Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Valentinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis 2012 m. balandžio 15 d., 12.24 val., kelyje Šiauliai-Palanga, Šiaulių r. sav., 4.00 km. vairavo automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“ būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo (girtumo) laipsnis (1,89 promilės). Šia veika A. R. pažeidė kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pripažindamas jį kaltu dėl vairavimo neblaiviam, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl apelianto iniciatyva į bylą pateiktų ir prie bylos prijungtų įvykio vietos schemos bei įvykio vietos foto medžiagos. Mano, kad teismas privalėjo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo galios, išdėstyti argumentus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Minėti įrodymai yra svarbūs bylos išsprendimui, nes juose yra duomenų iš kurių galima objektyviai atkurti faktines įvykio aplinkybes bei įvertinti liudytojų parodymų nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Įvykio vietos schemoje įtvirtintas atstumas nuo transporto priemonės faktinio sustojimo iki policijos pareigūnų stovėjimo vietos, taip pat įvykio vieta nufotografuota. Policijos pareigūnai nurodė, jog atstumas nuo jų iki sustojusios transporto priemonės buvo 60-70 metrų; įvykio vietos schemoje pamatuotas tikslus atstumas — 131 metras; įvykio metu transporto priemonėje buvę liudytojai nurodė, jog atstumas galėjo būti apie 200 metrus. Be to, iš fotonuotraukų matyti, jog matomumą riboja kelio ženklas „Voveriškiai“. Apeliantas teigia, jog esant dideliam atstumui (131 metrų) policijos pareigūnai negalėjo pamatyti judančios bei vėliau sustojusios transporto priemonės vairuotojo bei joje buvusių asmenų skaičiaus. Svarbu ir tai, jog įvykio vietoje jis buvo pareiškęs prašymą policijos pareigūnams dėl įvykio vietos schemos sudarymo, tačiau pareigūnai to nepadarė. Jo iniciatyva buvo sudaryta schema, kurios duomenys nebuvo ginčijami, todėl laikomi teisingais — atitinkančiai ir kitų liudytojų parodymus bei visiškai neatitinkantys policijos pareigūnų parodymų, kurie net nesistengė išmatuoti ginčijamo atstumo. Dėl jo iškeltos abejonės, kad esant 131 metrų atstumui nuo iki ginčo vietos nėra galimybių įžiūrėti keliu judančios bei sustojusios transporto priemonės vairuotojo, patvirtina apelianto iniciatyva atliktas eksperimentas, kurio rezultatas įtvirtintas vaizdo laikmenoje. Taip pat pateikiama įvykio vietoje žiniasklaidos filmuota medžiaga, iš kurios matyti, jog transporto priemonės priekinis stiklas yra tonuotas (blizgus) dėl ko net esant kelių metrų atstumui negalima įžiūrėti vairuotojo.

Nurodo, kad apylinkės teismas vertindamas liudytojų parodymus prioritetą teikė policijos pareigūnų parodymams šiuos laikydamas nuosekliais, išsamiais, logiškais, nesuinteresuotais bylos baigtimi, o liudytojų G. P. ir R. J.-T. parodymus — kaip suinteresuotus bylos baigtimi, nes šie artimi apeliantui, todėl jais nesivadovavo. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka. Abu policijos pareigūnai tiek teisme, tiek tarnybiniuose pranešimuose nurodė tokį patį atstumą (60-70 metrų) tarp jų ir sustojusios transporto priemonės, tačiau įvykio vietos schemoje apskaičiuotas tikslus (131 metras), o liudytojų - apie 200 metrų atstumas. Kadangi policijos pareigūnai nematavo tikslaus atstumo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog apelianto pateikti duomenys apie ginčo atstumą yra neteisingi. Kadangi nurodyti prieštaravimai niekaip nebuvo pašalinti, o apelianto versija nepaneigta, todėl negalima laikyti, jog policijos pareigūnai yra visada teisūs, nes jie nesuinteresuoti bylos baigtimi, o jo parodymus atitinkantys liudytojų parodymai - nepatikimi.

Be to, policijos pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog transporto priemonė buvo stabdoma ir dėl to ji staiga sustojo šalikelėje nepravažiavusi policijos pareigūnų stovėjimo vietos. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnas T. Baranauskas patvirtino tokias pat aplinkybes dėl transporto priemonės stabdymo, tačiau kitas policijos pareigūnas A. Špakauskas nurodė kitaip — jog T. Baranauskas nestabdė, o tik ruošėsi stabdyti atvažiuojančią transporto priemonę, nors teismo nutarime nurodyta kitaip (kad T.Baranauskui, ruošiantis stabdyti...). Įvykio metu vienoje transporto priemonėje buvę trys liudytojai, įskaitant jį, nurodė, jog važiuojančios transporto priemonės policijos pareigūnai nestabdė ir jų niekas net nematė, transporto priemonė sustabdyta priverstinai pajutus jos viduje degėsių kvapą. Įvertinus visų liudytojų parodymus akivaizdu, jog policijos pareigūno A. Špakausko parodymai visiškai atitinka ne kito policijos pareigūno T. Baranausko parodymus, bet kitų trijų liudytojų, įskaitant jo parodymus, jog transporto priemonė nebuvo stabdoma. Tokia aplinkybė paneigia teismo išvadą dėl apelianto naudai parodymus duodančių liudytojų patikimumo. Nustačius, jog transporto priemonė stabdoma nebuvo, o ja važiavę asmenys policijos pareigūnų nematė, nes šie stovėjo ne važiuojamojoje kelio dalyje, o šalikelėje laikytina, jog jo versija dėl priverstinio sustojimo nebuvo paneigta.

Iš policijos pareigūno T. Baranausko tarnybinio pranešimo matyti, jog jis pažiūrėjo pro žiūronus ir pamatė, kas sėdi vairuotojo vietoje; teismo posėdžio metu nurodė tokias pat aplinkybes ir tai, jog nežino ar jo kolega matė kas vairavo, nes pro žiūronus nežiūrėjo; pro žiūronus žiūrėjo norėdamas tiksliau įžiūrėti vairuotoją. Iš liudytojo policijos pareigūno A. Špakausko tarnybinio pranešimo matyti, jog jo kolega pro žiūronus matė, kas sėdi vairuotojo vietoje, o jis pro žiūronus nežiūrėjo; teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog plika akimi matė kas sėdėjo už vairo. Vertinant šių abiejų liudytojų parodymus akivaizdu, jog dėl didelio atstumo buvo būtina naudotis žiūronais tam kad įžiūrėtų vairavusį asmenį, nes to plika akimi nebuvo galima padaryti. Byloje nustatyta, jog pro žiūronus žiūrėjo ir galėjo matyti už vairo sėdintį asmenį tik vienas liudytojas — T. Baranauskas, nes jo kolega žiūronais nesinaudojo. Tokia aplinkybė reiškia, jog dėl vairuojančio asmens, parodymus gali duoti tik vienas liudytojas T. Baranauskas, nes kitas — jo kolega paprasčiausiai be žiūronų negalėtų įžiūrėti transporto priemonėje sėdinčių asmenų. Šiuo atveju, prioritetą policijos pareigūnų parodymams teikęs apylinkės teismas, tokių jų parodymų nevertino sveikos logikos aspektu, t.y. nesiekė atsakyti į klausimus, kodėl vienam pareigūnui buvo būtini žiūronai (T.Baranauskui), o kitam (A.Špakauskui) jie nebuvo būtini; ar esant ne mažesniam kaip 131 metrų atstumui buvo įmanoma plika akimi įžiūrėti vairavusį asmenį judančioje ir sustojusioje transporto priemonėje, ar tai buvo galima padaryti tik žiūronų pagalba, ar apskritai dėl oro sąlygų, didelio atstumo, priekinio stiklo blizgumo nei su žiūronais, nei plika akimi to nebuvo įmanoma padaryti. Iškeltos abejonės ir prieštaravimai niekaip nebuvo pašalinti ir dėl jų visiškai nepasisakyta. Nurodo, kad teikiamos įvykio vietoje filmuotos medžiagos matyti, jog net ir iš keleto metrų per transporto priemonės priekinį stiklą nesimato kiek asmenų yra joje. Taigi, remiantis minėta medžiaga ir esant 131 metrų atstumui, nei plika akimi, nei žiūronų pagalba nebuvo galimybės įžiūrėti nei vairuotojo, nei šalia jo sėdinčių keleivių.

Nurodo, kad skundžiamą nutarimą priėmęs pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje neginčijamos aplinkybės dėl liudytojų parodymų įtvirtinimo įvykio vietoje, todėl be pakankamo pagrindo sprendė, jog yra pagrindas jo parodymus atitinkančius su juo kartu važiavusių liudytojų parodymus vertinti suinteresuotais bylos baigtimi. Iš teismui perduotos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, jog įvykio metu kartu su apeliantu vienoje transporto priemonėje važiavę liudytojai policijos pareigūnų reikalavimu iš karto po įvykio pateikė savo paaiškinimus, kurių esmė — transporto priemonę vairavo R. B.. Dar daugiau, du liudytojai teisme paaiškino, jog paaiškinimai buvo rašomi iš karto po įvykio ir taip, kad nebūtų galimybės šiems tarpusavyje vienodai susiderinti paaiškinimų aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, jog iš karto po įvykio liudytojų duoti paaiškinimai laikytini patikimiausiais ir nesuinteresuotais, todėl vėliau šiuos keičiant įprastai vadovaujamasi pirminiais paaiškinimais, nes jie gauti ir įtvirtinti be jokių išankstinių suinteresuotų asmenų įtakos. Taigi šiuo atveju, turime tokią situaciją, kai liudytojai buvo apklausti ir jų rašytiniai paaiškinimai gauti iš karto po įvykio. Vertintina ir tai, jog policijos pareigūnai gavę paaiškinimus nenustatė, jog liudytojai yra suinteresuoti duoti jam naudingus paaiškinimus, todėl esant tokioms aplinkybėms teismas taip pat neturėjo pagrindo išvadai apie liudytojų nepatikimumą, nustačius, jog šie buvo apklausti iš karto po įvykio.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas jo parodymus, jog jis sėdėjo ant vairuotojo kelio, tarpe prie vairalazdės ir kad pro už vairo sėdintį R. B., prasispraudęs pro vairą ir vairuotoją, pirmas išlipo iš automobilio, vertino kaip prasilenkiančius su sveika logika. Padarydamas tokią išvadą teismas nematė ir neapžiūrėjo pačios transporto priemonės, t.y. nepatikrino ir nepaneigė jo versijos dėl to, jog jis teismo paminėtu būdu išlipo iš transporto priemonės, todėl neteisingai sprendė apie sveikos logikos nebuvimą. Pažymi, jog transporto priemonės priekyje važiavo keturi asmenys, nes jos galas buvo užkrautas koncertine aparatūra ir kitais daiktais, todėl bagažinėje, kaip nurodo teismas, nebuvo įmanoma rasti vietos keleiviui. Tokia aplinkybė matoma iš teikiamo vaizdo įrašo.

Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė principo in dubio pro reo (visos abejones bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai), pagal kurį nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka Institucijai (LVAT nutartys bylose Nr. N15-156/2007, Nr. N444-216/2011, Nr. N444-619/2011,Nr. N62-3460/2011 ir kt.). Byloje esant anksčiau nurodytoms ir nepašalintoms abejonėms dėl įvykio aplinkybių bei prieštaringiems įrodymams, nesant galimybių surinkti papildomų bylai reikšmingų įrodymų, tokios abejonės taikomos apelianto naudai, todėl tai yra pagrindas nutraukti bylą dėl pažeidimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju A. R. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo užtraukia baudą vairuotojams nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. R. kaltės, išklausė A. R. ir jo atstovą, teismo posėdyje apklausė liudytojus T. Baranauską, A. Špakauską, G. P., R. J.-T., įvertino rašytinius įrodymus.

Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų T. Baranausko ir A. Špakausko parodymais ir atmetė liudytųjų G. P., R. J.-T. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Teigiama, kad teismas nepagrįstai nesirėmė R. B. rašytiniu paaiškinimu ir jo neapklausė teisme. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apylinkės teismas bylą išnagrinėjo, dalyvaujant A. R. ir jo gynėjui, teismo posėdžių metu jis turėjo galimybę pasinaudoti savo teisėmis - duoti paaiškinimus ir išsakyti savo nuomonę visais klausimais, susijusiais tiek su faktinių aplinkybių vertinimu, tiek ir su teisės normų taikymu, teikti teismui jam žinomus įrodymus ar prašyti teismo juos išreikalauti. Kaip matosi iš teismo posėdžio protokolo, A. B. neatvykus į teismo posėdį, nebuvo pareikštas prašymas A. B. pakartotinai kviesti į teismo posėdį, be to byloje yra rašytinis A. B. paaiškinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai padaryti dėl A. R. kaltės.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo pateiktos įvykio vietos schemos bei įvykio vietos fotonuotraukos. Apygardos teismo vertinimu eismo įvykio schemą ir fotonuotraukų negalima laikyti objektyviais įrodymais, kadangi jie padaryti pareiškėjo iniciatyva, nedalyvaujant policijos pareigūnams, ne pažeidimo padarymo dieną ir preciziškai atkurti buvusią situaciją nėra galimybės. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvados, jog nenuginčijamai nustatytas atstumas tarp apelianto ir policijos pareigūnų automobilių buvo 131 metrai, kad policijos pareigūnams matomumą užstojo ženklas „Voveriškiai“ ir kt. Pažymėtina, kad eismo schema ir fotonuotraukos nepaneigia apelianto kaltės. Byloje surinkta kitų įrodymų, kurių pagrįstumu abejoti nėra pagrindo ir remiantis jais konstatuojama, jog A. R. padarė administraciniame teisės pažeidimo protokole nurodytą pažeidimą.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas vertindamas liudytojų parodymus prioritetą teikė policijos pareigūnų parodymams, o liudytojų G. P. ir R. J.-T. parodymus atmetė kaip suinteresuotų bylos baigtimi. Apygardos teismas sutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Pažymėtina, kad prieštaravimų liudytojų policijos pareigūnų T. Baranausko ir A. Špakausko parodymuose nėra, apeliantui ir liudytojams - policijos pareigūnai nepažįstami. Šie pareigūnų parodymai sudaro vientisą įrodomąją medžiagą, atskleidžia išsamų pažeidimo vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Apylinkės teismas pagrįstai nutartyje nurodė, jog nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti iškraipyti įvykio aplinkybes ir apkalbėti apeliantą šiurkštaus pažeidimo padarymu. Apeliantas nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, kodėl minėti policijos pareigūnai būtų suinteresuoti jį apkaltinti, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl pagrindo nesiremti betarpiškai pažeidimą mačiusių policijos pareigūnų T. Baranausko ir A. Špakausko nuosekliais ir logiškais parodymais nėra. Tuo tarpu liudytojų G. P. ir R. J.-T. parodymais teismas pagrįstai nesivadovavo, kadangi jie yra susiję su A. R. asmeniniais ryšiais ir be abejonės yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Apeliaciniame skunde nurodomi prieštaravimai tarp pareigūnų parodymų dėl jų automobilio stabdymo, nėra esminiai. Teisme policijos pareigūnas T. Baranauskas parodė, kad jam išlipus iš automobilio, apelianto vairuojamas automobilis staigiai sustojo kelkraštyje (b. l. 54). Kitas pareigūnas A. Špakauskas parodė, kad pastebėjo kaip automobiliu važiavę žmonės juos pamatę pradėjo stabdyti. (b. l. 55). Akivaizdu, kad apelianto vairuojamas automobilis sustojo pamačius policijos automobilį. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad sustojo, nes pajuto degėsių kvapą vertintina kaip jo pasirinkta gynybinė taktika. Pareigūnas T. Baranauskas paaiškino, jog tokie atvejai, kai bandoma prisidengti automobilio gedimu jo praktikoje dažni.

Apeliantas nurodo, kad dėl didelio atstumo buvo būtina naudotis žiūronais, nes be jų įžiūrėti automobilį vairavusį asmenį plika akimi nebuvo galima. Apeliaciniame skunde akcentuojas 131 metro atstumas, tačiau kaip jau aukščiau minėta, jog tai nėra objektyvūs duomenys ir jais besąlygiškai vadovautis negalima. Iš nesuinteresuotų pareigūnų parodymų matyti, kad atstumas tarp automobilių buvo 60 – 70 metrų. T. Baranauskas teisme paaiškino, kad ir be žiūronų matė, kad už vairo sėdėjo vyriškis su kostiumu, baltais marškiniais. Tačiau norėdamas tiksliai pamatyti kas vairavo paėmė žiūronus ir pamatė A. R. (b. l. 54-55). A. Špakauskas parodė, jog jis ir be žiūronų matė kas vairavo (b. l. 55). Akivaizdu, kad abu liudytojai matė kas vairavo automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto teiginys, jog A. Špakauskas negalėjo matyti be žiūronų kas vairavo, yra apelianto subjektyvi nuomonė. Tuo tarpu atsižvelgiant į pareigūnų parodymus teisme, tarnybinius pranešimus, nėra pagrindo manyti, kad A. Špakauskas negalėjo be žiūronų matyti vairuotojo. Bet kuriuo atveju nenuginčijamai nustatyta, jog T. Baranauskas su žiūronais aiškiai ir tiksliai matė, kad automobilį „Renault Espace“ vairavo A. R..

Tai, kad liudytojų R. B., G. P., R. J.-T. paaiškinimai vienodi ir neprieštarauja vienas kitam , nėra pagrindas jais tikėti, kad automobilį vairavo R. B.. Jie važiavo vienu automobiliu, todėl jau iš anksto galėjo susitarti, ką sakyti juos sustabdžiusiems pareigūnams.

Teismas pagrįstai nepatikėjo, kad visi keturi asmenys važiavo lengvojo automobilio priekyje. T. Baranauskas parodė, kad matė kaip A. R. iš bagažinės išleido žmogų (b. l. 53). A. Špakauskas parodė, kad matė, kad iš bagažinės išlipo stambaus sudėjimo vyriškis (b. l. 55). Kaip vėliau nustatyta, tas asmuo buvo R. B.. Taigi nėra pagrindo teigti, kad visi asmenys važiavo tik automobilio priekyje, nes tai prieštarauja tiesiogiai įvykį mačiusių policijos pareigūnų parodymams. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl pirmas iš automobilio prasispraudęs pro vairą ir vairuotoją, iš automobilio išlipo A. R.. Logiškai mąstant pirmasis būtų išlipęs vairuotojas, t.y. R. B., tačiau kaip matyti iš pareigūnų parodymų R. B. išlipo iš bagažinės. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad R. B. negalėjo tilpti automobilio bagažinėje. Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad žmogus į automobilio bagažinę telpa. Teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. R. ir jo draugų parodymai apie įvykio aplinkybes prasilenkia su sveika logika. Akivaizdu, kad A. R. pateikdamas tokią neįtikėtiną įvykių versiją bando išvengti griežtos administracinės atsakomybės.

Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.