Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui, atsakovės atstovėms Raimondai Ragelytei ir Ramunei Zailskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos vertinimu, Metodikos 39 punktas aiškiai nustato, kad leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose negali būti didesnės kaip 5 proc. tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta. Tačiau, kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai nėra įrengti, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Tvirtino, kad, kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai dar nėra įrengti – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjos pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose.

Darė išvadą, kad skundžiamas Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 dalyje nurodytą administracinio akto negaliojimo pagrindą – Nutarimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bei Civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatomis, Komisijos 2010-06-02 raštu Nr. R2-908 ir tvirtino, kad Bendrovė tinkamai vykdo visas savo įstatymines pareigas. Pažymėjo, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėja yra tik pradedanti karšto vandens tiekimo veiklą tiekėja. Metodikos galiojančios redakcijos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, kad karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis.

Pareiškėjos įsitikinimu, Komisija, apskaičiuodama pareiškėjos planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius, o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias, šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija padarė prielaidą, kad Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga. Šią padarytą Komisijos prielaidą laikė neatitinkančią tikrovės ir tvirtino, kad Komisijai yra žinoma, jog pareiškėja dar tik diegia nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Vertino, kad Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Darė išvadą, kad pareiškėjos karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų.

Pareiškėja tvirtino, kad Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Tokias savo išvadas grindė tuo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta, tačiau jau įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai). Pažymėjo, kad apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jiems niekaip nedaro įtakos, taigi, tvirtino, jog akivaizdu, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą.

Pabrėžė, kad Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjos faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Pareiškėja ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet patirs net 142,22 tūkstančių litų nuostolį. Atkreipė dėmesį, kad vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėja nuosavų lėšų neturi, ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Tačiau kredito įstaigos neskolina reikiamų lėšų dėl veiklos nuostolingumo, kai yra toks kaip dabar Komisijos reguliavimas.

Akcentavo, kad pareiškėja neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėja tik nuo 2010-05-01 tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.

Taip pat pareiškėja pareiškė prašymą kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Pareiškėjos teigimu, Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, priešingai, nei reikalauja Energetikos įstatymo bei Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, neužtikrina tinkamo būtinų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Nurodė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjos įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Pareiškėjos nuomone, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.

Komisijos vertinimu, pareiškėja skunde išdėstytais teiginiais sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdama ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjos įvardintiems aukštesnėms galios teisės aktams. Pareiškėja, išskirdama kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Pažymėjo, kad šis principas suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Paminėjo, kad pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą, atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remiantis išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai.

Pažymėjo, kad Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Pabrėžė, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Rėmėsi Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 dalimi, kurioje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pažymėjo, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, todėl toks reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą, įgyvendinti teisės aktuose numatytus įsipareigojimus, tačiau pabrėžė, kad tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tuo yra siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo.

Dėl pareiškėjos pateiktų argumentų, kad absoliučios daugumos karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jokių apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, pabrėžė, kad šie argumentai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėja nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, todėl pareiškėjos išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (7 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas.

Pažymėjo, kad dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Nurodė, kad tiek būtinas paruošti vandens kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos yra nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Pabrėžė, kad Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos informacija, kad pareiškėja planuoja daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl pareiškėjos teiginį, kad atsakovė, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas.

Nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog pareiškėjai vandens tiekimo veikla yra nauja ir nurodė, kad pareiškėjai jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009-12-02 Komisijos nutarimu, o dar 2008-11-04 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2008 konstatavo, kad pareiškėja yra karšto vandens tiekėja.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad Metodikos 39 punktas galimai prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, Civiliniam kodeksui ir teisės principams, nurodė, kad, Komisijos nuomone, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams. Pažymėjo, kad Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėja, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Nurodė, kad todėl, šiuo atveju, nelieka vieno iš Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Darė išvadą, kad akivaizdu, jog minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Pažymėjo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugų šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai ir teisės principams.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2013-04-29 su raštu Nr. 1.21-214 Komisijai pateikė filialo „Alytaus energija“ karšto vandens kainos dedamųjų projektą (b. l. 25–35).

