Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-180-648-2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2012-03-09
Bylos Nr.: 1A-180-648-2012
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Pažarskis (pirm.), Daiva Kazlauskienė, Ryšardas Skirtunas
Nuteistasis: V. Ž.
Kaltinamasis: M. A.
Advokatai: Romualdas Mikliušas, Gintaras Petukauskas

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-648/2012 Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr.: 1-14-1-00611-2010-8 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.7.1, 1.1.8.1., 1.1.8.3.

1.1.10.1., 1.2.26.2.1., 1.2.27.1.,(S)

1.2.27.5., 2.1.7.4.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Ryšardo Skirtuno ir Daivos Kazlauskienės,

sekretoriaujant Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorei Vidai Gedvilienei,nuteistajam V. Ž., jo gynėjui advokatui Gintarui Petukauskui,išteisintajam M. A., jo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Gedvilienės ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda,

V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 287 str. 1 d. ir 290 str., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.),

M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Baudžiamoji byla nutraukta dalyje dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareikšto civilinio ieškinio 342,34 Lt turtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., viešoje vietoje, Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas neblaivus, po to, kai atvyko transporto priemonių išvežimu užsiimančios įmonės - UAB „S (duomenys pakeisti)“ krautuvas, išlipęs iš policijos pareigūnų sustabdyto savo automobilio „Citroen Berlingo“, v/n (duomenys neskelbtini) užpuolė krautuvo kablį ant automobilio „Citroen Berlingo“ tvirtinusį UAB „S“ darbuotoją V. J., t. y. ranka smogė jam į kaktą, nuo ko V. J. nukrito ant grindinio, taip sukeldamas V. J. fizinį skausmą, taip pat metė į V. J. atkabintą nuo automobilio „Citroen Berlingo“ trosą su kabliu ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

V. Ž. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas neblaivus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino jį bandžiusiam sulaikyti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui - Vilniaus apskrities VPK Kelių patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui A. R., t. y. abiem rankomis pastarąjį pastūmė į krūtinę bei nepakluso A. R. teisėtam reikalavimui nusiraminti, dėl ko jam buvo uždėti antrankiai.

Taip pat V. Ž. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 287 str. 1 d. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepaklusdamas viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens - Vilniaus apskrities VPK Kelių patrulių rinktinės vyresniojo patrulio G. V. reikalavimams nutraukti neteisėtus veiksmus, panaudodamas psichinę prievartą - šaukdamas „duosiu aš tau į galvą“ ir stodamas į kovinę padėtį, grasino Vilniaus apskrities VPK Kelių patrulių rinktinės vyresniajam patruliui G. V..

Taip pat V. Ž. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis - Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyriausiąjį patrulį A. R., Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį G. V., Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį E. K. ir Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės patrulį R. D., jų atžvilgiu vartodamas necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžiu V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., 287 str. 1 d. ir 290 str., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

M. A. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas neblaivus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui - Vilniaus apskrities VPK Kelių valdybos patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui A. R., t. y. tuo metu, kai A. R. drausmino V. Ž., pribėgęs M. A. rankomis nustūmė A. R. į šoną, o A. R. pareikalavus, kad M. A. nutrauktų neteisėtą elgesį ir bandant uždėti jam antrankius, M. A. nepakluso A. R. teisėtam reikalavimui, įsikibo A. R. į tarnybinę šviesą atspindinčią liemenę ir ją suplėšė bei sulankstė antrankius.

Taip pat M. A. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. už tai, kad jis 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas neblaivus, įžeidinėjo viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis - Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyriausiąjį patrulį A. R., Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį G. V., Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį E. K. ir Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės patrulį R. D. jų atžvilgiu vartodamas necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžiu M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str., jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Šalies argumentai

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. ir M. A. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

1) V. Ž., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., paskirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; V. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir jam paskirti 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; V. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. ir jam paskirti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. pagrindu subendrinus bausmes apėmimo būdu, paskirti V. Ž. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 ir 2 d., atidėti V. Ž. paskirtos bausmės vykdymą 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms dienoms.

Šalies argumentai

2) M. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir jam paskirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; M. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. ir jam paskirti 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. pagrindu subendrinus bausmes apėmimo būdu, paskirti M. A. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas sudedant iš dalies ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 9 mėnesiams ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 1 metams. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 ir 2 d., atidėti M. A. paskirtos bausmės vykdymą 2 metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Pasak prokurorės, teismas neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai išteisino V. Ž. ir M. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. Nuosprendyje nurodyti argumentai yra nelogiški ir kontraversiški, ypač toje dalyje, kur teigiama, jog V. Ž. bei M. A. naudojo policijos pareigūnų atžvilgiu ne konkretų ir kryptingą smurtą (tyčinius veiksmus), o fizinę jėgą, kas pagal teismų praktiką vertinama kaip natūralus neblaivių asmenų protestas ir jų spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti bei leisti būti sulaikomiems. Prokurorės teigimu, fizinė jėga yra tas pats smurtas, kurio panaudojimas policijos pareigūnų atžvilgiu negali būti laikomas natūraliu dalyku. Teismo teiginys, kad tai yra natūralus neblaivių asmenų protestas, formuoja netinkamą visuomenės požiūrį į policijos pareigūną bei skatina nepagarbą policijos pareigūnų atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnai A. R. ir G. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad V. Ž. ir M. A. sulaikymo metu pastarieji panaudojo jų atžvilgiu fizinį smurtą, kuris pasireiškė stūmimu, tampymu už uniformos. Tai patvirtino ir nukentėjusysis V. J.. Nustatyta, jog policijos pareigūnui A. R. bandant sustabdyti V. Ž. nuo smurtinių veiksmų V. J. atžvilgiu, A. R. pagriebė V. Ž. už rankos. Tuo metu V. Ž. pastūmė jį abiem rankomis į krūtinę ir ištrūko jam iš rankos. Jis dar kartą paėmė V. Ž. už rankos, tačiau V. Ž. muistėsi, priešinosi, aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu. Belaikant V. Ž., prie A. R. prišoko M. A. ir rankomis pastūmė iš šono. A. R. bandant įspėti M. A. nutraukti neteisėtus veiksmus, pastarasis įsikibo jam į šviesą atspindinčią liemenę ir stūmė. Tuo metu A. R. nugriuvo su M. A. ant evakuatoriaus platformos. Įvyko grumtynės, kurių metu M. A. suplėšė A. R. šviesą atspindinčią liemenę. A. R. bandant uždėti M. A. antrankius, šis sulankstė antrankius. Išteisintasis taip pat visą laiką keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu. Policijos pareigūnas G. V. patvirtino A. R. parodymus dėl M. A. veiksmų. Policijos pareigūnai iškvietė papildomą policijos pareigūnų ekipažą. Į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai E. K. ir R. D., kurių pagalba pavyko sulaikyti V. Ž. ir M. A..

Pasak prokurorės, analizuojant nagrinėjamą situaciją, detalizuojant V. Ž. ir M. A. veiksmus, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, buvo nustatytos fizinio smurto panaudojimo aplinkybės bei tai, kad buvo pasipriešinta policijos pareigūnų teisėtiems reikalavimams. Nors V. Ž. ir M. A. panaudoti smurtiniai veiksmai ir nesukėlė policijos pareigūnui A. R. sveikatos sutrikdymo, tačiau toks elgesys laikytinas pavojingu, kadangi šiuo atveju du asmenys, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnui A. R.. Tokie smurtiniai veiksmai prieš policijos pareigūną pagal savo trukmę ir intensyvumą negali būti vertinami kaip užtraukiantys tik administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. Teismų praktikoje išaiškinta, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007, 2K-298/2009). Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog V. Ž. ir M. A. panaudojo fizinį smurtą policijos pareigūno A. R. atžvilgiu. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad tokie V. Ž. ir M. A. veiksmai turėjo realų neigiamą poveikį viešąją tvarką užtikrinančių policijos pareigūnų veiklai, kadangi padaryti atitinkami teisės pažeidimai negalėjo būti užfiksuoti, aktyviai naudojant jėgą, visiškai negerbiant policijos pareigūnų, keikiant juos, buvo trukdoma pareigūnų atliekamiems teisėtiems administracinio sulaikymo veiksmams. Baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. Ž. ir M. A. šioje situacijoje veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, jų veiksmai atitinka nusikalstamos veikos sudėties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 str., požymius.

