Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-199-766/2014 pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovui K. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl santuokos nutraukimo pagrindo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Dėl ieškovės išdėstytų aplinkybių teigia, kad dėl santuokos nutraukimo yra kaltas atsakovas. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus šalių įrodymus, liudytojų paaiškinimus, neturi pagrindo sutikti apeliantės argumentais.

Pažymėtina, kad LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, o teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas LR CK normas, yra konstatavęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos LR CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal LR CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad sutuoktiniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją, tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Šios CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal LR CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK nustatytas išimtis (LR CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigė, kad santuoka iširo tik dėl atsakovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nustatė konkrečias faktines aplinkybes ir jas įvertino. Teismas pripažino, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad šeima iširo dėl atsakovo kaltės, t. y. kad atsakovas iki 2012 metų, kai iširo šeima, buvo ieškovei neištikimas, ar kad atsakovas paliko šeimą ir šeima nesirūpino. Teismas sprendė, kad šalims gyvenant santuokoje, trūko moralinės paramos vienas kitam, įsiklausymo į vienas kito poreikius ir nuomonę. Teismo vertinimu, faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo netinkamas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, nenoras dėti pastangas, kad būtų išsaugota šeima. Abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo, pakantumo ir moralinės pagarbos vienas kitam, abi šalys pažeidė abipuses sutuoktinių pareigas gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojaliam ir pasitikėti vienas kitu, dėl to bendras šalių gyvenimas santuokoje tapo neįmanomas. Teismas sprendė, kad santuoka faktiškai iširo ir jos išsaugoti neįmanoma ir kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi teismo posėdžių metu pateikti šalių paaiškinimai, priekaištai vienas kitam, ieškovės nurodyti argumentai dėl atsakovo motinos kišimosi į jų santykius, liudytojų paaiškinimai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys nerado bendro sutarimo dėl gyvenamosios vietos, nerado bendro sutarimo šeimai svarbiais klausimais, o ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių neabejotiną išvadą, kad santuoka iširo tik dėl vieno atsakovo kaltės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šiuo konkrečiu atveju ginčo šalių santuokos iširimą lėmė tai, jog abu sutuoktiniai nebuvo pakankamai lojalūs vienas kitam, negerbė vienas kito, nesugebėjo išspręsti šeimoje kylančių konfliktų, problemų, nesiėmė priemonių santuokai išsaugoti. Paminėtina, kad abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2013). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl iširusios santuokos, tinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Be to paminėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad tuos pačius įrodymus apeliantė vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, arba, kad ieškovės nuomone būtent jos teikiami parodymai yra teisingi, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą ar netinkamai vertino pateiktus įrodymus.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad ji norėdama sudaryti tinkamą aplinką vaikų gyvenimui paprašė motinos prisidėti prie atsakovo tėvų gyvenamosios vietos pagerinimo, remiantis tuo 400,00 Lt jos mama sumokėjo už šaldytuvą, 3500,00 Lt už plastikinius langus, 800,00 Lt už laiptus, 1500,00 Lt davė mama dujinei pirkti, o 2000,00 Lt mama davė vaikų išlaikymui, 1500,00 Lt nupirkta skalbimo mašina, taip pat motina davė karvę ir 3 paršiukus, kurių bendra vertė yra 3500,00 Lt. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 20000,00 Lt turtinę žalą kaip kompensaciją už atsakovo turto pagerinimą, paliktus atsakovui daiktus, sprendė, kad ieškovė nurodydama, kad atsakovo tėvų namuose sudėjo plastikinius langus, sutvarkė laiptus, kad kurdama šeimą ji turėjo santaupų – 10000,00 Lt, kuriuos panaudojo šeimos reikmėms, kad jos mama sumokėjo 400,00 Lt už šaldytuvą, 3500,00 Lt už plastikinius langus, 800,00 Lt už laiptus, 1500,00 Lt davė dujinei viryklei, 2000,00 Lt davė dovaną anūkams, kuriuos su atsakovu išleido, už gautą pašalpą vaikui gimus – 1500,00 Lt, nupirko skalbimo mašiną, mama davė karvę ir paršelius, kuriuos vertina 3500 Lt, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas.

Apeliantė nurodė, kad teismas negynė jos, kaip silpnesniosios pusės, nesiėmė visų priemonių kad būtų objektyviai įvertintas sutuoktinių turtas ir sudarytas bendras balansas. Apeliantės teigimu visi šie pinigai ir supirktos priemonės turi būti pripažintos kaip iš jos asmeninių lėšų įsigyti daiktai ir nedalintini. Jie turėjo būti atiduoti arba už juos turi būti kompensuota. Apeliantės vertinimu teismas turėjo imtis iniciatyvos ir įpareigoti leisti atsakovą padaryti įvertinimus, konstatuoti faktines aplinkybes, nes atsakovas ieškovės į namus neįleido ir nieko negalėjo pasiimti kas buvo įgyta iš asmeninių lėšų. Iki santuokos sudarymo 10000,00 Lt buvo gavusi dovanų, juos taip pat išleido šeimos reikmėms. Minėtus 10000,00 Lt gyvenimo pradžiai mama davė iki santuokos sudarymo, todėl šie pinigai yra jos asmeninė nuosavybė, kuriuos išleido atsakovo turto gerinimui, tai patvirtino liudytojai, dovanojimo aktai. Tačiau teismas to nevertino ir nepasisakė, labiau patikėjo vyro liudininkais, kurie viską melavo. Be šių sumų, mama prisidėjo ir kitokiais būdais - nupirkdavo maisto, davė patalynę, indus. Teismo sprendime teigiama, kad vyras turėjo darbą ir gavo pajamas, ir nors vyras tikrai turėjo kelis darbus, gavo pajamas, tačiau gautus iš darbo pinigus išleisdavo savo reikmėms, neprisidėjo prie bendro ūkio vedimo, pažeidė vieną iš pagrindinių sutuoktinio pareigų. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pas ją lieka gyventi du nepilnamečiai vaikai, kurių poreikių tenkinimui reikia daugiau lėšų, todėl tai yra pagrindas nukrypti nuo lygių sutuoktinių turto dalių principo, pagal LR CK 3.123 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais. Pirmosios instancijos teismas dėl turto padalijimo nurodė, kad pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (LR CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Teismo posėdžių metu teismas aiškinosi dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl turto, klausė ieškovės kodėl ji nenurodė ieškinyje jos manymu esančio ir dalintino turto, konkrečių daiktų. Iš teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad ieškovė nurodė, kad jai turto nereikia, ji nori atgauti įdėtas lėšas. Apeliantė nurodė, kad teismas turėjo imtis iniciatyvos ir įpareigoti leisti atsakovą padaryti įvertinimus, konstatuoti faktines aplinkybes, nes atsakovas ieškovės į namus neįleido ir nieko negalėjo pasiimti kas buvo įgyta iš asmeninių lėšų. Tačiau šių aplinkybių ieškovė teismo posėdžių metu nenurodė, nekėlė klausimo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl dalintinų daiktų, kad šalys kokių tai konkrečių daiktų nepasidalijo geruoju. Ieškovė nurodė, kad santuokoje jokio turto bendrąja nuosavybe neįgijo, o butas jai mamos padovanotas yra jos asmeninė nuosavybė, ką patvirtina byloje pateikti dokumentai, to neginčijo ir atsakovas. Nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad teismas nebuvo aktyvus. Teismo posėdžių įrašai ieškovės argumentus paneigia. Teismas įpareigojo pateikti patikslintą ieškinį, pateikti įrodymus patvirtinančius ieškovės prašomas priteisti 20000,00 Lt ir 10000,00 Lt sumas. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, tačiau konkrečių reikalavimų dėl kito dalintino turto nenurodė ir įrodymų apie turto įsigijimą, jo vertę nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (LR CPK 178 straipsnis, 382 straipsnio 4 punktas). Nutraukiant santuoką privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (LR CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (LR CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Į dalijamo sutuoktinių bendro turto balansą gali būti įtraukiamas tik realiai egzistuojantis turtas. LR CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės tarpusavio nuosavybės pabaigoje. Pažymėtina, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (LR CK 1.5 straipsnis), įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija taip pat yra pažymėjusi, kad dalytiną bendrą turtą teismas nustato atsižvelgdamas į LR CK 3.127 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta, kad padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o esant sutuoktinio prašymui – įgytas bendrai iki tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium. Nustatytą bendrą turtą teismas padalija sutuoktiniams vadovaudamasis LR CK 3.118 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir taikydamas šias teisės normas sistemiškai su kitomis CK normomis (LR CK 3.1 straipsnis) bei vadovaudamasis proceso teisės normomis (LR CPK 375 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Teismų praktika. 2010, 33).

Konkrečiu atveju ieškovė pati reiškė ieškinio reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, jį tikslino, teikė įrodymus ir kita. Pirmosios instancijos teismas kaip minėta išaiškino pareigą įrodinėti. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad teismas šeimos bylose turi būti aktyvus, įpareigoti teikti įrodymus, pats išreikalauti, kai to šalys negali padaryti, ir kita, tačiau negali už ieškovę suformuluoti ieškinio reikalavimų bei juos pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tais duomenimis, kuriuos nustatė iš šalių pateiktų dokumentų, šalių, liudytojų paaiškinimų.

