- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-31
- Bylos Nr.
- eI2-8814-983/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00583-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Fomičiovos ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 25S26801, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi klausimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą netinkamai pritaikė teisės normas, formaliai įvertino situaciją ir nepagrįstai panaikino leidimą gyventi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo priėmimo metu jo įdarbinimo procesas dar buvo vykdomas, tačiau dėl administracinių procedūrų ir objektyvių aplinkybių darbo sutartis dar nebuvo sudaryta. Taigi, darbdavys neatsisakė sudaryti darbo sutarties. Pareiškėjas iki šiol laukia darbo sutarties sudarymo darbovietėje.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatyme Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nėra nustatyto termino iki kada darbo sutartis privalo būti sudaryta, todėl jos nesudarymas per trumpą laikotarpį po leidimo išdavimo negali būti laikomas pažeidimu ar juo labiau tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimu.
Nurodo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl savo kaltės nesudarė darbo sutarties. Juo labiau nesiaiškinęs, kodėl užtrunka darbo sutarties sudarymas. Taigi, vietoje to, kad palauktų, kol darbdavys paruoš darbo vietą ir sudarys su pareiškėju darbo sutartį, atsakovas be jokio teisėto pagrindo panaikino leidimą gyventi. Mano, kad toks atsakovo elgesys yra neteisėtas, formalus bei nepagrįstas Įstatymu.
Taip pat nurodo, kad Sprendimas neatitinka objektyvumo ir teisingumo reikalavimų, kadangi jame nėra įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nesilaikė teisėtų reikalavimų dėl leidimo išdavimo sąlygų.
Pažymi, kad leidimo panaikinimas sukels neproporcingas pasekmes pareiškėjui – jis praras teisę būti Lietuvoje, o tai padarys negrįžtamą poveikį jo gyvenimui ir planams.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.
Atsiliepime teigia, kad Sprendimas buvo priimtas Migracijos departamentui 2025 m. sausio 24 d. gavus tarpininkavimo raštą teikusios įmonės (duomenys neskelbtini) pranešimą Nr. 2501-PRNŠ-1853, kuriuo informuojama, kad užsienietis neatvyko dirbti, taip pat nebus įdarbintas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tarpininkavusi dėl leidimo įmonė nebegali pasirašyti su pareiškėju darbo sutarties dėl Migracijos departamento priimto sprendimo yra nepagrįsti. Priešingai, pareiškėjui atsiėmus leidimą laikinai gyventi 2025 m. sausio 15 d. ir jau 2025 m. sausio 24 d. po tokio santykinai trumpo laiko, gavus įmonės pranešimą, kad pareiškėjas nebus įdarbintas, logiškai seka išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas neturėjo ketinimų dirbti.
Pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, kad darbdavys neatsisakė sudaryti darbo sutarties, „nesiteiravo duomenų iš darbdavio, iš pareiškėjo“, Migracijos departamentas neturi pagrindo, gavęs tarpininkavimo raštą teikusios įmonės pranešimą, apklausti papildomai ir pareiškėją. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas turėjo palaukti, kol darbdavys paruoš darbo vietą ir sudarys sutartį bei kitų pareiškėjo argumentų, įskaitant tai, kad pareiškėjas nemoka vietinės kalbos, todėl „visas procesas turi būti aiškiai apiformintas, patikrintas, kad ateityje nekiltų ginčų dėl darbo sąlygų“ pažymi, kad įvertinus gautą įmonės pranešimą, kad pareiškėjas nebus įdarbintas, Migracijos departamentas laukti neturėjo pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 25S26801, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, atsižvelgus į jo prašymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas ketina dirbti (duomenys neskelbtini) betonuotoju.
Byloje yra pateiktas (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo raštas dėl pareiškėjui leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Migracijos departamentas iš (duomenys neskelbtini) 2025 m. sausio 24 d. gavo pranešimą, kad pareiškėjas neatvyko į darbą, taip pat nebus įdarbintas.
Migracijos departamentas, įvertinęs minėtas faktines aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui 2025 m. sausio 10 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr.
760413976, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Nagrinėjamu atveju, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi 2025 m. sausio 15 d. buvo išduotas kaip užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, atsižvelgus į jo prašymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas ketina dirbti (duomenys neskelbtini) betonuotoju. Tačiau iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Migracijos departamentas iš (duomenys neskelbtini) 2025 m. sausio 24 d. gavo pranešimą, kad pareiškėjas neatvyko į darbą, taip pat nebus įdarbintas. Kitaip tariant, bylos duomenys patvirtina, jog Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas šioje Bendrovėje nebuvo įdarbintas, kadangi neatvyko į darbą, ir nebus įdarbintas. Taigi, pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu ir dabar pareiškėjas dar laukia įdarbinimo, t. y. kol darbdavys paruoš darbo vietą ir sudarys su pareiškėju darbo sutartį. Šiuo atveju nustatyta priešingai, t. y., jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta dėl pareiškėjo kaltės, kadangi jis neatvyko įsidarbinti, ir darbo sutartis su juo nebus sudaroma.
Pastebėtina, kad, kaip minėta, Sprendimas buvo priimtas Migracijos departamentui 2025 m. sausio 24 d. gavus tarpininkavimo raštą teikusios įmonės (duomenys neskelbtini) pranešimą Nr. 2501-PRNŠ-1853, kuriuo informuojama, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, nėra ir nebus įdarbintas, todėl pareiškėjo argumentai, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė praėjus per trumpam laiko tarpui nuo leidimo išdavimo, nes įdarbinimo procesas dar buvo vykdomas, ir neatsižvelgęs į tai, jog darbdavys neatsisakė su pareiškėju sudaryti darbo sutarties, yra nepagrįsti. Priešingai, iš minėtų aplinkybių matyti, kad Sprendimas buvo priimtas tik gavus iš potencialaus darbdavio pranešimą apie pareiškėjo neįdarbinimą ir atsisakymą jį įdarbinti.
Taigi, įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjui 2025 m. sausio 15 d. atsiėmus leidimą laikinai gyventi, jau 2025 m. sausio 24 d. buvo gautas įmonės pranešimas, kad pareiškėjas nebus įdarbintas, seka pagrįsta išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys siekiant įsidarbinti neatitiko tikrovės, nes pareiškėjas net ir neturėjo ketinimo įmonėje dirbti. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad, kaip minėta, darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta dėl pareiškėjo kaltės, kadangi jis neatvyko įsidarbinti.
Esant aiškioms faktinėms aplinkybėms, Migracijos departamentas neturėjo pareigos prieš priimdamas Sprendimą papildomai apklausti pareiškėjo. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Sprendimas buvo priimtas neturint pakankamai duomenų yra atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad Migracijos departamentas nepažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įtvirtintų procedūrų dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Šiuo aspektu paminėtina, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant joje nurodytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas jam sukels neigiamas pasekmes, tačiau pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir (ar) pakeitimui (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014, 2024 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1093-415/2024).
Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 25S26801 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.