Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.5.; 1.1.10.1.; 1.2.14.10.1.; 1.2.14.10.2.1.; 2.1.7.4.; 2.1.7.4.4.; 2.2.2.3.1.2.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

2017 m. rugsėjo 25 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 straipsnio 2 dalyje, ir skirtas laisvės atėmimas 2 (dviems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, V. P. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant V. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir atlyginti nukentėjusiajam V. D. padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. P. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-12-06 18.15 val. iki 2015-12-07 13.43 val.

Tenkintas nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš V. P. 4 481,87 Eur turtinės žalos V. D..

Tenkintas iš dalies nukentėjusiojo V. D. prašymas dėl proceso išlaidų pripažinimo ir priteisimo bei pripažinta proceso išlaidomis: 400 Eur advokato atstovavimo, 150 Eur automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimo, 1,06 Eur pašto išlaidų, 6,21 Eur bylos dokumentų kopijų darymo, ir 66,53 Eur atvykimo į procesinių veiksmų dalyvavimą išlaidų, bei priteista iš V. P. 623,80 Eur proceso išlaidų V. D..

Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. P. nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, adresu (duomenys neskelbtini) r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksuota vertė – 954 Eur, į šio turto pardavimą, perleidimą, dovanojimą ar įkeitimą, taip pat piniginėms lėšoms 3827,87 Eur sumai, esančioms banko sąskaitose: (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant valdyti, naudoti ir disponuoti (nuimti pinigus iš sąskaitos, pervesti pinigus iš sąskaitos į kitą sąskaitą), ir AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), leidžiant V. P. kas mėnesį valdyti, naudoti ir disponuoti šioje sąskaitoje esančia iki 215,73 Eur suma (pervedama pensija), iki visiško civilinio ieškinio ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.V. P. nuteistas už tai, kad jis tyčia, visuotinai pavojingu būdu, 2015 m. gruodžio 6 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) k., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, padegė ir taip sugadino nukentėjusiajam V. D. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas V. D. 4 481,87 Eur turtinę žalą.

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. P. gynėjas advokatas Dalius Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti V. P. ir baudžiamąją bylą nutraukti. Netenkinus šio prašymo, prašo V. P. veiką kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir apeliantui paskirti galutinę bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

2.1. Teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino, jog dėl apeliantui inkriminuotos veikos ir apeliantas tų pačių įrodymų pagrindu jau buvo patrauktas atsakomybėn, nors tyrimą oficialiai atlikę pareigūnai buvo įvertinę, kad pagrindo jo atsakomybei nėra. Tokia situacija suponuoja, kad tyrimą atlikę pareigūnai nesurinko neginčytinų ir besąlygiškų įrodymų, pagrindžiančių apelianto kaltę. Akivaizdu, kad tuo pačiu ir skundžiamas teismo nuosprendis grindžiamas ne objektyviais tyrimo duomenimis, o išvestinėmis aplinkybėmis ir prielaidomis, ypač įvertinant, kad nei vienas byloje esantis įrodymas tiesiogiai nepatvirtina, kad apeliantas padegė nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę. Pažymi, kad ši aplinkybė rodo ir teismo šališkumą, nevisapusį reikšmingų bylai aplinkybių ištyrimą, kuomet priimant apkaltinamąjį nuosprendį vadovaujamasi išimtinai kaltinančiais apeliantą duomenimis, tačiau jų negretinant kartu su apeliantą teisinančiais objektyviais duomenimis.

2.2. Nurodo, jog teismas vertino, kad nukentėjusiojo V. D. ir I. K. liudijimai yra patikimi, tačiau nepašalino akivaizdžių faktinių prieštaravimų tarp šių asmenų teiginių. Vadovaujantis V. D. parodymais, kuomet jis 2015-12-06 buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad atvyko į sodybą 15 val., o rūkė ir pamatė įtartiną vyriškį 16.40 val., kuris jau tuo metu nueidinėjo, apie ką pranešė I. K., o tik apie 18 val. pamatė degantį automobilį, kurį kaip nurodo, pats užgesino iki atvykstant gaisrininkams. Tuo tarpu 2015-12-06 apklausiama I. K. nurodė, kad apie įtartiną vyrą buvo informuota 17 val. ir nuėjusi į kitą kambarį matė apeliantą.