Prokurorės teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog V. Ž. ir M. A. necenzūrinių žodžių vartojimas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų akivaizdoje nėra pakankamas baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. Policijos pareigūnai sustabdė važiuojančius V. Ž. ir M. A. automobiliu „Citroen Berlingo“, kurį vairavęs M. A. pažeidė Kelių eismo taisykles. Policijos pareigūnams pradėjus pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą bei iškvietus evakuatorių, V. Ž. ir M. A. pradėjo priešintis policijos pareigūnams ir juos įžeidinėti. V. J. parodė, kad šie vartojo necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu, juos įžeidinėjo. Visi nukentėjusieji (policijos pareigūnai) patvirtino, kad tiek V. Ž., tiek M. A. vartojo jų atžvilgiu įžeidžiančius ir nepadorius žodžius. Policijos pareigūnas E. K. konkretizavo, kad V. Ž. ir M. A. įžeidinėjo juos, vadino „gaidžiais“, „pederastais“. Šie įžeidimai buvo adresuoti konkrečiai jiems, nes buvo pasakyti tiesiogiai. V. Ž. įžeidinėjo juos ir nenurimo net vežamas į policijos komisariatą. Taigi, V. Ž. ir M. A. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 290 str., yra grindžiama keturių nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų) parodymais, taip pat nukentėjusiojo V. J. parodymais. Visi policijos pareigūnai suprato, kad vartoti necenzūriniai žodžiai buvo skirti konkrečiai jiems ir dėl to jie pasijuto įžeisti. Iš baudžiamosios bylos nustatytų aplinkybių matyti, kad V. Ž. ir M. A. suprato, kad įžeidinėja policijos pareigūnus, įžeidimai buvo išsakyti prie kitų pašalinių asmenų viešoje vietoje, taip siekiant sumenkinti policijos pareigūnų moralinį autoritetą. Vertinant V. Ž. ir M. A. veiksmų turinį, darytina išvada, kad jų veiksmai pagal savo intensyvumą, trukmę ir veiksmų ypatybes, t. y. kad per ganėtinai ilgą laiko tarpą buvo įžeisti keturi policijos pareigūnai, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, skirdamas V. Ž. baudą už padarytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. nusikalstamą veiką, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatas. V. Ž. skiriant bausmę, teismas šiuo atveju atsižvelgė tik į nusikaltimo sunkumą, tačiau neįvertino to, kad nėra V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio, kas rodo veikos pavojingumą. Todėl V. Ž. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, jam skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, o kitą nuosprendžio palikti nepakeistą.

Nuteistojo teigimu, teismas, priimdamas jo ir M. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str., nustatė, jog nukentėjusiųjų (policijos pareigūnų) G. V., A. R., R. D. ir E. K. parodymai baudžiamojo proceso metu buvo nekonkretūs ir nenuoseklūs, jie keitėsi į priešingus parodymus, tarpusavyje prieštaravo. Kita vertus, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., jau nurodė, jog jo kaltė įrodyta nekitusiais ir nuosekliais nukentėjusiųjų G. V. ir A. R. parodymais, kas rodo, jog teismas atliko įrodymų vertinimą šioje dalyje šališkai, o priimtas nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimų.

Šalies argumentai

V. Ž. nurodo, jog teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Nukentėjusysis G. V. parodė, kad jis nematė V. Ž. sudavimo V. J. momento, o tik matė, kad pastarasis nukrito. Tačiau nebuvo visiškai įvertinta tai, kad G. V. 2010-04-03 tarnybiniame pranešime nurodė matęs ir kaip V. Ž. smogė V. J. į galvą, ir kaip metė į jį trosą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas G. V. parodė, kad nematė, ką konkrečiai darė V. Ž., o akistatoje ir teisiamajame posėdyje jau nurodė, kad jis nematė V. Ž. veiksmų, kadangi jis buvo tarnybiniame automobilyje ir rašė protokolą, transporto priemonė stovėjo už V. Ž. aukšto automobilio „Citroen Berlingo“. Tai įrodo, kad G. V. negalėjo matyti ir neva V. J. nugriuvimo, tuo labiau kad pastarasis negalėjo nugriūti ant šaligatvio per šaligatvio stovą ir grandinę. Be to, liudytojų R. V. ir J. T. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis A. R. negalėjo matyti V. J., kadangi A. R. taip pat stovėjo už automobilio „Citroen Berlingo“ prie tarnybinio automobilio. V. J. parodė, kad jis tuo metu buvo pasilenkęs ir kabino trosą. Akivaizdu, kad A. R. priėjo prie V. Ž. tik dėl to, jog išgirdo pastarojo garsiai išsakytus žodžius dėl apgadinto automobilio bei suėmęs jį už rankos, uždėjęs ant vienos rankos antrankius pavedė į šoną. Be to, pats A. R. teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, jog V. Ž. pirma trenkė kumščiu V. J., o tik po to metė į jį kablį, kai šalia buvęs G. V. apskritai nematė jokio V. J. suduoto smūgio.

Nukentėjusysis V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykio vietoje buvo vienas policijos ekipažas ir dvi moterys, kas visiškai paneigta baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Jis taip pat kategoriškai teigė, jog V. Ž. visų pirma metė į jį kablį, o po to trenkė jam kumščiu į kaktą. Tuo tarpu 2010-07-21 akistatoje nukentėjusysis tvirtinto priešingai, o 2010-04-12 protokole-pareiškime apskritai neužsiminta apie kablio metimą. Nukentėjusiojo parodymai, kad atvykus policijos pareigūnams R. D. ir E. K., automobilis „Citroen Berlingo“ buvo pusiau užtemptas ant autokrautuvo platformos, prieštarauja pačių policijos pareigūnų parodymams. Taigi, nukentėjusysis V. J. baudžiamojo proceso metu nenuosekliai nurodė įvykio aplinkybes. Be to, įvertinus V. J. teiginį, kad mestas trosas į jį nepataikė tik dėl to, jog šis buvo per trumpas, pripažintina, jog V. Ž. ranka negalėjo pasiekti V. J., kadangi abu jie buvo skirtingose evakuatoriaus platformos pusėse, tarp kurių yra apie 2 metrų atstumas.

Liudytojai R. V. ir J. T. patvirtino, jog V. Ž., iki atvykstant autokrautuvui ir V. J. pradėjus transporto priemonės pakrovimo darbus, sėdėjo automobilyje „Citroen Berlingo“ ir nereiškė jokių pretenzijų, jis išlipo iš automobilio tik išgirdęs lūžtančios automobilio detalės garsą. V. J. nurodė, kad V. Ž. nepasitenkinimas buvo nukreiptas būtent dėl sulaužyto automobilio bamperio. Policijos pareigūnų surašytas automobilio nutempimo aktas įrodo, kad apelianto transporto priemonės bamperis buvo sulaužytas. Šie įrodymai nėra paneigti jokiais kitais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, todėl jais nėra pagrindo netikėti.

Liudytojai R. V. ir J. T. taip pat nurodė, kad policijos pareigūnai įkalbinėjo ir liepė V. J. rašyti pareiškimą, jog V. Ž. sudavė jam į veidą. V. J., 2010-07-21 akistatos metu atsakė teigiamai į klausimą, ar Vilniaus miesto 3 policijos komisariato viršininkas kvietė jį rašyti pareiškimą. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas T. V. parodė, kad V. J. dažnai nuveža sulaikytas transporto priemones, t. y. jis seniai bendradarbiauja su policija. Todėl nukentėjusiojo V. J. parodymais nėra jokio pagrindo tikėti, tuo labiau kad jo parodymai yra prieštaraujantys baudžiamojoje byloje esantiems įrodymams. Be to, teismo įrodymu pripažintas V. Ž. atsiprašymas V. J. neva už suduotą smūgį tėra tik išvestinis, niekuo nepatvirtintas V. J. teiginys.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai abejojo liudytojos R. V. parodymais. Liudytojas J. T., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kelis kartus pakartojo, jog įvykį matė ir liudytoja R. V., tačiau tyrėja nefiksavo šių parodymų. Dėl šios priežasties buvo rašomas prašymas ikiteisminį tyrimą kontroliavusiai prokurorei, kad pakartotinai būtų apklaustas J. T.. Be to, buvo tikrinami liudytojos R. V. parodymai, užklausiant jos mobiliojo ryšio telefono fiksavimo vietas (celes), imant telefoninių skambučių išklotines, nors pagal praktiką tokie procesiniai veiksmai atliekami tik tiriant sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba rezonansinėse bylose. Tai rodo, kad liudytojos R. V., dirbančios Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, parodymai kaltinimui buvo akivaizdžiai nepalankūs, todėl jų buvo vengta nuo ikiteisminio tyrimo pradžios.

Teismas nurodė tik prielaidą, kad liudytoja R. V. negalėjo matyti įvykio kelių šimtų metrų atstumu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai paprašė pastiprinimo 23.20 val., t. y. po to, kai, pasak policijos pareigūnų, M. A. ir V. Ž. priešinosi bei jie buvo sulaikinėjami. Iš liudytojos R. V. telefoninių skambučių išklotinės matyti, kad V. Ž. skambino jai 23.19 val., o šį skambutį užfiksavo mobiliojo ryšio bokštelis, esantis Gedimino pr. 12, Vilniuje, t. y. visiškai šalia įvykio vietos. V. Ž. skambino liudytojai R. V. iš automobilio „Citroen Berlingo“, klausė, kada ši pasirodys, nes reikėjo iš automobilio iškrauti daiktus. R. V. atsakė, kad ji jau vietoje ir tuoj prieis. Akivaizdu, kad šio skambučio metu joks konfliktas dar nebuvo prasidėjęs. Liudytoja nuo pirmos apklausos nurodė, kad ji matė tiek abu kaltinamuosius, tiek ir policijos pareigūnus eidama įvykio vietos link 30 metrų atstumu. Tai įrodo, kad ji matė įvykį nuo pat V. Ž. išlipimo iš automobilio. Teismas vertino liudytojos R. V., dirbančios Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate, parodymus kritiškai, nors kitų policijos pareigūnų parodymus ne, kas yra nelogiška, o nuosprendžio teiginys, kad R. V. yra V. Ž. artimos aplinkos žmogus, yra apskritai įžeidžiantis. Teismas taip pat nepagrįstai abejojo liudytojo J. T. parodymais, kurie nors ir nepalankūs kaltinimui, tačiau yra nuoseklūs.

