Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1416-262/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams G. G., P. K. ir A. P. dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas su UAB „Elminda“ (toliau – lizingo gavėjas) 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš lizingo gavėjo nurodyto pardavėjo nupirkti nurodytą turtą, t. y. autovežį Mercedes Benz Actros ir priekabą Kassbohrer Supertrans, bei perduoti jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui su sąlyga, kad lizingo gavėjas lizingo sutartyje numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovo teigimu, jis tinkamai įvykdė savo įsipareigojimus, o lizingo gavėjas nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas su atsakovais 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovai įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nesutikina su teismo nuomone, kad laidavimo sutarčių 21 punktas yra neaiškus. Kasacinio teismo pozicija yra akivaizdi – šalys gali susitarti netaikyti CK 6.88 straipsnyje nustatyto laidavimo sutarčių pabaigos termino. CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolės pagal lizingo sutartį nėra įvykdytos tinkamai (visiškai), todėl laidavimas galios tol, kol ieškovui bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartį. Lizingo sutartyje yra aiškiai nurodyti lizingo gavėjo prievolių įvykdymo terminai, todėl akivaizdu, kad CK 6.88 straipsnio norma šiuo atveju negali būti taikoma ir prievolės pagal lizingo sutartį laiduotojams nėra pasibaigusios. Iš laidavimo sutarčių matyti, kad laidavimo prievolė nėra apribota tam tikru naikinamuoju terminu, laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su užtikrintos prievolės galiojimu. Tai, kad laidavimo sutartyse šalys susitarė, jog prievolių pabaiga nepriklauso nuo to, kiek laiko vykdymo procesas užtruks, patvirtina, kad šalys prievolių pasibaigimą siejo su visišku prievolės įvykdymu. Pažymėtina, kad ieškovo reikalavimai yra susiję su sutartine prievole ir reikalaujama priteisti nuostolius, kurių atlyginimą garantavo atsakovai ir kurie objektyviai galėjo atsirasti tik po lizingo sutarties pasibaigimo, t. y. ši prievolė nebuvo terminuota. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo. Laidavimo sutartimis užtikrinamas prievolės įvykdymas, o ne pati prievolė, todėl lizingo sutarties nutraukimas nesąlygojo prievolės pasibaigimo, o lėmė tik sutartinių santykių tarp ieškovo ir lizingo gavėjo pabaigą. Taigi, lizingo gavėjui neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartį, nepasibaigė pagrindinės prievolės ir laidavimas. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartys galioja iki visiško prievolės pagal lizingo sutartis įvykdymo ir CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas, todėl atsakovams tenka pareiga įvykdyti prievolę pagal lizingo sutartį.

Lizingo gavėjui bankroto byla iškelta 2010 m. sausio 4 d. Ieškovo kreditorinis reikalavimas patvirtintas 2010 m. kovo 20 d. Šiuo atveju ieškovas vadovaujasi CK 6.14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams. Ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą abiem, t. y. lizingo gavėjui ir laiduotojams. Tiek įstatymas, tiek laidavimo sutartys numato, kad atsakovai privalo atlyginti kreditoriui ta pačia apimtimi kaip ir pradinis skolininkas, t. y. lizingo gavėjo bankroto byloje priimtoje teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartyje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę ir šiai civilinei bylai (CPK 182 str. 2 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas lizingo sutartį nutraukė nuo 2009 m. liepos 15 d. – prieš 6 mėnesius iki 2010 m. sausio 4 d. bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimo, t. y. ne dėl bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimo, bet dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo. Taigi nuo lizingo sutarties nutraukimo atsakovams atsirado prievolė atlyginti ieškovui tokio dydžio nuostolius, kurie grąžintų kreditorių į tokią padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį. Nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę (ĮBĮ 16 str.). Bankroto bylos lizingo gavėjui iškėlimas ir šios įmonės skolų mokėjimo terminų nustatymas vadovaujantis ĮBĮ 16 straipsnio nuostatomis lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį pasibaigimo neįtakoja. Pažymėtina, kad pasibaigę skolų mokėjimo terminai nereiškia prievolės pabaigos. Iki lizingo gavėjo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro momento lizingo gavėjo prievolės, jeigu nėra pasibaigusios kitais pagrindais, egzistuoja. Ieškovas ieškinį pateikė dar iki lizingo gavėjo išregistravimo, todėl atsakovams kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles pagal lizingo sutartį. Taigi skolininko išregistravimas 2012 m. sausio 11 d. nedaro įtakos prievolės pabaigai, nes ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. spalio 3 d., todėl atsakovams kyla pareiga įvykdyti dar nepasibaigusias ir neįvykdytas lizingo gavėjo prievoles pagal lizingo sutartis.

