Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5; 18.7; 55.1.3

2018 m. balandžio 11 d.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus atstovui K. Ch.,

trečiojo suinteresuoto asmens Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. U. skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje E. U. ir jos atstovas advokato padėjėjas R. Kazilevičius prašė tenkinti skundą.

Advokato padėjėjas R. Kazilevičius, teikdamas paaiškinimus, pakartojo skunde išdėstytas faktines aplinkybes bei rėmėsi jame nurodytais argumentais ir motyvais bei pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjos atstovas akcentavo, jog Nacionalinė žemės tarnyba netinkamai vykdė savo pareigas ir pareiškėjai bei jos motinai P. N. nepranešė, jog nėra galimybės nuosavybės teisių į buvusio savininko J. V. žemę atkurti natūra, o iki 2003 m. balandžio 1 d. jų neinformavo, jog P. N. turi pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Advokato padėjėjas R. Kazilevičius teigė, kad pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 6 d. prašymas nuosavybės teises į buvusio savininko žemę atkurti atlyginant pinigais negalėjo būti įvertintas kaip pagrindas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. valdytą žemę proceso, kadangi pareiškėja 2017 m. kovo 2 d. pateiktu prašymu patikslino savo valią.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėja E. U. yra P. N., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra ir jos turto paveldėtoja (b. l. 22-24). NŽT Panevėžio skyriaus pateiktos V. V. M. ir N. P. nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje bylos Nr. 253 (toliau – Byla Nr. 253) dokumentai ir kiti byloje nustatyti įrodymai patvirtina, kad P. N. ir jos sesuo V. M. V. pretendavo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos valdytą 3,42 ha žemę, patenkančią į Panevėžio miesto teritoriją (Byla Nr. 253, b. l. 1-2, 10, 26).

NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. sausio 31 d. pranešimu Nr. 23SD-734-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ E. U. pasiūlė pateikti prašymą dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) panaikino (patikslinimo) ir vietoje piniginės kompensacijos prašyti gauti lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinį kaimo vietovėje, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę (b. l. 11). Pareiškėja 2017 m. kovo 2 d. NŽT Panevėžio skyriui pateikė prašymą „Dėl sprendimo pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu“ ir prašė vietoje piniginės kompensacijos suteikti lygiavertį žemės plotą Vilniaus rajone, Buivydiškių kadastro vietovėje (b. l. 12). NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. kovo 8 d. pranešimu Nr. 23SD-1778-(14.23.104.) „Dėl gauto prašymo“ pareiškėją informavo, kad dokumentų dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn rengimas laikinai stabdomas, o 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjai parengė raštą Nr. 23SD-9353-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir jame suformulavo sprendimą toliau vykdyti Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 23S-430-(14.23.3.) (b. l. 13, 14).

Byloje nagrinėjamas nuosavybės teisių į išlikusį turtą teisinių santykių srityje kilęs ginčas dėl valstybės įgaliotos institucijos kompetencijos administracine tvarka panaikinti (pakeisti) neįvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.

Byloje nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į J. V. valdytą žemę valstybės įgaliotai institucijai 1991 m. lapkričio 4 d. padavė V. M. V., pagal 1991 m. spalio 18 d. įgaliojimą, reg. Nr. III-6608, atstovavusi ir P. Na. V. M. V. užpildė nustatytos formos prašymą ir dalyje, skirtoje nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kaip nereikalingą išbraukė atkūrimo būdą „natūra“ ir įrašė pageidavimą nuosavybės teises į 0,2 ha žemės sklypą atkurti ekvivalentine natūra, o už likusią žemę gauti kompensaciją (Byla Nr. 253, b. l. 10).

Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas), priimto 1991 m. birželio 18 d., 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra (1 punktas); suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba pretendentai nepageidauja grąžinti natūra (2 punktas). Atstatymo įstatymas nustatė, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu ji šio įstatymo įsigaliojimo dieną priklauso miestams, miesto tipo gyvenvietėms ir miesteliams arba pagal užstatymo projektus numatyta plėsti šias gyvenamąsias vietoves, taip pat pagal Vyriausybės sprendimus priskirta šių vietovių gyventojų rekreaciniams poreikiams (12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais: tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo (1 dalies 1-3 punktai); išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7, 8, 14 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad Atstatymo įstatymo įsigaliojimo dieną buvusio savininko J. V. žemė pateko į Panevėžio miesto teritoriją, pretendentės V. M. V. 1991 m. lapkričio 4 d. paduotame prašyme nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo jai ir P. N. būdai atitiko prašymo padavimo metu galiojusio Atstatymo įstatyme įtvirtintas nuostatas.