2.3. Pažymi, kad šios aplinkybės reikšmingos dėl to, kad šiems asmenims liudijant teisme buvo nurodoma, jog po galimo apelianto pastebėjimo momento iki automobilio liepsnos praėjo 10–20 min., tuo tarpu pagalbos linija kreiptasi po 18 val., t. y. praėjus daugiau nei valandai nuo tariamo apelianto pamatymo įvykio vietoje, o vadovaujantis pirminiais paties nukentėjusiojo parodymais faktiškai praėjus pusantros valandos nuo apelianto tariamo pastebėjimo, kas akivaizdu neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų nuoseklumo, kuriais motyvuojama apelianto kaltė.

2.4. Nurodo, kad I. K. liudijimų patikimumu verčia abejoti ir tokios faktinės aplinkybės, kurios nesutampa su V. D. parodymais. Nors pastarasis teigia, jog pastebėjęs įtartiną vyrą ėjo prie kito namo kampo, tačiau negalėjo jo aiškiau matyti, kadangi pastarasis turėjo kepurę arba kapišoną užsidėjęs, po ko užėjęs į kambarį apie tai pranešė I. K.. O pastaroji jau galėjo pažinti, kadangi matė jo veidą, nors V. D. parodė, kad tuo metu jau buvo tamsu ir asmens nebuvo galima gerai įžiūrėti. Tokiu būdu akivaizdu, kad šiuo aspektu I. K. liudijimai negali būti laikomi patikimais. Pažymi, kad patikimumą tiek V. D., tiek ir I. K. liudijimų nuoseklumu verčia abejoti tai, kad nors šalys ir teigia, kad joms kilo abejonių ar nebus pradurtos transporto priemonės padangos, tačiau po tariamo įtariamojo pasirodymo, nei vienas nėjo apžiūrėti automobilio, kas būtų racionalus ir logiškas sprendimas esant tokio lygio įtarimams. Kita svarbi aplinkybė, jog teismas vertindamas galimai konfliktiškus I. K. ir apelianto santykius, juos vertina interpretuojant apelianto nenaudai, tačiau nelaiko pagrindu abejoti pačios liudininkės L. K. parodymų patikimumu, siekiant pasinaudoti situacija ir apkalbėti apeliantą.

2.5. Teigia, kad vertinant V. D. parodymus, abejones kelia ir jų patikimumas bei nuoseklumas. Nors V. D. nurodo, kad buvo tamsu, tačiau nevertinta, kaip tamsoje galėjo jis matyti žmogų. Be to vienu aspektu nurodo, kad matė einantį įtartiną vyrą, automobiliui nieko įtartino nematė, o įvertinus nedidelį atstumą tikrai būtų girdėjęs ir matęs ugnį, jei tuo metu būtų atliktas padegimas. Tuo tarpu V. D. parodymai liudija, kad iš esmės apeliantas, jei ten tikrai buvo jis, galėjo praeiti pro šalį jo transporto priemonės arčiausiai 5 m atstumu. Kadangi minėtą asmenį matė einantį ir nueinantį akivaizdu, kad prie savo mašinos, ar slepiantis už jos nematė ir negalėjo matyti, o prielaidomis remtis teismui teigiant, kad galėjo slėptis ir pan., nėra jokio pagrindo. Pažymi, kad pagal bylos medžiagą 5 m atstumas iš esmės atitinka visiems praeinamo kelio vietą, todėl minimu metu, bet kas galėjo eiti pro šalį. Ir net jei tai būtų apeliantas akivaizdu, kad jo buvimas prie automobilio nėra byloje besąlygiškai nustatytas ir įrodytas. Nurodo, kad V. D. atidžiai stebėjo vyrą, todėl akivaizdu, kad stebėjo ir savo automobilį ir nieko įtartino tuo metu, kad būtų pastebėjęs, nenurodė. Vadovaujantis jo parodymais įvykis įvyko tik po 10–20 min., kuomet jau mažiausiai tiek laiko minėtas asmuo buvo pasišalinęs iš vietos. Pažymi, kad I. K. parodymai nesutampa su V. D.. Nevertinta aplinkybė, kaip ji galėjo iš veido atpažinti apeliantą, jei asmenį ji matė jau nueinantį. Tuo tarpu V. D. nurodo, kad asmuo buvo su kepure, kapišonu ir veido nesimatė. Todėl laikytina, kad teismas turėjo L. K. liudijimą vertinti kritiškai, kuomet konfliktas tik pasitarnavo pagrindu apkalbėti apeliantą.