Pasak apelianto, jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. V. J. nurodė, kad šio pokalbis ir V. Ž. nepasitenkinimas buvo nukreiptas ne į aplinką ir/ar aplinkinius asmenis, o į automobilį dėl sulaužyto bamperio. V. J. nesikreipė į medicinos darbuotojus, jam nebuvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, jis neturi pretenzijų V. Ž.. Liudytojai T. V. ir R. V. parodė, kad įvykio metu buvo tamsu, mieste buvo tuščia, kadangi buvo Šv. Velykų išvakarės. V. Ž. sulaikymas truko kelias minutes, šalia įvykio vietos nėra gyvenamųjų namų, tokiu metu veikiančių barų, kavinių ar restoranų. Negauta jokių nusiskundimų iš pašalinių asmenų. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog šiuo atveju buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Vilniaus miesto 3 policijos komisariato viršininkas 2010-04-03 viza V. J. pareiškime buvo nurodęs pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. ir 187 str. Pareigūnas A. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad tai pirmas atvejis, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi paprastai tokiais atvejais pradedama administracinio teisės pažeidimo teisena.

Pasak nuteistojo, jo veiksmuose nebuvo nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo. Tai patvirtinto policijos pareigūnai R. J. ir T. V., atvykę į įvykio vietą, kurie pamatė, kad stovėjo chalatu apsirengęs vyras (V. Ž.) ir ramiai kalbėjosi su kažkuriuo pareigūnu, jokios pagalbos policijos pareigūnams nereikėjo, gatvėje buvo ramu, todėl jie išvyko. Apeliantas pažymi, kad incidentas viešoje vietoje įvyko dėl asmeninių priežasčių, todėl nėra pagrindo jo veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Pažymi, kad jis pats iš karto po įvykio kreipėsi dėl vaizdo įrašų į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą, šalia esantį banką, paštą ir kavinę, sužinojęs kuo yra kaltinamas, atvyko pas tyrėją ir prašė apklausti policijos pareigūnus, kurie vežė jį į policijos komisariatą. Tai taip pat patvirtina jo kaltės nebuvimą dėl inkriminuoto nusikaltimo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

V. Ž. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

M. A. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės V. Gedvilienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia nuteistasis, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsiranda tam, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Tokio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Veika turi būti padaryta viešoje vietoje. Nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia bent vienu iš straipsnio dispozicijoje nurodytu būdu: 1) įžūliais veiksmais; 2) grasinimais, 3) patyčiomis, 4) vandališkais veiksmais. Šio nusikaltimo sudėtis priskirtina prie materialiųjų sudėčių – būtinos nusikalstamos pasekmės – nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ar aplinkai realiai sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-248/2008).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiuoju apklaustas V. J. parodė, kad 2010-04-02 jis dirbo UAB „S“ evakuatoriaus, kuriuo transportuojami neblaivių asmenų automobiliai, vairuotoju. Minėtą dieną jis gavo iškvietimą nutempti automobilį, esantį prie Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžos. Atvykus, stovėjo automobilis „Citroen Berlingo“ ir policijos pareigūnų automobilis. Jam buvo liepta pakrauti automobilį, kuriame keleivio vietoje sėdėjo V. Ž.. Pradėjus ruoštis krauti automobilį, pastarasis išbėgo, atkabino trosą ir metė jam į veidą. Prikabinto troso ilgio neužteko, todėl V. Ž. nepataikė į jį. Be to, jis (V. J.) pasitraukė. Po to, V. Ž. trenkė jam kumščiu į kaktą. Smūgis buvo suduotas jam pasilenkus pakelti numestą trosą su kabliu. Nukentėjusysis nukrito nuo smūgio. Policijos pareigūnai pradėjo raminti V. Ž., o jis atsikėlė. Kaktoje buvo raudona dėmė, kitų sužalojimų nebuvo (t. 3, b.l. 158-160). V. J. 2010-04-02 rašytiniame paaiškinime, 2010-04-12 protokole-pareiškime, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 1, b.l. 34-36, 47-50). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 52-56). V. J. laikėsi savo parodymų akistatos su V. Ž. metu (t. 1, b.l. 162-163).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiuoju apklaustas policijos pareigūnas A. R. parodė, kad 2010-04-02, vėlai vakare, dirbdamas naktinėje pamainoje su porininku G. V. Gedimino pr., Vilniuje, dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo sustabdė neblaivaus M. A. vairuotą automobilį „Citroen Berlingo“. Iš automobilio išlipo M. A., su juo bendravo apie 30-40 min. Vėliau automobiliui išgabenti buvo iškviestas evakuatorius. Atvažiavus evakuatoriui ir jo vairuotojui V. J. pradėjus kabinti trosą prie automobilio „Citroen Berlingo“, V. Ž., išlipęs iš transporto priemonės, smogė V. J. į galvą, atkabino kablį ir metė jį į V. J. galvą, tačiau pritrūkus troso ilgio, kablys nepasiekė V. J.. Šis nukrito nuo V. Ž. smūgio (t. 3, b.l. 161-162). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. R. davė analogiškus parodymus, jo tarnybiniame pranešime užfiksuotos tokios pačios aplinkybės (t. 1, b.l. 63-64, 143). A. R. patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 68-72). Jis laikėsi savo parodymų akistatos su V. Ž. metu (t. 1, b.l. 165-166).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusiuoju apklaustas policijos pareigūnas G. V. parodė, kad 2010-04-02, vakare, dirbant kartu su porininku A. R. Gedimino pr., Vilniuje, buvo sustabdytas automobilis „Citroen Berlingo“, kurio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklėse numatytą kelio ženklą Nr. 301. Jam priėjus prie automobilio, iš transporto priemonės išlipo vairuotojas M. A., nuo kurio sklido alkoholio kvapas, matėsi, kad jis yra neblaivus. Automobilyje taip pat sėdėjo du asmenys, vienas iš jų – V. Ž., kuris irgi buvo neblaivus. Automobilyje nebuvo raktų, todėl G. V. paprašė atiduoti raktus. M. A. ir V. Ž. pasakė, kad neturi raktų. Kadangi nebuvo galima transportuoti automobilio, buvo iškviestas evakuatorius. Jam atvykus, G. V. surašinėjo automobilio uždarymo protokolą. Tuo metu jis pamatė, kad vyksta kažkokios grumtynės. Jis išbėgo iš kairės pusės ir pamatė, jog A. R. sulaikinėja V. Ž.. Pasak liudytojo, jis nematė V. Ž. smūgio V. J., tačiau matė, kaip pastarasis nugriuvo, o V. Ž. metė kažką (t. 3, b.l. 165-167). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas G. V. davė iš esmės tokius pačius parodymus, tik nurodė, jog jis nematė tiksliai kas atsitiko, kadangi pildė aktą, tačiau pastebėjo, jog V. Ž. metė kažką į V. J. (t. 1, b.l. 86). G. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad V. Ž. trenkė V. J. į veidą ir mėgino trenkti trosu su geležiniu kabliu V. J., bet nepataikė (t. 1, b.l. 144).

Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių nukentėjusieji V. J., A. R. ir G. V. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus ar melagingai apkalbėti V. Ž., nukentėjusiųjų parodymai viso baudžiamojo proceso metu yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus, todėl jų parodymai laikytini patikimais. Tai, kad nukentėjusiųjų V. J. ir A. R. parodymai dėl V. Ž. veiksmų sekos tarpusavyje nėra visiškai nuoseklūs, tačiau jie nurodė tokį patį apelianto veiksmų mechanizmą, t. y. smūgį V. J. į galvos sritį ir troso su kabliu metimą pastarojo link. Todėl toks netikslumas nesudaro pagrindo pripažinti nukentėjusiųjų V. J. ir A. R. parodymus kaip neobjektyvius. Apeliaciniame skunde nurodyti kiti nukentėjusiojo V. J. parodymų neatitikimai dėl moterų, buvusių įvykio vietoje, skaičiaus, automobilio dalinio užtempimo ant evakuatoriaus, nėra esminiai ir nepaneigia jo parodymais nustatytos V. Ž. veiksmų esmės. Apelianto teiginys, kad jis ranka negalėjo pasiekti V. J., kadangi jie abu buvo skirtingose evakuatoriaus platformos pusėse, tarp kurių yra apie 2 metrų atstumas, atmetamas kaip prieštaraujantis anksčiau aptartiems nukentėjusiųjų parodymams. Vien tai, kad V. J., dirbdamas evakuatoriaus vairuotoju, dažnai nuveža sulaikytas transporto priemones ir bendradarbiauja su policija, nereiškia, kad jis suinteresuotas asmuo šioje baudžiamojoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