2. Dėl ieškinio reikalavimų. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų dėl prašomų priteisti nesumokėtų mokėjimų paskaičiavimo ir nuostolių dydžio, pagrindė jų būtinumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovas (lizingo davėjas) su UAB „Elminda“ (lizingo gavėju) 2007 m. gruodžio 26 d. sudarė lizingo sutartį, kuria lizingo gavėjas įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas ir kitus mokėjimus, vykdyti kitas sutarties sąlygas (b. l. 6-9). Ieškovas su atsakovais (laiduotojais) tą pačią dieną sudarė laidavimo sutartis, kuriomis atsakovai įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo, už kurį laiduojama, neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, lizingo gavėjo prisiimtas pagal lizingo sutartį (b. l. 10-12). Iš ieškovo 2009 m. gegužės 4 d. pretenzijos lizingo gavėjui matyti, kad lizingo gavėjas nemokėjo įmokų, dėl ko susitarė įsiskolinimas (b. l. 15). Šia pretenzija lizingo gavėjas buvo įspėtas, kad per 14 dienų nesumokėjus skolos ieškovas bus priverstas nutraukti lizingo sutartį. Ieškovo 2009 m. liepos 15 d. pranešimas lizingo gavėjui patvirtina, kad ieškovas nuo 2009 m. liepos 15 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b. l. 16). Šiuo pranešimu ieškovas pareikalavo lizinguotą turtą perduoti ieškovo įgaliotam asmeniui ir priminė, kad lizingo sutarties nutraukimas neatleidžia lizingo gavėjo nuo pareigos sumokėti įsiskolinimą ir netesybas, atlyginti visus ieškovo nuostolius, patirtus dėl sutarties nutraukimo. Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartimi lizingo gavėjui buvo iškelta bankroto byla, o 2010 m. kovo 20 d. patvirtintas ieškovo reikalavimas lizingo gavėjo bankroto byloje (b. l. 101-103). Ieškovas 2010 m. rugsėjo 16 d. ir 2010 m. spalio 20 d. raštais informavo atsakovus (laiduotojus) apie lizingo sutarties nutraukimą dėl lizingo gavėjo įsipareigojimų nevykdymo ir lizingo gavėjo ieškovui grąžinto turto pardavimą tretiesiems asmenims, patiriant iš turto pardavimo nuostolį, pareikalavo sumokėti ieškovui turto pardavimo nuostolį ir įsiskolinimą, susidariusį iki lizingo sutarties nutraukimo, bei kitas su turto atsiėmimu ir pardavimu susijusias papildomas išlaidas (b. l. 17-24). Ieškovas ieškinį laiduotojams pareiškė 2011 m. spalio 3 d. (b. l. 1-3). Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą dėl įmonės (lizingo gavėjo) pabaigos, lizingo gavėjas iš Juridinių asmenų registro išregistruotas 2012 m. sausio 11 d. (b. l. 101-103).

