- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-06-06
- Bylos Nr.
- I1-1557-362/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01856-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas M. K. nurodė, kad nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2023 m. liepos su pertraukomis jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjime, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Per langą nepateko pakankamai natūralios šviesos, nepakankamai įėjo gryno oro, tad kameroje visą laiką buvo drėgna, todėl jam dažnai skaudėjo plaučius, jis kosėdavo, ventiliacija buvo bloga, dieninis apšvietimas per silpnas, nuo tokio apšvietimo skaudėjo akis, kameros lubų kampai buvo nuo drėgmės supelėję, tualetai buvo netvarkingi, tupimi, iš jų sklido smarvė, taip pat smarvė sklido iš kanalizacijos vamzdžių. Kamerų sienos baisios, dažai nusilupę, matosi gruntas bei cementas, žiemą kamerose labai šalta, langų rėmai mediniai, supuvę. Kameroje per mažai vietos, negalima laisvai judėti, jose rūkoma, tad jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Jam nebuvo užtikrintas saugumas, nes jis kameroje buvo sužalotas kito nuteistojo, apiplikytas karštu vandeniu Dėl to jam sutriko psichinė būklė, jautė orumo pažeminimą, nepasitikėjimą kitais žmonėmis, diskomfortą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Be to, nurodo, kad, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2023-07-25 pažymos „Dėl M. K.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kuriam netaikytina ieškinio senatis, nuo 2019-06-07 iki 2023-07-17 su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 20,62,86,22,61,25,94,45,67,11,44,14,17,67,33,44,86,108, DĮ, 103,78,1,9,2,107,109,3,99,78,76,103,23,102,2,56, kameroje būdavo 1-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,69 kv. m iki 23,02 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Įėjimai atskirti durimis ar užuolaida, sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, kas užtikrina privatumą. Nuo 2020-12-22 įsigaliojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių 12.5 papunktis nurodo, kad įrengiant naujas ar rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant kameras, turi būti įrengiamos sanitarinio mazgo kabinos, nesant galimybės esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto pertvara iki kameros lubų. Šiaulių tardymo izoliatoriui ši nuostata netaikytina, kadangi jame dėl jo statuso rekonstrukcija ar kapitalinis remontas negalimi. Besinaudojančio sanitariniu mazgu asmens negali stebėti nei pareigūnai, nei kameroje esantys asmenys, kvapų parametrų teisės aktai nereglamentuoja. Būtinybės įrengti sėdimus klozetus teisės aktai nenumato. Visose kamerose užtikrinama natūrali ventiliacija, ji šiuo metu dar yra pagerinta, įrengiant papildomas angas į koridorių, kamerą galima vėdinti per langą. Kameros dėl higienos normų laikymosi yra tikrinamos. Nacionalinio visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, kurių rezultatai nurodyti 2019-06-12, 2019-09-02, 2019-09-03, 2020-02-25 patikrinimo aktuose, pareiškėjo buvimo kamerose Nr. 5,22,44,45,61,103 kur jis buvo laikomas ginčo metu, pažeidimų užfiksuota nebuvo. Remonto darbai atliekami, buvo suremontuotos kameros Nr. 33,45,94,102,103,86,99,3,94,109,5,61. Skundų dėl sąlygų kamerose pareiškėjas neteikė. Apšvietimas bei grotos įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. 2021-12-22 pareiškėjas kameroje buvo apiplikytas karštu vandeniu kito nuteistojo, iš karto po įvykio perkeltas į kitą kamerą, dėl šio įvykio atliktas ikiteisminis tyrimas, byla su kaltinamuoju aktu perduota į teismą. 2021-11-04 asmens kratos metu, atvykus pareiškėjui į Šiaulių kalėjimą, buvo nustatytas jo sužalojimas, jo aplinkybių pareiškėjas nenurodė. Skundų dėl saugumo neužtikrinimo teikiama nebuvo.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių kalėjime sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, neužtikrinta gyvenamojo ploto norma.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2018-07-01 metais periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, ar higienos normų reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą , kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė, jo netaikyti neprašė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2023 m. liepos 17 d. (spaudas ant voko, 5 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 17 d.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2023-07-25 pažymos Nr. SV-24-20789 „Dėl M. K.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo su pertraukomis nuo 2020-08-03 iki 2023-07-17. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 11,44,14,17,67,33,86,108,DI-1,103,78,1,9,2, 107,109,3,99,76,23,102,5,56 kalinamas 557 dienas, kameroje buvo 1-5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko 3,91 – 23,02 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 557 dieną, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, jog nurodytas minimalus plotas – 3,91 kv. m pareiškėjui teko vieną dieną, plotas, mažesnis nei 5 kv. m teko 46 dienas, kitomis dienomis šis kameros gyvenamasis plotas viršijo 5 kv. m asmeniui.