G. V. akistatos su V. Ž. metu nurodė, jog nematė, kokie buvo V. Ž. veiksmai V. J. atžvilgiu, kadangi jis pildė transporto priemonės uždarymo aktą (t. 1, b.l. 159-160). Kita vertus, vien dėl to negalima daryti išvados, kad G. V. apskritai nematė nagrinėjamo įvykio aplinkybių. Apylinkės teismas, vadovaudamasis tiesioginio nagrinėjimo principu, apklausė teisiamajame posėdyje G. V., kuris parodė, jog matė, kad V. J. nugriuvo, o V. Ž. metė kažką į nukentėjusįjį. Kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas G. V. nurodė, jog jis nematė tiksliai kas atsitiko, kadangi pildė aktą, tačiau pastebėjo, jog V. Ž. metė kažką į V. J. (t. 1, b.l. 86). Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Įvertinus G. V. parodymus viso baudžiamojo proceso metu, jų atitikimą V. J. ir A. R. parodymams apie įvykio eigą, apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi nustatydamas baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekviena kaltinamajam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodinėjama savarankiškai remiantis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Apylinkės teismas, priimdamas V. Ž. ir M. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str., konstatavo, kad nukentėjusiųjų G. V. ir A. R. parodymai baudžiamojo proceso metu buvo nekonkretūs, nenuoseklūs, keitėsi į prieštaringus parodymus, prieštaravo tarpusavyje. Tačiau tai nereiškia, kad sprendžiant V. Ž. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. negalima buvo remtis nukentėjusiųjų G. V. ir A. R. parodymais toje dalyje, kurie yra reikšmingi vertinant, ar buvo padaryta ši nusikalstama veika. Konstatavęs, kad nukentėjusiųjų parodymai dėl V. Ž. veiksmų V. J. atžvilgiu yra iš esmės nuoseklūs, apylinkės teismas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 305 str. nuostatų, rėmėsi šiais įrodymais pripažindamas V. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Minėti įrodymai patvirtina, kad V. Ž. inkriminuotu laiku ir vietoje ranka smogė UAB „S“ darbuotojui V. J., tvirtinusiam evakuatoriaus kablį ant automobilio „Citroen Berlingo“, į kaktą, dėl ko jis nukrito ant grindinio, taip pat metė į nukentėjusįjį atkabintą nuo automobilio „Citroen Berlingo“ trosą su kabliu. Tokius V. Ž. veiksmus betarpiškai matė policijos pareigūnas A. R.. Nors policijos pareigūnas G. V. stebėjo nagrinėjamą įvykį tik epizodiškai, tačiau jo parodymai atitinka V. J. ir A. R. nurodytas aplinkybes. V. Ž. ranka smogė UAB „S“ darbuotojui V. J. į kaktą ir metė į jį atkabintą nuo automobilio „Citroen Berlingo“ trosą su kabliu viešoje vietoje, t. y. Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, esančioje Vilniaus centre. Kaip minėta, teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010). V. Ž. naudotas fizinis smurtas kaip aiškinimosi viešoje vietoje su evakuatoriaus darbuotoju forma nėra pateisinama, priešingai, tai yra įžūlus, prieštaraujantis įprastoms moralės normoms elgesys. Apelianto nepasitenkinimas dėl bandymo teisėtai nutempti automobilį „Citroen Berlingo“ į saugojimo aikštelę pripažintina menkaverte priežastimi atlikti inkriminuotus veiksmus. Nukentėjusysis V. J. parodė, kad įvykio metu buvo sustojusių pašalinių asmenų (t. 3, b.l. 160). Pasak G. V., konfliktas vyko garsiai, buvo daugiau žmonių, jie atkreipė dėmesį, filmavo telefonais (t. 3, b.l. 166). Liudytoja R. V. parodė, kad įvykio vietoje žmonių apskritai nebuvo, kita vertus, ji taip pat nurodė, kad matė praeinančius žmones, kurie gal stabtelėjo (t. 3, b.l. 181-182). Tokie liudytojos parodymai nepaneigia minėtų nukentėjusiųjų parodymų, kad nagrinėjamas įvykis atkreipė pašalinių asmenų dėmesį. Taigi, nėra abejonių, kad apeliantas savo veiksmais viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį. Nuteistasis, panaudodamas fizinį smurtą V. J. atžvilgiu, neleido pastarajam tinkamai atlikti savo darbines funkcijas, kas rodo, jog buvo sutrikdyta ir visuomenės tvarka. Be to, apeliantas tokiu būdu parodė savo niekinamą požiūrį į automobilių priverstinio nuvežimo darbą atliekančią įmonę bei jos darbuotojus. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-131/2010). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad V. Ž., būdamas viešoje vietoje ir atlikdamas inkriminuotus veiksmus, numatė, jog tokiais veiksmais bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, bei tokių padarinių norėjo. Apeliacinio skundo argumentai, kad V. J. nesikreipė į medicinos darbuotojus, jam nebuvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, jis neturi pretenzijų V. Ž., dėl pastarojo veiksmų negauta jokių nusiskundimų iš pašalinių asmenų, neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Be to, priešingai nei tvirtina V. Ž., vertinant, ar jo veiksmuose yra Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, nėra pagrindo vadovautis policijos pareigūnų T. V. ir R. J. parodymais, kadangi šie atvyko į įvykio vietą vėliau ir nežino jokių aplinkybių, susijusių su aptariamais nuteistojo nusikalstamais veiksmais. Taigi, apylinkės teismas teisingai kvalifikavo V. Ž. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą.

Ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto 3 policijos komisariato viršininko pavaduotojas 2010-04-03 viza V. J. pareiškime buvo nurodęs pradėti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 174 str. ir 187 str. (t. 1, b.l. 36), nesudaro pagrindo teigti, jog V. Ž. veiksmai nepatenka į baudžiamojo įstatymo reguliavimo sritį. Toks apelianto veiksmų kvalifikavimas buvo nustatytas atsižvelgiant į gautus pirminius duomenis, kita vertus, teisinis vertinimas gali kisti, kas ir atsitiko šiuo atveju, pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. (t. 1, b.l. 1). Apeliaciniame skunde akcentuojamas nukentėjusiojo A. R. teiginys, jog tai pirmas atvejis, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi paprastai tokiais atvejais pradedama administracinio teisės pažeidimo teisena. Šiuo atveju A. R. išsakė tik savo subjektyvią nuomonę dėl V. Ž. veiksmų teisinio vertinimo, kuri neturi jokios įtakos sprendžiant apelianto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.

Šioje baudžiamojoje byloje apylinkės teismas pagrįstai atmetė apelianto, liudytojų R. V. ir J. T. parodymus, kadangi jie prieštarauja tiek nukentėjusiųjų V. J., A. R. ir G. V. parodymams, tiek tarpusavyje.

Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta R. V. parodė, kad 2010-04-02, po 22 val., V. Ž. paskambino jai ir pasakė, kad policijos pareigūnai sustabdė jį, M. A. ir J. T.. Apeliantas vėl paskambino po 23 val. ir paprašė atvažiuoti paimti jį su draugais, daiktus bei parvežti namo, kadangi policijos pareigūnai iškvietė evakuatorių. Ji nuvažiavo į Gedimino pr., paliko automobilį prie Katedros aikštės. Eidama prospektu R. V. dar iš toliau pamatė, kad V. Ž. stovi prie automobilio „Citroen Berlingo“ priekio ir šnekasi su policijos pareigūnu. Kaip pradėjo stebėti situaciją, apeliantas dar nebuvo sulaikytas, jis buvo be antrankių. Dėl incidento su evakuatoriaus vairuotoju ji girdėjo tiek, kad V. Ž. norėjo surinkti daiktus, išgirdo trakštelėjimą ir pamatė sulaužytą automobilio bamperį. Jis priėjo aiškintis, kodėl evakuatoriaus vairuotojas sulaužė jo turtą. Jam atsakė, kad „čia jau ne tavo mašina“ ar panašiai (t. 3, b.l. 180-182). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta R. V. parodė, kad 2010-04-02, po 22 val., V. Ž. paskambino jai į mobiliojo ryšio telefoną ir pasakė, kad policijos pareigūnai sustabdė jį, M. A. ir J. T. važiuojančius automobiliu „Citroen Berlingo“ Gedimino pr., prie centrinio pašto, nes pažeidė Kelių eismo taisykles. Nuteistasis maždaug po pusvalandžio vėl paskambino ir pasakė, kad policijos pareigūnai vis nepaleidžia jų. Po šio skambučio dar buvo keli V. Ž. skambučiai. Galiausiai paskambinęs V. Ž. paprašė atvažiuoti jų pasiimti, nes policijos pareigūnai iškvietė evakuatorių ir automobilis bus priverstinai nuvežtas į aikštelę. Maždaug po 10 min. ji buvo prie Gedimino pr. Eidama nuo katedros pusės ji iš tolo (maždaug 50 m atstumu) pamatė stovintį „Citroen Berlingo“, priešais jį stovėjo UAB „S“ evakuatorius. V. Ž. stovėjo prie automobilio „Citroen Berlingo“ iš vairuotojo pusės ir, kartas nuo karto pasilenkdamas, kažką aiškino. Asmens, su kuriuo jis kalbėjo, nesimatė, nes užstojo automobilis „Citroen Berlingo“. Ji negirdėjo, ką kalbėjo V. Ž.. Žodinis konfliktas truko apie keliolika sekundžių. Ji stebėjo situaciją 10-15 metrų atstumu. Apeliantas buvo kiek pasilenkęs, mojavo ranką į automobilio priekį (t. 1, b.l. 126).