2.6. Advokato vertinimu, kritiškai vertintinos teismo išvados aptariant specialisto išvadas. Nors M. S. paaiškino, kad nustatyti kiek greitai išplinta gaisras neįmanoma, tačiau, gynėjo manymu, preliminarią trukmę visuomet įmanoma nustatyti. Nurodo, kad specialistas pateikia teorines prielaidas, tačiau žinant galimas degimo medžiagas, padegimo vietą, gynėjo nuomone, buvo įmanoma atkurti ir degimo trukmę. Tai nebuvo atlikta bei tirta. Nurodo, kad 2016-01-13 teismo ekspertizės specialistas nustatė, kad degėsių pavyzdyje, paimtame nuo žemės prie automobilio yra benzino pėdsakų, nors automobilio degalai dyzelinas. Tačiau nepaminima ir kita aplinkybė, jog 2016­-01-13 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad degus skystis – benzinas ar dyzelinas būtų naudotas apelianto. Ant jo rankų nerasta jokių degių skysčių, ant batų striukės nenustatyta, kad buvo įvykio vietos kokių nors pėdsakų. Pažymi, kad net netirta, ar įvykio vietoje buvo palikta apelianto pėdsakų. Be to tirtuose pavyzdžiuose buvo dyzelino, tačiau teismas nuosprendyje šią aplinkybę nepamini ir nevertina. Akivaizdu, kad nevertinta ir tai, jog vieta kur laikyta transporto priemonė, galėjo būti laikoma ir kitų transporto priemonių, tame tarpe ir benzininių. Todėl imant pavyzdžius nuo žemės, gynėjo nuomone, galėjo būti tiek vieno, tiek kito kuro priemaišų. Neatskleidus šių degių medžiagų prigimties nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jas naudojo apeliantas ir tokiu būdu įvykdė neteisėtą veiką.

2.7. Nurodo, kad teismo nuosprendžiu teigiama, kad 2015-12-06 18.15 val. sulaikytas V. P. nurodė, kad pareina iš (duomenys neskelbtini) gatvės galo, t. y. teismo vertinimu, nuo sodybos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pusės, kuri yra šios gatvės gale. Teismas vertino, kad šias aplinkybes apeliantas nurodė pareigūnams M. P. ir G. S.. Tačiau kartu nurodoma prieštaringa aplinkybė, jog apeliantą sulaikius, jis visą laiką tylėjo, buvo sutrikęs, o parodžius I. K., buvo atpažintas kaip asmuo nuėjęs link kapinių. Pažymi, kad apeliantas nei vienam pareigūnui nebuvo nurodęs, jog pareina iš (duomenys neskelbtini) gatvės galo. Vienintelė aplinkybė, kuri buvo nurodyta, jog atsakant į klausimą ką čia veiki, nurodė „atvežiau žmogų“. Pareigūnai tai traktavo kaip neaišku burbtelėjimą. Pažymi ir tai, kad byloje nebuvo pilnai tirta ir aiškinta ši aplinkybė, kadangi ir posėdžio metu užduodant pareigūnams klausimus buvo pripažinta, kad nuo sulaikymo vietos iki įvykio vietos buvo ne tik pakankamai didelis atstumas, tačiau iki Aušros gatvės yra kitų kertamų gatvių – nemažiau dviejų. Todėl daryti vienareikšmę išvadą, gynėjo nuomone, iš kur ir kur judėjo apeliantas, negalėjo nei pareigūnai, nei teismas. Teigia, kad įvertinus faktą, jog apklausti pareigūnai patys nurodo, kad apeliantas visą laiką tylėjo, lieka neištirta, kaip jis galėjo pasakyti nuo kurios vietos ateina.

2.8. Taip pat nurodo, kad kaltinimas grindžiamas tuo, kad ant V. P. striukės rasta ypač degaus skysčio benzino pėdsakų. Teismas neįvertino visos eilės faktorių, kurie galėjo lemti šią aplinkybę – krūmapjovei ir grandininiam pjūklui buvo maišomas tepalo ir benzino mišinys. Teigiama, kad atlikus kratą namuose nebuvo rasta krūmapjovė, tačiau apeliantas teigia, kad krata atlikta netinkamai ir neišsamiai, kadangi nebuvo tikrintas namo antras aukštas. Apie šiuos įrenginius tiesiogiai nebuvo domimasi, todėl apeliantas pareigūnams negalėjo nurodyti ką ir kaip dirbti. V. P. teigė, kad jo tuometinė sugyventinė E. G. galėjo žinoti, kur yra minėta technika, tačiau tiek jai, tiek apeliantui niekas su tuo susijusių klausimų neuždavė ir šios aplinkybės netyrė. Gynėjo manymu, tai sudaro prielaidas teigti, jog tyrimas atliktas neišsamiai. Pažymi, kad tokios objektyvios aplinkybės, kaip malkų pjovimas, žolės pjovimas, egzistuoja asmeniui turint namą, jog žoliapjovė yra sezoninis įrankis, o pjūklas ir krūmapjovė tinka naudoti visais metų laikais.

