Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-105-940/2025

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-03-26
Bylos Nr.: e2A-105-940/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-02593-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas
Ieškovas: P. R.
Atsakovas: Kauno miesto savivaldybei, R. D.

Kategorijos

2.9.15pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
4.1Privačių ginčų sprendimas arbitraže
4.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-105-940/2025Teisminio proceso Nr. 2-69-3-02593-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.15; 3.2.4.11; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21; 4.1; 4.10 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. kovo 26 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Igno Totilo, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-583-1163/2024 pagal ieškovo P. R. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir R. D. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas P. R. 2023 m. kovo 13 d. pateiktu patikslintu ieškiniu prašė: (1) pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktą Nr. (9-4)-146K/60-20-04 ir panaikinti Nekilnojamojo turto registre atsakovės Kauno miesto savivaldybės nuosavybės registraciją į 11/100 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); (2) pripažinti, kad M. I. D. ir E. D. 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi (registro Nr. 15-4570) nuosavybės teise įgijo 21/100 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); (3) pripažinti, kad atsakovas R. D. ieškovui P. R. 2014 m. rugsėjo 4 d. dalies ūkinio pastato Dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. MV-6039, perleido asmeninėn nuosavybėn visą turėtą nuosavybės teisę (t. y. 21/100 dalį) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); (4) priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės ieškovo naudai bylinėjimo išlaidas.

2. Nurodė, kad M. I. D. ir E. D. 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 15-4570 (toliau – ir Sutartis), įsigijo iš tuometinės Kauno m. valdybos kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kūrybinės dirbtuvės), ir du sandėliukus Ū-2 ir Ū-4, esančius dalyje ūkinio pastato, pažymėto plane (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ūkinio pastato dalis). Sutartyje nurodoma, kad M. I. ir E. D. įsigyja 0,1 dalį ūkinio pastato, pažymėto plane (duomenys neskelbtini); taip pat naujieji savininkai naudosis įsigyto Ūkinio pastato dalimi, pažymėta Ū-2, Ū-4, bendrai.

3. Pažymėjo, kad prieš pardavimą Kūrybinės dirbtuvės ir Ūkinio pastato dalis inventorizuoti; 1992 m. kovo 26 d. – 1992 m. gegužės 13 d. laikotarpiu Respublikinio valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro parengtos abiem bendrasavininkams Kūrybinių dirbtuvių techninės apskaitos bylos (toliau – ir Inventorizacinės bylos), iš kurių matyti, kad: (1) pirmame lape pridėtas nubraižytas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas su visais reikalingais duomenimis, t. y. nurodomas sklypo ilgis, plotis, subraižyti statiniai ir pažymėti atitinkamais šifrais, taip pat ir nubraižytas ūkinis pastatas, pažymėtas plane (duomenys neskelbtini); (2) antrame lape pridėtas subraižytas Kūrybinės dirbtuvės planas, o trečiajame lape subraižyta Ūkinio pastato dalis į patalpas (sandėliukus), nuo Ū-1 iki Ū-4, t. y. subraižyti keturi pirmieji inventorizuoti ūkinio pastato sandėliukai; minėtame Ūkinio pastato dalies plane nurodoma, kad Ū-2 priklauso Kūrybinėmis dirbtuvėmis (D. M-I-P) ir Ū-4 priklauso Kūrybinėms dirbtuvėms (D. E, N.); (3) ketvirto lapo pirmame puslapyje asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techniniame pase padarytos notaro žymos, kad atlikta teisinė registracija 1992 m. birželio 17 d. D. E., N. (0,51) 4bt (duomenys neskelbtini) Ū-2; Ū-4 ((duomenys neskelbtini)); D. M. – I., P. (0,49) 4bt (duomenys neskelbtini) Ū-2; Ū-4 ((duomenys neskelbtini)); šalia notaro spaude nurodoma nuoroda į 1992 m. birželio 17 d. Sutartį ir pasirašyta; (4) ketvirto lapo antrame puslapyje, asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techniniame pase, patalpų eksploatacijoje, atliktos žymos apie Ūkinio pastato dalies sandėlius Ū-2 ir Ū-4; nurodoma, kad kiekvieno sandėlio bendras plotas yra po 5,92 kv. m, bendrai 11,84 kv. m.

4. Nurodė, kad, mirus M. I. D. ir E. D., 2010 m. liepos 26 d. ir 2011 m. balandžio 15 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų pagrindu tiek Kūrybines dirbtuves, tiek Ūkinio pastato dalis paveldėjo sūnus R. D.. Ūkiniam pastatui, pažymėtam plane (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas iš R. D. 2014 m. rugsėjo 4 d. Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įsigijo Kūrybines dirbtuves, ir tos pačios dienos dovanojimo sutartimi R. D. padovanojo ieškovui visą turimą Ūkinio pastato dalį. Ieškovas Kūrybinėse dirbtuvėse gyvena nuo 2015 m. pabaigos ir naudojasi Ūkinio pastato dalyje esančiais sandėliukais, Inventorizacinėse bylose pažymėtais šifrais Ū-2 ir Ū-4.

5. Tvirtino, kad, 2015 m. lapkričio 20 d. iš atsakovės privatizavimo skyriaus gavus raštišką pasiūlymą pirkti 11/100 69 kv. m užstatyto ploto Ūkinio pastato dalį už 516,05 Eur, ieškovas išsiaiškino, jog jam pagal viešo registro duomenis priklauso 1/10 dalis ūkinio pastato (t. y. tik 1 sandėliukas), tačiau faktiškai naudojasi dviem sandėliukais, kurie priklausė M. I. D. ir E. D., o atsakovei į 11/100 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybė įregistruota 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo akto Nr. (9-4)-146K/60-20-04 pagrindu.