Liudytoja R. V. neparodė, jog V. Ž. vartojo fizinį smurtą V. J. atžvilgiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nematė viso įvykio aplinkybių, kadangi nesimatė asmens, su kuriuo V. Ž. šnekėjo, nes vaizdą užstojo „Citroen Berlingo“. Pastebėtina, kad ji matė nuteistąjį, jau išlipusį iš automobilio „Citroen Berlingo“ ir stovintį šalia transporto priemonės. Be to, ši liudytoja baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli dėl to, ar ji girdėjo, apie ką apskritai kalbėjo V. Ž. įvykio vietoje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. V. žinojo, dėl kokios priežasties V. Ž. išlipo iš automobilio „Citroen Berlingo“ ir apie ką aiškinosi su evakuatoriaus darbuotoju. Pritartina apylinkės teismo padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nėra aišku, nuo kada liudytoja R. V. stebėjo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kadangi įvykio vietoje buvę asmenys nenurodė vienodo šios liudytojos atsiradimo momento, jog abejotina, kad tamsiu paros metu ji galėjo tiksliai matyti visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes pakankamai dideliu atstumu. Taip pat pasakytina, kad vien tai, jog liudytoja R. V. yra policijos pareigūnė, nesudaro pagrindo vadovautis jos parodymais šioje baudžiamojoje byloje, nors apylinkės teismas rėmėsi kitų policijos pareigūnų A. R. ir G. V. parodymais pripažindamas V. Ž. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

V. Ž. apeliaciniame skunde pateikia savo subjektyvią nuomonę, kad buvo vengiama liudytojos R. V. parodymų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Tokios išvados negalima daryti remiantis tuo, kad liudytojo J. T. apklausos protokole neužfiksuota, jog R. V. matė nagrinėjamą įvykį. J. T. pasirašytinai susipažino su jo parodymais, surašytais apklausos protokole, ir patvirtino, kad jo parodymai surašyti teisingai, be to, nepateikė jokių pastabų dėl protokolo turinio (t. 1, b.l. 131-134). Todėl nėra pagrindo teigti, kad apklausą atlikusi tyrėja neužfiksavo kokių nors J. T. duotų parodymų.

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia susipažinti su telefoninių skambučių išklotinėmis, nustatyti mobiliojo ryšio telefono fiksavimo vietas (celes) tiriant šio pobūdžio nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio procesinio veiksmo atlikimui buvo teisinis pagrindas, t. y. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2009-06-16 nutarimas dėl teisės susipažinti su informacija gaunant ją raštu, kurį patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėja (t. 1, b.l. 138). Todėl ikiteisminio tyrimo metu teisėtai buvo tikrinami liudytojos R. V. parodymai siekiant išsiaiškinti visas šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas J. T. parodė, kad jis važiavo kartu su V. Ž. ir M. A. Gedimino pr. M. A. sustojo pamatęs policijos tarnybinį automobilį ir nuėjo kalbėtis su policijos pareigūnais. Jis kartu su V. Ž. ilgai sėdėjo automobilyje ir laukė. Po kurio laiko atvažiavo evakuatorius. Prie automobilio priėjo policijos pareigūnas ir paprašė jo (J. T.) duoti automobilio raktus. Jis neturėjo raktų, laikė tik savo namų raktus, pasilenkė pasižiūrėti, ar nepalikti raktai uždegimo spynelėje, tuo metu policijos pareigūnas ištraukė jį iš automobilio, atėmė jo raktus, užlaužė rankas ir paguldė ant žemės. Pasak J. T., tuo metu atvyko evakuatorius. Evakuatoriaus vairuotojas mėgino kabliu prikabinti automobilį, kažkas sutreškėjo. V. Ž. išlipo iš automobilio ir nuėjo prie transporto priemonės pasižiūrėti, kas treška. Apeliantas paklausė evakuatoriaus vairuotojo: „kam laužai mano mašiną“. Vairuotojas pasitraukė, jis (J. T.) išgirdo, kad kažkas riktelėjo, jog reikia pareiškimą rašyti. Tada vairuotojas pasitraukė nuo automobilio priekio. Atsakydamas į teisėjos klausimą, jis pasakė, kad jį ištraukė iš transporto priemonės, kai jau buvo atvažiavęs evakuatorius. Šio liudytojo teigimu, jis visą laiką matė V. Ž. ir evakuatoriaus vairuotoją. Kita vertus, jis parodė, kad nematė ir nežiūrėjo, kai V. J. kabino automobilį. Be to, J. T. paaiškino, kad jis nelabai kreipė dėmesį, kas ten vyksta, kadangi labai skaudėjo ranką, kurią prieš tai buvo užlaužęs policijos pareigūnas. Jis nurodė, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti, kas vyko prie evakuatoriaus, kadangi jie visi buvo automobilio gale su M. A. (t. 3, b.l. 193-196). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas J. T. parodė, kad įvykio dieną jiems važiuojant automobiliu „Citroen Berlingo“ Gedimino pr., pamatė, kad stovi policijos pareigūnų automobilis. M. A. sustojo, paėmė automobilio raktelius, išlipo iš transporto priemonės, nuėjo policijos pareigūnų automobilio link. Jis (J. T.) kartu su V. Ž. sėdėjo automobilyje apie 1 val. Po kiek laiko priėjęs vienas iš policijos pareigūnų atidarė kairės pusės dureles ir pradėjo reikalauti iš jo (J. T.) raktelių. Jis nesuprato, kokių raktelių prašo, policijos pareigūnas tuo metu užlaužė jam ranką, ištraukė raktus, kurie buvo kairėje rankoje, ir ištempė iš automobilio. Tuo metu privažiavo evakuatorius. Matė, kaip evakuatoriaus darbuotojas kažką daro prie automobilio „Citroen Berlingo“. V. Ž., išlipęs iš automobilio, paklausė jo, kam laužo automobilį. J. T. girdėjo, kad kažkas sutraškėjo (t. 1, b.l. 131-133). Atsižvelgiant į J. T. duotus parodymus, liudytojas nebuvo nuoseklus dėl to, kada jis buvo ištraukas iš automobilio „Citroen Berlingo“, ar betarpiškai matė visą situaciją tarp V. Ž. ir V. J.. Jo teiginį, kad policijos pareigūnai negalėjo matyti, kas vyko prie evakuatoriaus, kadangi jie visi buvo automobilio gale su M. A., paneigia nukentėjusiųjų A. R. ir G. V. parodymai.

V. Ž. teismo posėdyje parodė, kad įvykio dieną M. A. vairavo automobilį „Citroen Berlingo“ Gedimino pr., kai pasakė, jog pažeidė Kelių eismo taisykles. Jis nutarė nueiti pasikalbėti su policijos pareigūnais. Pasak V. Ž., M. A. po kiek laiko grįžęs pasakė, kad kažkoks finansinis klausimas neišspręstas, ir vėl nuėjo prie policijos pareigūnų. M. A. vėl priėjo ir pasakė, jog policijos pareigūnai kviečia evakuatorių (t. 3, b.l. 200). Kita vertus, liudytojas J. T. vienareikšmiškai parodė, jog M. A. nebuvo grįžęs prie automobilio, niekas nebuvo prie jų priėjęs (t. 3, b.l. 195). V. Ž. taip pat parodė, kad po to atėjo policijos pareigūnas ir neprisistatęs pasakė J. T. „duok raktus“. J. T. neturėjo raktų, todėl policijos pareigūnas užsuko jam ranką ir ištraukė iš automobilio. V. Ž. liko sėdėti automobilyje. Kai pamatė, kad atvažiavo evakuatorius, pradėjo pakuotis daiktus. Jis gerai išgirdo, kad kažkas trakštelėjo. Jis išlipo ir apėjo automobilį. Priekyje pamatė, kad bamperis sulaužytas. Jis paklausė evakuatoriaus vairuotojo, kam sulaužė jo automobilio bamperį. Šis atsakė kažką ir pasitraukė nuo automobilio. Tuo metu jam iš nugaros pribėgo policijos pareigūnas ir užkabino antrankį (t. 3, b.l. 200). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. jau parodė, kad jį, M. A. ir J. T., važiuojančius automobiliu „Citroen Berlingo“, sustabdė policijos pareigūnai, kaip vėliau paaiškėjo, dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Policijos pareigūnas priėjo prie M. A. ir paprašė išlipti iš automobilio. Maždaug po valandos atvažiavo UAB „S“ evakuatorius. Išlipęs darbuotojas, niekam nesakęs, pradėjo kabinti automobilį prie tralo, kad automobilis būtų priverstinai nuvežtas. Po kelių minučių jis išgirdo traškesį po priekiniu automobilio bamperiu. Išlipęs pasižiūrėti, jis pamatė, kad sulaužytas priekinis bamperis. Prie automobilio vairo paprašytas sėdo J. T.. Tuomet policijos pareigūnas priėjo prie J. T. ir, nieko nepaaiškinęs, griebė už rankos, kurioje šis laikė savo automobilio raktelius, išsukdamas ranką. V. Ž., pastebėjęs, kad sulaužytas priekinis bamperis, pasipiktinęs paklausė, ką darbuotojas daro, šis atsakė: „koks tau skirtumas“. Staiga prie jo priėjo policijos pareigūnas, pasivedė prie automobilio „Citroen Berlingo“ ir ant kairės rankos užsegė antrankius (t. 1, b.l. 151-152).

Taigi, ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. parodymai prieštarauja jo teisiamajame posėdyje duotiems parodymams dėl M. A. vairuojamo automobilio „Citroen Berlingo“ sustabdymo aplinkybių. V. Ž. ir J. T. parodymai tarpusavyje neatitinka, ar M. A., bendravęs su policijos pareigūnais, buvo priėjęs prie automobilio „Citroen Berlingo“. Be to, V. Ž. baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklus, kada jis išgirdo transporto priemonės priekinio bamperio sugadinimo garsą, t. y. ar prieš policijos pareigūno veiksmus su liudytoju J. T., ar po to. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. apskritai nenurodė, kad policijos pareigūnas ištempė J. T. iš transporto priemonės, kas neatitinka nei jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų, nei liudytojo J. T. duotų parodymų.