2.9. Teigia, kad nebuvo vertinta tai, kad įvykio dieną V. P. buvo jo darbinės veiklos diena, kuomet vežė ir siuntas, organizavo su vienu iš liudininku jo baldų vežimą, pylė kurą degalinėje. Gynėjo manymu, yra pakankamai daug aplinkybių, kur ir nuo ko V. P. galėjo likti kuro likučių. Tai, kad įvyko įvykis, gynėjo teigimu, negali betarpiškai sudaryti sąlygų vertinimui, jog kuro likučiai ant striukės liko asmeniui būtent būnant įvykio vietoje ir atliekant neteisėtus veiksmus.

2.10. Gynėjo teigimu, netyrus nurodytų faktų buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teigia, kad teismas išvadas grindžia tik išimtinai kaltinančiais apeliantą duomenimis, nevertinai kitų kriterijų, kurie jį teisina. Teismas atmeta apelianto parodymus kaip nepatikimus nes jie nenuoseklūs. Pažymi, kad teismas privalėjo vertinti, jog teisminis procesas vyko praėjus pakankamai ilgam laikotarpiui nuo įvykio ir natūralu, kad tam tikros aplinkybės asmeniui galėjo pasimiršti ar būti netikslios. Teismas nurodo, kad įvykio diena paliko apeliantui itin reikšmingą ir įsimintiną įspūdį. Teismas neįvertino, kad ši aplinkybė natūrali, kuomet sunku neužfiksuoti akimirkos, kada asmuo sulaikomas, apklausinėjamas, pažeidžiant atpažinimui keliamus kriterijus yra vežamas tiesiogiai jo buvusiai sugyventinei.

2.11. Teigia, kad V. P. pasisakymų apie anksti vežamas siuntas nebuvo, buvo kalbama apie krūmapjovės tvarkymą, filtrų pakeitimą ir vėlesnį važiavimą vežant siuntas, kas atitinka faktines aplinkybes. Jeigu dėl jaudulio apeliantas, kurią nors poziciją suformulavo netiksliai, tai negalima vertinti apelianto nenaudai. Teismas nepagrindė, jog minėtų aplinkybių nebuvo visiškai.

2.12. Pažymi, kad V. P. nurodė, kad nuo mašinos, kuri buvo pastatyta netoli jo sulaikymo vietos, ėjo apie 18.05 val., kad į laikrodį tuo metu tikrai nežiūrėjo, tačiau vertina, kad panašus laikas galėjo būti. Kartu nurodė, kad atvežto namo apžiūrai asmens negalėjo įspėti, kadangi pačiam buvo šokas dėl sulaikymo, jo nuvežimo pas buvusią sugyventinę, be to neturėjo minėto asmens jokio kontaktinio numerio.

2.13. Teigia, kad teismas vertina kritiškai faktus, kad apeliantas vežė asmenis įvairiais poreikiais, nes nebuvo nurodyti jų anketiniai duomenys. Tačiau minėta pozicija, negali būti vertinama kaip pagrįsta, kadangi vežant nepažįstamus asmenis ar net iš matymo pažįstamus asmenis, paprastai nėra klausiama jų nei vardų bei pavardžių, nei kitų asmeninių duomenų, nors iš matymo galimai asmenys galėtų būti atpažinti.

2.14. Pažymi, jog teismas nurodė, kad nežinomas ir šaltinis, iš kurio buvo gauti namo pardavimo duomenys, kadangi namas parduotas 2015-10-22, o įvykis buvo 2015-12-06. Tačiau nevertintas palyginti trumpas laikotarpis tarp namo pardavimo ir jo apžiūros momento, kad skelbiant nekilnojamo turto pardavimą ne visi skelbimai, net realizavus turtą, iškart pašalinami iš skelbimų portalų. Nurodo, kad ne V. P. vyko apžiūrėti, ar domėjosi parduodamu/parduotu namu, bet tretysis asmuo. Teigia, kad teismas nerodė iniciatyvos patikslinti šio įrodymo patikimumą renkant jį papildančius ar paneigiančius duomenis, o ne formaliai tiesiog atmetant, nurodant, kad nežinomas namo nuotraukų padarymo (išėmimo) laikas, jų gavimo šaltinis. Reikšminga tai, kad byloje vis tik buvo nustatyta, kad namas buvo pardavinėjamas, ir šio fakto jo šiek tiek ankstyvesnis realizavimo momentas nepaneigia.