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, patikrino pareiškėjos pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą ir išvadas užfiksavo Kainų ir investicijų skyriaus 2013-07-10 pažymoje Nr. O5-243 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (b. l. 78–81).

Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 dalimi bei Metodika, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, ir atsižvelgdama į Pažymoje išdėstytus Kainų ir investicijų skyriaus siūlymus, 2013-07-18 priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo pareiškėjos filialui „Alytaus energija“ nustatė karšto vandens kainos dedamąsias (82–83).

Byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2013-07-18 Nutarimo, kuriuo UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ buvo nustatyta karšto vandens kainų dedamoji, planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui pritaikius 5 proc. vandens netekčių dydį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, Energetikos įstatymas bei Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 patvirtinta karšto vandens kainų nustatymo metodika.

Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 dalyje nustatyta (ginčui aktualiu laikotarpiu), kad karšto vandens tiekėjas, vadovaudamasis Metodika, parengia ir teikia Komisijai ir (arba) savivaldybės institucijai karšto vandens kainos dedamųjų projektą. Jei karšto vandens tiekėjas yra ir šilumos tiekėjas, realizuojantis ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, arba tiekia karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, savivaldybės institucija ne vėliau kaip per 30 dienų teikia Komisijai karšto vandens kainos dedamųjų suderinimo dokumentus ir (ar) pagrįstas pastabas. Komisija, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos pastabas arba per 30 dienų jų negavusi, ne vėliau kaip per 15 dienų nustato karšto vandens kainos dedamąsias. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainų dedamąsias nustato savivaldybių tarybos.

Pareiškėja nurodo, kad Metodikos 39 punktas prieštarauja Energetikos įstatymo 19 str. 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui bei teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams. Pareiškėja Metodikos neatitikimą minėtosioms teisės aktų normoms iš esmės grindžia tuo, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Pareiškėja nurodė, kad, kol nėra įdiegtos tiekėjui priklausančių skaitiklių ir jų duomenų nuotolinio perdavimo sistemos, pasiekti leistinas 5 proc. netektis yra neįmanoma. Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėja iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis.

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 str. 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos, tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose.

Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, iš kurio nuostatų, inter alia, 1 str. 1 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai. Energetikos įstatymo 8 str. 1 dalyje nustatyta, kad energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija. To paties straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra pavesta atlikti, inter alia, šias funkcijas: tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; tvirtinti energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas, atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą.

Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 dalį, šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka.

Metodikos 3 punkte nustatyta, kad karšto vandens kainos grindžiamos nediskriminavimo, būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo, stabilumo, kryžminio subsidijavimo draudimo principais ir sudaro prielaidas įgyvendinti šiuos tikslus: ginti karšto vandens vartotojų teises bei teisėtus interesus (3.1 punktas); mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams (3.2 punktas); didinti karšto vandens ruošimo ir tiekimo efektyvumą (3.3 punktas); užtikrinti pagrįstą karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumą (3.4 punktas); skatinti karšto vandens tiekėjus diegti pažangias technologijas (3.5 punktas); įteisinti pagrįstą konkurenciją tarp karšto vandens tiekėjų (3.6 punktas).

Metodikos 33 punktas nustato, kad karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo ir pardavimo sąnaudomis. Pagal Metodikos 34 punktą, karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Lyginamosios analizės rodiklius skaičiuoja Komisija, vadovaudamasi Lyginamosios analizės aprašu. Komisijos įvertinti lyginamosios analizės rodikliai skelbiami viešai. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti.

Pažymėtina, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, atsižvelgus į priežastis, lėmusias šio kiekio pasikeitimą ir prognozuojamą geriamojo vandens suvartojimo pasikeitimą. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino parduoti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis (Metodikos 37 puntas). Pagal Metodikos 39 punktą, planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Pareiškėja nurodė, kad faktinės pareiškėjos nurodytos karšto vandens netektys per ataskaitinį laikotarpį (2012 m. II ketvirtis – 2013 m. I ketvirtis), kurios turi būti taikomos nustatant karšto vandens kainas, buvo 7 proc..

Teismo vertinimu, Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc..

Kaip minėta, Energetikos įstatymo 19 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos, o kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugas ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 9 dalyje nurodyta, kad karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Atlikus minėtųjų teisės normų analizę, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, nustatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema.

Pareiškėja savo skundą grindžia aplinkybėmis, kad Metodikos 39 punktas įtvirtina taisyklę, jog 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis.

Pažymėtina, kad Metodikoje nėra nustatyta, jog leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys yra ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kam (karšto vandens tiekėjui ar vartotojui) nuosavybės teise jie priklauso. Be to, teismo vertinimu, Metodikos 39 punktas, nustatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 dalis reiškia, kad karšto vandens tiekėjas privalo sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, kuriam tiekia karštą vandenį. Tai reiškia, kad tiekėjas privalo užtikrinti, jog apskaitos prietaisai yra metrologiškai patikrinti. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nenurodo, kokias priemones taiko tam, kad būtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, taip pat nenurodo, kaip įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 dalyje nustatytą pareigą. Dėl to pareiškėjos argumentai dėl netekčių procento įskaitymo į kainą yra nepagrįsti ir pareiškėjos nurodomais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2044 nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamam atvejui, nes netektys susidaro ne dėl konkrečių vartotojų kaltės, o dėl to, kad pareiškėja nevykdo minėtuose teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti apskaitos prietaisų metrologinę patikrą. Šiuo atveju galioja ne pareiškėjos nurodomos Civilinio kodekso normos, o specialus įstatymas – Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 ir 2 dalių nuostatos (2 dalis nustato, kad apskaitos prietaisus įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas), taip pat 16 straipsnio nuostatos. Ir tik tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas įvykdys visas Šilumos ūkio įstatyme jam nustatytas pareigas, galės reikalauti atlyginti nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, išdalinti jį tarp konkretaus namo vartotojų. Šiuo metu pareiškėja teismui paduotu skundu siekia, kad būtų įteisintos šilumos kiekio netektys, kurių susidarymo priežastis nėra vien tik vartotojų butuose esančių apskaitos prietaisų (metrologiškai nepatikrintų, pasenusių) paklaidos (nors ir šių tikslumą turi užtikrinti tiekėjas), bet ir visai kitokio pobūdžio netektys – susidarančios dėl apskaitos prietaisų neturėjimo, dėl sąmoningo, tyčinio klaidingo deklaravimo ar nedeklaravimo, ir pan..

Komisija taip pat pateikė įrodymus, kad pareiškėjai karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja ir nežinoma: tai Komisijos 2009-12-22 nutarimas Nr. O3-243 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija““ (b. l. 77), 2009-12-18 pažyma Nr. O5-342 (b. l. 75–76), todėl pareiškėjos argumentai dėl pareiškėjos veiklos naujumo yra atmestini.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas, LVAT formuojamą praktiką (pvz. administracinės bylos Nr. A-444-1359/2011, Nr. A-261-1651/2012, Nr. A-525-447/2013 ir kt.) bei aukščiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad teismui nekyla abejonių dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl nėra pagrindo kreiptis į LVAT dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo. Vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio nuostata, teismas pažymi, kad kreipimasis į LVAT dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl teismas nėra saistomas proceso šalies argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.

Pažymėtina, kad ABTĮ 62 str. 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertės įstaigai. Teismas, įvertinęs prašyme skirti ekspertizę pateiktus klausimus, daro išvadą, kad iš esmės keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu. LVAT ne kartą yra pažymėjęs (pvz. administracinės bylos Nr. A-444-1359/2011, Nr. A-502-75/2009, Nr. A-525-447/2013), kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti pateiktus duomenis, jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi, atsižvelgdamas į ABTĮ 3 str. 2 dalį, LVAT formuojamą praktiką bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teismas konstatuoja, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 3 str. 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl nuostolių, kuriuos pareiškėja patiria dėl Komisijos Nutarimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai priėmė byloje skundžiamą 2013-07-18 Nutarimą, kuris yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei atsižvelgiant į tai, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Komisijos nutarimą. Teismui konstatavus, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas, yra atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.