Byloje ginčas kilo dėl laidavimo pabaigos. Pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6. 87 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad lizingo gavėją išregistravus iš Juridinių asmenų registro pasibaigė lizingo gavėjo prievolės pagal lizingo sutartį, padarė išvadą, jog pasibaigus pagrindinei prievolei pasibaigė ir laidavimas. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai bankrutuojant pagrindiniam skolininkui reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo ir jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, nors tokios bylos nagrinėjimo metu pagrindinis skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą teisminės gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2013). Nagrinėjamoje byloje apeliantas ieškinį laiduotojams pareiškė 2011 m. spalio 3 d. Sprendimas dėl įmonės (pagrindinio skolininko) pabaigos priimtas 2011 m. lapkričio 28 d., o įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2012 m. sausio 11 d. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo atsakovams (laiduotojams) metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant pagrindiniam skolininkui iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų kitas solidarusis skolininkas (laiduotojas) pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi ieškovas, pareikšdamas ieškinį atsakovams (laiduotojams), pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko (lizingo gavėjo) prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (laiduotojai) (CK 6.81 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus lizingo gavėją baigusiu savo veiklą ir jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovų kaip solidariųjų skolininkų (laiduotojų), kuriems reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko (lizingo gavėjo) likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovų atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Minėta, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6. 87 str. 1 d.), tačiau įstatymo ar sutarties numatytais atvejais laidavimas gali pasibaigti ir anksčiau nei juo užtikrinama prievolė. CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminuoto laidavimo pabaigos pagrindas, t. y. tuo atveju, kai buvo užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Šis terminuoto laidavimo pabaigos pagrindas taikytinas tuo atveju, kai laidavimu užtikrinama prievolė dar nėra pasibaigusi. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pasisakyta, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti CK 6.88 straipsnyje nurodytą terminą. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę. Atitinkamai ir kreditorius žino, kokia apimtimi ir terminais atsako laiduotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Šalių ginčas kilo dėl laidavimų sutarčių 21 punkto aiškinimo. Jame nustatyta, kad šios sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. Apelianto teigimu, šiuo punktu šalys susitarė, kad laidavimas galios tol, kol ieškovui bus įvykdytos visos prievolės pagal lizingo sutartį. Pagal CK 6.193 straipsnio, nustatančio sutarties aiškinimo taisykles, 2 dalį visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad aiškinant minėtą laidavimo sutarčių nuostatą būtina atsižvelgti tiek į kitas laidavimo sutarčių sąlygas, tiek į lizingo sutartyje numatytas sąlygas. Laidavimo sutarčių 11 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu ieškovas nutraukia lizingo sutartį lizingo gavėjui ją pažeidus, laiduotojas privalo apmokėti lizingo gavėjo įsiskolinimus ir delspinigius, sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę pagal lizingo sutartį bei įvykdyti kitus lizingo gavėjo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį. Laidavimo sutarčių 13 punktu laiduotojai įsipareigojo ieškovui padengti visas lizingo sutarties nutraukimo ir kitas ieškovo išlaidas, susijusias su laidavimo sutarties vykdymu. Kaip matyti iš laidavimo sutarčių 21 punkto, šalys laidavimo galiojimas pasibaigimą susiejo su juo užtikrintų lizingo gavėjo prievolių pagal lizingo sutartį pasibaigimu, tuo tarpu lizingo sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo šalių įgaliotų atstovų tinkamo pasirašymo ir galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol lizingo gavėjas įvykdys lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalys laidavimo sutarčių 21 punktu nebuvo aiškiai susitarę, kad jų galiojimas pasibaigs tada, kai bus visiškai įvykdytos lizingo sutartimi lizingo gavėjo prisiimtos prievolės, laikytina nepagrįsta. Nustačius, kad šalys buvo susitarusios netaikyti CK 6.88 straipsnyje nustatyto laidavimo pabaigos termino, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju laidavimas yra pasibaigęs.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog laidavimu užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartį pasibaigė dar prieš ieškovui kreipiantis į teismą su ieškiniu laiduotojams, ir laidavimas pasibaigė šiuo pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino laidavimo sutarčių 21 punktą, dėl to padarę nepagrįstą išvadą, kad laidavimas pasibaigė CK 6.88 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismui priėmus neteisėtą sprendimą, jis dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo naikintinas (CPK 330 str.).

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą dėl lizingo gavėjo prievolių ir atsakovų laidavimo pasibaigimo, konstatavo teisinio pagrindo atmesti ieškinį laiduotojams egzistavimą, o dėl ieškinio esmės nepasisakė, laiduotojams pareikšto materialinio teisinio reikalavimo netyrė ir nevertino. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti tiriamos ir vertinamos ieškinio faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

nutaria:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.