Bylos duomenimis, galiojant Atstatymo įstatymui, sprendimų atkurti P. N. nuosavybės teises į jai priklausančią P. Va. žemės dalį nebuvo priimta.

Priėmus 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, įstatymų leidėjas jame įtvirtino nuostatas, naujai reglamentavusias nuosavybės teisių atkūrimą į miestams priskirtas teritorijas. Nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimą reglamentuojančios nuostatos buvo įtvirtintos šio įstatymo 5 straipsnyje, atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą - 16 straipsnyje.

P. N. 1998 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui (toliau - Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius) pateikė pareiškimą, kuriame suformulavo prašymą už buvusio savininko J. V. žemę kompensuoti ir suteikti jai naują žemės sklypą bei lygiavertį turėtajam žemės sklypą (Byla Nr. 253, b. l. 69). Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 583773-319 P. N. nuosavybės teisės į jai tenkančią J. V. valdytos 0,0887 ha žemės buvo atkurtos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0887 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (Byla Nr. 253, b. l. 86-72).

P. N. ir V. M. V. 2003 m. kovo 28 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui pateikė bendrą pareiškimą, kuriame išreiškė pageidavimą susigrąžinti natūra buvusio savininko J. V. žemę ir gauti Panevėžyje, (duomenys neskelbtini)esantį žemės sklypą (V. M. V.) bei žemės sklypą, esantį prie Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) žemės sklypo (P. N.), o 2004 m. balandžio 22 d. P. N. įgaliotas asmuo pateikė prašymą nuosavybės teises į J. V. žemę atkurti perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) prie nuosavybės teise priklausančių statinių (Byla Nr. 253, b. l. 117, 162). Be to, P. N. ir V. M. V. 2004 m. birželio 18 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui pateikė naują bendrą pareiškimą, kuriame nurodė pageidavimą žemės sklypą, esantį Panevėžyje (duomenys neskelbtini) grąžinti joms lygiomis dalimis (Byla Nr. 253, b. l. 182).

Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. 96730-1371 P. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią J. V. valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,2000 ha žemę, esančią bendro 1,0841 ha ploto žemės sklype Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 97991-1441 - į jai tenkančią J. V. valdytos žemės 0,3588 ha dalį, grąžinant natūra 0,3588 ha žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini); Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 97992-1442 - į jai tenkančią J. V. valdytos žemės 0,1328 ha dalį, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrai su V. M. V. 0,2656 ha žemės sklypą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (b. l. 179-163, 198-183, 220-203).

E. U., veikdama kaip pretendentės P. N. įgaliota atstovė, 2005 m. gegužės 3 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą už 0,400 ha P. N. priklausančios žemės dalį suteikti naują žemės sklypą Panevėžio rajone, Velžio seniūnijoje (Byla Nr. 253, b. l. 225). Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 3 d. parengė Išvadą Nr. 208 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuria nustatė, jog P. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,400 ha žemės, priskiriamos valstybės išperkamai žemei; nurodyta išvada buvo perduota į Panevėžio rajoną, Velžio seniūniją (Byla Nr. 253, b. l. 227).

Panevėžio miesto savivaldybės administracijai 2007 m. kovo 29 d. raštu Nr. 224-81-657 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę“ pateikus Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui duomenis apie sprendimą grąžinti natūra piliečiams buvusių savininkų valdytą žemę, esančią į vakarus nuo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini)esančio sklypo, E. U., atstovaudama P. N., 2007 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą grąžinti natūra Panevėžyje, (duomenys neskelbtini)gatvėje esantį žemės sklypą (Byla Nr. 253, b. l. 240-243). Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 106954-1952 P. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią J. V. valdytos žemės 0,0380 ha dalį, grąžinant natūra 0,0380 ha žemės sklypą, esantį Panevėžyje, Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (Byla Nr. 253, b. l. 259-244). Nurodyto sprendimo Nr. 106954-1952 7-ajame punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į P. N. tenkančią 0,4917 ha buvusio savininko žemės dalį bus atkurtos, pretendentei pasirinkus atlyginimo būdą (Byla Nr. 253, b. l. 259-244).

Atsižvelgus į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atsiliepime pateiktus paaiškinimus ir pridėtus rašytinius įrodymus, daroma išvada, kad patvirtinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir Teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės Panevėžio mieste (teritorija tarp Ateities, Parko, Dariaus ir Girėno, Klaipėdos gatvių) detaliuosius planus, Panevėžio miesto (pietinės dalies) susisiekimo komunikacijų specialųjį planą bei J. V. valdytos žemės teritorijoje patvirtinus natūra grąžinamus žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžio miesto savivaldybė nuo 2007 m. kovo mėn. konstatavo, kad likusi J. V. valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė A. R.