Apeliantė nurodydama konkrečias aplinkybes nurodė, kad ji savo asmeninėmis lėšomis, kurias turėjo, įgijo iki santuokos sudarymo pagerino atsakovo tėvams priklausantį gyvenamąjį namą, pagerino gyvenimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes, o visi apklausti liudytojai nurodė, kad dovanojo pinigus kaip vestuvių dovaną, tai reiškia – bendrai ieškovės ir atsakovo šeimai, o ne vienai ieškovei. Teismas įvertino liudytojų paaiškinimus, atkreipė dėmesį, kad prieštaringai vertintini liudytojos E. S. parodymai, kad ji ieškovei kaip vestuvių dovaną davė 2000,00 Lt, nes pati ieškovė nurodė, kad E. S. jai davė tik 500,00 Lt. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis pasirašė sutartį dėl plastikinių langų bei sumokėjo pinigus už langus. Be to, atsakovas nurodė, kad jei ieškovė ir turėjo santaupų, tai kaip pati nurodė, išleido jas šeimos reikmėms, nes atsakovas taip pat prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, nes nuo pat santuokos pradžios visą laiką dirbo ir gavo pajamas. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad už ieškovės pinigus 2002 metais buvo nupirkti daiktai – skalbimo mašina, dujinė viryklė, jos mama 2004 ar 2005 metais atidavė šaldytuvą, jis neprieštaravo, kad ieškovė šiuos daiktus pasiimtų sau. Taip pat atsakovas neprieštaravo, kad butas (duomenys neskelbtini) liktų ieškovės asmenine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – 3 kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra jai padovanotas ir yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Bylos duomenimis šalys jų vardu registruotų transporto priemonių neturi. Iš Nekilnojamojo turto registro Nr. 65/14447 duomenų matyti, kad žemės sklypas su statiniais adresu (duomenys neskelbtini) K. M. vardu dovanojimo sutarties pagrindu įregistruota nuo 2004-08-09. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, ieškovės argumentus, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad ieškovė pati kreipdamasi su ieškiniu nenurodė kito dalintino turto, nenurodė, kad tarp šalių kyla ginčas dėl santuokoje įgyto turto, kad šalys nėra gera valia turto pasidaliję. Kaip minėta atsakovas nurodė, kad jis neprieštarauja, kad ieškovė pasiimtų skalbimo mašiną, dujinę viryklę, šaldytuvą. Ieškovė nereiškė reikalavimo šiuos daiktus dalinti. Be to pažymėtina, kad ieškovė reiškia reikalavimus dėl turtinės žalos, kurią ieškovės teigimu patyrė ir dėl atliktų atsakovo tėvams turto pagerinimo, tačiau iš esmės nėra pagrindo išvadai kad galėjo būti pagerintas šalims bendrąja nuosavybės teise priklausantis turtas, nes turtas nuosavybės teise nei ieškovei nei atsakovui nepriklausė, o byloje nėra duomenų, kad ieškovė reiškė kokius tai reikalavimus dėl jos galimai įdėtų lėšų atsakovo tėvams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovė prašė priteisti 20000,00 Lt turtinę žalą kaip kompensaciją už atsakovo turto pagerinimą bei už jos pinigus įgytus daiktus, tačiau objektyvių duomenų dėl daiktų verčių santuokos nutraukimo laikui nepateikė. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, surinktus faktinius duomenis, šalių bei liudytojų paaiškinimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės ieškinys dalyje dėl turtinės 20000,00 Lt žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teismas vertina pateiktus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes (LR CK 1.5 straipsnis, LR CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismui įvertinus apeliantės apeliacinio skundo argumentus daroma išvada, kad objektyvių argumentų, paneigiančių teismo išvadų pagrįstumą, apeliantė nepateikė. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl turto turėjo teisę nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant turtą, nes kaip minėta ieškovė jokių duomenų apie kitą santuokoje įgytą ir dalintiną turtą nepateikė. Pažymėtina, kad LR CK 3.123 straipsnyje nustatyti pagrindai, kurie leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių ir vienam sutuoktiniui priteisti didesnę turto dalį. LR CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais pagrindais gali būti nepilnamečių vaikų interesai, vieno iš sutuoktinių sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis ir kitos svarbios aplinkybės. Tačiau taikant LR CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, leidžiančias nukrypti nuo lygių dalių principo, reikia taip pat nustatyti, kiek tas nukrypimas yra būtinas siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus, vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs sutuoktiniams tenkančių turto dalių nustatymo kriterijai. Kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2014).

Apeliantė nurodė, kad gyvendama su atsakovu ieškovė ir vaikai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę įtampą. Atsakovo girtavimas, priekabus, netinkamas sutuoktiniui elgesys vertė nuolat jaustis blogai. Šeima patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, todėl jos ir vaikų patirti dvasiniai išgyvenimai vertinami 10000,00 Lt, kuriuos prašo priteisti kaip neturtinę žalą. Teisėjų kolegija įvertino byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus ir pažymi, kad kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, LR CK 3.70 straipsnio 2 dalis nustato, kad sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo, tačiau ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju santuoka pagrįstai nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo svarstyti klausimą dėl neturtinės žalos apeliantei priteisimo iš atsakovo. Dėl šios priežasties apeliantės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, objektyviai įvertino įrodymus, nėra pagrindo vertinti, kad teismo nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo galimybės naudotis procesinėmis teisėmis, teikti įrodymų, reikšti reikalavimų. Nėra pagrindo išvadai, kad teismas pažeidė jos procesines teises bei nepagrįstai perkėlė didesnę įrodinėjimo naštą tik jai vienai, kad teismas neįvertino kitų bylai svarbių apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo išvados atitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos. (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.