- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2-176-516/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00303-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- J. J.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. L. (A. L.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-455-618/2021 pagal ieškovo A. L. (A. L.) ieškinį atsakovui J. J. dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir su tuo susijusių pasekmių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. L. (A. L.) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia ir apsimestine 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl atsakovui J. J. priklausančio nekilnojamojo turto: 2623/10000 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių, 464/1000 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui A. L. už 200 000 Lt; taikyti garantijos sutarties, turėjusios užtikrinti tarp šalių sudarytą 2012 m. balandžio 2 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, teisines pasekmes, t. y. grąžinti J. J. nuosavybėn 2623/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių, 464/1000 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio J. Petriko žinioje esančią vykdomąją bylą Nr. 0172/20/00094 iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-311-479/2019 išduoto vykdomojo rašto pagrindu antstolio Jono Petriko kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0172/20/00094 dėl 1 243,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, 57 924,00 Eur skolos ir 7 903,06 Eur palūkanų išieškojimo. Šioje vykdomojoje byloje yra areštuotas visas ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas bei piniginės lėšos ir paskelbtas ieškovo nekilnojamojo turto – šios bylos ginčo objektu esančių 2623/10000 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir jame esančių statinių: 464/1000 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), pardavimas iš varžytynių. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo vykdymo procese, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas, nes parduoto nekilnojamojo turto būtų neįmanoma grąžinti atsakovo nuosavybėn arba jis būtų apsunkintas dėl šalių ginčo dėl šio turto vertės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindinė ieškinio reikalavimus.
5. Nors teismas sutiko su ieškovu, kad priverstinai pardavus įkeistą turtą išieškojimo procese ieškovas netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudarė pagrindo konstatuoti, jog pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas ir turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo teiginiai, kad, nesustabdžius vykdymo proceso, sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas, nes būtų neįmanoma parduoto nekilnojamojo turto grąžinti atsakovo nuosavybėn, nepagrįsti, nes ieškovas ieškinyje prašė taikyti restituciją, o restitucija galima natūra arba piniginiu ekvivalentu.
6. Teismas pažymėjo, kad sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, kreditoriaus (atsakovo) teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, dėl to vykdymo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą išieškotojo teisių ribojimą, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, ieškovui suteiktų nepagrįstą pranašumą. Taikant prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai, nes išieškotojo teisės būtų suvaržytos labiau, nei tai būtina, siekiant užtikrinti ieškovo (skolininko) pareikštų reikalavimų įvykdymą.
7. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir nurodytus teisinius motyvus, teismas priėjo išvadą, kad nėra teisinio pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
8. Ieškovas atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodydamas, kad net ir patenkinus ieškinį, būtų galima taikyti restituciją pinigais. Su šia teismo pozicija apeliantas nesutinka, nes restitucija pinigais taikoma tik tuo atveju, kai yra negalima restitucija natūra (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.146 straipsnis).
8.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pritaikius prašomas laikinąsias priemones išieškotojo teisės būtų suvaržytos labiau, nei tai būtina, siekiant užtikrinti ieškovo (skolininko) reikalavimų įvykdymą. Šiuo atveju išieškotojas vykdomojoje byloje ir atsakovas šioje byloje sutampa, o patenkinus ieškinį, iš viso išnyktų išieškotojo teisė, kuri dabar realizuojama vykdomojoje byloje.
8.3. Ieškovo pareikštas reikalavimas dėl laikinųjų priemonių taikymo visiškai atitinka jų paskirtį, nes netaikius prašomos laikinosios priemonės neabejotinai pasunkėtų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Be to, ginčo dalyko vertė esmingai skiriasi, vykdomojoje byloje minėto nekilnojamo turto vertė, pagal eksperto išvadą sudaro apie 12 tūkst. Eur, o ginčijamoje sutartyje, to paties turto vertė nurodyta net 58 tūkst. Eur.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl 2021 m. kovo 15 d. gautų dokumentų priėmimo
10. 2021 m. kovo 15 d. Lietuvos apeliaciniame teisme el. paštu gautas apelianto prašymas prijungti naujus įrodymus: apelianto 2020 m. vasario 1 d. – 2021 m. kovo 11 d. Swedbank banko išrašą, 2020 m. spalio 8 d. pervedimo išrašą ir 2020 m. gruodžio 7 d. atskirąjį skundą.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsnio norma, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas atsisakyti priimti apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus. 2020 m. gruodžio 7 d. atskirasis skundas jau yra pateiktas byloje, todėl pakartotinai prie bylos nepridedamas. Dalis apelianto 2020 m. vasario 1 d. – 2021 m. kovo 11 d. Swedbank banko išrašo duomenų, taip pat 2020 m. spalio 8 d. pervedimo išrašas sudaryti dar iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo, apeliantas nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl šie duomenys nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu arba su 2020 m. gruodžio 7 d. atskiruoju skundu, jokių argumentų, kokias aplinkybes pagrindžia pateikti išrašai apeliantas taip pat nenurodė. Nesant apelianto paaiškinimų, dėl kokių priežasčių šie įrodymai nebuvo pateikti nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teisme, kokias aplinkybes jais siekiama įrodyti, apeliacinės instancijos teismas minėtų apelianto įrodymų prie bylos neprideda.
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutarties
13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).
15. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja. Šios teismo išvados apeliantas neginčija, todėl skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacine tvarka vertinantis teismas plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo nepasisako.
16. CPK neįtvirtinta kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas nustato atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą gali lemti tiek galimi atsakovo veiksmai ar neveikimas, tiek objektyvios aplinkybės. Egzistuojanti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui suponuoja pareigą teismui taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamu atveju, apelianto teigimu, egzistuoja grėsmė, kad netaikius prašomos laikinosios priemonės neabejotinai pasunkėtų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nes ginčo nekilnojamas turtas būtų parduotas varžytinėse ir šio turto nebūtų galimybės grąžinti atsakovo nuosavybėn.
17. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde prašė sustabdyti antstolio J. Petriko žinioje esančią vykdomąją bylą Nr. 0172/20/00094 iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nors tokia laikinoji apsaugos priemonė CPK 145 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta. Vykdomosios bylos stabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625–628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2142/2011; 2013 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1413/2013), todėl apeliantas, turėdamas svarių argumentų, su atitinkamu prašymu gali kreiptis į išieškojimą iš ieškovo turto vykdantį antstolį.
18. Šios bylos aplinkybių kontekste yra aktuali CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas.
19. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodydamas, jog net ir patenkinus ieškinį, būtų galima taikyti restituciją pinigais. Su šia teismo pozicija apeliantas nesutinka, nes, pasak apelianto, restitucija pinigais taikoma tik tuo atveju, kai yra negalima restitucija natūra (CK 6.146 straipsnis).
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji taisyklė yra ta, jog restitucija atliekama natūra, tačiau kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, restitucija gali būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnį). Restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis.), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
21. Kaip matyti iš bylos duomenų, byloje ginčijamo sandorio objektas yra nekilnojamasis turtas, kuris ieškinio patenkinimo atveju, ir taptų restitucijos dalyku. Ginčą išsprendus apelianto naudai ir pripažinus ginčijamą sandorį apsimestiniu, nesant objektyvių galimybių taikyti restituciją natūra (varžytinėse pardavus ginčo nekilnojamąjį turtą), teismui išlieka galimybė spręsti dėl ekvivalento pinigais priteisimo pagal CK 6.146, 6.147 ir kitus straipsnius, ką teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas.
22. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo spręsti, kad netaikius ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas dalyje dėl restitucijos taikymo negalėtų būti įgyvendinimas. Sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju, teismas turėtų galimybę restituciją taikyti priteisiant šalims vienai iš kitos piniginį ekvivalentą.
23. Apeliacinės instancijos teismas pasisako ir tuo aspektu, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys), arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis), ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019 17 punktas ir jame nurodyta praktika). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantas siekia, kad būtų sustabdytas išieškojimas, vykdomas vykdomojoje byloje Nr. 0172/20/00094, kuri užvesta Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-311-479/2019 išduoto vykdomojo rašto pagrindu dėl 1 243,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, 57 924,00 Eur skolos ir 7 903,06 Eur palūkanų išieškojimo iš A. L. Taigi, apeliantas prašo įsiteisėjusio teismo sprendimo kitoje civilinėje byloje vykdymo laikino sustabdymo, tačiau įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, priimto kitoje byloje, vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Kaip jau minėta, išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Šiuo konkrečiu atveju būtinybės taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemonės nenustatyta.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino ginčo situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.