Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Aušra Baubienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-1558-962/2018 pagal pareiškėjų V. K. ir A. K. pareiškimą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės administracija, A. M., D. S., A. G., A. U., J. M., V. G., V. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai V. K. ir A. K. tikslindami reikalavimus, teismo prašė nustatyti juridinį valdymo faktą, kad pareiškėjai valdo 1455 kv. m. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal faktines ribas, kurias nustato išlikusi sena tvora ir 2017 m. birželio 27 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Geomasta“ parengtas žemės sklypo planas.

2. Nurodė, kad pareiškėjai faktiškai naudojosi ir iki šiol naudojasi bei valdo 0,1455 ha asmeninio ūkio žemės sklypu, kuris buvo suteiktas Kauno rajono Ramučių kolūkio valdybos 1992 m. sausio 6 d. sprendimu. Juridinį faktą nustatyti būtina, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo teises ir tinkamai atlikti teisinę sklypo registraciją, įregistruoti nuosavybės teises į faktiškai valdomą žemės sklypą, 151 kv. m. didesnį, nei dabar įregistruotas, nes kitokia tvarka negali gauti šios dalies nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų dėl esamų dokumentų prieštaravimų. Žemės sklypo įsigijimo dokumentuose nurodoma, kad A. K. buvo parduodamas 1861 kv. m. dydžio žemės sklypas. 2000 m. lapkričio 15 d. žemės sklypo pirkimo sutartimi Kauno apskrities viršininkas A. K. pardavė 1710 kv. m., todėl atsirado dokumentų prieštaravimas, neaišku, kodėl parduotas mažesnis žemės plotas, skirtumas sudaro 151 kv. m., tuo tarpu A. K. tikėjosi išsipirkęs sklypą pagal faktines ribas.

3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad A. K. 2000 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi iš valstybės įsigijo 0,1710 ha žemės sklypo dalį iš 1,6381 ha žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas suformuotas Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 19 d. įsakymu. Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyrius 2016 m. sausio 13 d. atlikto patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas naudojamas pažeidžiant žemės sklypo ribas, paženklintas 2004 metais atlikus kadastrinius matavimus, už sklypo ribos, apie 3 metrus pažeidžiant rytinę žemės sklypo ribą, yra pradėta statyti tvora, pastatytas betoninis tvoros pamatas ir metaliniai stulpeliai. Tarnyba 2016 m. kovo 4 d. raštu atsisakė organizuoti įsiterpusio valstybinės žemės ploto, besiribojančio su pareiškėjai priklausančiu žemės sklypu rytinėje pusėje, kadangi šis žemės plotas yra bendro naudojimo kelias į kaimyninius žemės sklypus ir neatitinka teisės aktuose apibrėžtos įsiterpusios laisvos valstybinės žemės sklypo sąvokos.

4. Suinteresuoti asmenys A. M. , A. G., A. U. bei J. M. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog jie neturi privažiavimo prie nuosavybės teise priklausančių sklypų, dėl ko negali keisti ir žemės sklypo paskirties.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 11 d. sprendimu patikslintą pareiškimą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad nors įkainojimo akte ir nurodytas didesnis parduodamos žemės sklypo plotas, visgi iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad pareiškėjai įsigijo ne 1861 kvadratinius metrus žemės, bet 1710 kv.m., kas ir buvo registruota viešajame registre, o šiuo metu pareiškėjų nuosavybės teise yra registruotas 0, 1304 ha žemės sklypo plotas. Iš VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad šalia pareiškėjų žemės sklypo yra vietinės reikšmės kelias, kuriuo privažiuojama prie D. S., A. U., J. M., A. M. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų.

7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjai teisėtu būdu būtų įgiję didesnį, nei yra įgiję pagal valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį žemės plotą. Šio ginčo atveju, pareiškėjams nuosavybės teisę į žemės sklypą sukūrė Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis su joje apibrėžtu žemės plotu – 1710 kv.m. Sandoris yra teisėtas ir galiojantis. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai įsigijo didesnį žemės plotą, nei nurodyta žemės pirkimo sutartyje ir registruota VĮ „Registrų centras“.

8. Teismas nenustatė, jog pareiškėjų žemės sklypas ribojasi su D. S. žemės sklypu, kadangi iš byloje esančio 2000 m. gegužės 12 d. Žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke Abriso (2 t., b.l. 22), žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantis D. N. S., ribojasi su 4 metrų pločio keliu (1-5 taškai). Byloje pateikta nuotrauka iš regia.lt (1 t., b. l. 32-33) taip pat patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) sklypas ribojasi su keliu.

