Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui S. K. dėl pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos pakeitimo ir nuostolių atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo – A. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.4. Nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje nurodytų sąlygų naujai į bylą teikiamam įrodymui priimti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.

14. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

15. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priimti naują įrodymą – 2018 m. liepos 5 d. (po apskųstojo teismo sprendimo priėmimo) sudarytą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 18-06-009 (retrospektyvinį vertinimą), kurioje turto vertintojas M. L. nustatė automobilio BMW730D (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertę 2016 m. balandžio 28 d. Iš naujai pateikiamo įrodymo pobūdžio matyti, kad juo ieškovė galimai siekia pagrįsti sumažėjusią automobilio rinkos vertę nurodomai dienai. Ieškovė savo reikalavimus pirmosios instancijos teisme grindė kitais panašaus pobūdžio įrodymais – to paties turto vertintojo M. L. 2018 m. balandžio 26 d. konsultacine pažyma apie tikėtiną automobilio rinkos kainą 2013 m. sausio mėn. ir 2016 m. kovo mėn. Ieškovė, prašydama priimti 2018 m. liepos 5 d. sudarytą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 18-06-009, nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių jo pateikimo būtinybę apeliacinės instancijos teismui, t. y. nepagrindžia, kodėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ji negalėjo užsakyti ir pateikti į bylą analogiškos transporto priemonės vertinimo ataskaitos, kokios objektyvios priežastys lėmė būtinybę tokį įrodymą pateikti būtent apeliacinės instancijos teisme. Dėl šių argumentų apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės prašomą priimti naują įrodymą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

16. Apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka gali būti nagrinėjamas tik išimtine tvarka (CPK 322 straipsnis). Pagrindo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nenustatyta, dėl ko tenkinti apeliantės (ieškovės) prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde iš esmės keliama įrodymų tyrimo ir vertinimo problema. Tokių skundo argumentų pagrįstumą teisėjų kolegija gali įvertinti remdamasi bylos medžiaga – nėra būtina pakartotinai išklausyti šalis dėl jų pozicijos, kaip turėtų būti vertinamos atitinkamos faktinės aplinkybės, įrodymai.

Dėl ginčo esmės

17. Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo. 2013 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas už 165 000 Lt (47 787,30 Eur) pardavė ieškovei automobilį BMW730D. Nors pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nesusitarė nei dėl atsiskaitymo už įgyjamą turtą tvarkos, nei dėl perkamo automobilio perdavimo ieškovei (pirkėjai) momento, byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad ieškovė įsipareigojo atsiskaityti su atsakovu, sumokėdama automobilio kainą dalimis – 65 000 Lt (18 825,30 Eur) sumą ieškovė sumokėjo iš karto, o galutinis atsiskaitymas turėjo įvykti per 6 mėn. terminą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas vertino, kad ieškovė tinkamai su juo neatsiskaitė, todėl 2015 m. spalio 28 d. kreipėsi į teismą, ir patikslinęs reikalavimus, prašė priteisti iš ieškovės 28 962 Eur įsiskolinimą pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Savo ruožtu ieškovė minėtoje atsakovo inicijuotoje byloje pateikė priešieškinį, prašydama teismo išreikalauti automobilį iš atsakovo neteisėto valdymo, kadangi, ieškovės teigimu, nuo 2015 m. birželio 12 d., kai ji leido atsakovui laikinai pasinaudoti transporto priemone, ji nebuvo grąžinta savininkei. Vėliau ieškovė atsisakė savo reikalavimo, nes bylos nagrinėjimo metu (2016 m. kovo 15 d.) automobilis jai buvo grąžintas.

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia klausimus dėl faktinio automobilio perdavimo jai momento ir automobilio vertės sumažėjimo atsakovui vengiant jį laiku perduoti naujai savininkei (ieškovei). Jos teigimu, 2013 m. sausio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytas automobilis buvo realiai perduotas valdyti ieškovei tik 2016 m. kovo 15 d., o jo vertė tuo metu, vadovaujantis specialisto M. L. 2018 m. balandžio 26 d. konsultacine pažyma, sudarė ne 165 000 Lt (47 787,30 Eur), kaip buvo nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, o 24 830 Eur. Atsižvelgdama į tai, ieškovė teigia, kad turi būti pakeista pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta automobilio kaina, nurodant, kad automobilis perkamas už jo faktinio perdavimo ieškovei metu – 2016 m. kovo mėn. – buvusią jo vertę, siekiančią 24 830 Eur, o ieškovei iš atsakovo turi būti priteista 22 957,30 Eur suma, kurią sudaro pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos kainos (47 787,30 Eur) ir automobilio kainos jo perdavimo ieškovei metu (24 830 Eur) skirtumas. Taigi, ieškovė siekia, kad teismo sprendimu būtų pakeista pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, nustatanti įgyjamo turto kainą.

