- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- 1A-508-380-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-02368-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- R. Ž.
- Nukentėjusysis
- S. J.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios S. J. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir dėl 2013 m. gruodžio 18 d. nukentėjusiosios sumušimo jam paskirtas 30 parų areštas; dėl 2014 m. sausio 3 d. nukentėjusiosios sumušimo – 50 parų areštas. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, galutinė bausmė paskirta 60 parų areštas. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d., 2 p. c. papunkčiu, bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2013 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, laisvės apribojimo bausmę keičiant areštu, paskirta galutinė bausmė – 90 parų areštas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, t. y. 2013 m. gruodžio 18 d., apie 18.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), stumdė sugyventinę S. J. po kambarį, po to, apkabinęs ranka per kaklą, tempė ją ir smaugė bei vieną kartą smogė karnavaline kauke į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Be to, R. Ž. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, t. y. 2014 m. sausio 3 d., apie 00.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pažadino miegojusią sugyventinę S. J. ir įsakė kartu su mažamečiu sūnumi išeiti iš buto, o po to, delnu smogė vieną kartą į lūpas ir tris kartus į galvos sritį, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendį ir dėl 2013 m. gruodžio 18 d. veikos jį išteisinti, dėl 2014 m. sausio 3 d. veikos paskirtą arešto bausmę pakeisti į bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal BK 140 str., yra būtinas subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusiojo asmens kūną, siekdamas pagrindinio tikslo – kad nukentėjusysis patirtų fizinį skausmą. Apeliantas teigia, kad 2013 m. gruodžio 18 d. siekdamas sulaikyti nukentėjusiąją S. J., nesiekė savo veiksmais sukelti jai fizinį skausmą. Jam atrodė, kad S. J. per anksti išeina į darbą, norėjo ją sulaikyti, bet nesiekė jai sukelti fizinį skausmą ar kitaip ją sužaloti. Jo veiksmuose nebuvo tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą. 2014 m. sausio 3 d., apie vidurnaktį, atėjęs į kambarį, pamatė S. J. miegančią lovoje su sūnumi. Apeliantas tik pakėlė nukentėjusiąją, kad ji neprispaustų vaiko, paėmė už rankos ir pasakė, jog gali išeiti, jei jai nepatinka. R. Ž. buvo išgėręs, neprisimena ar sudavė nukentėjusiajai, tačiau dėl savo veiksmų gailisi, S. J. atsiprašo. Nukentėjusioji jam atleido. Teismas netinkamai vertino liudytojo J. Ž. parodymus, iš kurių matyti, kad konfliktai kildavo dėl apelianto ir nukentėjusiosios kaltės. Nukentėjusioji S. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistasis ją tik užgauliojo, jį patyrė ne fizinį, o psichologinį smurtą. Teismas skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi pastovią gyvenamąją vietą, nors nedirba, bet yra registruotas darbo biržoje, paskirtus laisvės apribojimus vykdo, nukentėjusiosios atsiprašė, gyvena su nukentėjusiąja kartu. Paskyrus arešto bausmę, nukentės ir nepilnamečio sūnaus interesai, nes sūnus liks be priežiūros, kadangi S. J. dirbant, apeliantas prižiūri sūnų.
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji S. J. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. nuosprendį ir R. Ž. paskirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi nukentėjusiosios parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo surašyti netiksliai. Nepagrįstai atmetė teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus kaip nepagrįstus ir pripažino, kad nukentėjusioji buvo sumušta, nors ji sumušta nebuvo. 2013 m. gruodžio 18 d. tarp nukentėjusiosios ir R. Ž. kilus konfliktui, R. Ž. bandė nukentėjusiąją sulaikyti. R. Ž. nukentėjusiąją tempė, bet nesmaugė ir fizinio skausmo nesukėlė. Nukentėjusioji skambino į policiją, nes R. Ž. negalėjo nuraminti. R. Ž. su karnavaline kauke nesmogė, o tik metė į nukentėjusiąją, ir fizinio skausmo nesukėlė. 2014 m. sausio 3 d. R. Ž. nukentėjusiąją užgauliojo, ragino eiti laukan, fizinio smurto nei nukentėjusiosios, nei vaiko atžvilgiu nebuvo. Be to, nukentėjusiajai nebuvo padaryti sužalojimai, byloje nėra įrodymų, kad jai buvo padaryti sužalojimai. Po konfliktų su R. Ž., nukentėjusioji nesikreipė į gydymo įstaigas, buvo darbinga ir dirbo. Teismas skirdamas R. Ž. bausmę, neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusioji su R. Ž. susitaikė, R. Ž. jos atsiprašė, kartu augina nepilnametį sūnų. Nukentėjusioji dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal slenkantį darbo grafiką, tenka dirbti ir naktinėmis pamainomis. Sūnų tuo metu prižiūri R. Ž.. Paskyrus arešto bausmę, nukentės nepilnametis sūnus, kuris liks be priežiūros. R. Ž. šiuo metu nekelia pavojaus nei nukentėjusiajai, nei sūnui. Ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. nebuvo nustatyti apribojimai nesiartinti prie nukentėjusiosios, nebendrauti su ja, tai rodo, kad R. Ž. nepavojingas.
Nuteistasis, jo gynėjas advokatas ir nukentėjusioji prašo apeliacinius skundus tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad R. Ž. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl kaltės 2013 m. gruodžio 18 d., apie 18 val., padarius nusikalstamą veiką, prašo jį išteisinti ir nesutinka su jam paskirta bausme, prašo paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis smurto prieš S. J. nenaudojo, jai nesukėlė fizinio skausmo, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad R. Ž. kaltė pagal BK 140 str. 2 d., dėl 2013 m. gruodžio 18 d., apie 18 val., nusikalstamos veikos, yra neabejotinai įrodyta nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotais parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga.
Nukentėjusioji S. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. Ž. per 10 metų jų bendro gyvenimo, ją mušė daug kartų. 2013 m. gruodžio 18 d., apie 9.30 val., R. Ž. grįžo iš darbo ir pradėjo gerti alų. Sūnui grįžus iš mokyklos, kartu su juo išėjo iš namų, nes matė, jog R. Ž. girtėja, agresyvėja, žinojo, kad jo priekabiavimų ir konflikto neišvengs. Apie 18 val. grįžo į namus pasiimti daiktų, nes 19 val. reikėjo būti darbe. R. Ž. pradėjo priekabiauti, stumdė ją po kambarį, vadino necenzūriniais žodžiais, žemino, o kai ji ketino išbėgti iš buto, pasivijęs stipriai apkabino iš už nugaros per kaklą ir jėga tempė ją atbulą į butą, dėl to ji suklupo ir pametė maišelį su rūbais. Tuomet R. Ž. paėmė maišelį su rūbais ir užsirakino kambaryje. Ji prašė atiduoti daiktus, sakė, kad vėluoja į darbą, tačiau jis šaipėsi, tyčiojosi iš jos ir daiktų neatidavė. Tada ji paskambino pagalbos telefonu. Jai kalbantis su operatore, R. Ž., praeidamas pro šalį, juokdamasis iš jos, smogė per veidą su sūnaus karnavaline kauke, prie kurios buvo pritvirtinti metaliniai varpeliai, kurie pasiskirstė po visą jos veidą ir tuo momentu sukėlė skausmą (b. l. 8). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji S. J. savo parodymus keitė, nurodė tokias pat aplinkybes kaip ir nuteistasis R. Ž., kad tarp jų įvyko konfiktas, R. Ž. bandė sulaikyti S. J.. Apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog tyrėja jos parodymus surašė klaidingai, nes R. Ž. jos nesmaugė, kauke jai nesudavė. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus patvirtina tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (b. l. 1), policijoje užregistruoto įvykio pažyma (b. l. 10-13), garso įrašo asmens skambinusio į pagalbos centro telefoną apžiūros protokolas (b. l. 16-18). Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusioji gyvena kartu su nuteistuoju, jie susitaikė. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė teisingas įvykio aplinkybes.
Apeliaciniame skunde nukentėjusioji S. J. teigia, kad 2013 m. gruodžio 18 d. tarp nukentėjusiosios ir R. Ž. kilus konfliktui, R. Ž. bandė nukentėjusiąją sulaikyti. R. Ž. nukentėjusiąją tempė, bet nesmaugė ir fizinio skausmo nesukėlė, ji skambino į policiją, nes R. Ž. negalėjo nuraminti, R. Ž. su karnavaline kauke nesmogė, o tik metė į nukentėjusiąją, ir fizinio skausmo nesukėlė. Iš policijoje užregistruoto įvykio pažymos matyti, kad nukentėjusioji skambino pagalbos telefonu ir pranešė, kad R. Ž. pradėjo smurtauti, smaugė ją, pokalbio metu trenkė per galvą žaislu, prašė pagalbos (b. l. 10). Apžiūros protokole užfiksuotas garso įrašas, kuriame girdėti, kad nukentėjusioji paskambinusi telefonu 112, pranešė, jog R. Ž. smurtauja prieš ją, griebia už kaklo, stumdosi, kojomis ir rankomis nemuša, nes ji nenori R. Ž. provokuoti. Pokalbio metu nukentėjusioji sušunka, paklausus kas atsitiko, atsako, kad jai trenkė per galvą (b. l. 16-18). Be to, apeliantė S. J. teigė, kad R. Ž. ir 2014 m. sausio 3 d. fizinio smurto prieš ją nenaudojo. Tuo tarpu pats nuteistasis neneigia, jog nukentėjusiajai sudavė į lūpą, galėjo suduoti vieną kartą ir į galvą (b. l. 97). Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu S. J. davė teisingus parodymus, o susitaikiusi su nuteistuoju bandė palengvinti jo padėtį. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiajai R. Ž. sukėlė fizinį skausmą ją stumdydamas, smaugdamas ir smogdamas karnavaline kauke į veidą.
Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde teigia, kad nesiekė nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą. Tačiau nukentėjusioji parodė, kad R. Ž. sukėlė jai skausmą, kai tempė jėga apkabinęs jai kaklą, jai skaudėjo, be to smogė į veidą su karnavaline kauke, tuo metu skaudėjo (b. l. 8). Liudytojas J. P. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog sūnus išgeria, konfliktuoja su žmona. (b. l. 98). Nors liudytojas J. P. Ž. patvirtino, jog konfliktai kildavo dėl R. Ž. ir S. J. kaltės, tačiau šiuo atveju kas yra konflikto iniciatorius nėra svarbu. Kadangi liudytojas J. Ž. įvykio nematė, todėl ir negalėjo paliudyti ar R. Ž. smurtavo prieš S. J..
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas, kad R. Ž. 2013 m. gruodžio 18 d., apie 18.00 val., stumdė S. J. po kambarį, apkabinęs ranka per kaklą, tampė ją ir smaugė, bei vieną kartą smogė karnavaline kauke į veidą, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir R. Ž. išteisinti dėl šios veikos nėra jokio teisinio pagrindo.
Pripažinęs R. Ž. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. R. Ž. padarė du nesunkius nusikaltimus. Nusikalstamą veiką padarė būdamas 2 kartus teistas, vieną kartą pagal BK 140 str. 1 d., kitą kartą pagal BK 140 str. 2 d., t. y. smurtaudamas nežymiai sužalojo S. J. (b. l. 59-60; 62-66). Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl jam pagrįstai skirta BK 140 str. 2 d., sankcijoje numatyta trumpalaikė laisvės atėmimo – arešto – bausmė. Paskirdamas nuteistajam mažesnę bausmę negu tos bausmės rūšies vidurkis, numatytas BK 49 str. 3 d., pirmosios instancijos teismas pakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), todėl nėra jokio pagrindo nuteistajam paskirtą bausmę laikyti aiškiai per griežta. Bendrindamas nuteistajam nuosprendžiu paskirtas bausmes tarpusavyje, pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 63 str. reikalavimų. Naujai paskirta bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės neatlikta dalimi laikantis BK 64 str. ir 65 str. reikalavimų, todėl nėra pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą arešto bausmę.
Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad R. Ž. prižiūri sūnų, kai S. J. išeina į darbą, paskyrus arešto bausmę, sūnus liks be priežiūros, nėra pagrindas švelninti paskirtos bausmės. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniuose skunduose nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Nuteistojo prievolė rūpintis šeima negali būti svarbesnė ir iškeliama aukščiau negu bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Nukentėjusiosios ir nuteistojo susitaikymas, vertintinas teigiamai, tačiau nagrinėjamu atveju, negali turėti lemiamos įtakos teismo paskirtai bausmei.
Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios S. J. apeliacinius skundus atmesti.