2.15. Nurodo, kad teismas kaip motyvą apeliantui nusikalsti grindžia tuo, jog tarp V. P. ir L. K. yra besitęsiantis tarpusavio konfliktas, ką jie abu patvirtino. Teismas šią aplinkybę vertino tik kaip apelianto siekį įvykdyti nusikaltimą iš asmeninių paskatų, bet nevertino, kaip asmeninių I. K. paskatų apkalbėti apeliantą. Pažymi, kad I. K. apeliantas buvo pristatytas ir pateiktas pažeidžiant atpažinimo procesą pagal BPK 192 straipsnį. Minėtas veiksmas reikalauja, kad atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną. Parodymo atpažinti protokole nurodoma visų parodomų atpažinti asmenų pavardės, vardai, gimimo metai, ūgis, kūno sudėjimas, gyvenamoji vieta, drabužiai, kuriais jie apsirengę. Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys ir parodymo atpažinti pradžioje atpažintinam asmeniui pasiūloma užimti bet kokią vietą tarp parodomų asmenų. Nei vienas veiksmas, vežant atpažinti apeliantą I. K. nebuvo atliktas, nežinoma, kodėl tokiu atveju atpažinimo neatliko pats nukentėjusysis. Pažymi, kad pažeidus esminį proceso reikalavimą, I. K. nurodomas apelianto atpažinimas turi būti pripažįstamas niekiniu bei nevertinamas kaip įrodymas. Teigia, kad nors teismas skundžiamu nuosprendžiu motyvuoja, kad apeliantas sulaikomas ir vežamas atpažinimui tylėjo, paties atpažinimo proceso nedaro teisėtu, kadangi objektyvūs įstatymo reikalavimai privalėjo būti užtikrinti, kas bylos aspektu atlikta nebuvo. Šio esminio trukumo teismas nevertino kritiškai, kas turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

2.16. Teigia, kad V. P. nors ir prašo teismo priimti jį išteisinantį nuosprendį, tačiau vertina, kad net ir vertinant neteisingus jo atžvilgiu duomenis, jie nesudaro prielaidų taikyti BK 187 straipsnio 2 dalį, o tik minėto straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad 2 dalis taikoma tais atvejais, kai sunaikinamas ar sugadinamas svetimas turtas visuotinai pavojingu būdu arba išardant ar sugadinant įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės. Pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog veika padaryta visuotinai pavojingu būdu ar sugadinant didelės vertės turtą (nes neatitinka BK 190 straipsnyje nustatyto 250 MGL kriterijaus). Teigia, kad teismas be to, inkriminuoja aplinkybę, kuri nebuvo pagrįsta kaltinimu – sukeltas pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai, kadangi padegimas įvykdytas šalia gyvenamojo namo. Šį faktą paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, jog mašiną jis užgesino pats savo jėgomis, joks turtas ar asmuo nenukentėjo ir žala daugiau padaryta nebuvo, todėl teismo minimi kriterijai atmestini kaip nepagrįsti. Atitinkamai sprendžiant klausimą dėl veikos perkvalifikavimo į 1 dalį, gynėjo teigimu, skirtina galutinė bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis V. P. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, civilinis ieškovas ir nukentėjusysis V. D. prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestinas

4. Nuteistojo V. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų tiesiogiai neištyrė. Taip pat nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių ir neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką procesas reglamentuojamas BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis.

5.1. Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis bei jo gynėjas gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl gynėjo skunde išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį nuteistojo V. P. atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ir jo gynėjo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės bei nepatvirtina teismo šališkumo.

6. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistojo V. P. gynėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą taip pat sieja su netinkamu įrodymų vertinimu.

6.1. Pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Svarbu pažymėti ir tai, kad konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-466/2009; Nr. 2K-198/2009; Nr. 2K-195/2010; Nr. 2K-75-677/2016). Be to, kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu ar kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-677/2016 ir kt.).