6. Teigė, jog Sutartyje padaryta rašybos klaida, susijusi su turima ūkinio pastato dalimi, kuri lėmė, kad šiai dienai teisiškai ieškovui priklauso ne 21/100 ūkinio pastato dalis, t. y. 2 sandėliukai, o tik 1/10 dalis, t. y. 1 sandėliukas, nors, kaip matyti iš Sutarties ir Inventorizacinių bylų turinio, R. D. tėvai nusipirko du sandėliukus, kuriuos, jiems mirus, paveldėjo jų sūnus ir kuris vėliau juos abu padovanojo ieškovui. 2016 m. rugsėjo 30 d. R. D. raštu ieškovui patvirtino, kad išties jam padovanojo du sandėliukus Ū-2 ir Ū-4, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat pažymėjo, kad nuo 1992 m. abiem sandėliukais naudojosi jo tėvai.

7. Pažymėjo, kad dėl Sutartyje esančios rašymo klaidos neteisingai įregistruota atsakovės įgyta nuosavybė į 11/100 dalį ūkinio pastato, nors M. I. ir E. D. buvo parduoti du sandėliukai Ū-2 ir Ū-4, kas atitiko ne 1/10 dalį ūkinio pastato, o 21/100 dalį ūkinio pastato, todėl atsakovė neturi jokios nuosavybės teisės į ūkinį pastatą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovo P. R. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir R. D. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmetė.

9. Teismas nustatė, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa - kūrybinės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalis pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovei Kauno miesto savivaldybei 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo akto Nr. (9-4)-146K/60-20-04 pagrindu nuosavybės teise priklauso 11/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausė 11/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Nuosavybė įregistruota 1977 m. sausio 14 d. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 7 pagrindu, išregistruota – 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo akto Nr. (9-4)-146K/60-20-04 pagrindu, įrašas galioja nuo 1990 m. kovo 15 d. iki 2014 m. kovo 14 d. 1992 m. birželio 15 d. Gyvenamojo namo, buto įkainavimo akte Nr. 2104 nurodoma, kad M. I. D. už gyvenamąjį namą ar butą turi mokėti 6 986,88 rub., už gyvenamojo namo, buto priklausinius – pagalbinius ūkinius pastatus ar statinius – 283 rub. 1992 m. birželio 15 d. Gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas Nr. 2104A patvirtina, kad E. D. už gyvenamąjį namą ar butą turi mokėti 7 355,39 rub., už gyvenamojo namo, buto priklausinius – pagalbinius ūkinius pastatus ar statinius – 283 rub.

10. 1992 m. birželio 17 d. įvykdyta kūrybinių dirbtuvių teisinė registracija Kauno miesto notarinėje kontoroje, registro Nr. 15-4570; nurodoma, kad M. I. D., P., priklauso 0,49 4 bt (duomenys neskelbtini) ir Ū-2, Ū-4 ((duomenys neskelbtini)), E. D., N., priklauso 0,51 4 bt (duomenys neskelbtini) ir Ū-2, Ū-4 ((duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) brėžinyje nurodoma, kad sandėliukai Ū-2 ir Ū-4 priklauso kūrybinėms dirbtuvėms; nurodant patalpų eksploataciją, nurodoma, kad sandėlių Ū-2 ir Ū-4 plotai yra po 5,92 kv. m, iš viso – 11,84 kv. m. 1992 m. birželio 17 d. Kauno miesto valdybos atstovės su M. I. D. ir E. D. sudaryta sutartimi M. I. D. įsigijo 0,49 dalis kūrybinių dirbtuvių; E. D. įsigijo 0,51 dalį kūrybinių dirbtuvių su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini), perkama 0,1 dalis mūriniame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 punkte nurodoma, kad ūkiniu pastatu Ū-2, Ū-4 naudosis bendrai. 2010 m. liepos 26 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimu, notarinio registro Nr. ĮJ-669, R. D. po M. I. D., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties, be kita ko, paveldėjo 49/100 dalis kūrybinių dirbtuvių. 2011 m. balandžio 15 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimu, notarinio registro Nr. ĮJ-1162, R. D. po E. D., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties paveldėjo 1/10 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), kurio bendras užstatymo plotas 70 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 51/100 dalį kūrybinių dirbtuvių.

11. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. vasario 20 d. perdavimo ir priėmimo aktu Nr. (9-4)-146K/60-20-04 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn 11/100 dalių ūkinio pastato, kurio bendras užstatytas plotas 70 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2014 m. rugsėjo 4 d. tarp ieškovo ir atsakovo R. D. sudaryta Kūrybinių dirbtuvių Pirkimo - pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. MV-6038. 2014 m. rugsėjo 4 d. tarp ieškovo ir atsakovo R. D. sudaryta 1/10 dalies ūkinio pastato Dovanojimo sutartis, notarinio registro Nr. MV-6039.

12. 2015 m. lapkričio 20 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos privatizavimo skyrius atsiuntė ieškovui ir kitiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams, pasiūlymą pirkti 11/100 dalių ūkinio pastato už 516,05 Eur. 2023 m. vasario 6 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius atsiuntė ieškovui ir kitiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams, pasiūlymą pirkti 11/100 dalių ūkinio pastato už 346,80 Eur.

13. Teismas, byloje nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)) namų valda buvo valstybės nuosavybė iki 1990 m., 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymo Nr. I-1374 pagrindu Kauno miesto savivaldybės taryba pradėjo valdyti 11/100 dalių ūkinio pastato, valdymo forma – valstybės nuosavybė valdoma patikėjimo teise, o 2014 m. vasario 20 d. kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo ir priėmimo aktas Nr. (9-4)-146K/60-20-04 buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870, nekilnojamojo turto objektai perduoti atsakovės nuosavybėn vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 2, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, sprendė, kad byloje esantys įrodymai bei nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina aplinkybes, kurių pagrindu buvo priimtas 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktas Nr. (9-4)-146K/60-20-04.