Pareiškėjas skunde nenurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, tačiau, vertinant judėjimo laisvę, tai aptartina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,91 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra. Tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Taip pat fotonuotraukos patvirtina, sanitariniai mazgai kamerose atitverti aukšta sienele, su durimis ar užuolaidomis. Iš pateiktos pažymos matyti, jog sienelės aukštis yra nuo 1,70 (kameroje Nr. 17) iki 2,33 m (kameroje Nr. 44), sienelės mūrinės ar iš OSB plokštės. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stabėjimo langelį, nėra, kameros sienelės lubų nesiekia, sanitarinis mazgas iš viršaus neuždengtas. Dvejose kamerose – Nr. 2 ir Nr. DI-1 įėjimai į sanitarinius mazgus nėra atitverti, tačiau juos stebėti nuo kameros durų pusės galimybės nėra, pareiškėjas šiose kamerose buvo vienas.
Kamerų remontas atliekamas, iš pateiktų pažymų matyti, kad 2020 metais buvo remontuota kamera Nr. 33, 2021 metais buvo remontuotos kameros Nr. 102,103,86,99, o 2022 metais remontuotos kameros Nr. 3,109,5,61, visose šiose kamerose pareiškėjas buvo įkeltas po remonto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Lietuvos Kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2023-07-31 pažymoje Nr. RV-24-2396 „Dėl M. K.“ nurodyta, kad nuo 2018-07-01 iki 2022-08-31 pareiškėjas M. K. dėl skunde nurodytų aplinkybių nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių. Nuo 2023-04-01 iki 2023-07-17 pareiškėjas M. K. dėl skunde nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Šiaulių kalėjimo viršininką, 2023-03-23 pateikdamas pareikimą, kuriame nurodoma, jog pradeda badavimą dėl netinkamo pareigūnų elgesio ir neužtikrinamo saugumo koridoriuose, 2023-03-28 pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad badavimą nutraukia, problema išspręsta. Dėl laikotarpio nuo 2022-09-01 iki 2023-03-31 duomenų pateikti negalima dėl sistemos gedimo.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus dėl higienos sąlygų pareiškėjo buvimo kamerose, 2020-02-25 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 44,103 oro santykinė drėgmė ir temperatūra atitinka reikalavimus, kitų pažeidimų nenustatyta, 2019-06-12 patikrinimo akte konstatuota, jog kameroje Nr. 5 pelėsio nėra.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija, nustatyta, jog duomenų apie depresiją, apatiją, nervinį stresą nėra. Nustatyta, jog pareiškėjui 2021 m. lapkričio mėn. buvo sužalotas žandikaulis, bei jis 2021-12-22 kameroje buvo nuplikytas karštu vandeniu.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 ir 2023-01-03 įsakymas Nr. V-15, kurie nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeisti nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nuo 2020-08-03 iki 2023-07-17 metu (viso 557 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant higienos sąlygas pareiškėjo buvimo kamerose, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo šalta, netinkamas apšvietimas, drėgmė, baisios sienos, bet jų nedetalizuoja, nenurodo, kokiose konkrečiose kamerose kokie pažeidimai buvo. Atliktų patikrinimų metu šie argumentai iš dalies paneigti, nustatant, jog kamerose pelėsio nėra, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, tačiau patikrinimai buvo atlikti tik dviejuose pareiškėjo buvimo kamerose. Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, bei angas sienoje. Pareiškėjas 2022-12-30 skundėsi gerklės skausmu, kosėjimu, nustatyta ūminė viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Kad šis susirgimas būtų susijęs su sąlygomis kameroje, nenurodė. Duomenų apie akių skausmą asmens ligos istorijoje nėra. Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai, susiję su higienos sąlygomis kameroje, atmestini.