6.2. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau EŽTT) praktikoje procesiniai trūkumai, susiję tik su pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimą neįvykdymu, įrodymų išnagrinėjimo neišsamumu ir kt., paprastai taip pat nevertinami kaip teismo šališkumo požymiai (EŽTT sprendimas Boldea prieš Rumuniją (Boldea c. Roumanie, no 19997/02, arr?t du 15 février 2007; Rupa c. Roumanie (no1), no 58478/00, arr?t du 16 décembre 2008). Be to, turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys aukščiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstų abejonių teismo nešališkumu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei yra abejojama dėl teismo šališkumo, įstatymas suteikia tiek nuteistiesiems, tiek gynėjams teisę pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Be to, vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, faktai, kad dėl V. P. inkriminuotos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau be jokių papildomų duomenų, objektyvių priežasčių buvo atnaujintas ir tų pačių įrodymų pagrindu, remiantis išvestinėmis aplinkybėmis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo gynėjo skundo argumentą, konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti pirmosios instancijos teismo nešališkumo principo pažeidimą (t. y. nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, dėl tyrimo užbaigimo ir kaltinamojo akto surašymo (BPK 170 straipsnis). Taigi nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, nuteistojo V. P. gynėjo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik išvestinėmis aplinkybėmis, t. y. vadovavosi išimtinai tik kaltinančiais nuteistąjį duomenimis, negretinant jų su nuteistąjį teisinančiais objektyviais duomenimis, – deklaratyvus, ir grindžiamas iš esmės tik gynėjo nesutikimu su skundžiamojo nuosprendžio išvadomis, todėl atmestinas.

7. Skunde nuteistojo V. P. gynėjas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos, nes buvo neatlikta asmens atpažinimo procedūra pagal nustatytą tvarką.

7.1. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliekama asmens atpažinimo procedūra, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog buvo pažeistos BPK 192 straipsnio nuostatos. Tai, kad apelianto nurodyti veiksmai (t. y. neatlikta asmens atpažinimo procedūra) nebuvo atlikti ikiteisminio tyrimo metu, nėra tyrimo trūkumas ir nereiškia, jog šioje byloje reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma. Be to, ar atlikti šį procesinį veiksmą, sprendžia tyrimą atliekantis pareigūnas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad neatlikta asmens atpažinimo procedūra galėtų būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu. Be to, nuteistojo dalyvavimas darant nusikalstamą veiką nustatomas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

8. Gynėjas apeliaciniame skunde analizuoja nukentėjusiojo V. D. ir liudytojos I. K. nurodytas įvykio aplinkybes, teigia, kad jų parodymai prieštarauja tarpusavyje, o tai leidžia abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu. Šie nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, įvertinus byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