14. Atsižvelgęs į tai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktas Nr. (9-4)-146K/60-20-04 turi būti pripažintas negaliojančiu ar, kad minėtos 11/100 dalių ūkinio pastato priklauso ne atsakovei, o ieškovui, įvertinęs tai, jog ūkinio pastato dalys nėra atidalintos, teismas sprendė, kad atsakovei ginčijamo akto pagrindu priklauso 11/100 dalių ūkinio pastato, nevertinant, kuris tai yra sandėliukas.

15. Nurodė, kad, teismui nusprendus, jog reikalavimas pripažinti 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktą Nr. (9-4)-146K/60-20-04 negaliojančiu yra nepagrįstas, nėra pagrindo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės registracijos į 11/100 dalių ūkinio pastato, todėl teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas, įvertinęs 1992 m. birželio 17 d. Kauno miesto valdybos atstovės su M. I. D. ir E. D. sudarytą sutartį ir Archyvinėje namų valdos techninės apskaitos byloje esantį 2005 m. spalio 18 d. valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo pažymėjimą, sprendė, jog nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra nurodoma, kad pradiniai įgijėjai įsigijo daugiau nei 0,1 arba 1/10 dalį ūkinio pastato. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jiems, kaip kūrybines dirbtuves nuosavybės teise valdantiems asmenims, buvo priskirtos bendrai naudoti dvi ūkinio pastato dalys, t. y. sandėliukai Ū-2 ir Ū-4, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jiems būtų parduota ar skirta didesnė nei 1/10 dalis ūkinio pastato.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pradinių įgijėjų daiktinės teisės į 1/10 dalį ūkinio pastato buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre 1992 m. birželio 17 d. ir nuo to momento pradiniai įgijėjai įgavo teisę ginčyti sutarties nuostatas, tačiau to nedarė, kadangi duomenų apie kreipimąsi dėl neteisingo Nekilnojamojo turto registro įrašo byloje nėra, sprendė, jog trijų metų ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir tai yra savarankiškas pagrindas šiam patikslinto ieškinio reikalavimui atmesti.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ūkinio pastato plotas yra 69 kv. m, o ieškovas naudojasi dviem sandėliukais, kurių plotai, nurodyti inventorizacinėje knygelėje ir archyvinėje namų valdos techninės apskaitos byloje, yra po 5,92 kv. m, arba viso – 11,84 kv. m, todėl ši dalis sudaro 17 procentų arba 17/100 dalių bendro ūkinio pastato ploto, o ne 21/100 dalį, ieškovo argumentą, kad jo reikalavimą patvirtina ir tai, jog šie du sandėliukai, kuriais faktiškai naudojosi pradiniai įgijėjai, sudaro 21/100 dalį ūkinio pastato, atmetė.

19. Teismas darė išvadą, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų, jog 1992 m. birželio 17 d. pradiniams įgijėjams sudarant sutartį būtų buvusi padaryta klaida, nurodant, kad jie įgyja 0,1 dalį ūkinio pastato, o ne 0,21 dalį, todėl šį ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas, nustatęs, jog 1992 m. birželio 17 d. sutartis yra galiojanti, pradiniai įgijėjai minėta sutartimi įgijo 0,1 dalį ūkinio pastato, atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad R. D. po savo tėvų – pradinių įgijėjų mirties, paveldėjimo teisės pagrindu įgijo nuosavybę į 0,1 dalį arba 1/10 dalį ūkinio pastato, ir 2014 m. rugsėjo 4 d. jam priklausančią 1/10 dalį ūkinio pastato Dovanojimo sutarties pagrindu perdavė ieškovui. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo prašomą reikalavimą pripažinti, jog atsakovas R. D. ieškovui 2014 m. rugsėjo 4 d. dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartimi perleido asmeninėn nuosavybėn visą turėtą nuosavybės teisę, t. y. nuosavybės teises į 21/100 dalį ūkinio pastato, todėl šį ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad byloje nėra nustatyti ieškovo teisių pažeidimai, sprendė, jog patikslinto ieškinio reikalavimai atmetami, kaip nepagrįsti, o ne taikant ieškinio senatį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Apeliaciniu skundu ieškovas P. R. prašo panaikinti 2024 m. lapkričio 14 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-583-1163/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

23. Apeliantas iš esmės su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, išskyrus jo dalį dėl ieškinio senaties, kuri nebuvo taikyta. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo standartą, įrodinėjimo naštą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas ir atitinkamai padarė nepagrįstą išvadą, kad jo ieškinys yra nepagrįstas.

24. Tvirtina, kad 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad M. I. D. ir E. D. iš tuometinės Kauno m. valdybos įsigijo Kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), ir du sandėliukus Ū-2 ir Ū-4, esančius dalyje ūkinio pastato, pažymėto plane (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kadangi minėtoje Sutartyje nurodoma, kad ūkiniu pastatu Ū-2, Ū-4 ((duomenys neskelbtini)) pastarieji naudosis bendrai, todėl akivaizdu, kad Sutartimi nuosavybės teisė buvo perleista į abu sandėliukus.

25. Nurodo, kad prieš ūkinio pastato dalies (sandėliukų) pardavimą M. I. D. ir E. D. buvo parengtos Kūrybinių dirbtuvių techninės apskaitos bylos, kurių trečiajame lape subraižytas ūkinio pastato dalių į patalpas (sandėliukus) planas, nuo Ū-1 iki Ū-4, t. y. subraižyti keturi pirmieji inventorizuoti ūkinio pastato sandėliukai. Šie duomenys atsispindi ir archyvinėje valstybės įmonės Registrų centro medžiagoje. Minėtuose planuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad Ū-2 sandėliukas priklauso Kūrybinėmis dirbtuvėmis (D. M-I-P) ir Ū-4 sandėliukas priklauso kūrybinėms dirbtuvėms (D. E, N.).