Atsižvelgiant į nuteistojo, liudytojų R. V. ir J. T. nenuoseklius, prieštaringus parodymus, taip pat neatitinkančius nukentėjusiųjų V. J., A. R. ir G. V. objektyvių parodymų, nėra pagrindo jais remtis nustatant šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti liudytojai yra apelianto pažįstami, todėl jie yra suinteresuoti duoti nuteistajam palankius parodymus.

Apeliaciniame skunde nurodyti V. Ž. veiksmai, t. y. kad jis pats iš karto po įvykio kreipėsi dėl vaizdo įrašų į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatą ir šalia įvykio vietos esančias įstaigas, atvyko pas tyrėją ir prašė apklausti policijos pareigūnus, kurie vežė jį į policijos komisariatą, nepaneigia jo nekaltumo dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sulaužytu automobilio „Citroen Berlingo“ priekiniu bamperiu, pasakytina, jog nukentėjusysis V. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. Ž. išlipo iš automobilio, nes buvo nepatenkintas, kad bus nuvežamas automobilis. V. Ž. iš pradžių norėjo įrodyti, kad automobilis nesaugiai gabenamas, rodė į skilusį bamperį, bet jis jau toks buvo (t. 3, b.l. 159). Tos aplinkybės, kad automobilio „Citroen Berlingo“ priekinis bamperis buvo sugadintas būtent tvirtinant evakuatoriaus trosą su kabliu, nepatvirtina jokie baudžiamojoje byloje esantys objektyvūs įrodymai. Vien V. Ž., liudytojų J. T. ir R. V. parodymais, kurie yra subjektyvūs, negalima daryti tokios išvados.

Taip pat negalima remtis liudytojų R. V. ir J. T. parodymais, kad policijos pareigūnai įkalbinėjo ir liepė V. J. rašyti pareiškimą, jog V. Ž. sudavė jam į veidą. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje ne kartą patvirtino, kad niekas neįkalbėjo jo rašyti pareiškimą, jis pats parašė (t. 3, b.l. 160, 200). Akistatos su nuteistuoju metu atsakydamas į pastarojo klausimą, ar pamena, kaip automobilių stovėjimo aikštelėje V. J. sakė, kad Vilniaus miesto 3 policijos komisariato viršininkas kvietė rašyti pareiškimą, nukentėjusysis nurodė, jog pasakė, kad važiuos rašyti pareiškimą (t. 1, b.l. 163-164). Šiuo teiginiu nukentėjusysis nepatvirtino, kad jam buvo daromas spaudimas rašyti pareiškimą. R. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad komisariate kažkas pasakė, jog evakuatoriaus vairuotojas yra įkalbinėjamas rašyti pareiškimą (t. 3, b.l. 181), ikiteisminio tyrimo metu ji apskritai nieko nenurodė apie šią aplinkybę (t. 1, b.l. 126-129), kas rodo, kad šios liudytojos parodymai nėra informatyvūs, priešingai, jie yra prieštaringi. Liudytojas J. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad kažkas iš policijos pareigūnų pasakė evakuatoriaus vairuotojui, jog reikia rašyti pareiškimą (t. 3, b.l. 194), kita vertus, pasak šį liudytoją, V. Ž. nieko neleistino nedarė įvykio vietoje. Tokie jo parodymai nelogiški, kadangi V. J. nebūtų pagrindo rašyti jokio pareiškimo, jeigu apeliantas nenaudotų fizinio smurto jo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendžio dalį, kuria V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su V. Ž. ir M. A. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.

V. Ž. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. už tai, kad jis 2010-04-02 apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdamas neblaivus, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino jį bandžiusiam sulaikyti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui - Vilniaus apskrities VPK Kelių patrulių rinktinės vyriausiajam patruliui A. R., t. y. abiem rankomis pastarąjį pastūmė į krūtinę bei nepakluso A. R. teisėtam reikalavimui nusiraminti, dėl ko jam buvo uždėti antrankiai.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad kaltinime inkriminuoti V. Ž. ir M. A. veiksmai savo pobūdžiu, forma ir turiniu neperžengia administracinės atsakomybės ribų, todėl jie buvo išteisinti pagal šiuos kaltinimus.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. R. parodė, kad po V. Ž. veiksmų - smūgio ir evakuatoriaus kablio metimo - V. J. atžvilgiu jis (A. R.) pareikalavo V. Ž. nutraukti tokius veiksmus, bandė jį sulaikyti, tačiau jis veržėsi atgal prie V. J., nenorėjo leisti pakrauti automobilio. Tuomet pribėgęs M. A. pastūmė jį (A. R.). Pastarajam į pagalbą atbėgo porininkas G. V., kuris padėjo laikyti V. Ž., be to, iškvietė papildomą policijos ekipažą. A. R., siekdamas sulaikyti M. A. ir uždėti jam antrankius, ėmėsi imtynių veiksmų, susigrūmė su M. A., jie, neišlaikę pusiausvyros, nugriuvo ant evakuatoriaus platformos. Grumtynių metu M. A. laikėsi sugriebęs už A. R. liemenės, dėl ko išplyšo liemenės užtrauktukas. A. R. uždėjo M. A. antrankius ant vienos rankos, nuo šio priešinimosi antrankiai sulinko. Tuo metu atvažiavo kitas policijos ekipažas, iki tol vyko grumtynės. Nuo to laiko, kai V. Ž. trenkė V. J., iki antro policijos ekipažo atvykimo, praėjo maždaug 4 minutės. Atvykę policijos pareigūnai padėjo sulaikyti M. A. ir uždėjo antrankius. A. R. nuomone, grumtynių su M. A. priežastis - noras padėti V. Ž. (t. 3, b.l. 161-163). Ikiteisminio tyrimo metu A. R. davė tokius pačius parodymus, be to, nurodė, kad laikant V. Ž. už rankos, šis pastūmė jį (A. R.) į krūtinę ir ištrūko iš rankos (t. 1, b.l. 63-64), tarnybiniame pranešime užfiksuotos analogiškos aplinkybės (t. 1, b.l. 143). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 68-72). A. R. laikėsi savo pozicijos akistatų metu (t. 1, b.l. 165-168, t. 2, b.l. 70-71).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. V. parodė, kad atvykus evakuatoriui, jis pradėjo surašinėti automobilio nuvežimo aktą ir tuo metu pamatė, jog vyksta kažkokios grumtynės, t. y. A. R. sulaikinėja V. Ž.. Priėjęs prie pastarojo, G. V. liepė nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau šis aktyviais veiksmais vengė sulaikymo, todėl prieš jį buvo panaudoti imtynių veiksmai. Iš kitos pusės pribėgęs M. A. nustūmė A. R. nuo V. Ž.. A. R. pareikalavo M. A. baigti priešinimąsi, po ko jie susigrūmė, t. y. susikibę vienas kitam už atlapų virto ant platformos. Tuo metu G. V. laikė prie automobilio prispaudęs V. Ž., kuris vengė sulaikymo mėgindamas išsisukti, todėl buvo iškviestas pastiprinimas. Atvykus antram policijos ekipažui, V. Ž. apsiramino, G. V. nuėjo padėti A. R. sulaikyti M. A., kuriam nepavyko užsegti antrankių, nes jie buvo sulenkti ir nesirakino (t. 3, b.l. 165-166). Ikiteisminio tyrimo metu G. V. davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 86-87), tarnybiniame pranešime užfiksuotos analogiškos aplinkybės (t. 1, b.l. 144). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 91-96). G. V. laikėsi savo pozicijos akistatų metu (t. 1, b.l. 159-160, t. 2, b.l. 64-66).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. J. parodė, kad V. Ž., neleisdamas nutempti automobilio, įsikabino į savo automobilio variklio dangtį, gulėsi ant kapoto, ant platformos. Tada policijos pareigūnas paėmė jį už rankos, šis pradėjo priešintis, stumdytis. Po to, atvažiavo kitas policijos ekipažas ir V. Ž. buvo sutramdytas. Automobilio vairuotojas M. A. taip pat priešinosi policijos pareigūnams, kurie norėjo uždėti jam antrankius. M. A. stūmė nuo savęs policininkus (t. 3, b.l. 158-160). Ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad po V. Ž. veiksmų jo atžvilgiu policijos pareigūnas stengėsi sugriebti ir atitraukti V. Ž. nuo jo. V. Ž. priešinosi, muistėsi, bandė ištrūkti. Policijos pareigūnas liepė jam nesipriešinti. Kai policijos pareigūnas prirėmė V. Ž. prie automobilio „Citroen Berlingo“ dangčio, prišoko M. A., kuris pastūmė policijos pareigūną. V. J. pastebėjo, kad V. Ž. laiko jau kitas policijos pareigūnas, o tarp M. A. ir pirmojo policijos pareigūno vyksta grumtynės - policijos pareigūnas bandė uždėti jam antrankius, o šis priešinosi, muistėsi, buvo įsikibęs į policijos pareigūno šviesą atspindinčią liemenę. Atvažiavus kitam policijos ekipažui, besipriešinantys vyrai buvo sulaikyti (t. 1, b.l. 50).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. D. parodė, kad 2010-04-02 jis dirbo su porininku E. K., gavo pranešimą, kad Gedimino pr. reikia pagalbos, nuvyko per kelias minutes. Privažiavus prie įvykio vietos, jis pribėgo prie besigrumiančių policininko ir M. A.. Jis (R. D.) padėjo uždėti antrankius M. A.. Pastarasis priešinosi, neleido uždėti antrankių, muistėsi, sukinėjosi, nedavė rankos (t. 3, b.l. 170). Ikiteisminio tyrimo metu R. D. davė tokius pačius parodymus (t. 1, b.l. 104-105), tarnybiniame pranešime užfiksuotos analogiškos aplinkybės (t. 1, b.l. 145). Jis patvirtino savo parodymus atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b.l. 107-109).