Seimui 2011 m. lapkričio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1650, įsigaliojusį 2012 m. vasario 1 d., Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis nustatė, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

NŽT Panevėžio skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104.)-567 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ pareiškėjai išaiškino aukščiau nurodytas Atkūrimo įstatymo nuostatas ir pasiūlė, kad tuo atveju, jeigu E. U. pageidauja pakeisti savo valią ir už valstybės išperkamą buvusio savininko J. V. valdytą žemę prašyti atlyginti pinigais, ji prašymą turi pateikti iki 2012 m. birželio 1 d. E. U. 2012 m. gegužės 11 d. pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad ji valios nekeis ir palaiko ankstesnį prašymą gauti lygiavertį sklypą (Byla Nr. 253, b. l. 268-267).

Įstatymų leidėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-1150, kuris įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d. Šio įstatymo redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

NŽT Panevėžio skyrius 2014 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 23SD-(14.23.104)-8643 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ E. U. išaiškino Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nuostatas, pranešė, kad P. N. vardu gali būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,4917 ha žemės dalį ir išaiškino teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą už valstybės išperkamą J. V. žemę, esančią Panevėžio mieste, atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (Byla Nr. 253, b. l. 271). Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad E. U. šia teise nepasinaudojo. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad galimybe už valstybės išperkamą J. V. žemę gauti lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje nepasinaudojo dėl asmeninių priežasčių.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad NŽT Panevėžio skyrius atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus: raštu pateikė pareiškėjai informaciją apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, išaiškino jos teises pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir šių teisių įgyvendinimo galimybes. Išanalizavus minėtų NŽT Panevėžio skyriaus raštų turinį, sprendžiama, kad juose E. U. buvo aiškiai nurodyta, jog likusi buvusio savininko J. V. žemė natūra nebus grąžinta, kadangi ji priskirta valstybės išperkamai žemei, į ją nuosavybės teisės gali būti atkurtos už ją atlyginant Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka.

NŽT Panevėžio skyrius 2016 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. 23SD-6234-(14.23.104.) „Dėl kvietimo atvykti į komisijos posėdį“ E. U. pranešė, kad NŽT Panevėžio skyriaus 2016 m. liepos 28 d. įsakymu Nr. 23VĮ-1197-(14.23.2.) P. N. įtraukta į Piliečių, kuriems bus pasiūlyta gauti neatlygintinai naujus žemės sklypus Panevėžio mieste sąrašą, todėl pareiškėja, kaip mirusios pretendentės įpėdinė, turi teisę rinktis vieną naują žemės sklypą individualiai statybai, ir pakvietė ją atvykti į 2016 m. rugsėjo 6 d. vyksiantį Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdį. Pareiškėja 2016 m. rugsėjo 6 d. NŽT Panevėžio skyriui pateikė prašymą nuosavybės teises į žemę, esančią Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, atkurti pagal nustatytą tvarka patvirtintą eilę perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) (Byla Nr. 253, b. l. 272, 273-283). Nacionalinės žemės tarnyba 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 23S-403-(14.23.3.) atkūrė P. N. nuosavybės teises į jai tenkančią J. V. valdytos žemės 0,0499 ha dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują lygiavertį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) esantį 0,0499 ha žemės sklypą, skirtą individualiai statybai (Byla Nr. 253, b. l. 323-321, 319, 316-293).

Pareiškėja skunde ir jos atstovas teismo posėdyje teigė, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 23S-403-(14.23.3.) 4-uoju punktu buvo pripažinta ne tik P. N. teisė atkurti nuosavybės teises į jai priklausančią 0,4418 ha buvusio savininko žemės dalį, bet ir nustatytas šios teisės įgyvendinimo būdas – 0,4418 ha žemės sugrąžinimas. Pareiškėjos atstovo teigimu, tai E. U. sukėlė teisėtą lūkestį, kad P. N. nuosavybės teisės į šią J. V. valdytos žemės dalį bus atkurtos, perduodant lygiavertį žemės plotą.