26. Pažymi, kad Kūrybinių dirbtuvių techninės apskaitos bylos ketvirtojo lapo pirmoje pusėje aiškiai ir nedviprasmiškai buto techniniame pase padarytos notaro žymos, kad atlikta teisinė registracija 1992 m. birželio 17 d. D. E., N. (0,51) 4bt (duomenys neskelbtini) Ū-2; Ū-4 ((duomenys neskelbtini)); D. M. – I., P. (0,49) 4bt (duomenys neskelbtini) Ū-2; Ū-4 ((duomenys neskelbtini)). Šalia notaro spaude nurodoma nuoroda į 1992 m. birželio 17 d. sutartį ir notarės pasirašyta. Taigi akivaizdu, kad notaras, atlikdamas teisinę registraciją, ją atliko ir ūkiniame pastate esantiems dviem sandėliukams Ū-2 ir Ū-4, kuriuos priskyrė M. I. D. ir E. D. nuosavybei. Vadinasi, notaras, formindamas Pirkimo - pardavimo sutartį, nurodydamas joje, kad įsigyjama 0,1 dalis ūkinio pastato, padarė rašymo klaidą.

27. Apelianto teigimu, Kūrybinių dirbtuvių techninės apskaitos bylos ketvirtojo lapo antroje pusėje, asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo, buto techniniame pase, patalpų eksploatacijoje, atliktos žymos apie ūkinio pastato dalies sandėlius Ū-2 ir Ū-4 taip pat patvirtina, kad abu sandėliukai buvo priskirti Kūrybinėms dirbtuvėms, esančioms (duomenys neskelbtini), kurias įsigijo M. I. D. ir E. D..

28. Nurodo, kad teismo išreikalautos iš valstybės įmonės Registrų centro archyvinės namų valdos techninės apskaitos bylos 26a lape matomi įrašai, padaryti raudonu tušinuku, apie tai, kad 1992 m. gegužės 13 d. (t. y. prieš Kūrybinių dirbtuvių Pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą) atliktas abiejų sandėliukų Ū-2 ir Ū-4 įkainojimas – kiekvienas atskirai po 283 rublius, kiekvieno dalis sudaro po 0,1 dalį ūkinio pastato. Iš atsakovės byloje pateiktų gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktų turinio matyti, kad tiek M. I. D. į bendrą įsigijimo kainą buvo įskaičiuota vieno sandėliuko vertė (t. y. 283 rubliai), tiek ir E. D. (t. y. 283 rubliai). Taigi akivaizdu, kad Sutartimi nuosavybės teisė buvo perleista į abu sandėliukus pradiniams įgijėjams – D. Duomenų byloje apie tai, kad D. būtų įgiję dar kokius nors ūkinius statinius, nėra, todėl laikytina, kad buvo įgyti sandėliukai Ū-2 ir Ū-4.

29. Pabrėžia, kad iš Sutarties turinio matyti, jog 0,1 dalį ūkinio pastato įsigijo tik E. D., nors Sutartyje taip pat turėjo būti nurodyta, kad kitą ūkinio pastato dalį (t. y. 0,11 ar 0,1) įsigyja ir M. I. D..

30. Apelianto vertinimu, byloje esančių tiesioginių rašytinių ir patikimų įrodymų visuma patvirtina, jog M. I. D. ir E. D. iš tuometinės Kauno m. valdybos įsigijo 0,21 dalį ūkinio pastato, t. y. 2 sandėliukus, pažymėtus plane Ū-2 ir Ū-4, kurių kiekvieno vertė buvo po 283 rublius.

31. Pažymi, jog Archyvinė namų valdos techninės apskaitos bylos medžiaga patvirtina, kad joje tėra tik vienas įkainojimo pažymėjimas vienam sandėliukui Ū-2, išduotas M. I. D. (sandėliuko vertė 283 rublių, perkama dalis 0,10), kai kita šios archyvinės bylos medžiaga ir atsakovės pateikti du gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktai patvirtina, kad įkainojimas buvo atliktas abiem sandėliukams Ū-2 ir Ū-4, kuriuos po vieną išsipirkto M. I. D. ir E. D.. Tačiau Pirkimo - pardavimo sutartyje nenurodoma, kad 0,1 dalį ūkinio pastato įsigyja M. I. D., kas akivaizdu ir lėmė neteisingą nuosavybės dalių nurodymą Sutartyje.

Šalies argumentai

32. Apelianto teigimu, taip pat iš archyvinės bylos medžiagos matyti, kad jos dokumentai pernumeruoti; tėra tik vienas įkainojimo pažymėjimas, nors turėjo būti du pažymėjimai; nėra abiejų įkainojimo aktų, kuriuos pateikė atsakovė, todėl akivaizdu, kad dalis dokumentų iš archyvinės medžiagos yra dingę ir sunaikinti.