Iš daiktų apžiūrų protokolų matyti, kad įvykio vietoje A. R. vilkėtos liemenės užtrauktukas yra sugadintas, nes nėra dantukų, o antrankiai sulankstyti (t. 1, b.l. 75-78, 80-83).

Lietuvos Respublikos BK 286 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Taigi, pagal objektyviuosius požymius šis nusikaltimas pasireiškia dviem alternatyviais būdais: panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali – nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Lietuvos Respublikos BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, kankinimas, surišimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011). Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-321/2009). Pagrindinis kriterijus, sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-287/2011). Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju remiantis nukentėjusiųjų A. R., G. V. ir V. J. viso baudžiamojo proceso metu duotais iš esmės nuosekliais parodymais nustatyta, kad V. Ž. vieną kartą pastūmė jį už rankos laikiusį policijos pareigūną A. R. ir ištrūko. Tuomet pribėgęs M. A. pastūmė jį (A. R.). Pastarasis, siekdamas sulaikyti M. A. ir uždėti jam antrankius, susigrūmė su M. A., jie nugriuvo ant evakuatoriaus platformos, neišlaikę pusiausvyros. Tuo metu G. V. laikė prie automobilio prispaudęs V. Ž., kuris vengė sulaikymo mėgindamas išsisukti, ištrūkti. Grumtynių metu M. A. laikėsi sugriebęs už A. R. liemenės, dėl ko išplyšo liemenės užtrauktukas. A. R. uždėjo M. A. antrankius ant vienos rankos, nuo šio priešinimosi antrankiai sulinko. Tik atvykus kitam policijos ekipažui, M. A. buvo uždėti antrankiai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti nukentėjusieji būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus ar melagingai apkalbėti V. Ž. ir M. A., todėl jų parodymai yra patikimi bei objektyvūs. Tokias aplinkybes nustatė ir apylinkės teismas. V. Ž., M. A., liudytojų R. V. ir J. T. parodymai, kad V. Ž. ir M. A. neatliko minėtų veiksmų, atmetami kaip prieštaraujantys baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams ir jais nesivadovaujama.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad anksčiau aptarti V. Ž. veiksmai neperžengia administracinės atsakomybės ribų. V. Ž. vieną kartą pastūmė policijos pareigūną A. R. į krūtinę netrukus po to, kai jis buvo sulaikytas už rankos. Daugiau tokio pobūdžio veiksmų jis neatliko, išskyrus muistymąsi būnant policijos pareigūno G. V. prispaustam prie automobilio. Akivaizdu, kad tokie išteisintojo epizodiniai veiksmai buvo jo reakcija į sulaikymą, jie nebuvo kryptingai nukreipti pasipriešinti policijos pareigūnams. Vienkartinis policijos pareigūno pastūmimas šiuo atveju atsižvelgiant į susidariusią situaciją, atlikto veiksmo pobūdį, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. Tai, kad po V. Ž. atlikto pastūmimo A. R. atžvilgiu pribėgo M. A. ir šis pradėjo grumtis su policijos pareigūnu, neleidžia laikyti V. Ž. veiksmų laikyti pavojingesniais, užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę, kadangi M. A. savo iniciatyva priėjo prie A. R., pastūmė jį ir grūmėsi. Tuo metu V. Ž. nesiėmė daugiau jokių veiksmų A. R. atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, kad pats A. R. teisiamajame posėdyje apskritai neparodė, kad V. Ž. atliko kokius nors pasipriešinimo veiksmus jo atžvilgiu. Priešingai, šis nukentėjusysis nurodė, kad jis neturi pretenzijų V. Ž. (t. 3, b.l. 164). Išteisintojo muistymasis, kai jis buvo policijos pareigūno G. V. prispaustas prie automobilio, nelaikytinas sąmoningu ir apgalvotu veiksmu, keliančiu grėsmę tarnybos funkcijas atliekančiam pareigūnui. Taigi, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, V. Ž. veiksmai pagal savo intensyvumą ir trukmę nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.

Kita vertus, nepritartina apylinkės teismui, kad M. A. veiksmai neatitinka Lietuvos Respublikos BK 286 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties. M. A. veiksmai policijos pareigūno A. R. atžvilgiu, t. y. policijos pareigūno A. R., laikančio V. Ž. už rankos, pastūmimas, grumtynės su juo neleidžiant, kad būtų uždėti antrankiai, dėl ko abu asmenys nugriuvo ant evakuatoriaus platformos neišlaikę pusiausvyros, grumtynių metu laikymasis už policijos pareigūno liemenės, kas lėmė liemenės užtrauktuko sugadinimą, antrankių sulankstymas, vienareikšmiškai rodo, jog M. A. itin intensyviai priešinosi policijos pareigūnui. Išteisintasis pats savo iniciatyva pribėgo prie A. R. ir jį pastūmė. To daryti M. A. nebuvo jokio pagrindo, kadangi jis tuo metu nebuvo sulaikinėjamas. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent M. A. veiksmai sutrukdė policijos pareigūnui pakartotinai sulaikyti ištrūkusį V. Ž.. Pastarąjį sulaikė jau kitas policijos pareigūnas. Be to, buvo iškviestas papildomas policijos ekipažas į įvykio vietą. Tarp M. A. ir A. R. grumtynės vyko pakankamai ilgą laiką, betarpiškai, jos truko iki tol, kol atvažiavo papildomas policijos ekipažas ir A. R. kartu su kitu atvykusiu policijos pareigūnu R. D. uždėjo M. A. antrankius. Tai taip pat rodo, kad išteisintasis aktyviai priešinosi, kadangi jam sulaikyti prireikė kelių policijos pareigūnų pastangų, o vienam A. R. dėl M. A. veiksmų nepavyko to padaryti. Įvertinus M. A. veiksmų A. R. atžvilgiu visumą, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas juos darant, taip pat pačią situaciją, nėra abejonių, kad šiuo atveju išteisintasis pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui panaudodamas fizinį smurtą. Išteisintasis veikė tiesiogine tyčia, fizinis smurtas buvo naudojamas kryptingai, tai buvo daroma siekiant sutrukdyti policijos pareigūnui atlikti savo pareigas. Taigi, M. A. suvokė savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. A. veiksmai yra natūralus neblaivaus asmens protestas ir jo spontaniška reakcija į reikalavimą nusiraminti bei leistis būti sulaikomam, dėl ko jis turi būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 1 d. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, kaltinime inkriminuoti M. A. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 286 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. Apylinkės teismo nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas M. A. atžvilgiu naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su V. Ž. ir M. A. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str.

V. Ž. ir M. A. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. už tai, kad jie 2010-04-02, apie 23.20 val., Gedimino pr. ir Totorių g. sankryžoje, Vilniuje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis - Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyriausiąjį patrulį A. R., Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį G. V., Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį E. K. ir Vilniaus apskrities VPK patrulių rinktinės patrulį R. D., jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. R. parodė, kad tiek V. Ž., tiek M. A. vartojo keiksmažodžius grumtynių ir sulaikymo metu. Pastarasis keikėsi iš pasipiktinimo pačiu sulaikymu ir gal dėl to, kad, jo nuomone, su juo buvo netinkamai elgiamasi. Pasak nukentėjusiojo, keiksmažodžiai buvo skirti policijos pareigūnams. V. Ž. neįžeidė jo asmeniškai (t. 3, b.l. 162-164). A. R. tarnybiniame pranešime visiškai neužsiminta apie išteisintųjų necenzūrinių žodžių vartojimą ir apie policijos pareigūnų įžeidimą (t.1, b.l. 143). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas A. R. parodė, kad V. Ž. ir M. A. keikėsi ir vartojo necenzūrinius žodžius (t. 1, b.l. 63-64). Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad išteisintieji vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius, tačiau jie nebuvo įžeidžiančio pobūdžio. Negirdėjo, ar M. A. ir V. Ž. įžeidinėjo kitus pareigūnus, tačiau jo asmeniškai neįžeidė (t. 1, b.l. 66).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis G. V. parodė, kad jis girdėjo V. Ž. ir M. A. vartotus rusiškus ir lietuviškus keiksmažodžius, jie keikėsi būtent policijos pareigūnų atžvilgiu. Toks išteisintųjų elgesys įžeidė jį, kaip policijos pareigūną (t. 3, b.l. 166-167). G. V. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad V. Ž. keikėsi necenzūriniais žodžiais (t.1, b.l. 144). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas G. V. parodė, kad M. A., būdamas ant platformos, keikėsi, o V. Ž. muistėsi, keikėsi, vartojo necenzūrinius žodžius (t. 1, b.l. 86-87). Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad išteisintieji vartojo rusiškus necenzūrinius žodžius, tačiau ne jam asmeniškai, šie žodžiai neįžeidė jo. Negirdėjo, kad išteisintieji būtų įžeidinėję kitus policijos pareigūnus (t. 1, b.l. 89).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis E. K. parodė, kad V. Ž. išvadino policijos pareigūną, paleidusį jį, „gaidžiu“, „pederastu“, taip pat rusiškai keikėsi. Kai V. Ž. buvo pasodintas į policijos automobilį, šis pasakė jo (E. K.) atžvilgiu keiksmažodžius, necenzūrinius žodžius. Nukentėjusysis jaučiasi įžeistas kaip policijos pareigūnas (t. 3, b.l. 169). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas E. K. neužsiminė apie išteisintųjų necenzūrinių žodžių vartojimą ir apie policijos pareigūnų įžeidimą (t. 1, b.l. 97). Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad V. Ž. keikėsi, tačiau kokie tai buvo žodžiai pasakyti negali, nes praėjo jau daug laiko. Tie žodžiai neįžeidė jo, kaip policijos pareigūno, nes jis nekreipė dėmesio į tai. Negali pasakyti, ar V. Ž. įžeidinėjo kitus policijos pareigūnus (t. 1, b.l. 98).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. D. parodė, kad iš M. A. pusės buvo daug keiksmažodžių tiek jam asmeniškai, tiek visiems policijos pareigūnams. Konfliktinę situaciją stebėjo praeiviai, buvo sustojusių ir girdėjusių kaip vadinami policijos pareigūnai. M. A. elgesys jį įžeidė kaip policijos pareigūną (t. 3, b.l. 190). R. D. tarnybiniame pranešime visiškai neužsiminta apie išteisintųjų necenzūrinių žodžių vartojimą ir apie policijos pareigūnų įžeidimą (t.1, b.l. 145). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas R. D. parodė, kad V. Ž. rėkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais (t. 1, b.l. 104). Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad V. Ž. ir M. A. priešinosi sulaikomi ir abu vartojo necenzūrinius žodžius. Negali įvardinti, kokie tai buvo žodžiai, nes praėjo daug laiko, bet jį, kaip policijos pareigūną, tokie necenzūriniai žodžiai įžeidė. V. Ž. ir M. A. įžeidinėjo ir kitus policijos pareigūnus (t. 1, b.l. 105).