Pareiškėjas nurodo, jog sanitariniai mazgai atitverti 1,5 m aukščio sienele ar tokio pat aukščio užuolaida. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,70 – 2,33 m aukščio, įrengtos durys ar užuolaidos, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nėra, o Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9 punktas nurodo, kad klozetas gali būti tupimas. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra, tad šis argumentas atmestinas. Vertinant netinkamo kvapo buvimą kameroje, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (TAR, 2020-12-21, Nr. 2020-28021) (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Šiaulių kalėjimas pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 12.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiek anksčiau vyravusioje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020 ir kt.), tiek ir naujausioje praktikoje tokį atitvėrimą bei patalpų vėdinimą pro langus laiko tinkamu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-442-575/2023). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovo neteisėti veiksmai dėl blogo oro kameroje, įrengiant sanitarinius mazgus, nenustatyti. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nurodo, kad blogas kvapas kilo iš unitazų ir kanalizacijos vamzdžių, o iš pateiktų nuotraukų matyti, kad kamerose Nr. 23,44,67,76,99,102, kur įrengti tupimi unitazai, yra imtasi akivaizdžių priemonių apsisaugoti nuo kylančių iš unitazo nubėgamojo vamzdžio nemalonių kvapų, tad šiose kamerose galimai nebuvo užtikrinta, jog blogas kvapas nepatektų į kamerą, o visos abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai. Viso šiose kamerose pareiškėjas buvo 169 dienas.
Vertinant argumentą dėl neužtikrinto saugumo, pažymėtina, jog pareiškėjui 2021 m. lapkričio mėn. buvo sužalotas žandikaulis, bei jis 2021-12-22 kameroje buvo nuplikytas karštu vandeniu. Tai, kad pareiškėjui sužalotas žandikaulis, buvo nustatyta jam atvykus į Šiaulių kalėjimą, t. y., jis buvo sužalotas kitoje vietoje, sužalojimo aplinkybių pareigūnams nenurodė. Vertinant jo nuplikymą, pažymėtina, jog iki to jis nebuvo kreipęsis į administraciją dėl negalėjimo būti vienoje kameroje su kokiais nors konkrečiais asmenimis, iš pateiktų duomenų matyti, jog konfliktas kilo iš asmeninių paskatų, iš karto po įvykio pareiškėjas iš kameros buvo iškeltas ir priimtas sprendimas nelaikyti pareiškėjo vienoje kameroje su jį sužalojusiu asmeniu. Nesant duomenų iš paties pareiškėjo apie jam gręsiančius pavojus, pareigūnai neturėjo pareigos imtis papildomų saugumo priemonių. Vertinant pateiktą pareiškimą dėl badavimo, tame tarpe ir neužtikrinamų saugumo priemonių, pastebėtina, jog jis operatyviai išspręstas, jau po penkių dienų pareiškėjas pats prašyme nurodo, jog problema išspręsta. Kad laikotarpiu nuo pareiškimo dėl badavimo iki jo išsprendimo pareiškėjui būtų kilęs saugumo pavojus, pats pareiškėjas nenurodo, tokių duomenų nėra. Įvertinus visa tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo saugumas buvo užtikrintas.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog kamerose yra rūkoma, ir jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais, pastebėtina, jog jis dar 2012-08-31 pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, kad yra rūkantis, duomenų, jog jis būtų teikęs prašymus laikyti jų kameroje su nerūkančiais, nėra, pats pareiškėjas to nenurodo, tad šis argumentas atmestinas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių kalėjimo administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Pareiškėjas nei Šiaulių kalėjimo administracijai, nei, kitoms institucijoms skundų dėl laikymo sąlygų neteikė, buvo pateikęs tik pareiškimą dėl badavimo, susijusio su pareigūnų elgesiu ir jo saugumu.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (netinkamas kvapas kameroje) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), tačiau įvertinus ir tokias aplinkybes, kaip blogas kvapas kameroje, atsižvelgiant į buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje trukmę, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-332-624/2023), tačiau įvertinus ir pakankamai ilgą laiką, kurį pareiškėjas buvo Šiaulių kalėjime ir kurio metu dėl blogo kvapo jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, atsižvelgiant į tai, kiek laiko pareiškėjas buvo kamerose, kuriose galėjo būti blogas kvapas bei asmenų skaičių šiose kamerose, teismas vertina, jog šioje byloje nėra pagrindo nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, tad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais tenkintinas, priteisiant pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200 (du šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.