9. Teismas konstatavo, kad duomenų, kad pareiškėjai valstybinę žemę, esančią prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) yra užėmę ir valdo teisėtai – nėra. Pareiškėjų neteisėtai valdoma valstybinė žemė, esanti prie jų sklypo, apie tris metrus pažeidžiant rytinę žemės sklypo ribą, yra 4 metrų pločio bendro naudojimo kelias.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2YT-1558-962/2018 ir priimti naują sprendimą - V. K. ir A. K. patikslintą pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismo formalus pirkimo - pardavimo sutarties teksto vertinimas šiuo atveju neatitinka CK reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, turėjo konstatuoti, kad 2000 m. lapkričio 15 d. sutartimi šalys iš tiesų susitarė dėl 1861 m² dydžio žemės sklypo perleidimo, o sutartyje tik įsivėlė klaida.

10.2. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie neginčijamą sutartį šiai bylai yra visiškai nereikšmingi, kadangi ginčyti 2000 m. lapkričio 15 d. sutartį būtų netikslinga, nes ginčas nėra kilęs dėl to, ar pareiškėjai privatizacijos metu apskritai turėjo įgyti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

10.3. Visi šie į bylą pateikti įrodymai aiškiai paneigia teismo teiginius, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjų pretenzijas dėl plotų neatitikimo.

10.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino 2000 m. lapkričio 15 d. sutarties tekstą. Sutartis turėjo būti aiškinama tiek į šalių ketinimus (į tai, už kokio ploto žemės sklypą A. K. sumokėjo), tiek į faktines žemės sklypo ribas, egzistavusias dar prieš prasidedant privatizavimo procesui. Teismo pozicija iš esmės prieštarauja su privatizavimo procesu susijusiems teisės aktams.

10.5. Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas todėl, kad juo yra grubiai paneigiamos pareiškėjų nuosavybės teisės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principas.

10.6. Sprendimu taip pat yra paneigiamos ir pareiškėjų nuosavybės teisės, kadangi pareiškėjai turėjo teisėtą lūkestį, kad valdo žemės sklypą tokio ploto, už kurį jie sumokėjo, ir kurio ribas žymėjo sena tvora (ji žemės sklype buvo prieš pareiškėjams šį sklypą įsigyjant). Atsižvelgdami į šį teisėtą lūkestį, pareiškėjai pasistatė ir namą, atnaujino tvorą. Paneigus pareiškėjų teisę į 1455 m² ploto žemės sklypą, gali susiklostyti tokia situacija, kad namas neatitiks teisės aktų reikalavimų (bus per arti nuo žemės sklypo ribų), tvora turės būti nugriauta (tvoros nugriovimo klausimas jau yra nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. e2-1117-258/2018).

10.7. Pareiškėjai negali būti laikomi atsakingi už valstybės institucijų klaidas, todėl sprendimas, kuriuo atsakomybė už tokias klaidas taikoma pareiškėjams, yra neteisėtas.

10.8. Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes sprendime nurodė, kad pareiškėjai neteisėtai valdo valstybinę žemę, nors jokių reikalavimų dėl tariamai neteisėtai užvaldyto valstybinės žemės sklypo šioje byloje nebuvo pareikšta. Kita vertus, tai, ar pareiškėjai yra užėmę valstybinės žemės sklypą, ar ne, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teismo prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1 Pareiškėjai nėra įgiję nuosavybėn 151 kv.m valstybinės žemės ploto valdymo nei 2000 m. lapkričio 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. P52/2000-1762, nei kitu pagrindu, nustatytu CK 4.47 straipsnyje, kadangi teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis), nesant byloje duomenų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis ar 2000 m. lapkričio 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. P52/2000-1762, pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apie teisėtų lūkesčių apsaugą ir pareiškėjų nuosavybės neliečiamumą yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą Kauno apylinkės teismo sprendimą.

11.2 Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nesant byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka būtų įgiję nuosavybės teisę į 151 kv. m. valstybinės žemės plotą, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šuo metu jie yra dingę, Kauno apylinkės teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų pareiškimą.

11.3 Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad teismas pažeidė 2000 m. lapkričio 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. P52/2000-1762 aiškinimo taisykles, nes byloje nėra duomenų, kad 2000 m. lapkričio 15 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P52/2000-1762 būtų pripažinta negaliojančia, apeliacinio skundo argumentai dėl jos įrodomosios reikšmės ir aiškinimo šioje byloje yra nepagrįsti.