33. Apelianto tvirtinimu, nustačius, kad pradiniai įgijėjai įgijo nuosavybės teisę į 0,21 dalį ūkinio pastato, o jų paveldėtojo R. D. valia, sudarant Dovanojimo sutartį su ieškovu, buvo padovanoti visą paveldėtą ūkinio pastato dalį (t. y. 2 sandėliukus, kas atitinka 0,21 dalį ūkinio pastato) ieškovui, pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas pripažinti, kad atsakovas R. D. ieškovui perleido asmeninėn nuosavybėn visą turėtą nuosavybės teisę (t. y. 21/100 dalį) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

34. Nurodo, kad teismo skaičiavimas, jog namų valdos techninės apskaitos byloje sandėliukų Ū-2 ir Ū-4 plotai nurodomi po 5,92 kv. m, arba viso 11,84 kv. m, kas sudaro 17 procentų arba 17/100 dalį ūkinio pastato, o ne 21/100 dalį, yra neteisingas, kadangi ūkinio pastato užstatytas plotas yra 69 kv. m (plotas su sienomis, kabančiomis konstrukcijomis, t. y. pastoge), o pagal teismo atliktą skaičiavimą matyti, kad jis apskaičiuotas nuo 69 kv. m naudingojo ploto, t. y. be sienų, kabančios pastogės, einančios per visą ūkinį pastatą. Pažymi, kad 11,84 kv. m sandėliukų naudingasis plotas atitinka ir yra artimas 21/100 daliai ūkinio pastato užstatytam plotui. Be to, Pirkimo - pardavimo sutartyje nurodoma, kad parduodama 0,1 dalis, o ne 0,17 dalis ūkinio pastato, todėl apeliantui nesuprantami tokie teismo argumentai.

35. Pažymi, kad ieškinio senatis nebuvo praleista, kadangi nuo pat turto įsigijimo (t. y. 1992 m. birželio 17 d.) iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) pradiniai įgijėjai D. abu sandėliukus Ū-2 ir Ū-4, kas atitinka 0,21 dalį ūkinio pastato, nepertraukiamai naudojo, juos valdė. Nei tuometinė Kauno miesto valdyba, nei dabartinė atsakovė jokių pretenzijų pradiniams įgijėjams ir jų paveldėtojui dėl turto valdymo ir naudojimo nepareiškė. Be to, nuosavybės teisės dokumentai patvirtino, kad abiem sandėliukais pradiniai įgijėjai D. turėjo teisę naudotis, todėl jie iki pat mirties ir manė, kad ne tik de fakto, bet ir de jure abu sandėliukai jiems nuosavybės teise priklauso. Galiausiai jų turtą paveldėjęs atsakovas R. D. taip pat manė, kad sandėliukai Ū-2 ir Ū-4 jam priklauso, juos yra paveldėjęs, jais abiem naudojosi, vėliau šiuos du sandėliukus padovanojo ieškovui, perdavė abiejų sandėliukų raktus, kuriais iki šiol ieškovas nepertraukiamai naudojasi, o kaimynai taip pat neturi dėl to jokių pretenzijų. Apie tai, kad galimai de jure du sandėliukai jam nepriklauso, ieškovas sužinojo 2015 m. lapkričio 20 d., kai iš atsakovės privatizavimo skyriaus gavo raštišką pasiūlymą pirkti 11/100 69 kv. m užstatyto ploto ūkinio pastato dalį. Taigi, senaties terminas turi būti skaičiuotinas ne pagal 1964 m. civilinį kodeksą, o pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kurio bendra senatis yra 10 metų. Šis senaties terminas, apelianto teigimu, nebuvo praleistas. Be to, pareikštas ieškinys turėjo ir negatorinio ieškinio elementų, nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl senaties termino apskritai nėra, nes senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną.

Atsiliepimas

36. Atsiliepimu į ieškovo P. R. apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimus, remiantis ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, atmesti.

37. Atsakovė nesutinka su apelianto argumentais, kad teisė naudotis turtu reiškia nuosavybės teisę į turtą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.37 straipsnio 1 dalimi, nėra jokio teisinio pagrindo traktuoti, kad naudojimosi teisė apima ir turto valdymą bei disponavimą turtu. Kaip matyti iš Sutartyje esančių įrašų, pirkėjams D. suteikta teisė naudotis dviem sandėliukais, tačiau nėra nurodyta, kad pirkėjai įgijo nuosavybės teises į du sandėliukus.

38. Pažymi, kad 1992 m. birželio 17 d. Sutartyje įvardinta, jog pirkėjai įgyja kūrybines dirbtuves ir 1/10 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). Minėtos Sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota E. D. nuosavybės teisė į 1/10 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). E. D. ir M. I. D. nei Sutarties, nei Nekilnojamojo turto registre atlikto įrašo neginčijo. 2011 m. balandžio 15 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. IJ-1162 pagrindu 1/10 ūkinio pastato dalį po E. D. mirties paveldėjo atsakovas R. D.. R. D. nuosavybės teisė į 1/10 ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre įregistruota nuo 2011 m. balandžio 15 d. R. D. viešo registro duomenų neginčijo.

39. Atsakovės teigimu, kol nėra nuginčytas 1992 m. birželio 17 d. Sutarties teisėtumas, valstybės įmonė Registrų centras neturi teisinio pagrindo naikinti minėtus nekilnojamojo turto registro duomenis apie daiktines teises į ūkinį pastatą.

40. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog tokie dokumentai, kaip ūkinio pastato dalies patalpų planas ar kūrybinių dirbtuvių techninės apskaitos bylos ketvirtojo lapo dalies patalpų planas, kuriame nubraižyta dalis statinio, yra įrodymas, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 21/100 ūkinio pastato dalis.

41. Nurodo, kad atsakovas R. D. paveldėjimo būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį ūkinio pastato (duomenys neskelbtini). Tą pačią dalį R. D. 2014 m. rugsėjo 4 d. Dovanojimo sutartimi padovanojo ieškovui (1/10 dalį ūkinio pastato), t. y., tokią dalį, kokią ir buvo įgijęs.

