinti neįmanoma, o antrasis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tai savo praktikoje yra pripažinęs LVAT.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 156−161), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 164−165), kuriuo prašo pakeisti Komisijos procesinę padėtį, išbraukiant Komisiją iš trečiųjų asmenų, ar pripažinus Komisijos dalyvavimą reikalingu, pakeisti Komisijos statusą iš trečiojo suinteresuotojo asmens į išvadą teikiančią instituciją ir bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodo, kad Komisija, nustatydama karšto vandens kainos dedamąsias, pagal Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21d. nutarimu Nr. 03-106, 39 punktą, planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį nustato iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 procentų, leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 procentai Atkreipia dėmesį, kad karšto vandens apskaitos prietaisų atitikimas metrologinės patikros reikalavimams ir apskaitos prietaisų nuosavybė neturi jokios įtakos nustatant karšto vandens kainas. Pabrėžia, jog Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, nei su pareiškėju, nei su atsakovu nesieja jokie teisiniai santykiai ir bylos išsprendimas neturės tiesioginės ar netiesioginės įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Inspekcijos 2012 m. birželio 13 d. patikrinimo akto Nr. PA-1960(V12) (b. l. 11−12), kuriame atsakovas, vadovaudamasis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų 11.5 punktu, pareiškėjui nurodė: 1) vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra; 2) parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus; 3) apie nurodymų vykdymo eigą raštu, iki 2012 m. birželio 28 d. informuoti Inspekciją.

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog administracinio teismo kompetencija neapima administracinio akto vertinimo ekonominio tikslingumo aspektu (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ekonominiu Akto ir jame nustatytų nurodymų vertinimu, būdų ir ekonomių galimybių įvykdyti atsakovo nurodymus, tam panaudotų lėšų galimo kompensavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisakys.

Aptariant ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pirmiausia pažymėtina, ginčui aktualios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 15 straipsnio 2 dalis numato, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas (16 str. 5 d.). Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

Ginčui aktualios redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 163 punktas taip pat nustatė, jog karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą.

Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 22 d.) 28.5 punkte taip pat buvo nustatyta, jog šilumos tiekėjas <...> organizuoja atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų patikrą, o 31.4 punktas nustatė, jog karšto vandens tiekėjas <...> užtikrina atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą, organizuoja patikrą.

Atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas, ginčui aktualios redakcijos Taisyklių 8 punkte apibrėžtas kaip vartotojui patiektos šilumos kiekio matavimo prietaisas, pagal kurio rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą. Taisyklių 174 punktas taip pat nustatė, jog pastato buto ar kitų patalpų savininkui <...> iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens teikėjų nuosavybėn. Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Karšto vandens skaitiklis įrengiamas prieš vartotojo karšto vandens skaitiklį, karšto vandens tiekėjui priimtinoje vietoje (Taisyklių 175 p.). Įsigaliojus šioms Taisyklėms, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai (Taisyklių 173 p.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012).

Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, o ir pats pareiškėjas neginčija ir skunde nurodo, kad jis yra daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, karšto vandens tiekėjas. Akte nurodyto daugiabučio namo vartotojai už karšto vandens tiekimą atsiskaito pagal butuose įrengtų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis (pareiškėjas ir pats pripažįsta skaitiklius, įrengtus ginčo daugiabučiame name kaip atsiskaitymui už karštą vandenį naudojamą matavimo priemonę, nes pats nurodo, kad šiluma name paskirstoma bei sąskaitos kiekvienam vartotojui yra išrašomos kiekvienam atsiskaitymo laikotarpiui sudaromo šilumos balanso pagrindu pagal pastatui patiektos šilumos energijos įvadinio prietaiso apskaitymus ir patiems vartotojams priklausančių šilumos apskaitos prietaisų parodymus, deklaruojamus pačiu gyventojų).

Atlikusi nurodytų teisės aktų ir teismų praktikos analogiškose bylose sisteminę analizę, bei įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo daugiabučio namo butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, už kurių įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas – pareiškėjas.

Kartu pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjas ginčo name yra įrengęs ir įvadinį skaitiklį, nepaneigia fakto, jog šilumos apskaitai naudojami ir gyventojų butuose esantys skaitikliai, taigi, jie taip pat laikytini atsiskaitomaisiais šilumos apskaitos prietaisais, lemiančiais pareiškėjui aptartas pareigas.

Taip pat pastebėtina, jog aplinkybė, kad karšto vandens apskaitos prietaisai yra įrengti pačių butų savininkų, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertintina kaip sudaranti tam tikras objektyviai sudėtingesnes sąlygas artimiausiu metu pakeisti ar organizuoti didelio kiekio apskaitos prietaisų metrologinę patikrą, tačiau neatleidžia pareiškėjo nuo šių teisės aktuose nustatytų pareigų įvykdymo (žr. pvz. 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Akte pareiškėjui pateiktas nurodymas atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra, yra teisėtas ir pagrįstas.