20. Sutarčių pakeitimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.233 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta bendra nuostata, atspindinti privatinėje teisėje galiojantį sutarčių laisvės principą, kad sutartys gali būti keičiamos šalių susitarimu. Tuo tarpu CK 6.233 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai šalims nesusitarus, sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu. Vadovaujantis CK 6.233 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu tuo atveju, jeigu kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį. Ieškovė, minėta, kaip atsakovo atliktą esminį sutarties pažeidimą, dėl kurio turėtų būti pakeista šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, nurodo aplinkybę, kad atsakovas ilgą laiką, net iki 2016 m. kovo 15 d., neperdavė jai įgytos transporto priemonės ir neteisėtai ją valdė po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo; dėl šios priežasties, anot ieškovės, tuo metu, kai pirkimo–pardavimo sutarties objektu esantis automobilis buvo jai perleistas, jo vertė buvo žymiai sumažėjusi. Atsižvelgiant į tai, siekiant įvertinti, ar ieškovės reikalavimai yra pagrįsti, turi būti nustatyta, kada, šalims sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, ginčo transporto priemonė faktiškai buvo perduota jos įgijėjai (ieškovei), taip pat turi būti įvertinta, kokiu pagrindu šią transporto priemonę po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo valdė atsakovas.

21. Kaip minėta (žr. šios nutarties 18 punktą), Panevėžio miesto apylinkės teisme ir Panevėžio apygardos teisme jau anksčiau buvo išnagrinėtas ieškovės ir atsakovo ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo, kuriame atsakovas reiškė reikalavimus ieškovei dėl įsiskolinimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo, o ieškovė teigė, kad yra visiškai įvykdžiusi sutartimi prisiimtas prievoles. Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo inicijuotą bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovė ir atsakovas susitarė, kad perkamas automobilis liks pas atsakovą iki visiško atsiskaitymo momento. Taip pat byloje buvo nustatyta, kad nepaisant to, jog ieškovė neatsiskaitė su atsakovu, transporto priemonė buvo jai perduota ir jau nuo 2013 m. rudens ieškovė faktiškai naudojosi ginčo automobiliu. Nors ieškovė nagrinėjamoje byloje kvestionuoja šias teismų anksčiau išnagrinėtoje byloje padarytas išvadas ir teigia, kad jos padarytos remiantis klaidingai nustatytomis aplinkybėmis, teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovės pozicija ir nesiremti jomis ar jas paneigti. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys laikomos prejudiciniais faktais ir neturi būti iš naujo įrodinėjamos (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kadangi pirmiau minėti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, priimti civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tiek ieškovė, tiek atsakovas, ir sudarė minėtos bylos įrodinėjimo dalyką, juose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje – šios aplinkybės laikomos nustatytomis ir neturi būti iš naujo įrodinėjamos, o šalys neturi teisės jų ginčyti.

