Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui R. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. N. skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-06-29 iki 2015-07-25 atsakovas nesudarė sąlygų pareiškėjui nusiprausti duše pasinaudojus sporto sale, dėl to pareiškėjui atsirado sveikatos problemų (spuogų, žaizdelių). Nurodė, kad nuo 2015-06-29 iki 2016-02-01 jam prausiantis duše ar naudojantis tualetu sanitariniame mazge per kameros stebėjimo langelį jis būdavo matomas, dėl to patyrė pažeminimą. Pareiškėjo teigimu, gyvenant nuolatinėmis privatumo pažeidimo sąlygomis jis jautė įtampą, emocinę depresiją, dvasines kančias. Lukiškių TI-K atliekant bausmę nuo 2015-05-21 iki 2016-02-01 buvo laikomas kameroje Nr. 90, kurioje ilgą laiką nebuvo atliktas remontas, nuo sienų luposi dažai, sienose buvo skylių, nuo lubų krito tinkas, buvo jaučiamas pelėsių kvapas. Dėl tokių laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas patyrė dvasines kančias, orumo pažeidimą, žeminančias sąlygas, kankinimą, kas neigiamai paveikė jo fizinę ir psichinę sveikatą. Teigė, kad kreipėsi pas psichologus ir psichiatrą dėl blogėjančios sveikatos. Patirtą neturtinę žalą įvertino 4 000 Eur.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–23). Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Nurodė, kad vadovaujantis įstaigos direktoriaus patvirtinta tvarka, suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami į fizinės reabilitacijos kambarį, atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtintą asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašą bei jame nustatytą grafiką vedami į dušą. Pažymėjo, kad ėjimas į fizinės reabilitacijos kambarį yra asmens teisė, bet ne pareiga. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareigūnai teisės aktų nustatyta tvarka nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius, su jais bendrauja laikydamiesi nustatytų reikalavimų bei bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindė patirtos neturtinės žalos.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundo reikalavimus palaikė, prašė skundą tenkinti.

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-05-21 iki 2016-02-01. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011-06-01 (b. l. 41).

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015-06-29 iki 2015-07-25 atsakovas nesudarė sąlygų pareiškėjui nusiprausti duše pasinaudojus sporto sale, dėl to pareiškėjui atsirado sveikatos problemų (spuogų, žaizdelių). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į fizinės reabilitacijos kambarį tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2015-07-27 įsakymu, suimtieji ir nuteistieji išvedami į fizinės reabilitacijos kambarį ir jiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu pagal nustatytą išvedimo į dušą grafiką, pažymėjo, kad lankymasis fizinės reabilitacijos kambaryje yra asmenų teisė, o ne pareiga. Tačiau minėtas tvarkos aprašas priimtas vėliau, nei pareiškėjas skunde nurodo jo teisių pažeidimo šiuo aspektu laikotarpį (2015-06-29 – 2015-07-25). Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad bendra tvarka Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaroma galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę pagal HN 76:2010 reikalavimus. Iš pareiškėjo su skundu teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2015 kovo mėnesį skundėsi Lukiškių TI-K administracijai dėl sąlygų nusiprausti pasinaudojus fizinės reabilitacijos kambariu sudarymo, jam buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2015-05-08 raštu Nr. 96-1176 (b. l. 9–10). Šį raštą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris išnagrinėjęs skundą šiuo klausimu nurodė, kad Lukiškių TI-K rengiama prausimosi tvarka po užsiėmimų sporto salėje ir išvedimo į ją grafikas (b. l. 7–8). Iš pateikto į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-10-15 rašto Nr. 13-15(2.1)-2-12709 (b. l. 11–12) matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras jau 2014 m. spalio mėnesį buvo įpareigojęs Lukiškių TI-K administraciją sudaryti sąlygas laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims nusiprausti po dušu pasinaudojus sporto sale, tačiau kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų bei kitos bylos medžiagos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į fizinės reabilitacijos kambarį tvarkos aprašas buvo patvirtintas tik 2015-07-27 Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (redakcija, galiojusi iki 2015-11-01) (toliau – ir HN 76:2010) 30.6 punktas numato, kad prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms. Nors pagal HN 76:2010 2 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, ši nuostata nepaneigia pareigos laisvės atėmimo vietos administracijai laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką (HN 76:2010 6 punktas). Atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų apie tai, kad laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2015-07-25 pareiškėjui buvo sudaręs sąlygas nusiprausti pasinaudojus fizinės reabilitacijos kambariu, todėl konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015-06-29 iki 2016-02-01 jam naudojantis tualetu sanitariniame mazge per kameros stebėjimo langelį jis būdavo matomas, dėl to patyrė pažeminimą. HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 20) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas per kameros stebėjimo langelį buvo matomas, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2016-02-01 jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušu, jis buvo matomas pareigūnų per duryse įrengtus stebėjimo langelius. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 21) nurodė, kad Lukiškių TI-K įrengta speciali patalpa, skirta sanitariniam švarinimui, esanti Lukiškių TI-K III-jame gyvenamajame korpuse, detalesnių duomenų apie dušo patalpų įrengimą nepateikė. Įrengimo taisyklės detaliai nereglamentuoja dušo patalpų tardymo izoliatoriuose įrengimo. HN 76:2010 39.1 punkte nustatyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; 39.3 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Pareiškėjui teigiant, kad jis buvo matomas besinaudojantis dušu per duryse įrengtus stebėjimo langelius ir atsakovo atstovui nepateikus priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismo vertinimu, toks dušo patalpų įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad nuo 2015-05-21 iki 2016-02-01 buvo laikomas kameroje Nr. 90, kurioje ilgą laiką nebuvo atliktas remontas, nuo sienų luposi dažai, sienose buvo skylių, nuo lubų krito tinkas, buvo jaučiamas pelėsių kvapas. HN 76:2010, galiojusios iki 2015-11-01, 56 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpose neturi būti pelėsių, 62 punktas numatė, kad patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, remonto atlikimo dažnis taip pat nenustatytas. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015-02-15 pažymos (b. l. 24) matyti, kad kameros Nr. 90 būklės Vilniaus visuomenės sveikatos centras laikotarpiu nuo 2015-05-21 iki 2016-02-01 netikrino. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl jo laikymo sąlygų kameroje Nr. 90, nors esant galimiems pažeidimams kitose kamerose jis rašė skundus ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (b. l. 7–10). Pareiškėjui nesiskundus dėl sąlygų jo laikymo kameroje Nr. 90 metu ir tuo metu įgaliotoms institucijoms neatlikus patikrinimų, bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos kameros Nr. 90 būklės vertina kaip neįrodytus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2015-07-25 Lukiškių TI-K metu pareiškėjas buvo nevedamas į dušą pasinaudojus fizinės reabilitacijos kambariu, laikotarpiu nuo 2015-06-29 iki 2016-02-01 jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pakankamai ilgą pažeidimų neužtikrinant pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu trukmę. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Pareiškėjas skunde nenurodo ir byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiais jam teko per mažas gyvenamasis plotas, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo perpildytos. Todėl pareiškėjo privatumo pažeidimas buvo minimalaus pobūdžio. Pareiškėjo nurodomas jo teisių pažeidimas dėl nenuvedimo į dušą pasinaudojus fizinės reabilitacijos kambariu buvo trumpas, į bylą pateikti asmens sveikatos istorijos duomenys (b. l. 27–37) nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas dėl to patyrė jo skunde nurodytų sveikatos sutrikimų. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu; LVAT 2016 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.