11.4 Kauno apylinkės teismas, skundžiamame sprendime, konstatavęs, kad pareiškėjų užimtas žemės plotas yra bendro naudojimo kelias ir pareiškėjų valdomas neteisėtai, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, o įvertino byloje pateiktus įrodymus.

11.5 Pažymi, jog Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarimu, bylos Nr. A2.1.-61-660/2017, pareiškėja V. K. pripažinta padariusi administracinį teisė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 45 straipsnio 1 dalyje (Savavališkas privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimas) ir nubausta 289 Eur bauda.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

13. Pažymėtina, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Įvertinus apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

14. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai V. K. ir A. K. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie valdo 1455 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal faktines ribas, kurias nustato išlikusi sena tvora ir 2017 m. birželio 27 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Geomasta“ parengtas žemės sklypo planas. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas.

15. Pažymėtina, kad CPK 442 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kurios teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šis sąrašas nėra išsamus, nes nurodyto straipsnio 14 punkte nustatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Pagal CPK 442 straipsnį teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (1 punktas), taip pat bylas dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles (9 punktas).

16. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą.

17. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas).

18. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios.

19. Pažymėtina, kad iš patikslinto pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjai byloje kėlė žemės sklypo dalies (151 kv. m.) valdymo nuosavybės teise fakto klausimą.

20. Šioje byloje pareiškėjai nuosavybės teisės įregistravimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie įgijo nuosavybės teisę į didesnį 151 kv. m. plotu nei jų turimas (1304 kv. m.) nuosavybės teise, vienu iš nuosavybės teisės įgijimo būdų – 2000 m. lapkričio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, tačiau per klaidą pirkimo-pardavimo sutartyje parduoto pareiškėjui A. K. žemės sklypo plotas nurodytas mažesnis, t.y. vietoj 1861 kv. m., parduota – 1710 kv. m., taip pat nurodė, kad 151 kv. m. ploto skirtumas susidarė dėl to, kad V. K. 1304 kv. m. sklypas neteisingai apmatuotas, ne pagal faktinę sklypo ribą, kurią žymėjo sena tvora ir kaip reikalavo privatizavimo procesus reglamentuojantys teisės aktai. Teisiniu pareiškimo pagrindu pareiškėjai nurodė CK 4.22, 4.23, 4. 27, 4.37, 4.47 straipsnius, CPK 443-448 straipsnius. Pažymėtina, kad pareikštų reikalavimų tinkamas teisinis kvalifikavimas yra teismo prerogatyva. Atsižvelgdamas į pareiškėjų nurodytą faktinį pareiškimo pagrindą bei pareiškėjų reikalavimą, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjų pareikštas reikalavimas kvalifikuotinas ne kaip reikalavimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo, o kaip reikalavimas, reiškiamas ypatingąja teisena dėl juridinio fakto nustatymo. Tai konstatavus, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK XXVI skyriaus normas.

21. Valdymas kaip daiktinė teisė yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4. 22 straipsnio 1 dalis), tačiau pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį žemės valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas jeigu pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įstatymų nustatyta tvarka, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šuo metu jie yra dingę, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka ir nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Nors apeliantai savo procesiniuose dokumentuose žemės sklypo dalies - 151 kv. m. ploto valdymo teisėtumo pagrindu nurodo Kauno rajono Ramučių kolūkio valdybos 1992-01-06 sprendimą Nr. 1, kurio pagrindu pareiškėjas A. K. 1992 m. vasario 24 d. sutartimi Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgijo nuosavybėn butą ir 2 ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), bei Žemės sklypo įkainojimo aktu, kuriame nurodyta, kad A. K. parduodamas 1861 kv. m. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendra žemės sklypo pirkimo kaina – 3499,72 litai pinigais arba 87,49 litai investiciniais čekiais II-os indeksacijos, fotonuotraukomis ir kt. (1 t., b. l. 15, 19, 21-22, 2 t. b. l.124-144), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nepakankamais ir neįrodo pareiškėjų naudojamo didesnio 151 kv. m. ploto valdymo teisėtumo nei jų turimas nuosavybės teise 1304 kv. m. ploto žemės sklypas (CPK 178, 185 str.).