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis V. J. parodė, kad jis girdėjo iš V. Ž. pusės necenzūrinius žodžius savo, o vėliau ir policijos pareigūnų atžvilgiu (t. 3, b.l. 159). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. J. nieko neparodė apie išteisintųjų necenzūrinių žodžių vartojimą ir apie policijos pareigūnų įžeidimą (t. 1, b.l. 48-49). Papildomos apklausos metu jis nurodė, kad V. Ž. vartojo necenzūrinius žodžius, o M. A. garsiai keikėsi (t. 1, b.l. 50).

Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas. Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str., svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-525/2011). Sprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai tokiais atvejais vadovaujasi Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 290 str. ir Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-396/2009, 2K-505/2010, 2K–375/2011, 2K–70/2012).

Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartais nukentėjusiųjų A. R., G. V., E. K., R. D. ir V. J. parodymais nustatyta, kad V. Ž. ir M. A. vartojo necenzūrinius žodžius įvykio vietoje, tačiau baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų apie tai, kad išteisintieji vartojo necenzūrinius žodžius būtent policijos pareigūnų atžvilgiu siekiant juos įžeisti dėl atliekamų pareigų, taip padarydami Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatytą nusikalstamą veiką. Nei įvykio dieną surašyti tarnybiniai pranešimai, nei policijos pareigūnų pirminėse apklausose duoti parodymai nepatvirtina pastarosios aplinkybės. Papildomų apklausų metu A. R., G. V. ir E. K. parodė, kad V. Ž. ir M. A. vartoti necenzūriniai žodžiai nebuvo skirti jiems, neįžeidė jų. Tai leidžia abejoti tuo, kad išteisintųjų necenzūrinių žodžių vartojimo metu įvykio vietoje minėti policijos pareigūnai jautėsi įsižeidę. Tą patvirtina ir G. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pasakė, jog jo neįžeidė, tačiau dabar nusprendė, kad necenzūriniai žodžiai įžeidė jį, kaip policijos pareigūną. Tada jis manė kitaip (t. 3, b.l. 168). R. D. nurodė, kad V. Ž. ir M. A. priešinosi sulaikomi ir abu vartojo necenzūrinius žodžius, kas tik rodo jų reakciją į sulaikymą, tačiau negali patvirtinti, kad išteisintųjų, vartojusių necenzūrinius žodžius, tyčia buvo nukreipta įžeisti policijos pareigūnus. Teisiamajame posėdyje A. R. akcentavo, kad M. A. keikėsi iš pasipiktinimo pačiu sulaikymu, o V. Ž. neįžeidė jo. G. V. ir E. K. teisiamajame posėdyje pakeitė savo poziciją ir jau nurodė, kad išteisintieji vartojo necenzūrinius žodžius jų atžvilgiu, dėl ko jie buvo įžeisti. Kita vertus, atsižvelgiant į viso baudžiamojo proceso metu duotus nenuoseklius jų parodymus šioje dalyje, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo jais. Nukentėjusiojo V. J. parodymai šiuo klausimu taip pat nepatvirtina aptariamos nusikalstamos veikos padarymo dėl jų nenuoseklumo. Policijos pareigūno R. D. parodymų, duotų papildomoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kad V. Ž. ir M. A. vartojo necenzūrinius žodžius įvykio vietoje policijos pareigūnų atžvilgiu, nepakanka pripažinti, jog išteisintųjų veiksmai pagal savo pobūdį, intensyvumą peržengia administracinės atsakomybės ribas. Taip pat nenustatyta, kad jie, vartodami necenzūrinius žodžius, kryptingai siekė įžeisti policijos pareigūnus. Apylinkės teismas pagrįstai išteisino V. Ž. ir M. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. Todėl naikinti šioje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-09-23 nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl prokurorės argumentų, susijusių su V. Ž. paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės teiginiu, kad V. Ž. paskirta bausmė už Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra per švelni. Nagrinėjamu atveju prokurorė prašo nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę 8 mėnesiams. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Lietuvos Respublikos BK 55 str. įtvirtinta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Taigi, įstatymų leidėjas pripažįsta, kad bausmės skyrimo tikslai paprastai bus įgyvendinti asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. V. Ž. padarė nesunkų nusikaltimą būdamas neteistas (t. 1, b.l. 179). Todėl apylinkės teismas pagrįstai V. Ž. parinko baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje įtvirtintą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo atsakomybę sunkina tai, jog jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nesudaro pagrindo skirti jam laisvės atėmimo bausmę.

V. Ž. padarė baigtą nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai, veikdamas tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų neatsirado sunkių padarinių. Nukentėjusysis V. J. atleido V. Ž., neturi pretenzijų, jam nepadaryta turtinė ar neturtinė žala (t. 3, b.l. 160-161). Nenustatyta V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nors V. Ž. praeityje baustas administracine tvarka, tačiau jis neturi galiojančių nuobaudų (t. 1, b.l. 180-185), negydytas psichiatrinėje ligoninėje, neįrašytas į narkologinę įskaitą (t. 1, b.l. 197-200), dirba (t. 1, b.l. 186-188). Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. Ž. paskirta bausmė yra per švelni.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę M. A. už Lietuvos Respublikos BK 286 str. numatyto nusikaltimo padarymą, atsižvelgia į visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d.).

M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina ta aplinkybė, kad jis padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.).

M. A. padarė nesunkų nusikaltimą valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, veikdamas tiesiogine tyčia, savo kaltės jis nepripažino. Jis praeityje teistas, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka (t. 2, b.l. 104-105), baustas administracine tvarka, tačiau duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas baudžiamojoje byloje nėra (t. 2, 106-109), negydytas psichiatrijos ligoninėse, neįrašytas psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų įskaitose (t. 2, b.l. 138-139), duomenų apie darbo santykius baudžiamojoje byloje nėra (t. 2, b.l. 110-112), vedęs, turi mažametį vaiką (t. 3, b.l. 24-25). M. A. nusikalto neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, jis yra recidyvistas (Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d.), o pagal įstatymą recidyvistui už tyčinės veikos padarymą paprastai yra skiriama laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Respublikos BK 56 str.) Išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti skiriama ne laisvės atėmimo bausmė, byloje nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 str. nuostatomis, daro išvadą, kad įstatymo nustatytus bausmės tikslus galima pasiekti M. A. už nusikaltimą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 286 str. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis. Kadangi M. A. nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu 2007-12-04 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės – atėmimo teisės 5 metus dirbti valstybės tarnyboje, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., subendrintina su pagal nurodytą nuosprendį neatliktos bausmės dalimi.

Įvertinus tai, kad M. A. padarė nusikaltimą 2010-04-02, t. y. beveik prieš dvejus metus, nėra duomenų, kad per šį laiką jis būtų padaręs teisėtvarkos pažeidimų, dėl padaryto nusikaltimo neatsirado sunkių padarinių, taip pat įvertinus tai, kad jis yra vedęs, turi mažametį vaiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jis gali būti pataisytas ir bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. atidedant paskirtos bausmės vykdymą ir nustatant įpareigojimą – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms (Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1-2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 2 p.,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės Vidos Gedvilienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio dalį, kuria M. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., jam nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

M. A. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas sudedant iš dalies, ir paskirti M. A. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams ir teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 ir 2 d., atidėti M. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Atmesti nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą.

Kolegijos pirmininkas Artūras PažarskisTeisėjai Daiva KazlauskienėRyšardas Skirtunas