42. Atsakovės tvirtinimu, Sutarties pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruota E. D. nuosavybės teisė į 1/10 dalį ūkinio pastato, minėtas įrašas galiojo nuo 1992 m. birželio 17 d. iki 2011 m. balandžio 15 d. Taigi, minėtas nuosavybės teisės įrašas yra išviešintas ir E. D., taip pat kaip ir M. I. D. nuo 1992 m. birželio 17 d. tapo žinoma apie nuosavybės teisių į 1/10 dalį ūkinio pastato įgijimą. 1992 m. birželio 17 d. Sutarties nuostatoms ir iš jų kylantiems daiktinių teisių registracijos įrašams ginčyti galiojo 1964 m. LTSR civilinio kodekso nuostatos. LTSR civilinio kodekso 84 straipsnis nustatė 3 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Taigi, nuo 1992 m. birželio 17 d. M. I. D. ir E. D. įgijo teisę ginčyti Sutarties nuostatas bei nuosavybės teisės į 1/10 dalį ūkinio pastato įrašą Nekilnojamojo turto registre, tačiau M. I. ir E. D. to nedarė, todėl 3 metų ieškinio senaties terminas nutrūko.

Atsiliepimas

43. Atsakovės teigimu, R. D., pagal 2010 m. liepos 26 d. Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. IJ-669 ir 2011 m. balandžio 15 d. Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. IJ-1162 paveldėjęs nuosavybės teisę į 1/10 ūkinio pastato dalį, negalėjo įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo teise kreiptis į teismą nepasinaudoję ir nurodytų reikalavimų nepareiškę buvę turto savininkai E. ir M. I. D.. Be to, R. D. taip pat neginčijo nuosavybės teisės ir dalių į ūkinį pastatą registracijos. Minėta 11/100 dalimi ūkinio pastato disponavo valstybė, turtą perleisdama Savivaldybės nuosavybėn pagal 2014 m. vasario 20 d. aktą, todėl ieškovo reikalavimai pareikšti nesavalaikiai. Be to, pačiam ieškovui, sudarant 2014 m. rugsėjo 4 d. Dovanojimo sutartį, turėjo būti aišku, kokią ūkinio pastato dalį jis gauna nuosavybėn; jis turėjo būti pakankamai atidus ir įvertinti, kokią nuosavybės dalį įgyja, bei įvertinti ir ieškinio senaties terminus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

44. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

45. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esminių aplinkybių

46. Byloje nustatyta, kad 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 15-4570 (Sutartis), Kauno m. valdyba pardavė, o M. I. D. nupirko 49/100 dalis kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), ir E. D. nupirko 51/100 dalį kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), su 0,1 dalimi ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

47. 2010 m. liepos 26 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, notarinio registro Nr. IJ-669, pagrindu R. D. po savo motinos M. I. D. mirties, be kita ko, paveldėjo 49/100 dalis negyvenamosios patalpos - kūrybinių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

48. 2011 m. balandžio 15 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, notarinio registro Nr. IJ-1162, pagrindu R. D. po savo tėvo E. D. mirties paveldėjo 51/100 dalį negyvenamosios patalpos - kūrybinių dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

49. 2014 m. rugsėjo 4 d. Kūrybinių dirbtuvių pirkimo - pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. MV-6038, R. D. pardavė, o ieškovas P. R. asmeninės nuosavybės teise nupirko negyvenamąją patalpą - kūrybines dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (Kūrybinės dirbtuvės).

50. 2014 m. rugsėjo 4 d. Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. MV-6039, R. D. ieškovui P. R. padovanojo 1/10 dalį pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (Ūkinio pastato dalis).

51. Atsakovei Kauno miesto savivaldybei 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo akto Nr. (9-4)-146K/60-20-04 pagrindu nuosavybės teise priklauso 11/100 dalių ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

52. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: (1) pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktą Nr. (9-4)-146K/60-20-04 ir panaikinti Nekilnojamojo turto registre atsakovės Kauno miesto savivaldybės nuosavybės registraciją į 11/100 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); (2) pripažinti, kad M. I. D. ir E. D. 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi (registro Nr. 15-4570) nuosavybės teise įgijo 21/100 dalį ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); (3) pripažinti, kad atsakovas R. D. ieškovui P. R. 2014 m. rugsėjo 4 d. Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. MV-6039, perleido asmeninėn nuosavybėn visą turėtą nuosavybės teisę (t. y. 21/100 dalį) į ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

53. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktas Nr. (9-4)-146K/60-20-04 turi būti pripažintas negaliojančiu ar, kad minėtos 11/100 dalių ūkinio pastato priklauso ne atsakovei, o ieškovui, ieškovo reikalavimus pripažinti 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo aktą Nr. (9-4)-146K/60-20-04 negaliojančiu ir panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atsakovės nuosavybės registraciją į 11/100 dalių ūkinio pastato atmetė kaip nepagrįstus. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra nurodoma, kad pradiniai įgijėjai įsigijo daugiau nei 0,1 arba 1/10 dalį ūkinio pastato, padaręs išvadą, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų, jog 1992 m. birželio 17 d. pradiniams įgijėjams sudarant sutartį būtų buvusi padaryta klaida, nurodant, kad jie įgyja 0,1 dalį ūkinio pastato, o ne 0,21 dalį, šį ieškovo ieškinio reikalavimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, nustatęs, kad R. D. po savo tėvų – pradinių įgijėjų, mirties paveldėjimo teisės pagrindu įgijo nuosavybę į 0,1 dalį arba 1/10 dalį ūkinio pastato, kurią 2014 m. rugsėjo 4 d. Dovanojimo sutartimi perdavė ieškovui, ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jo prašomą reikalavimą pripažinti, jog atsakovas R. D. ieškovui 2014 m. rugsėjo 4 d. Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į 21/100 dalį ūkinio pastato, šį ieškovo ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

54. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, jog: (1) aplinkybę, kad M. I. D. ir E. D. pagal 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartį įgijo du sandėliukus Ū-2 ir Ū-4 pagrindžia tai, jog: (i) Sutartyje nurodyta, kad jie naudosis sandėliukais Ū-2 ir Ū-4; (ii) Techninės apskaitos byloje nurodyta, kad sandėliukas Ū-2 priklauso Kūrybinėms dirbtuvėms (M. I. D.) ir sandėliukas Ū-4 – Kūrybinėms dirbtuvėms (E. D.); (iii) Techninės apskaitos byloje esančioje notaro žymoje apie atliktą teisinę registraciją pagal Sutartį įrašyti abu sandėliukai Ū2 ir Ū-4; (iv) iš buto įkainojimo aktų matyti, kad tiek M. I. D., tiek E. D. į bendrą įsigijimo kainą įskaičiuota abiejų sandėliukų vertė; (2) pirmosios instancijos teismo skaičiavimas, kad sandėliukai sudaro 17/100 dalį, o ne 21/100 dalį ūkinio pastato, neteisingi, nes teismas skaičiuoja ne nuo bendro užstatyto, o nuo naudingo ploto; (3) ieškinio senatis nebuvo praleista, kadangi tiek pradiniai įgijėjai D., tiek po jų mirties Ūkinio pastato dalį paveldėjęs R. D. nepertraukiamai abu sandėliukus naudojo, juos valdė, manydami, jog abu sandėliukai jiems nuosavybės teise priklauso, o apie tai, kad galimai de jure du sandėliukai ieškovui nepriklauso, jis sužinojo 2015 m. lapkričio 20 d. kai iš atsakovės gavo raštišką pasiūlymą pirkti 11/100 Ūkinio pastato dalį; be to, ieškinys turi negatorinio ieškinio elementų, todėl senaties termino apskritai nėra, nes senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad įrodymų visuma įvertinta ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, kad nukrypta nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ar kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl to skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti neteisėtomis, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

56. Apeliantas savo ieškinio reikalavimus iš esmės grindė tuo, jog 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartyje, nurodant įgyjamą Ūkinio pastato dalį, buvo padaryta klaida, kadangi M. I. D. ir E. D. įgijo ne 1/10, o 21/100 dalis ūkinio pastato, t. y. ne vieną, o du sandėliukus. Šią aplinkybę apeliantas įrodinėjo: (1) 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad įgijėjai naudosis sandėliukais Ū-2 ir Ū-4; (2) Techninės apskaitos byla, kurioje nurodyta, kad sandėliukai Ū-2 ir Ū-4 priklauso Kūrybinėms dirbtuvėms (M. I. D. ir E. D.), o notaro žymoje apie atliktą teisinę registraciją pagal Sutartį taip pat įrašyti abu sandėliukai Ū2 ir Ū-4; ir (3) buto įkainojimo aktais, kuriuose nurodyta, kad tiek M. I. D., tiek E. D. į bendrą įsigijimo kainą įskaičiuota abiejų sandėliukų vertė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

57. Iš 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 15-4570, turinio matyti, jog Kauno m. valdyba pardavė, o M. I. D. nupirko 49/100 dalis kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), ir E. D. nupirko 51/100 dalį kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), su 0,1 dalimi ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, iš Sutarties turinio matyti, jog pirkėjai M. I. D. ir E. D. nusipirko tik 0,1 arba 1/10 dalį ūkinio pastato. Nors Sutartyje nurodoma, jog ūkiniu pastatu Ū-2, Ū-4 ((duomenys neskelbtini)) pirkėjai D. naudosis bendrai, kas, ieškovo teigimu, pagrindžia, kad buvo perleisti abu sandėliukai, t. y. 21/100 dalis ūkinio pastato, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš minėtos Sutarties nuostatos galima tik pagrįstai spręsti, jog buvo nustatyta naudojimosi tvarka minėta Ūkinio pastato dalimi (sandėliukais Ū-2 ir Ū-4), tačiau šią nuostatą vertinti kaip pagrindžiančią ne vieno, o abiejų sandėliukų, t. y. ne 1/10, o 21/100 dalies ūkinio pastato, įgijimą nėra teisinio pagrindo. Iš minėtos Sutarties nuostatos nėra pagrindo spręsti, kad tuometinė Kauno m. valdyba M. I. D. ir E. D. pardavė daugiau nei 0,1 arba 1/10 dalį ūkinio pastato.

58. Apeliantas aplinkybę, jog M. I. D. ir E. D. Sutartimi įgijo ne 1/10, o 21/100 dalį ūkinio pastato, taip pat grindžia Techninės apskaitos byla ir buto įkainojimo aktais. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybę į nekilnojamąjį turtą asmuo gali įgyti tik sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu. Apelianto nurodoma Techninės apskaitos byla ir buto įkainojimo aktai nėra teisėtas pagrindas konstatuoti, jog pradiniai įgijėjai D. įgijo nuosavybės teisę į didesnę ūkinio pastato dalį nei nurodyta Sutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Techninės apskaitos byloje nurodyta informacija, kad sandėliukai Ū-2 ir Ū-4 priklauso Kūrybinėms dirbtuvėms (M. I. D. ir E. D.), ir, kad notaro žymoje apie atliktą teisinę registraciją pagal Sutartį įrašyti abu sandėliukai Ū-2 ir Ū-4, nesudaro pagrindo spręsti, jog Sutartyje buvo suklysta, nurodant įgyjamą ūkinio pastato dalį. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Sutartyje nurodant įgyjamą ūkinio pastato dalį, buvo padaryta klaida, ir tuometinės Kauno m. valdybos valia buvo M. I. D. ir E. D. perleisti ne 1/10, o 21/100 dalį ūkinio pastato, t. y. ne vieną, o du sandėliukus. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog buto įkainojimo aktuose įrašyta abiejų sandėliukų vertė taip pat nesudaro pagrindo spręsti priešingai, kadangi nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog įkainojimo aktuose įrašyta kaina yra paskaičiuota už 21/100, o ne už 1/10 dalį ūkinio pastato. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog įkainojimo aktai taip pat niekaip nepatvirtina, jog M. I. D. ir E. D. Kauno m. valdyba Sutartimi perleido daugiau nei 1/10 dalį ūkinio pastato.