22. Kita vertus, minėtas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš minėtoje prejudicinę galią turinčioje byloje esančių ieškovės procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį ir atsiliepimo į apeliacinį skundą, priešieškinio, apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų ir kt.) matyti, kad pati ieškovė tuo metu teigė faktiškai gavusi ir valdžiusi ginčo automobilį. Ieškovė patvirtino, kad pagal jos ir atsakovo susitarimą, atsakovas turėjo naudoti automobilį iki visiško atsiskaitymo, taip pat nurodė, kad 2013 m. gruodžio mėnesį atsakovas perdavė jai automobilį, o ieškovė pradėjo naudoti jį kaip savo turtą. Ginčui aktualiu laikotarpiu, anot ieškovės, ją ir atsakovą siejo draugiški santykiai, todėl atsakovui paprašius, ji leisdavo jam laikinai naudoti ginčo automobilį. Atsakovas grąžindavo jį laiku ir jai nekilo pagrindo juo nepasitikėti. Tokiu būdu, pagal ieškovės minėtoje byloje pateiktus duomenis, atsakovas nuomos teise valdė automobilį nuo 2014 m liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio pabaigos, kai ieškovė buvo išvykusi į užsienį, vėliau ieškovė leido atsakovui pasiimti automobilį 2015 m. sausio mėn. ir jis buvo pas atsakovą iki 2015 m. pavasario (ieškovės teigimu, atsakovas žadėjo atsilyginti jai už suteiktą transporto priemonę, bet nedetalizavo, kokiu būdu), taip pat ieškovė buvo perdavusi atsakovui automobilį 2015 m. birželio 12 d., tačiau pastarąjį kartą atsakovas atsisakė jį grąžinti savininkei. Automobilis buvo grąžintas ieškovei tik 2016 m. kovo 15 d. Vadinasi, ieškovė pripažino sutikusi, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo transporto priemonė liktų pas atsakovą iki visiško atsiskaitymo pagal šią sutartį momento, o vėliau (kaip nurodo pati ieškovė, nuo 2013 m. gruodžio mėn.) gavusi automobilį, leido atsakovui laikinai valdyti ginčo transporto priemonę nuomos, panaudos ar kitais pagrindais.

23. Aplinkybę, kad ieškovė, po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo leido atsakovui valdyti ginčo automobilį iki visiško atsiskaitymo pagal šią sutartį momento taip pat patvirtina ieškovės 2013 m. balandžio 3 d. raštas Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Panevėžio apygardos valdybai, kuriame ieškovė nurodė, kad atsiskaitydama už perkamą automobilį sumokėjo atsakovui 65 000 Lt (18 825,30 Eur), o likusius 100 000 Lt (34 414,19 Eur) įsipareigojo sumokėti per 6 mėn. laikotarpį, ir pažymėjo, kad pagal jos ir atsakovo žodinį susitarimą, iki tol, kol ji visiškai atsiskaitys su atsakovu, automobilis yra paliekamas pas atsakovą. Analogišką poziciją dėl atsiskaitymo už įgyjamą turtą tvarkos ir automobilio perdavimo išdėstė atsakovas 2013 m. balandžio 4 d. vykusios apklausos FNTT metu. Minėtos aplinkybės atkartotos ir FNTT 2013 m. balandžio 5 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

24. Byloje yra pateiktas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 11 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriuo ieškovei skirta administracinė nuobauda pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 4 dalį už tai, kad ji 2014 m. gruodžio 9 d. paliko ginčo automobilį neleistinoje vietoje. Taip pat byloje yra AB Lietuvos draudimo 2016 m. gegužės 13 d. raštas, iš kurio matyti, kad ieškovei buvo išmokėtos draudimo išmokos dėl 2013 m. lapkričio 8 d. ir 2013 m. spalio 3 d. įvykusių eismo įvykių, kuriuose dalyvavo ginčo automobilis, tuo tarpu iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 2016 m. gegužės 2 d. rašto matyti, kad atsakovui buvo išmokėta draudimo išmoka už eismo įvykį, įvykusį 2013 m. liepos 24 d. Liudytojo V. P. 2016 m. birželio 15 d. rašytiniuose paaiškinimuose, adresuotuose Panevėžio miesto apylinkės teismui, be kita ko, nurodyta, kad 2013 m. gruodžio mėn. ieškovė atvažiuodavo į darbą ginčo automobiliu ir, V. P. paprašius, nuvežė jį nurodytais adresais. Visi šie įrodymai patvirtina, kad ieškovė iš tikrųjų po sutarties sudarymo naudojo įgytą automobilį ir tam tikrais laikotarpiais perduodavo jį valdyti atsakovui.

25. Kaip minėta, ieškovė pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo būtinybę grindė tuo, kad atsakovas pažeidė šią sutartį, nesilaikęs pareigos perduoti automobilį jo naujajai savininkei. Šios teismo nutarties 21–24 punktuose nurodyti duomenys patvirtina, kad šalims sudarius pirkimo pardavimo sutartį, automobilis liko pas atsakovą, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip atsakovo neteisėtas vengimas perduoti jį ieškovei. Automobilis liko pas atsakovą bendru šalių sutarimu iki tol, kol ieškovė visiškai atsiskaitys už jį, o jau 2013 m. rudenį, nors ieškovė ir neatsiskaitė su atsakovu (ši aplinkybė taip pat nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu), transporto priemonė faktiškai buvo perduota jai. Po faktinio automobilio perdavimo pirkėjai, juo naudojosi tiek ji pati, tiek ir atsakovas, iš pradžių su ieškovės sutikimu, o vėliau savavališkai, negrąžindamas jo teisėtai savininkei. Taigi, atsakovas įvykdė pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą – perdavė automobilį ieškovei, kuri, kaip šio turto savininkė, vėliau leido atsakovui nuomos, panaudos ar kitais pagrindais laikinai jį valdyti. Aplinkybė, kad atsakovas galimai nevykdė šių vėlesnių su ieškove sudarytų susitarimų ir vengė jį grąžinti, neturi reikšmės sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo.

26. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su ieškovės šioje byloje įrodinėjama pozicija, esą automobilis jai buvo faktiškai perleistas tik 2016 m. kovo 15 d., todėl jo faktinio perdavimo ieškovei metu automobilio vertė buvo pakitusi ir sudarė tik 24 830 Eur sumą. Tai savo ruožtu reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pakeisti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą, nustatančią perkamo turto vertę, yra pagrįsta.

27. Šios teismo išvados nepaneigia ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas procesiniuose sprendimuose padarė išvadas remdamiesi klaidinga informacija, kad nuo 2013 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. ieškovė savo automobiliu važiavo tik du kartus, nuvažiavo mažiau nei 100 km, o atsakovas naudojo automobilį nepaisydamas jos valios ir tokiu būdu pažeidė pareigą perduoti automobilį pirkėjai. Visų pirma, kaip jau minėta, nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatytos prejudicinę galią turinčiuose teismų procesiniuose sprendimuose, todėl byloje dalyvaujantys asmenys neturi jų iš naujo įrodinėti ir negali ginčyti, o teismas turi jomis vadovautis. Antra, ieškovės selektyviai atrinktos faktinės aplinkybės, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nepatvirtina fakto, kad ginčo automobilis buvo perduotas jai tik 2016 m. kovo 15 d., juo labiau kad pati ieškovė civilinėje byloje dėl įsiskolinimo pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo išdėstė poziciją, prieštaraujančią jos šioje byloje įrodinėjamoms aplinkybėms, o apeliaciniame skunde nepaaiškino tokius savo dėstomos pozicijos pokyčius sąlygojusių priežasčių ir nenurodė, kodėl šiuo atveju tos pačios faktinės aplinkybės turėtų būti interpretuojamos iš esmės kitaip.

28. Teismui nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo keisti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, nustatančių perkamo turto vertę, atmestinas ir išvestinis ieškovės reikalavimas priteisti jai 22 957,30 Eur sumą, kurią sudaro pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos kainos ir automobilio kainos jo perdavimo ieškovei metu skirtumas. Šis reikalavimas atmestinas dar ir dėl to, kad ieškovė faktiškai nėra atsiskaičiusi su atsakovu, taigi, nėra sumokėjusi jam sumos, kurią ji pati laiko permoka ir prašo grąžinti. Kaip jau ne kartą minėta šioje nutartyje, atsakovas buvo inicijavęs civilinę bylą dėl ieškovės įsiskolinimo pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo. Šią bylą išnagrinėję Panevėžio miesto apylinkės teismas ir Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad ieškovė yra skolinga atsakovui 26 065,80 Eur ir priteisė jam šią sumą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė įvykdė teismo sprendimą, priešingai, iš pateiktų antstolių patvarkymų matyti, kad teismo sprendimas dėl skolos išieškojimo yra vykdomas priverstine tvarka. Tai reiškia, kad ieškovė nėra sumokėjusi už įgytą turtą ir atitinkamai neturi teisės į permokos grąžinimą.

29. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo argumentus, pagrindžiančius jos pareikštus reikalavimus dėl nuostolių (automobilio saugojimo kaštų ir elektroninės automobilio užvedimo ir apsaugos sistemos atkūrimo kainos) atlyginimo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šie ieškovės reikalavimai yra patenkinti pirmosios instancijos teismo sprendimu, plačiau jų nevertina.

30. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidas nėra priteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.