Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir M. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo

D. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 3 p. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi bei galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2011 m. kovo 3 d. laikas.

M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš D. S. ir M. P. solidariai priteista 3711 Lt Valstybinei ligonių kasai. M. P. neturint turto ir piniginių lėšų, iš nuteistojo įstatyminių atstovų N. C. ir J. P. priteista po 927 Lt iki sueis M. P. aštuoniolika metų.

Iš D. S. ir M. P. solidariai priteista 10000 Lt nukentėjusiajam D. R. neturtinei žalai atlyginti. M. P. neturint turto ir piniginių lėšų, iš nuteistojo įstatyminių atstovų N. C. ir J. P. priteista po 2500 Lt iki sueis M. P. aštuoniolika metų.

Iš D. S. ir M. P. solidariai priteista 50000 Lt nukentėjusiajai J. O. F. neturtinei žalai ir 2340 Lt turtinei žalai atlyginti. M. P. neturint turto ir piniginių lėšų, iš nuteistojo įstatyminių atstovų N.C. ir J. P. priteista po 13085 Lt iki sueis M. P. aštuoniolika metų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteista už tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, konflikto su savo sugyventiniu G. R. metu, veikdama bendrai su M. P., tyčia sudavė nukentėjusiajam G. R. mažiausiai keturis kartus rankomis ir kojomis į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais su M. P. padarė nukentėjusiajam stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje nosies nugarėlėje, ir kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, odos nubrozdinimu nosies nugarėlės srityje, kairės skruostinės ataugos lūžimu, pakraujavimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairės kaktinės ir kairės smilkininės skilčių išgaubtųjų paviršių srityje, galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, ko pasėkoje nukentėjusysis 2009 m. gruodžio 22 d., 23 val. 45 min., ligoninėje mirė, tokiu būdu nužudė savo šeimos narį – sugyventinį G. R., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 3 p.

M. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. gruodžio 15 d., apie 21 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, konflikto su G. R. metu, veikdamas bendrai su D. S., tyčia sudavė nukentėjusiajam G. R. mažiausiai keturis kartus rankomis ir kojomis į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais su D. S. padarė nukentėjusiajam stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis odoje ir poodyje nosies nugarėlėje ir kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, odos nubrozdinimu nosies nugarėlės srityje, kairės skruostinės ataugos lūžimu, pakraujavimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kairės kaktinės ir kairės smilkininės skilčių išgaubtųjų paviršių srityje, galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, ko pasėkoje nukentėjusysis 2009 m. gruodžio 22 d., 23 val. 45 min., ligoninėje mirė, tokiu būdu nužudė G. R., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d.

Apeliantė ginčija ir nuteistojo M. P. parodymus apie avalynę, kurią avėjo apeliantė įvykio metu, bei nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus. Jos nuomone, šis nuteistasis, duodamas melagingus parodymus, siekia sušvelninti savo padėtį. Be to, jos parodymus patvirtina ir DNR tyrimą atlikusio specialisto išvada.

Skundo autorė nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, kuris, jos nuomone, yra per didelis. Nukentėjusiojo su jo seserimi nesiejo artimi santykiai, jie gyveno atskirai ir vienas kitu nesirūpino, neteikė materialinio išlaikymo. Jos nuomone, J. O. F. dėl savo brolio mirties nepatyrė didelio emocinio ir dvasinio išgyvenimo.

Dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ji nuteista pirmą kartą. Nors yra impulsyvaus būdo, tačiau anksčiau prieš kitus žmones smurto nevartojo. Dėl padarytos nusikalstamos veikos ji pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, o prokurorė prašė nuteistosios D. S. skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo M. P. - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. S. ir M. P. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. S. ir M. P. nuteisė už tyčinį G. R. nužudymą. Apeliacinių skundų argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistųjų kaltės, įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuteistoji D. S. neginčija, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje kartu su M. P. sudavė smūgius rankomis ir kojomis G. R. į galvą. Tačiau apeliantė teigia, kad nukentėjusiojo elgesys ją išprovokavo padaryti nusikalstamą veiką. Šis apeliantės teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susiję su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

Iš nuteistosios D. S. (t. 2, b. l. 73-74, 78-79, 84-86; t. 3, b. l. 110), liudytojų Ž. Š. (t. 2, b. l. 1-3, 5-6; t. 3, b. l. 111) ir L. K. (t. 2, b. l. 52-54; t. 4, b. l. 37) parodymų, Alytaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktos informacijos (t. 1, b. l. 124-134) matyti, kad nuteistosios šeimoje buvo nuolat piktnaudžiaujama alkoholiu ir vykdavo konfliktai. Nuteistoji taip pat patvirtino, kad tarp jos ir sugyventinio G. R. dažnai vykdavo konfliktai (t. 2, b. l. 73-74; t. 3, b. l. 110).