8.1. Netikėti nukentėjusiojo V. D. ir liudytojos I. K. duotais parodymais, jų nurodyta įvykio versija, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, tiek parodymų patikrinimo metu, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusysis V. D. nuosekliai paaiškino faktines įvykio aplinkybes nurodydama, kad jis pamatė, jog iš po mašinos galo atsikėlė žmogus. Jis stovėjo mašinai iš priekio. Šis žmogus nuėjo už namo galo, taku pro namą, ne šaligatviu. Grįžęs į namą pasakė I. K., kad po kiemą kažkas vaikšto, kad ėjo pro namą. I. K. pažiūrėjo per langą ir pasakė, kad jį pažįsta, nes tas žmogus eidamas atsisuko. Jis buvo su kepure ar kapišonu, rūbai tamsūs, pats jo veido nematė. Striukė lyg medžiotojo ar kariška, papūsta, plati, nuėjo į centro pusę, kapinių link, vis atsisukdamas. Tą žmogų matė pirmą kartą. Kaip minėjo, jis vis atsisukinėjo, o gatvių apšvietimas jau degė. Jis buvo gal 10 m atstumu nuo namo, todėl buvo gerai jį matyti. Po 10-20 minučių pro užuolaidas pamatė pašvaistę, pravėrė virtuvėje užuolaidą ir pamatė, kad dega jo automobilis. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja I. K.. Ji viso proceso metu, t. y. ikiteisminio tyrimo metu, teisiamojo posėdžio metu, apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuosekliai paaiškino visas įvykio aplinkybes, kad iš lauko parėjęs V. D. pasakė, kad po sodybos kiemą vaikšto kažkoks vyras. Ji įbėgo į saloną ir per langą pamatė V. P.. Degė gatvės apšvietimas, todėl jį gerai matė. Matė jį nueinant, matė jį iškart už apšvietimo stulpo, gal 2 metrai. Jis nueidamas vis atsisukinėjo. Suprato, kad tai eina V. P., su juo 3 metus gyveno. Jo viena koja raiša. Matė jo veidą, paskui nežiūrėjo, nes jį iš karto pažino. Atstumas nuo lango iki stulpo gal 7 metrai. Arti jis buvo, apsirikti negalėjo. Jiems su V. D. sėdint virtuvėje prie stalo, pamatė pašvaistę, išbėgo į lauką, skambino policijai, kad pas juos gaisras, reikia sučiupti įtariamąjį, gaisrinė, policija greitai atvyko. Atvykusi policija, pakvietė ją atpažinti sulaikytą asmenį, pareigūnų automobilyje atpažino V. P., pasakė, kad tai jis, tarp jų jokio pokalbio nebuvo, pareigūnai uždarė automobilio duris. Mano, kad V. D. automobilį padegė V. P. ir taip padarė galbūt iš pavydo ar keršto jai. Taip pat parodė, kad V. P. pažino iš veido, iš eisenos, aprangos. Jis buvo apsirengęs medžioklinę striukę. Ji matė veidą, nes jis ėjo atsisukdamas, žvalgėsi. Tuo metu jis buvo be kepurės. Paskambino policijai, pranešė kas tai padarė, nes jį žinojo, pasakė jo vardą, pavardę, kur jis gyvena, jo gimimo metus. Policija jį atsivežė, paklausė ar gali jį pažinti. Paklausė ar tai tas asmuo, ji patvirtino, kad tai tas pats asmuo. Taip pat liudytoja patvirtino, kad V. P. neapkalba, nes neturi jokio tikslo. Šiuos nukentėjusiojo ir liudytojos I. K. parodymus patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklėje, Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus rašte pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad pranešėja I. K. pranešė, jog dega mašina, matė žmogų aplink vaikščiojantį, jis praėjo pro mašiną, tai V. P.. Teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai M. P. ir G. S. taip pat patvirtino, kad buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) kaime yra padegtas automobilis. Buvo netoli, nuvyko greitai, važiuojant pro kapines pamatė stovintį „mikriuką“, pranešime buvo nurodyta, su kokia mašina gali būti padegėjas. Važiuodami link įvykio vietos, prie kapinių pradžios, ties varteliais, pastebėjo ateinantį į jų pusę, vyriškį, kuris buvo apsirengęs medžiotojo komufliažine striuke. Taip pat liudytojai parodė, jog vyriškis ėjo skubėdamas į jų pusę, todėl jis buvo sustabdytas ir jo pasiteiravo iš kur eina. Vyriškis atsakė, kad iš gatvės galo. Kadangi įvykis buvo būtent tos gatvės gale, iš kurios jis ir atėjo, jį pasiėmė su savimi į automobilį tolimesniam išsiaiškinimui. Nuvykus į įvykio vietą, pasitikusi moteris, prisistatė I. K., patvirtino, kad būtent jų sutiktas ir atvežtas vyriškis padegė jos kieme automobilį. Kaip parodė pats nuteistasis V. P. teisiamojo posėdžio metu, jog I. K. negalėjo žinoti, kaip jis tą dieną buvo apsirengęs. Įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija, neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo V. D. ir liudytojos I. K. nuosekliais paaiškinimais ir tikėti deklaratyviais nuteistojo V. P. teiginiais, kad jis negalėjo vaikščioti aplink I. K. sodybą, nes nuolat buvo kelyje, jog asmens, kurio jis nepažįsta, prašymu atvežė jį į (duomenys neskelbtini) kaimą, nuvežė prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), kuris buvo pardavinėjamas. Be to, kaip matyti iš VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, namas, adresu: (duomenys neskelbtini) k., buvo parduotas 2015-10-22 ir įvykio dieną (2015-12-06) jis nebebuvo pardavinėjamas. Kaip matyti iš atliktos elektroninių ryšių srauto įvykių ir jų dalyvių duomenų analizės, kad V. P. naudojamas mobilaus ryšio telefono numeris (duomenys neskelbtini) iš pokalbių (įvykių) išklotinės 2015-12-06 nuo 17.11 val. iki 18.16 val. buvo celių (duomenys neskelbtini) veikimo zonoje, tai yra celių, kurios įeina į namo, adresu: (duomenys neskelbtini) r., veikimo zoną.

9. Dėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų, kad žinant galimas degimo medžiagas, padegimo vietą įmanoma atkurti degimo trukmę, pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas – (duomenys neskelbtini) apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius – M. S. paaiškino, jog atlikus bandymą, sąlygų atkartoti įvykį praktiškai yra neįmanoma. Taip pat paaiškino, jog laikas nuo padegimo momento iki degimo atvira liepsna, priklauso nuo degaus skysčio kiekio užpylimo ir oro, kad padanga užsidegtų reikia daug energijos, kiekviena medžiaga turi skirtingą struktūrą, yra medžiagų, kurios nuo temperatūros gali užsidegti savaime. Padangas uždegti yra ganėtinai sudėtinga, o laidų izoliacija greičiau užsidega ir plitimas ugnies greitesnis.

10. Atmestinas nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neįvertino visos eilės faktorių patvirtinančių aplinkybę kaip ant V. P. striukės rasta ypač degaus skysčio – benzino pėdsakų. Priešingai nei nurodo gynėjas, pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl nuteistojo kaltės įvertino 2016-01-13 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad ant V. P. striukės rasta ypač degaus skysčio – benzino pėdsakų, jog degėsių pavyzdyje, paimtame nuo žemės prie automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinio rato taip pat rasta ypač degaus skysčio – benzino – pėdsakų. Įvertino ir tai, jog kratos metu ūkiniame pastate buvo rasta žoliapjovė, dvi plastikinės talpos su skysčiu, kuris skleidė benzino kvapą. Vertindama išdėstytas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. tyčia padegė ir taip sugadino nukentėjusiajam V. D. priklausantį automobilį.

11. Nuteistojo V. P. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog veika padaryta visuotinai pavojingu būdu ar sugadinant didelės vertės turtą (nes neatitinka BK 190 straipsnyje nustatyto 250 MGL kriterijaus), jog nukentėjusysis mašiną užgesino pats savo jėgomis, joks turtas ar asmuo nenukentėjo ir žala daugiau padaryta nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju sunaikinto ar sugadinto svetimo turto vertė neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, kadangi yra nustatytas kitas šią veiką kvalifikuojantis požymis – svetimas turtas sugadintas visuotinai pavojingu būdu, t. y. jį padegant. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto naikinimas, gadinimas padegant ir tai darant žmonių gyvenamosiose vietovėse (patalpose) padidina veikų pavojingumą, sudaro pavojų daugeliui įstatymo saugomų gėrių – žmonių sveikatai ir gyvybei, nuosavybei. Taigi nagrinėjamoje byloje turto vertė neturi reikšmės veikos vertinimui, nes veikos kvalifikavimą šioje byloje nulemia kito kvalifikuojančio požymio (turto sugadinimas visuotinai pavojingu būdu) konstatavimas. Šiuo atveju užtenka konstatuoti, kad nukentėjusiojo V. D. turtas buvo sugadintas ir jam padaryta turtinė žala, o tai patvirtina tiek nukentėjusiojo V. D. parodymai, tiek jo pateikti duomenys – turto vertės nustatymo pažyma, priedai (1 t. 96–121 b. l.) Šias aplinkybes patvirtina ir fotolentelėje prie 2015 m. gruodžio 6 d. apžiūros protokolo esančios nuotraukos (1 t. 31–35 b. l.). Taigi, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo V. P. kaltės yra motyvuotos ir pagrįstos, taigi teismas šiuo aspektu nuteistojo V. P. veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kvalifikavo teisingai.

12. Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. P. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo V. P. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir paneigia nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kad nesurinkta pakankamai nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

13. Nuteistojo V. P. gynėjas apeliaciniu skundu prašo V. P. paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.

13.1. BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

13.2. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam V. P., tinkamai atsižvelgė į jo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kai teistumas už jį neišnykęs.

13.3. Nuteistasis V. P. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris baudžiamojo įstatymo priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. V. P. parodymus duoti ikiteisminio tyrimo metu atsisakė, o bylą nagrinėjant teisme savo kaltę neigė. Nukentėjusiajai nusikaltimu padarytos žalos neatlygino, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, teistas, teistumas neišnykęs, jam nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, turintis individualios veiklos vykdymo pažymą keleivių pervežimui autobusais mieste ir priemiestyje bei kroviniam kelių transportui, gauna invalidumo, netekto darbingumo pensiją. Įvertinusi šias aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir apimtį, vertybes, kurios buvo pažeistos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. P. paskyrė BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ir, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, atidėjo bausmės vykdymą 2 metams 3 mėnesiams, t. y. paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

14. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistojo V. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.