22. Iš VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad šalia pareiškėjų žemės sklypo yra vietinės reikšmės 4 metrų pločio viešasis kelias, einantis į dešinę iš Ramiosios gatvės šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris suprojektuotas Karmėlavos kadastro vietovės žemės reformos projekte ir yra skirtas privažiuoti iki kitų žemės sklypų, kuriuos įgiję byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys (2 t. b. l. 126-128). Be to iš byloje esančių NŽT Kauno rajono skyriaus 2016-03-04 rašto „Dėl atsisakymo organizuoti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą“, 2016-01-13 žemės naudojimo patikrinimo akto nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), naudojamas pažeidžiant žemės sklypo ribas, nurodytas žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, apie tris metrus pažeidžiant rytinę žemės sklypo ribą, yra pradėta statyti tvora, pastatytas betoninis tvoros pamatas ir metaliniai tvoros stulpeliai (1 t., b. l. 38, 98-100, 101-102).

23. Apeliaciniame skunde apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, turėjo konstatuoti, kad 2000 m. lapkričio 15 d. sutartimi šalys iš tiesų susitarė dėl 1861 m² dydžio žemės sklypo perleidimo, o sutartyje tik įsivėlė klaida. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto patenkinimui. Kad pareiškėjai minėta sutartimi įsigijo ne 1861 kvadratinius metrus žemės sklypą namų valdai adresu (duomenys neskelbtini), bet 1710 kv.m., patvirtina ne tik minėta sutartis, bet ir tolimesni pačių pareiškėjų veiksmai, ją įgyvendinus, kurie sukėlė atitinkamas teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių duomenų paneigiančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, kad pareiškėja V. K. 2005-04-20 Turto pasidalijimo sutarties Nr. 2-5533 pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo 0, 1304 ha žemės sklypą, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, kuris suformuotas Kauno apskrities viršininko 2004 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 02-05-1953 pagrindu bei 2004 m. gegužės 5 d. bendraturčiu susitarimu atiteko A. K., padalijus daiktą, žemės sklypas suformuotas atlikus kadastrinius matavimus (1 tomas b.l. 28-31, 2 t. b.l. 26). Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl 2000 m. lapkričio 15 d. sutarties netinkamo aiškinimo ir pareiškėjų siekį įgyti didesnio ploto sklypą atmestini.

24. Apeliacinės instancijos teismas pritaria Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą argumentams, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 dalis, 4.47 str.).

25. Kaip žinia, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1.-61-660/2017 V. K. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 45 straipsnio 1 dalyje (Savavališkas privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimas arba savavališkas privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimas) ir nubausta 289 Eur bauda. Kauno apygardos teismas 2017-04-03 nutartimi, bylos Nr. (duomenys neskelbtini)175/2016, Kauno apylinkės teismo 2017-02-06 nutarimą paliko nepakeistą. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavęs, kad pareiškėjų užimtas žemės plotas yra bendro naudojimo kelias ir pareiškėjų valdomas neteisėtai, neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.

26. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 punktą, žemės sklypas – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo ribos sąvoka įtvirtinta Žemės įstatymo 2 straipsnio 19 punkte, pagal kurį žemės sklypo riba – tai riba tarp žemės sklypų, paženklinta riboženkliais vietovėje arba sutapdinta su nuolatiniais kraštovaizdžio elementais ir grafiškai pažymėta žemės sklypo plane. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018). Nagrinėjamu atveju administraciniai sprendimai, kuriais buvo suformuotas pareiškėjams 1304 kv. m. ploto sklypas, yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nurodyti šios nutarties 21-23, 25 punktuose apie pareiškėjams priklausančio ginčo sklypo naudojimą pažeidžiant žemės sklypo ribas, nurodytas žemės sklypo kadastrinių matavimų plane, nesant objektyvių duomenų apie įstatymų nustatyta tvarka pareiškėjams paskirtą naudojimui didesnio ploto nei buvo įgytas 2000 m. sutarties bei vėlesne - 2004 m. pasidalijimo sutarties pagrindu, leidžia konstatuoti labiau tikėtiną apie ginčo sklypo dalies -151 kv. m. ploto valdymo neteisėtumą, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apie teisėtų lūkesčių apsaugą ir pareiškėjų nuosavybės neliečiamumą nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

28. Įvertinęs bylos medžiagą, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise Civilinio proceso kodekso XXVI skyriaus nustatyta tvarka. Byloje nepakanka duomenų išvadai, jog pareiškėjai nurodytą ginčo žemės sklypo didesnį plotą – 151 kv. m. valdo teisėtai.

29. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

30. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju nėra visų juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui būtinų sąlygų. Skundžiamojo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantų apeliacinį skundą, iš jų po lygiai į valstybės biudžetą priteisiama 6, 56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apeliantų V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 3, 28 Eur (tris eurus ir 28 ct) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovės pasirinktame banke, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.