Taigi, nuteistajai D. S. įvykio metu buvęs jos sugyventinio elgesys dėl alkoholio vartojimo ir nuolatinių buitinių konfliktų nebuvo nauja, nežinoma ir (ar) netikėta aplinkybė nei pačiai nuteistajai, nei nukentėjusiajam. Įvykio dieną įvykęs konfliktas tarp neblaivaus G. R. ir tokios pat būsenos buvusios jo sugyventinės D. S. buvo įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo pasekmė. Be to, apeliaciniame skunde pati nuteistoji pripažįsta savo charakterio savybę – impulsyvų būdą, kas, be abejo, taip pat turėjo įtakos konflikto eigai. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nukentėjusiojo įvykio metu buvusį elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kas duotų pagrindą sušvelninti nuteistajai paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistoji D. S. mano, kad nukentėjusiajai J. O. F. priteistas per didelis civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti. Šioje dalyje apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismo posėdyje palaikė ir prokurorė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad toks nuteistosios D. S. apeliacinio skundo argumentas pagrįstas bei teismo priteisto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

M. P. nuosprendžio dėl civilinio ieškinio apeliacine tvarka neskundžia. Tačiau nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti švelnintinas ir paminėtam nuteistajam (BPK 320 str. 5 d.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Su nužudytu asmeniu susijusiems asmenims gali būti padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Pirmiausia tai pasakytina apie asmenis, kurie emociškai labai susiję su nukentėjusiuoju. Tai – tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra labai glaudūs. Ar jie tokie yra, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti nustatomas didesnis, ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Tai priklauso nuo pažeistų vertybių, atsiradusių pasekmių bei kitų kriterijų. Neturtinė žala padaroma dėl sukeliamų išgyvenimų, bet paveikiant skirtingus gėrius, turinčius didesnę ar mažesnę vertę asmeniui.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Nagrinėjamoje byloje dėl nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiesiems mažamečiui D. R. ir J. O. F. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų D. S. ir M. P. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jų artimam žmogui – tėvui ir broliui. Be abejonės, dėl tragiškos nukentėjusiojo G. R. mirties jo sesuo J. O. F. patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šiai nukentėjusiajai didesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį negu nukentėjusiojo sūnui D. R., šio dydžio papildomai visiškai nemotyvavo.

Nukentėjusiojo sūnus mažametis D. R. ir sesuo J. O. F. yra nevienodai susiję artimų giminaičių ryšiais asmenys. Pagal CK IV dalies IX skyriaus, reglamentuojančio giminystės ir svainystės teisinius santykius, nuostatas, tarp tėvų ir vaikų yra tiesioji giminystės linija (CK 3.132 str.), o tarp brolių ir seserų – šoninė giminystės linija (CK 3.133 str.). Todėl, darytina išvada, kad tėvo ir sūnaus, kurie siejami artimiausia giminystės linija, tarpusavio dvasinis ryšys yra artimesnis ir glaudesnis. Tai reiškia, kad ir sūnaus patirti dvasiniai išgyvenimai dėl netikėtos tėvo mirties ar išgyvenimai, kuriuos jis patirs vėliau, kai suvoks netekties prasmę, yra ar bus stipresni. Tačiau kolegija, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, neturi teisės padidinti D. R. priteisto civilinio ieškinio dydį, nes tuo būtų pažeistos BPK 320 str. 4 d. nuostatos.

Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei pati nukentėjusioji J. O. F. nepagrindė, jog pastarosios išgyvenimai dėl brolio mirties buvo žymiai didesni, negu jo sūnaus D. R., ir dėl kurių jai reikėtų priteisti didesnį civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teismui ji nepateikė tokią aplinkybę pagrindžiančių duomenų (ar dėl to sutriko ir (ar) pablogėjo jos sveikata, ar ji kreipėsi į gydymo įstaigas ir pan.).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismui nenurodžius kitokių motyvų, konstatuoja, jog nukentėjusiajai J. O. F., šiuo atveju, turi būti priteistas bent jau ne didesnis civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti, nei nukentėjusiajam D. R.. Tokią įstatymų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimo institutą, formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-326/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalga“, Teismų praktikos biuletenis Nr. 29, psl. 440-499).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. S. keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininkės asmenybę, atsakomybę lengvinančią (BK 59 str. 1 d. 2 p.) aplinkybę ir dvi sunkinančias aplinkybes (BK 60 str. 1 d. 1, 9 p.) bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantė skunde nurodo neteisingus duomenys apie tai, kad už labai sunkaus nusikaltimo padarymą teisiama pirmą kartą ir anksčiau smurto prieš kitus asmenis nevartojo. Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu ji yra pripažinta kalta ir nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., t. y. už labai sunkaus smurtinio nusikaltimo padarymą – to paties nukentėjusiojo, jos sugyventinio G. R. sveikatos sunkų sutrikdymą.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra lygus straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Ši bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantė, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis M. P. skundu prašo grąžinti bylą prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą, nes byloje neapklausti visi liudytojai. Tačiau nuteistasis skunde nenurodo kokie liudytojai byloje neapklausti ir kokios teisiamajame posėdyje paaiškėjo naujos aplinkybės, dėl kurių yra būtina papildyti ikiteisminį tyrimą, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šiuos apeliacinio skundo abstrakčius argumentus.

Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje baigus ikiteisminį tyrimą ir susipažinus su jo medžiaga nei apeliantas, nei jo gynėja nepareiškė jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą (t. 3, b. l. 39). Pirmosios instancijos teisme nei vienas proceso dalyvis taip pat nepateikė prašymų perduoti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti ar papildyti ikiteisminį tyrimą.

Be to, apeliantas yra neteisus arba siekia suklaidinti teismą, teigdamas, kad apygardos teisme neapklausti visi liudytojai. Žemesnės instancijos teisme teisiamajame posėdyje buvo apklausti visi proceso dalyviai, nurodyti asmenų, kurie turi būti apklausti teisiamajame posėdyje, sąraše (t. 3, b. l. 53, 109-111; t. 4, b. l. 15-19, 37-38, 61). Dėl pirmosios instancijos teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria nuspręsta į teisiamąjį posėdį šaukti asmenis, nurodytus paminėtame sąraše, nei nuteistieji, nei jų gynėjai jokių prašymų, pagal BPK 270 str. nuostatas, teismui nepateikė (t. 3, b. l. 109-111).

Taigi, priešingai nei mano nuteistasis M. P., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindų, nurodytų BPK 232 str. 1 d. 1 p., 234 str. 2, 3 d., 254 str. 3 d., dėl bylos perdavimo prokurorui papildyti ikiteisminį tyrimą ar BPK 219 str. reikalavimų pažeidimų. Todėl tenkinti nuteistojo M. P. apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą dėl bylos grąžinimo prokurorui nėra juridinio pagrindo.

Baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.), todėl nenagrinėjami M. P. apeliacinio skundo teiginiai apie, neva, nenustatytus visus asmenis, susijusius su nagrinėjamu įvykiu.

Nuteistasis M. P. apeliaciniame skunde neginčija jam paskirtos bausmės dydžio. Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 66 str. reikalavimų. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir į nuteistajam M. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikas (t. 2, b. l. 152; t. 3, b. l. 1).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 66 str., į M. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d. laiką.

Iš nuteistųjų D. S. ir M. P. solidariai priteistą nukentėjusiajai J. O. F. civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 10000 Lt. Nuteistajam M. P. neturint turto ir piniginių lėšų neturtinei žalai atlyginti, neturtinės žalos išieškojimą nukreipti į jo įstatyminių atstovų N. C. ir J. P. turtą ir pinigines lėšas, iki M. P. pasieks pilnametystę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.