59. Apibendrinus nurodytus motyvus, konstatuotina, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Sutartyje, nurodant M. I. D. ir E. D. įgyjamą Ūkinio pastato dalį, buvo padaryta klaida, kaip kad nurodo apeliantas. Atsižvelgiant į tai, pripažinti, kad M. I. D. ir E. D. Sutartimi nuosavybės teise įgijo 21/100 dalį ūkinio pastato, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

60. Apeliantas, be kita ko, nurodo, kad teismo skaičiavimas, jog sandėliukai Ū-2 ir Ū-4 sudaro 17 procentų arba 17/100 dalį ūkinio pastato, o ne 21/100 dalį, yra neteisingas, kadangi ūkinio pastato užstatytas plotas yra 69 kv. m (plotas su sienomis, kabančiomis konstrukcijomis, t. y. pastoge), o pagal teismo atliktą skaičiavimą matyti, kad jis apskaičiuotas nuo 69 kv. m naudingojo ploto, t. y. be sienų, kabančios pastogės, einančios per visą ūkinį pastatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apelianto argumentas nėra pagrįstas. Iš valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ginčo ūkinio pastato užstatytas plotas yra 69 kv. m, nuo kurio pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abiejų sandėliukų bendrą 11,84 kv. m plotą, ir apskaičiavo 17/100 dalį. Nėra pagrindo spręsti, jog minėta dalis apskaičiuota neteisingai, kaip teigia apeliantas.

61. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat grindžia tuo, jog ieškinio senatis nebuvo praleista; be to, ieškinys turi negatorinio ieškinio elementų, todėl senaties termino apskritai nėra, nes senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, turi pagrindo iš dalies sutikti su šiais apelianto argumentais.

62. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

63. Sprendžiant klausimą, ar yra suėjęs ieškinio pateikimo senaties terminas esminė aplinkybė kurią būtina nustatyti yra tas momentas, kai buvo pažeista apelianto teisė ir kada apie šį pažeidimą jis sužinojo, arba turėjo sužinoti. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas ginčo Ūkinio pastato dalį įsigijo 2014 m. rugsėjo 4 d. Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutarties pagrindu. Minėtos Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutarties 2.1 punkte aiškiai nurodyta, jog R. D. dovanoja P. R. 1/10 dalį Pastato - Ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovas jau pasirašydamas Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartį turėjo matyti ir suprasti, jog įgyja ne 21/100, o 1/10 dalį ūkinio pastato. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog nuo šio momento galima teigti, kad atsirado apelianto teisių pažeidimas. Pažymėtina, jog ieškinys teismui buvo pateiktas 2023 m. kovo 7 d., kas reiškia, jog nuo apelianto galimai pažeistų teisių atsiradimo momento (2014 m. rugsėjo 4 d.) iki ieškinio pateikimo teisme (2023 m. kovo 7 d.) nepraėjo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodytas 10 metų terminas, todėl konstatuotina, jog ieškinys pateiktas laiku ir taikyti ieškinio senaties instituto nėra teisinio pagrindo.

64. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad yra suėjęs ieškinio senaties terminas, tačiau savo sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl ginčo esmės, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo klaidingai nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo esmės šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi.

65. Apeliantas taip pat teigia, jog ieškinys turi negatorinio ieškinio elementų, todėl senaties termino apskritai nėra. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu.

66. Kasacinis teismas ieškinio senaties taikymo klausimu yra nurodęs, kad savininkai, gindami nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo teisės netekimu, ieškinį gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tai neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2014, 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008).

67. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015).

68. Remiantis kasacinio teismo praktika, CK 4.98 straipsnio aiškinimas suponuoja išvadą, kad negatoriniu ieškiniu yra ginama konkretaus asmens subjektinė teisė, tačiau šiuo atveju ieškovas nenurodė kuo pasireiškė atsakovų atliekamas jo nuosavybės teisių pažeidimas ar kaip konkrečiai atsakovai pažeidė ieškovo teises. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo į Ūkinio pastato dalį, nelaikytinas negatoriniu ieškiniu.

69. Pažymėtina, jog kiti apelianto reiškiami reikalavimai, t. y. dėl 2014 m. vasario 20 d. Perdavimo - priėmimo akto Nr. (9-4)-146K/60-20-04 pripažinimo negaliojančiu ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybės į 11/100 dalį ūkinio pastato teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo bei pripažinimo, kad atsakovas R. D. ieškovui 2014 m. rugsėjo 4 d. Dalies ūkinio pastato dovanojimo sutartimi perleido visą turėtą nuosavybės teisę (t. y. 21/100 dalį) į ūkinį pastatą, yra neatsiejamai susiję su reikalavimu pripažinti, kad M. I. D. ir E. D. 1992 m. birželio 17 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijo 21/100 dalį ūkinio pastato, todėl, atmetus šį ieškovo reikalavimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti kitų nurodytų ieškovo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl kitų ieškovo reikalavimų (ne)pagrįstumo plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

70. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, sprendimas priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-701/2023, 74 punktas). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

72. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

73. Ieškovo P. R. apeliacinį skundą atmetus, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rita DambrauskaitėAlvida Jasaitytė – PralgauskienėIgnas Totilas