Telšių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), įgijęs aštuonių klasių išsilavinimą, nesusituokęs, nedirbantis, neįgalus, teistas:

2011-10-13 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams, pritaikius BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per vienerius metus atlyginti nusikaltimu padarytą žalą;

2012-02-14 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį; pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-10-13 nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant ir paskiriant galutinę bausmę 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą; pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 ir 7 punktus laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per vienerius metus atlyginti nusikaltimu padarytą žalą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pareikštas kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2010 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas bute Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pagrobė jam svetimą, šį R. Š. priklausantį turtą: 300,00 Lt vertės regėjimo akinius su dėklu, 500,00 Lt vertės odinę vyrišką striukę su kailiniu pamušalu, 200,00 Lt vertės graviruotą auksinį žiedą, 500,00 Lt vertės auksinį žiedą, inkrustuotą raudonos spalvos akmenuku, 500,00 Lt vertės auksinį žiedą su trikampiu, 300,00 Lt vertės vienoje pusėje platėjantį auksinį žiedą, t.y. iš viso pagrobė 2300,00 Lt vertės svetimą, nukentėjusiai R. Š. priklausantį turtą, tuo padarydamas jai 2300,00 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis V. K. neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir kaltu neprisipažino. Kaltinamasis teisme paaiškino, kad:

– Su liudytoju V. B. susipažino jau senai, kai abu dirbo pas ūkininką, o su nukentėjusiąja R. Š. susipažino 2010 m. spalio mėn. Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje, kur tuo metu visi trys gydėsi;

– Dar besigydant ligoninėje V. B. pasiūlė V. K. važiuoti pas R. Š., sakydamas, kad ji kviečia juos atvažiuoti, kad ten „pabaliavos“ ir pasidarys pinigų. Kadangi V. K. iš ligoninės išrašė kiek anksčiau, jiedu sutarė, kad V. B. paskambins, kai tik bus išrašytas iš ligoninės. Kai V. B. išleido iš ligoninės, jie susitiko Šiauliuose ir nuvažiavo į Naująją Akmenę pas R. Š.. Iki tol Naujojoje Akmenėje V. K. nėra buvęs;

– Naujojoje Akmenėje V. K. kartu su V. B. apsigyveno R. Š. bute. Visi trys gerdavo alų. R. Š. ir V. B. gulėdavo namie, o V. K. jų siunčiamas eidavo į miestą „pavairuoti“ pinigų ir parnešti maisto; Pas R. Š. gyveno savaitę ar dvi. Jo vieno bute nepalikdavo, liepdavo eiti laukan prašyti išmaldos;

– Į namus pas R. Š. dažnai ateidavo jos motina ir sūnus, bet jie alkoholinių gėrimų niekada negerdavo. Pas R. Š. išgerti užsukdavo kaimynai, kurių V. K. nepažįsta, bet pažįsta V. B.;

– Gal dėl to, kad jai nepatiko ar neparnešdavo pinigų, R. Š. išginė V. K., liepdama jam važiuoti namo, o V. B. dar pasiliko dvi-tris savaites. Prieš išvykdamas V. K. spyrė į duris, todėl buvo iškviesta policija ir jį išvarė;

– V. K. su V. B. susitiko Šiauliuose prie stoties. V. B. sakė, kad turi žiedus, tik dėl jų vagystės kaltins V. K.. Parodęs žiedą su raudona akute V. B. kažkur nuėjo, o V. K. tuo metu laukė jo stotyje. Grįžęs V. B. pasakė, kad pardavė žiedus lombarde, esančiame Tilžės gatvėje prie juvelyrinė parduotuvės;

– Apipelijusią odinę striukę jam atvežė į (duomenys neskelbtini) ir namuose paliko V. B., leidęs dėvėti striukę. Striukė galėjo apipelyti ir apie tris mėnesius kabėdama V. K. namų prieangyje, nes namo stogas kiauras. Kadangi su V. B. gerai sugyveno, šis jo namuose buvo palikęs ir daugiau savo drabužių, taip pat vaistus. Kai vilkėdamas tą striukę V. K. nuvažiavo į Šaukėnų psichiatrijos ligoninę lankyti V. B., šis nebenorėjo striukės – jos norėjo tik R. Š., kuri tuo metu buvo atėjusi į V. B. palatą. Ligoninėje paaiškėjo, kad striukė ne V. B.. Su R. Š. dėl striukės palatoje kilo kivirčas ir sanitarai liepė V. K. išeiti. Striukė buvo sugadinta ir suplėšyta. Jis norėjo atiduoti striukę, bet R. Š. jo nebeėmė, todėl parsivežė striukę namo. Galiausiai striukę pateikė policijai;

– Po visų tų įvykių V. K. su V. B. buvo susitikęs ne vieną kartą. Abu dirbo (duomenys neskelbtini) kaime pas ūkininkę B. P., tik V. B. prašė to nesakyti R. Š.. Taip pat kartu dirbo (duomenys neskelbtini) lentpjūvėje. V. B. yra sakęs V. K., kad R. Š. norinti jį (V. K.) „pasodinti“. V. K. neėmė iš R. Š. jokių daiktų – juos paėmė V. B., kuris, kai jiedu dirbo lentpjūvėje, prašė V. K. padėti atiduoti skolą. Kadangi jiedu nemažai kartu pragyveno, V. K. norėjo padėti ne kartą teistam V. B., bijojusiam, kad vėl gali „sėsti“ (netekti laisvės). V. K. norėjo taikytis su nukentėjusiąja ir siūlė jai pinigų tik dėl V. B., o pats yra nekaltas, žiedų neėmė.

– Su V. K. ir V. B. 2010 m. susipažino Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje. Kadangi ligoninėje jie trise tarpusavyje gražiai bendravo, susitarė, kad V. K. ir V. B. atvažiuos pas ją į svečius. R. Š. iš ligoninės išvažiavo anksčiau už V. K. ir V. B., kurie abu kartu atvažiavo pas ją į Naująją Akmenę vėliau. V. K. pas R. Š. gyveno apie dvi savaites, o V. B. – apie du mėnesius. Dabartiniu metu ji vėl gyvena su V. B.;

– Kol gyveno Naujojoje Akmenėje pas R. Š., V. K. kartais pasilikdavo vienas jos namuose. V. K. vaikščiodavo po miestą, prašinėdamas pinigų, o V. B. padėdavo R. Š. darbe – kasdavo sniegą. Kartu su V. B. R. Š. eidavo ir į parduotuves. Išskyrus R. Š. motiną ir sūnų, daugiau jokie asmenys jos bute V. K. svečiavimosi metu nesilankė;

– R. Š. gerai prisimena, kad išvykęs iš Naujosios Akmenės V. K. po kelių dienų paskambino V. B., kuris atsiliepęs įjungė mobilaus telefono garsiakalbį, todėl būdama šalia ji girdėjo jų pokalbį. Jo metu V. K. sakė V. B., kad už vieną žiedą gavo 300 litų, ir kvietė jį atvažiuoti į Šiaulius pragerti gautus pinigus, bet V. B. važiuoti atsisakė. (2012-07-18 teismo posėdžio metu R. Š. teigė, kad yra padarytas šio pokalbio garso įrašas);

– Praėjus kelioms dienoms po V. K. išvykimo iš Naujosios Akmenės, R. Š. netrukus pastebėjo, kad nebėra akinių ir žiedų. Nematė, kad juos būtų paėmęs V. K., bet mano, kad tai padarė būtent jis. Iš pradžių pasigedo akinių, nes negalėjo žiūrėti televizoriaus. O kad dingo žiedai pastebėjo po kokios savaitės, nes kasdieną jų nenešiodavo. Paskambinęs V. K. jai girdint pats pasakė V. B., kad pavogė žiedus;

– Kai po dviejų mėnesių svečiavimosi Naujojoje Akmenėje V. B. susiruošė į namus, R. Š. paprašė, kad grįždamas pas ją parvežtų pavogtus jos daiktus. Nuvažiavęs pas V. K. V. B. rado pas jį žiedą, kuris buvo neparduotas, nes pagamintas iš Lietuvoje beverčio „vokiško“ aukso, ir akinius su futliaru. Daiktai, kuriuos V. B. parvežė po kelių mėnesių nuo jų dingimo, nebuvo sugadinti;

– Kad V. K. vilki jos sūnaus striukę, R. Š. pamatė 2011 m. kovo mėn. Šaukėnų psichiatrinėje ligoninėje, kai ten lankėsi V. K.. Iki tol striukės dingimo nebuvo pastebėjusi. Ji prašė striukę atiduoti, bet V. K. ne tik neatidavė striukės, bet dar ir suspardė R. Š.. Kadangi dėl sumušimo turėjo kreiptis į Kelmės policiją, tai nesikreipė iš viso.

– Su R. Š. susipažino 2010 m. lapkričio mėn. Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje. Su V. K. tuo metu jau buvo pažįstamas apie ketverius metus. Gydantis ligoninėje R. Š. pasakė V. B. savo gyvenamosios vietos adresą ir pasiūlė atvažiuoti pas ją. V. K. pasisiūlė važiuoti kartu, o V. B. tam neprieštaravo;

– Po išrašymo iš ligoninės abu nuvažiavo pas R. Š. į Naująją Akmenę. V. K. Naujojoje Akmenėje pas R. Š. gyveno apie savaitę, o V. B. – visą tą žiemą ir gyvena su R. Š. iki šiol. V. B. su R. Š. eidavo kartu į darbą ir parduotuves, o V. K. likdavo namie vienas. V. B. su V. K. vienu du R. Š. namuose pasilikę nebuvo;

– Sekmadienį V. B. kartu su R. Š. nuėjo apsipirkti į turgų. Jiems grįžus iš turgaus, V. K. kažkodėl skubiai sugalvojo, kad jam reikia važiuoti į Šiaulius ir išvažiavo;

– Netrukus po V. K. išvykimo V. B. reikėjo pasiimti drabužius Kelmės rajono Paplėštikių kaime, todėl taip pat išvažiavo. Kai jau buvo išvažiavęs, jam paskambino R. Š. ir pasakė, kad pasigedo žiedų ir akinių. Iš kaimo pas R. Š. V. B. grįžo po savaitės (vėliau tame pačiame teismo posėdyje, atsakydamas į teisėjos klausimą, V. B. jau nurodė, kad išvyko 6 val. ryte, o grįžo tos pačios dienos vakare);

– V. B. grįžus iš Kelmės, vakare susėdę su R. Š. sugalvojo paskambinti V. K.. Skambindamas jam V. B. apsimetė kitu asmeniu ir paklausė, ar V. K. turi tuos žiedus. V. K. atsakė, kad turi ir pasiūlė jam atvažiuoti į Šiaulius pagerti ir „pabaliavoti“. V. B. važiuoti nesutiko. (V. B. 2012-07-18 teismo posėdyje teigė, kad yra padarytas šio pokalbio įrašas);

– Praėjus kelioms dienoms po V. K. išvykimo iš Naujosios Akmenės, V. B. turėjo reikalų pas inspektorių Kelmėje, todėl, prieš tai paskambinęs, tuo pačiu nuvažiavo pas V. K. ir Šiauliuose tiesiog gatvėje iš jo paėmė akinius ir ploną žiedą, kuriuos tą pačią dieną parvežė R. Š.;

– R. Š. sūnaus striukę dėvintį V. K. V. B. pamatė ligoninėje. R. Š. bandė atimti striukę, bet V. K. jos neatidavė ir puolė mušti R. Š.. Sanitarai išvarė V. K. iš palatos. V. B. ta striukė netinka, nes R. Š. sūnaus ūgis 190 cm.

Iš liudytojų A. Š., A. Š. ir E. Š. teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad R. Š. turėjo keletą (iki šešių) galimai auksinių žiedų, kurių vienas buvo su raudona akute, kitas buvo išgraviruotas, o dar vienas su rombu (149-151 b.l.). Be to, iš liudytojo E. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusioji R. Š. girtaudavo kartu su kaltinamuoju V. K. ir liudytoju V. B., gyvenusiais jos bute 2010 m. pabaigoje (150 b.l.).

Ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, taip pat teisme duotus kaltinamojo paaiškinimus, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, teismas nerado jokių patikimų įrodymų, kad kaltinamasis V. K. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą ar bent dalyvavo jį padarant, o ištirtą duomenų ir įrodymų visetą dėl nepatikimumo ir prieštaringumo įvertino kaip nepakankamą apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, todėl laiko esant neginčijamai nustatytas tik toliau aprašytas aplinkybes.

Jau pažindami vienas kitą apie ketverius metus, kaltinamasis V. K. ir liudytojas V. B. 2010 m. spalio mėn. ir lapkričio mėn. pirmą dešimtadienį abu gydėsi Šaukėnų psichiatrinėje ligoninėje, kur susipažino su toje pat ligoninėje besigydančia nukentėjusiąja R. Š.. Kadangi ligoninėje visi trys gerai sutarė, netrukus po išrašymo iš ligoninės 2010 m. lapkričio mėn. pirmoje pusėje, kaltinamasis V. K. ir liudytojas V. B. atvyko į Naująją Akmenę pasisvečiuoti pas nukentėjusiąją R. Š., kuri gydymo ligoninėje kursą buvo baigusi kiek anksčiau už juos. R. Š. priėmė juos pagyventi savo bute Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini). Kaltinamasis šiame bute gyveno apie dvi savaites, liudytojas V. B. – apie du mėnesius, o atvykęs vėliau gyveno iki 2012 m. spalio mėn. Naujojoje Akmenėje V. B. eidavo kartu su R. Š. į darbą jai padėti ir į parduotuves, o V. K. būdavo siunčiamas į miestą prašinėti išmaldos. V. K. išvykus iš Naujosios Akmenės R. Š. netrukus pasigedo akinių su futliaru, o vėliau ir kelių žiedų. Akinius su futliaru ir vieną žiedą R. Š. grąžino V. B.. Be to, 2011 m. kovo mėn. Šaukėnų psichiatrijos ligoninėje R. Š. sutiko V. K., dėvintį nunešiotą ir apipelijusią jos sūnaus odinę striukę, kurios iki tol nebuvo pasigedusi. V. K. ligoninėje grąžinti jai striukę atsisakė. Ikiteisminio tyrimo metu 2012-01-13 V. K. pateikė striukę policijai.

Dėl anksčiau nurodyto kaltinimo teismas kaltinamąjį išteisina, remdamasis toliau išdėstytais motyvais.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. K. pareikštas kaltinimas, be paties V. K., kaip įtariamojo, ir nukentėjusiosios R. Š. bei liudytojų V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, taip pat grindžiamas ir 2012-01-04 surašytu įvykio vietos apžiūros protokolu, 2012-05-02 akistatų tarp liudytojo V. B. ir įtariamojo V. K. bei tarp nukentėjusiosios R. Š. ir įtariamojo V. K. duomenimis, 2012-01-04 ir 2012-01-13 daiktų pateikimo protokoluose užfiksuotais duomenimis (106-109 b.l.). Be to, teisminio nagrinėjimo metu 2012-09-12 nutartimi prokurorui buvo pavesta organizuoti papildomus procesinius veiksmus, siekiant nustatyti lombardus, kuriuose V. K. arba V. B. galimai pardavė žiedus (152 b.l.).

Nukentėjusioji R. Š. 2012-01-04 kreipėsi į tuometinio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariatą, pareikšdama, kad kiek daugiau nei prieš metus laiko, t. y. 2010 m. lapkričio mėn., išvykus iš jos buto ten gyvenusiam V. K., ji pasigedo keturių auksinių žiedų, kurių vertė 1500,00 Lt, taip pat regėjimo akinių su futliaru, kurių vertė 300,00 Lt, ir odinės striukės, kurios vertė 500,00 Lt (4 b. l.). Tai, kad dėl vagystės kreiptasi praėjus daugiau nei metams po jos paaiškėjimo, teismui, atsižvelgiant į nukentėjusiosios, liudytojo V. B. ir kaltinamojo santykių ir bendravimo pobūdį, jų elgesio deviantiškumą, kelia pagrįstų abejonių, ar kreipimosi priežastis yra būtent vagystė, o ne kokie nors kiti nukentėjusiąją, liudytoją ir kaltinamąjį siejantys santykiai, buvę ar komplikavęsi per tuos metus (pvz., V. B. kaltina V. K. jį apšmeižus dėl vagystės).

2012-01-04 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (5 b. l.) ir atlikta įvykio vietos apžiūra, kuri įforminta apžiūros protokolu su pridedamomis foto lentelėmis (6-10 b. l.). Apžiūros protokole ir prie jo pridėtoje foto lentelėje neužfiksuota vieta, kur buvo laikomi ir iš kurios buvo pagrobti kaltinamajame akte išvardinti daiktai. Jokie duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, reikšmingą bylai išspręsti, apžiūros protokole neužfiksuoti, todėl šiame protokole esantys duomenys nelaikytini įrodymu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalies prasme.

2012-01-04 daiktų pateikimo protokole, 2012-01-04 apžiūros protokole ir prie jo pridėtoje foto lentelėje Nr. 014 užfiksuoti akiniai, jų futliaras ir žiedas, kuriuos pateikė nukentėjusioji R. Š. (32-36 b.l.). Šie duomenys, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie pateikti praėjus daugiau nei matams po aptariamų įvykių, neįrodo net to, kad R. Š. apskritai buvo praradusi minėtų daiktų valdymą. Tuo labiau šie daiktai patys savaime nesuteikia jokios informacijos apie tai, kad V. K. būtų juos turėjęs ir perdavęs V. B., kuris teigia paėmęs juos iš kaltinamojo ir grąžinęs nukentėjusiajai.

2012-01-13 daiktų pateikimo protokole ir prie jo pridėtoje foto lentelėje Nr. 039 užfiksuota V. K. perduota juodos spalvos odinė striukė, kuri vietomis pasidengusi pilkšvos spalvos pelėsiu, o jos nugarinėje dalyje yra 15 cm įplyšimas (40-42 b.l.). Tai, kad striukę pateikė pats V. K., patvirtina aplinkybę, kad jis šią striukę turėjo savo žinioje. Tačiau ši aplinkybė nepakankama padaryti vienareikšmiškai išvadai, kad striukę jis turėjo neteisėtai. Jokie įrodymai nepaneigia V. K. paaiškinimo, kad šią striukę jo namuose paliko V. B.. Atsižvelgdamas į kaltinamąjį ir liudytoją V. B. siejančius santykius, tokį kaltinamojo paaiškinimą teismas laiko pakankamai įtikinamu. Nekaltumo prezumpcija įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus įrodyti kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą, o kartu draudžia perkelti nekaltumo įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Pažymėtina, kad nukentėjusioji 2012-05-02 akistatoje su V. K. tvirtino, jog pamačiusi ligoninėje jos sūnaus striukę dėvintį V. K. su juo susikivirčijo dėl to, kad striukė yra suniokota (45, 46 b.l.). Taigi nukentėjusioji nurodo reagavusi tik į striukės sugadinimo faktą, bet ne į tai, kad striukė buvo pas V. K.. Tai leidžia daryti išvadą, kad 2011 m. kovo mėn. R. Š. dar nemanė, jog striukė V. K. žinioje yra neteisėtai. Iš R. Š. atsakymo akistatoje matyti, kad reikalavimas grąžinti striukę buvo sąlygotas jos sugadinimo, o ne jos pagrobimo. Nenustačius, kad V. K. striukę užvaldė neteisėtais veiksmais, pretenzijos dėl striukės sugadinimo ir jos negrąžinimo turi būti nagrinėjamos civilinio proceso tvarka, kaip civilinės teisės deliktas.

Akmenės rajono apylinkės teismui 2012-09-12 nutartimi prokurorui pavedus organizuoti papildomus procesinius veiksmus, siekiant nustatyti Šiauliuose, prie stoties Tilžės gatvėje, esančius lombardus, kuriuose V. K. arba V. B. galimai pardavė žiedus, iš Telšių apskrities VPK Akmenės rajono policijos komisariato buvo gautas 2012-09-24 tarnybinis pranešimas, jog nė viename iš dviejų nurodytoje vietoje veikiančių lombardų nerasta duomenų, kad 2010 m. lapkričio mėn. – 2011 m. kovo mėn. V. K. ar V. B. būtų pardavę auksinius žiedus.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. Š. ir liudytojas V. B. skirtingai apibūdino kaltinamojo V. K. išvykimo iš Naujosios Akmenės aplinkybes: R. Š. parodė, kad V. K. 2010 m. lapkričio mėn. pabaigoje išvyko todėl, kad ji pati liepė jam išvažiuoti (13 b. l.), o V. B. parodė, kad kažkurią 2010 m. lapkričio mėn. dieną, palikę V. K. vieną namuose, jis su R. Š. išėjo į miestą, o kai tik grįžo – V. K. pats kažko staiga susiruošė važiuoti į Šiaulius ir išvyko (27 b. l.).

Teisme duoti nukentėjusiosios R. Š. parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų. Antai nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skirtingai aiškina aplinkybes telefoninio pokalbio, kai V. K., prisipažinęs V. B. dėl žiedų vagystės, siūlė atvažiuoti į Šiaulius ir pardavus žiedą pinigus pragerti. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad praėjus mėnesiui po vagystės V. B. paskambino V. K. (13 b.l.), o teisme tvirtino, kad gerai prisimena, jog praėjus kelioms dienom po vagystės V. K. skambino V. B. (126, 130 b.l.). Taigi šiuo atveju ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškiai skirtingai nurodomas telekomunikacinio įvykio laikas ir jo seka. Be to, 2012-07-18 tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas V. B. tvirtino, kad nukentėjusiosios mobiliuoju telefonu yra padarytas šio telefoninio pokalbio garso įrašas. Tačiau 2012-08-21 teismo posėdyje nukentėjusioji pareiškė, kad tokio pokalbio su V. K. apskritai nebuvo (138, 139 b.l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji tvirtino, kad pavogti akiniai su futliaru ir žiedas jai buvo grąžinti po savaitės ar dviejų (13 b.l.), o teismo posėdyje teigė, kad šiuos daiktus atgavo tik po dviejų mėnesių (126, 127 b.l.).

Bylos nagrinėjimo teisme metu duodami nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojo V. B. taip pat yra prieštaringi. Antai, V. B. 2012-07-18 teismo posėdyje pirmiausia parodė, kad jam netrukus po V. K. išvykimo reikėjo pasiimti drabužius Kelmės rajono Paplėštikių kaime, todėl taip pat išvažiavo. Kai jau buvo išvažiavęs, diena jam paskambino R. Š. ir pasakė, kad pasigedo žiedų ir akinių. Iš kaimo pas R. Š. V. B. grįžo po savaitės (127 b.l.) Vėliau tame pačiame teismo posėdyje, atsakydamas į teisėjos klausimą, V. B. jau parodė, kad išvyko 6 val. ryte, o grįžo tos pačios dienos vakare (128 b.l.).

Teisme duodami nukentėjusiosios R. Š. parodymai prieštarauja liudytojo V. B. duotiems parodymams. Pavyzdžiui, nukentėjusioji parodė, kad tik praėjus dviems mėnesiams po vagystės ji paprašė į namus važiavusio V. B., kad šis paimtų iš V. K. ir jai parvežtų pavogtus daiktus. Nurodė, kad akinius su futliaru ir auksinį žiedą atgavo tik po kelių mėnesių (126, 127 b.l.). Tuo tarpu liudytojas V. B. parodė, kad išvykus V. K., praėjus vos kelioms dienoms po vagystės, išvažiavo į Kelmę, pakeliui Šiauliuose paėmė iš V. K. žiedą bei akinius su futliaru ir tą pačią dieną grįžęs į Naująją Akmenę grąžino nurodytus pavogtus daiktus R. Š. (128 b.l.). Arba: nukentėjusioji parodo, kad V. K. skambino V. B., kai sakė, jog turi pavogtus žiedus ir kvietė jį atvažiuoti į Šiaulius, kad pardavus žiedus pragerti pinigus, o V. B. atsisakė (126 b.l.). Tuo tarpu V. B. nurodo, kad šis R. Š. girdėtas pokalbis įvyko, kai jis pats paskambino V. K. (128 b.l.).

Nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojo V. B. parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas V. K., vertintini kritiškai dėl nukentėjusiosios ir šio liudytojo artimų tarpusavio santykių ir judviejų santykių su kaltinamuoju, o taip pat dėl liudytojo V. B. ir kaltinamojo tarpusavio santykių ir konfliktų. Kaltinamasis V. K. ir liudytojas V. B. Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-10-13 nuosprendžiu abu yra nuteisti už kartu įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš nurodyto nuosprendžio aprašomosios dalies motyvų, tiek V. K. tiek ir V. B. – abu yra linkę apkalbėti kitus asmenis ir nepagrįstai kaltinti juos nusikaltimų padarymu (59-63 b.l.). Nagrinėjant teisme bylą dėl R. Š. daiktų vagystės liudytojas V. B. tvirtino, kad kaltinamasis V. K. yra jį apšmeižęs dėl telefonų vagystės. Tokiu būdu, ypač atsižvelgiant į jam nustatytus psichinės sveikatos sutrikimus (31 b.l.), liudytojas V. B. turi motyvą kerštauti kaltinamajam V. K.. Pažymėtina, jog kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad liudytojas V. B. jį apkalba kerštaudamas (pvz., 91, 92 b.l.). Savo ruožtu V. B. mano, kad jam kerštauja V. K. (pvz., 43, 44 b.l.). Tokiame kontekste liudytojo V. B. parodymai negali būti laikomi nešališkais ir patikimais.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nukentėjusiosios duotų parodymų, R. Š. teiginiai, kad ją apvogė V. K., grindžiami ne betarpiškai įvykio metu jos pačios pamatytomis ir įsimintomis aplinkybėmis, bet nukentėjusios vėlesniu įsitikinimu, pagrįstu intelektine veikla retrospektyviai analizuojant ir vertinant įvykius, o taip pat liudytojo V. B. pareikšta nuomone apie juos. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad apie tai, jog nurodytus daiktus pavogė V. K., jai pasakė V. B. (13 b.l.). Pats V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su nukentėjusiąja iškart įtarė, kad žiedus ir akinius galėjo pavogti V. K. (24 b.l.). Taigi nė vienas jų nebuvo vagystės liudytojais. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad anot paties liudytojo V. B., akinių su futliaru ir žiedų nukentėjusioji R. Š. pasigedo ir jam skambino, kai išvykę buvo ir V. K., ir V. B., o ne kuris nors vienas iš jų. Nors V. B. tvirtina dalyvavęs vėlesniuose įvykiuose, susijusiuose su žiedų ir akinių bei jų futliaro vagyste, t.y. tvirtina, kad kaltinamasis šiuos daiktus per jį grąžino nukentėjusiajai, tačiau V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kategoriškai neigia vogęs minėtus daiktus, o taip pat liudytojo nurodytas aplinkybes apie telefoninį pokalbį bei žiedo ir akinių su futliaru perdavimą V. B. Šiauliuose. Kaip minėta, akinių, jų futliaro ir žiedo buvimo pas nukentėjusiąją faktas neįrodo, kad šie daiktai buvo pagrobti V. K., o vėliau grąžinti per V. B.. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir V. K. bei V. B. akistatos metu.

Motyvuojamoji dalis

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos tai­kant Bau­džia­mo­jo proceso ko­dek­so nor­mas, reglamentuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ 3.1.8. punkte pasakyta, kad apkaltinama­sis nuospren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pagrįstos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Iš to seka, kad jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti nukentėjusiosios R. Š. ir liudytojo V. B. parodymai, kurie prieštaringi, nenuoseklūs ir nepatikimi, negali būti vieninteliais ir lemiamais kaltinamojo V. K. kaltės įrodymais, nes nukentėjusiosios ir liudytojo V. B. parodymų nepatvirtino jokie kiti objektyvūs byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Apibendrindamas savo poziciją dėl aukščiau aptartos kaltinamajam inkriminuotos veikos, dėl kurios kaltinamasis išteisinamas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nekaltumo prezumpcijos principas pareigą įrodyti asmens kaltę nustato valstybiniam kaltinimui, bet ne teismui, kuris tik vertina įrodymus. Ši pareiga galioja tiek, kiek tai reikalinga nusikalstamos veikos požymiams pagal pareikštą kaltinimą įrodyti. Kaltinamasis, kaip tikėtinas nusikalstamos veikos subjektas, neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumą, kurį jam garantuoja minėta prezumpcija iki tol, kol yra paneigiama svariu įrodymų visetu. Pavieniai ir atsitiktiniai duomenys, vien leidžiantys manyti, kad asmuo galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra pagrindas ikiteisminiam tyrimui pradėti ir įtarimams pareikšti, bet preziumuojamo asmens nekaltumo nepaneigia. BPK 2 straipsnis įpareigoja ne teismą, o prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas imtis įstatymuose numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1-3 ir 6 punktuose, 16 ir 17 straipsniuose konkretizuojamas prokuratūros vaidmuo atskleidžiant nusikalstamas veikas. BPK 7 straipsnyje numatyta, jog bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, todėl teisme kaltinimo pagrįstumą turi įrodyti valstybinį kaltinimą palaikanti prokuratūra, o teismas pats nerenka ir neišreikalauja jokių įrodymų, o ypatingai tokių, kurie gali pagrįsti kaltinimo kaip daug pajėgesnės proceso šalies poziciją. Teismas atsiriboja nuo intuityvios nuojautos ir vertina tik jam pateiktus bei teisme ištirtus įrodymus, o ne kaltinimo pozicijai palankias prielaidas.

Dėl kaltinimo padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą V. K. išteisintinas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, nes dėl įrodymų nepakankamumo ir jų prieštaringumo valstybinį kaltinimą palaikanti prokuratūra tesime nepaneigė kaltinamojo versijos ir neįrodė, kad kaltinamasis dalyvavo padarant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pagal BPK 303 straipsnio 6 dalį, nuosprendžiui įsiteisėjus byla perduotina prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus Akmenės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Anatolijaus Ivanovo 2012-01-13 nutarimu V. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintinas.

Nukentėjusiosios R. Š. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes dėl odinės striukės sugadinimo gali būti reiškiamas ieškinys civilinio proceso nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Išteisinti V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti V. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiosios R. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktus – o odinę vyrišką striukę su kailiniu pamušalu nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti R. Š.

Nuosprendžiui įsiteisėjus bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.