Išanalizavus Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 23S-403-(14.23.3.) 4-ąjį punktą kalbiniu požiūriu, aukščiau nurodyti argumentai vertinami kaip nepagrįsti. Teismo vertinimu, šiame punkte valstybės įgaliota institucija nurodė, į kokią konkrečią buvusio savininko valdytos žemės dalį liko atkurti nuosavybės teises pretendentei, ir konstatavo, kad nuosavybės teisės į šią žemės dalį bus atkurtos vėliau, tačiau šiame punkte dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasisakė. Taigi, tokia sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo 4-ojo punkto formuluotė reiškė, kad Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių į 0,4418 ha žemės dalį atkūrimo priims, laikydamasi Atkūrimo įstatymo ir kitų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaujantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo P. N. procedūras ir priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, valstybės įgaliotos institucijos buvo gavusios pretendentės, o jai mirus - jos turto paveldėtojos, rašytinius pareiškimus su aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko J. V. valdytą žemę, esančią Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, atkūrimo ir atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdų. Be to, apibendrinus nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad iki Nacionalinei žemės tarnybai priimant 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, pareiškėjos motinai P. N. nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant natūra žemės sklypus, perduodant neatlygintinai nuosavybėn Panevėžio mieste esančius naudojamą žemės sklypą ir naują žemės sklypą, naują lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai, be to, buvo parengta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir perduota į Panevėžio rajono Velžio seniūniją. Įvertinus tai, kas nurodyta, teismas pagrįstais pripažįsta NŽT Panevėžio skyriaus atsiliepime ir atsakovo atstovo teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad atkuriant nuosavybės teises P. N. į Panevėžio mieste esančią buvusio savininko J. V. žemę, buvo išnaudoti visi Atkūrimo įstatymo numatyti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kuriais P. N. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypus.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. sausio 31 d. pranešimą E. U. parengė, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2016 m. lapkričio 29 d. pavedimą Nr. 1PAV-625-(1.8.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymo pagal piliečių prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo „ekvivalentine natūra“, kai šių asmenų atžvilgiu priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais, tačiau pinigai neišmokėti, arba Nacionalinės žemės tarnybos ar teritorinio skyriaus raštu arba tarnybos direktoriaus sprendimu atsisakyta tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą“, o 2017 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 23SD-9353-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ su jame suformuluotu sprendimu toliau vykdyti Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą - vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimą Nr. 1PAV-442-(1.8 E) (b. l. 35-36, 44).

Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimo Nr. 1PAV-442-(1.8 E) 1-uoju punktu panaikino šios tarnybos 2016 m. lapkričio 29 d. pavedimą Nr. 1PAV-625-(1.8.), 2017 m. vasario 2 d. pavedimą Nr.1PAV-68-(1.8.E) dėl pastarojo pavedimo sustabdymo bei 2017 m. rugpjūčio 28 d. pavedimą Nr. 1PAV-343-(1.8.E) dėl jo vykdymo, o 2.2.2 punktu teritoriniams skyriams pavedė užtikrinti, kad tiems piliečiams, kuriems priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais nepakeisti administracine tvarka ir neparengtos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, būtų toliau tęsiama priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais procedūra, t. y. išmokami pinigai (b. l. 44).

Teismas daro išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba ir jos teritoriniai skyriai, vykdydami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą ir priimdami sprendimus, privalo laikytis Atkūrimo įstatyme, Žemės reformos įstatyme bei kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų. Tokia šių institucijų pareiga kyla iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, turi būti pagrįsti įstatymais. Išanalizavus NŽT Panevėžio skyriaus pateiktus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. rugsėjo 29 d. raštą „Dėl nuomonės pateikimo“ ir 2017 m. birželio 23 d. raštą „Dėl valstybės politikos nuosavybės teisių į žemę srityje įgyvendinimo“, daroma išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniams skyriams adresuoti pavedimai buvo parengti dėl skirtingo Atkūrimo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų aiškinimo (b. l. 37-39, 45-48).

Sprendžiant dėl pareiškėjos ginčijamo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo, atsižvelgiama į tai, kad 1993 m. sausio 12 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-44 „Dėl Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuriame įstatymų leidėjas naujai išdėstė Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir joje nurodė, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma tokiais būdais: grąžinant nusavintą turtą natūra, jam lygiaverte natūra arba kita natūra (1 punktas); suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, arba išduodant valstybinio kapitalo akcijas (2 punktas). Iki 1997 m. liepos 8 d. galiojusio Atstatymo 16 straipsnio, reglamentavusio išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimą, 1-ajame punkte išliko nepakitusi nuostata, kad valstybė išlikusį nekilnojamąjį turtą, išskyrus gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, išperka ir perduodama tokios pat rūšies ar vertės turtą nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Įstatymų leidėjas 1997 m. liepos 1 d. priimtame Atkūrimo įstatyme nebenaudojo sąvokos „ekvivalentinė natūra“. Atkūrimo įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostata, jog Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdą grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra pakeitus į nusavinto turto grąžinimą jam lygiaverte natūra, įstatymo leidėjas piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisės atstatymą, nenumatė prievolės tikslinti pateiktus prašymus ir iš naujo nurodyti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad sistemiškai aiškinant galiojusio Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, 5 straipsnio nuostatą, reglamentuojančią nuosavybės teisės į miestų žemę atstatymo sąlygas ir tvarką, 16 straipsnio nuostatą, kad už valstybės išperkamą turtą buvo numatyta atlyginti tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai, t. y. ekvivalentine natūra, nuosavybės teisių atkūrimo būdas – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas grąžinant nusavintą turtą jam ekvivalentine natūra, turi būti suprantamas tapačiai nusavinto turto grąžinimui jam lygiaverte natūra (2017 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje Nr. A-2123-492/2016). Tokio teisės normų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir vėlesnėje praktikoje ( 2017 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017).

Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau - Žemės reformos įstatymas) 5 straipsnio 1 punktą, nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Atkūrimo įstatymą patenka į valstybėje vykdomą žemės reformą. Skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 ir 3 dalis, sprendimai dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis gali būti apskųsti teismui ir tik teismas nagrinėja tokio pobūdžio ginčus. To paties straipsnio 9 dalyje yra numatyta galimybė priimtus sprendimus panaikinti arba pakeisti administracine tvarka. Tačiau pagal šioje dalyje įtvirtintas nuostatas, tokia administracinė procedūra galima esant dviem sąlygoms: pirma, turi būti nustatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, ir, antra, dėl to neturi kilti ginčų.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. lapkričio 24 d. pavedimą Nr. 1PAV-442-(1.8E), kuriuo vadovaudamasis NŽT Panevėžio skyrius priėmė pareiškėjos skundžiamą 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą, parengė, konstatavusi, jog nėra Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų sąlygų, sudarančių pagrindą administracine tvarka panaikinti arba pakeisti jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tiems piliečiams, kurių prašymuose buvo nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentine“ natūra. Teismas sprendžia, kad byloje nustatytas visetas aplinkybių apie nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko J. V. valdytą žemę, esančią Panevėžio miesto teritorijoje, leidžia teigti, kad NŽT Panevėžio skyrius 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą priėmė, administracine tvarka nenustatęs, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) atkurti nuosavybės teises P. N. būtų priimtas, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Tai reiškia, kad kilus ginčui, šio individualaus administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas tik teisminiu keliu.

Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmuo, nesutinkantis su šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimais dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, juos gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 23S-430-(14.23.3.) buvo priimtas, 2016 m. rugsėjo 6 d. gavus E. U. prašymą už J. V. Panevėžio mieste valdytos žemės 0,4418 ha dalį nuosavybės teises P. N. atkurti atlyginant pinigais ( b. l. 10). Bylos duomenimis, su NŽT Panevėžio skyriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. parengtu sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. N. į jai tenkančią 0,4418 ha žemės, už ją atlyginant pinigais, projektu E. U. susipažino 2016 m. rugsėjo 19 d. ir raštu nurodė sutinkanti, kad sprendimas būtų priimtas jai nedalyvaujant (Byla Nr. 253, b. l. 319).

Teismo posėdyje E. U. paaiškino, kad aukščiau nurodytą prašymą parašė po to, kai 2016 m. rugsėjo 6 d. vykusiame Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai ir kitai paskirčiai skirstymo komisijos posėdyje buvo paaiškinta, kad kitų būdų atkurti P. N. nuosavybės teises į likusią 0,4418 ha žemės nebėra. Pareiškėja pripažino, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ji asmeniškai atsiėmė NŽT Panevėžio skyriuje ir jo neskundė. Bylos duomenimis, E. U. 2016 m. lapkričio 24 d. pateikė NŽT Panevėžio skyriui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kopiją, patvirtinančią jos, kaip P. N. įpėdinės, teises paveldėti pretendentei priklausančias piniginės lėšas (Byla Nr. 253, b. l. 329). Pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 23S-430-(14.23.3.) teismine tvarka neapskundė ir po to, kai gavo NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. 23SD-9353-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ su atsakovo išaiškinimu apie pasinaudojimo šia teise tvarką.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą, sprendžiama, kad E. U. skundo reikalavimas panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 23SD-9353-(14.23.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ nepagrįstas ir atmetamas. Atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl NŽT Panevėžio skyriaus įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos E. U. skundą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.