Antrasis Akto nurodymas – parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus, taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu, įvertinus taip pat ir tai, kad Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos nustatant prekių, energijos, paslaugų kiekį ir vertę tiesioginio pardavimo sandoriuose tarp pirkėjo ir pardavėjo bei atsiskaitant už suteiktas paslaugas ir prekes, kai nuo jų kiekio matavimo priklauso kaina. To paties įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Pagal Taisyklių 177.4 punktą, draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens teikėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą. Įvertinęs šį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad atsakovas pagrįstai Akto antru punktu įpareigojo pareiškėją parengti atsiskaitymams su vartotojais už suvartoto karšto vandens kiekį naudojamų butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių sąrašą, patvirtinti jį vadovo parašu bei sudaryti skaitiklių patikros grafikus. Toks nurodymas, kaip teisingai pažymėjo, pirmosios instancijos teismas, yra neatsiejamai susijęs su pirmuoju Akto nurodymu, nes atlikus skaitiklio metrologinę patikrą būtina numatyti kitos patikros datą.

Kartu pažymėtina, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad karšto vandens skaitiklių įrengimo planai bei terminai yra ir bus derinami su Vilniaus miesto savivaldybe ir Komisija, atsižvelgiant į objektyvias šiam procesui reikalingas technines, organizacines ir finansines aplinkybes (kurios, kaip minėta, teismo negali būti vertintinos ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies pagrindu), pareiškėjui nevykdant pareigos tokius sąrašus sudaryti ir tinkamai laiku įvykdyti, atsakovas pagrįstai Aktu pareiškėjui nurodė šį pažeidimą pašalinti.

Taip pat pastebėtina, jog remiantis minėta ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, nevertintini ir pareiškėjo argumentai, kad nurodymų vykdymas ir pats Aktas neteisėti tuo aspektu, jog pažeidžia viešąjį interesą, VAĮ įtvirtintiems proporcingumo ir objektyvumo principams.

Trečiasis Akto nurodymas – apie nurodymų vykdymo eigą raštu, iki 2012 m. birželio 28 d. informuoti Inspekciją – taip pat laikytinas teisėtu, nes, atsakovui nenurodžius iki minėto termino pašalinti nurodytų pažeidimų, o tik informuoti apie nurodymų vykdymo eigą, dviejų savaičių terminas, nuo Akto surašymo dienos, laikytinas protingu ir pakankamu sprendimams dėl suformuluotų nurodymų įgyvendinimo priimti.

Dėl Inspekcijos kompetencijos priimti Aktą ir jame numatyti nurodymus pareiškėjui, bei Akto teisėtumo, pažymėtina, Šilumos ūkio įstatymo 5 dalis numato, kad atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Dėl šios priežasties atsakovas turėjo pareigą tikrinti ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta. Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą.

Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264 (toliau – ir Nuostatai) 10.2.1 punktas numato, kad Inspekcija prižiūri, kaip gamintojai, pardavėjai ir naudotojai laikosi Metrologijos įstatymo ir kitų teisinės metrologijos reikalavimų; tiria ir nagrinėja Metrologijos įstatymo pažeidimus; Nuostatų 11.5 punktas numato, kad Inspekcija, siekdama įgyvendinti veiklos tikslus ir atlikdama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, turi teisę duoti privalomus tikrinamam ūkio subjektui vykdyti nurodymus dėl nustatytų Metrologijos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir įpareigoti, kad tie nurodymai per nustatytą terminą būtų tinkamai įvykdyti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 (2006 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1R-400 redakcija), kurie neteko galios 2011 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 1R-138, 10.1 ir 11.5 punktais. Ginčui aktualūs ir taikytini Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264, 10.2.1 ir 11.5 punktai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Nuostatuose esantis teisinis reglamentavimas išliko tapatus, pakito tik tam tikrų nuostatų numeracija, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nelemia teismo sprendimo neteisėtumo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, kad Akte suformuluoti nurodymai pareiškėjui yra teisėti ir pagrįsti. Kita Akto dalis yra pagrįsta patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, teisės normomis, Akto turinys atitinka teisės aktų reikalavimus bei keliamus tikslus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kad Aktas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, jog analogiškas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. A492-1722/2012, A261-2249/2012, A261-1585/2012, A525-1340/2012. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika analogiškose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Kartu pažymėtina, jog nors Komisija savo atsiliepimuose tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teigė, kad bylos išsprendimas Komisijos teisėms ir pareigoms įtakos neturės ir prašė ją išbraukti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų, teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, mano, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos Komisijos teisėms ir pareigoms, todėl šio Komisijos prašymo netenkina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė