Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Telšių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-10-23 nuosprendžio, kuriuo:

V. K. buvo išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 straipsnio 1 dalyje, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. K. buvo pareikštas kaltinamas pagal LR BK 178 str. 1 d. už tai, kad jis 2010 m. lapkričio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, būdamas bute, Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, R. Š. priklausantį turtą: 300,00 Lt vertės regėjimo akinius su dėklu, 500,00 Lt vertės odinę vyrišką striukę su kailiniu pamušalu, 200,00 Lt vertės graviruotą auksinį žiedą, 500,00 Lt vertės auksinį žiedą, inkrustuotą raudonos spalvos akmenuku, 500,00 Lt vertės auksinį žiedą su trikampiu, 300,00 Lt vertės vienoje pusėje platėjantį auksinį žiedą, t. y. iš viso pagrobė 2300,00 Lt vertės svetimą, nukentėjusiai R. Š. priklausantį turtą, tuo padarydamas jai 2300,00 Lt turtinę žalą.

Prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, daro išvadą, kad V. K. išteisintas pagrįstai, konstatavus, kad nebuvo įrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Tie byloje surinkti duomenys, kuriais V. K. buvo pagrįstas kaltinimas pagal LR BK 178 str. 1 d., nėra nuoseklūs, objektyvūs, jie prieštarauja vieni kitiems, todėl nepašalina abejonių dėl kaltinamojo kaltės.

Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia šių išvadų.

Apeliaciniame skunde prokuroras pateikė duomenis apie tai, kad nukentėjusioji dėl jos daiktų vagystės kreipėsi į policiją ne po metų, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o iš karto po įvykio. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad R. Š. į policiją dėl minėtų daiktų vagystės kreipėsi dar 2010-11-27, tačiau buvo nuspręsta ikiteisminio tyrimo nepradėti. Kolegija sutinka, kad šis faktas keičia pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl nukentėjusiosios ir išteisintojo tarpusavio santykių specifikos, tačiau niekaip nepatvirtina V. K. kaltės, todėl šis argumentas atmetamas.

Analogiška išvada išplaukia ir dėl prokuroro argumentų, susijusių su 2012-01-04 įvykio vietos apžiūros bei 2012-01-04 daiktų pateikimo protokolais. Apeliaciniame skunde prokuroras akcentuoja, kad juose užfiksuoti duomenys atitinka LR BPK 20 str. keliamus įrodymų leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, patvirtina tam tikrų aplinkybių egzistavimą, dera su visomis bylos aplinkybėmis ir joms neprieštarauja. Kolegija negali nesutikti su šiomis išvadomis, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro išvardyti požymiai nėra pakankami, kad minėtuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotus duomenis būtų galima laikyti neginčijamais kaltės įrodymais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei po metų atlikta įvykio vietos apžiūra, nei nukentėjusiosios pateiktų daiktų paėmimas neįrodo V. K. kaltės.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl V. K. inkriminuoto R. Š. priklausančios striukės pagrobimo nepagrįstumo. Tai, kad striukę pateikė pats V. K., patvirtina aplinkybę, kad jis šią striukę turėjo savo žinioje. Tačiau ši aplinkybė nepakankama norint padaryti vienareikšmišką išvadą, kad striukę jis turėjo neteisėtai. Jokie įrodymai nepaneigia V. K. paaiškinimo, kad šią striukę jo namuose paliko V. B.. V. K. kaltės nepatvirtina ir prokuroro skunde paminėtas faktas apie konfliktą tarp R. Š. ir V. K., kuris įvyko Šaukėnų ligoninėje, o akistatos metu užfiksuoti jų abiejų parodymai neatskleidžia šio konflikto detalių tiek, kad būtų galima neginčijamai konstatuoti V. K. kaltę. Kolegija taip pat atmeta prokuroro argumentus apie tai, kad neva buvo nustatyti faktai, kad V. K. bandė tartis su nukentėjusiąja dėl vagystės ir žadėjo žalą jai atlyginti. Šis faktas grindžiamas vien liudytojo V. B. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, todėl jais remtis nėra pagrindo.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nukentėjusiosios R. Š. bei liudytojo V. B. parodymai apie daiktų dingimo aplinkybes, apie V. K. išvykimą iš Naujosios Akmenės, apie jų bendravimą telefonu, kai V. K. neva prisipažino pavogęs nukentėjusiosios žiedus, vertintini kritiškai dėl jų nenuoseklumo. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusioji taip ir negalėjo tiksliai nurodyti nei pagrobtų daiktų dingimo laiko, nei jokių kitų tikslesnių aplinkybių. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojo V. B. parodymai vertintini kritiškai ir dėl jų tarpusavio asmeninių santykių. Taip pat negalima ignoruoti to, kad tarp V. B. ir V. K. buvo susiklostę konfliktiški santykiai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytojas V. B. tvirtino, kad V. K. yra jį apšmeižęs dėl telefonų vagystės, o V. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad V. B. jį apkalba kerštaudamas. Kolegija sutinka, kad tokiame kontekste liudytojo V. B. parodymai negali būti laikomi nešališkais ir patikimais.

Kolegija atmeta prokuroro argumentą dėl neva esminio netikslumo 2012-08-21 teisiamojo posėdžio protokole. Prokuroras skunde rašo, kad nukentėjusioji 2012-08-21 posėdžio metu teismui teigė, jog turi atsinešusi į teismą telefoną, kuriuo buvo kalbama, kai kaltinamasis V. K. pripažino pavogęs jai priklausančius daiktus. Taip pat paaiškino, kad pokalbio garso įrašas telefone nėra išlikęs. Ta­čiau protokole užfiksuotos visiškai priešingos aplinkybės, neatitinkančios nukentėjusios parodymų, neva, jokio pokalbio ar žinučių siuntimo V. K. nebuvo. Nepaisant to, prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi šia aplinkybe, kaip patvirtinančia, jog pokalbio tarp kaltinamojo V. K. ir liudytojo V. B., girdint nukentėjusiajai, kad V. K. prisipažino įvykdęs vagystę, apskritai nebuvo.

Iš 2012-08-21 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nukentėjusioji buvo atsinešusi telefoną, kuriame įrašytas pokalbis, kad V. K. pamelavo, kad pavogė telefoną, tačiau šis pokalbis apie kitą bylą. O šioje byloje jokio pokalbio ar žinučių siuntimo V. K. nebuvo (138 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės (tarp jų ir prokuroro, kuris teigė, kad telefoną netikslinga pridėti prie bylos), nutarė mobiliojo telefono prie bylos nepridėti, kadangi jame nėra įrašo apie tai, kad V. K. pripažino savo kaltę dėl žiedų vagystės. Šių aplinkybių aprašymas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai atitinka bylos medžiagą, prokuroro skunde nurodytų netikslumų nėra, todėl šis argumentas atmetamas.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. K. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.