Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kasacine tvarka išnagrinėtą ir iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perduotą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko ir nuteistojo G. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 216 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7 532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams pridedant 200 MGL baudą, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 200 MGL (7 532 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1–3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš G. K. konfiskuoti 200 000 Eur (du šimtai tūkstančių eurų) valstybės naudai.

A. J. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį 180 MGL (6 778,80 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės – laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams pridedant 180 MGL baudą, ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 180 MGL (6 778,80 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 – 3 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

G. K. paskirtos kardomosios priemonės – 30 000 Eur dydžio užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, A. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

15. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, pripažįstant įvairius turtinius ir finansinius sandorius nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimu, būtina nustatyti siekį nuslėpti tikrąją turto kilmę arba jį įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų. Todėl vien tik formalus nustatymas, jog buvo atliktas vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, kad toks turtas buvo parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veikos pagal šį BK straipsnį. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2012, Nr. 2K-251/2014, Nr. 2K-384-648/2016, Nr. 2K-196-788/2017, Nr. 2K-70-788/2024). Teismams suteikta plati diskrecija spręsti, kokiais bylos duomenimis turi būti grindžiamas vertinamo turto ryšys su byloje kaltinamų ar kitų asmenų nusikalstama veikla, ar tų duomenų pakanka nusikalstamai turto kilmei konstatuoti. Teismai, įgyvendindami šią diskreciją, atsižvelgia tiek į byloje nustatytų nusikalstamų veikų pobūdį, tiek į visas kitas aplinkybes, leidžiančias spręsti apie tokio turto kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-70-788/2024).

24. Šiuos nuteistųjų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip prieštaringus, todėl nepatikimus. Tačiau, įvertinusi jų turinį pakartotinai, sugretinusi juos tarpusavyje bei palyginusi su rašytine baudžiamosios bylos medžiaga, atsižvelgdama ir į nuteistojo G. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jokių objektyvių ir tvirtų tokius nuteistųjų G. K. ir A. J. parodymus bei jais suformuotą versiją dėl visiškai skirtingų dviejų sandorių paneigiančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

25. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, jokių esminių prieštaravimų dėl UAB „D.“ ir UAB „S.“ tarpusavio bendradarbiavimo dar iki UAB „S.“ paskolos suteikimo G. K. nuteistųjų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia. Kaip nustatyta A. J. parodymais, nuo 2017 m. žiemos – pavasario UAB „S.“ atsirado klientai, kurie ėmė lizingus automobiliams; tuo metu jis susipažino su G. K., su kuriuo sutarė abiem naudingą tarpusavio bendradarbiavimo formą – UAB „S.“ reikėjo klientų, o taksi platformai UAB „D.“ reikėjo vairuotojų su automobiliais, todėl buvo nutarta, kad G. K. savo turimus vairuotojus siųs UAB „S.“, kurie lizinguos UAB „D.“ vairuotojus; jų bendradarbiavimas vyko sėkmingai, palūkanos už tokius sandorius buvo aukštos, nes tokie sandoriai buvo gana rizikingi. Šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nuteistasis G. K., paaiškinęs, kad UAB „D.“ bendradarbiavo su A. J. įmone – padėjo jiems su reklama, o A. J. įmonė suteikdavo paskolas UAB „D.“ vairuotojams darbui būtinų automobilių įsigijimui. Nors apie šias aplinkybes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. K. neužsiminė, kas pažymima ir skundžiamame nuosprendyje, konstatuojant UAB „D.“ ir UAB „S.“ tarpusavio bendradarbiavimo nebuvimą, tačiau, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu G. K. duotų parodymų turinį (11 t., b. l. 73–74, 60, 62), matyti, kad šioje proceso stadijoje jis išsamiau paaiškino tik tas aplinkybes, kurios buvo susijusios su nusikalstamu būdu jo neva gautomis piniginėmis lėšomis, į jokias kitas, jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, detales, kaip, be kita ko, ir į UAB „D.“ ir UAB „S.“ tarpusavio bendradarbiavimą, apskritai nesileisdamas, todėl vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. K. nepaminėjo UAB „D.“ ir UAB „S.“ tarpusavio bendradarbiavimo, nesudaro pagrindo jo pirmosios instancijos teisme duotus parodymus atmesti kaip nepatikimus.

26. Darydama šią išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „D.“ ir UAB „S.“ ilgalaikį, dar iki UAB „S.“ ir G. K. paskolos sudarymo egzistavusį, tarpusavio bendradarbiavimą patvirtino ne tik nuteistieji, bet ir liudytojos G. B. ir K. P., kurių parodymų patikimumu, sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas neabejojo, tačiau šioje dalyje jų nevertino, bei rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Liudytoja G. B. patvirtino, kad G. K. UAB „S.“ duodavo daug taksi klientų, iš kurių UAB „S.“ gaudavo nemažas palūkanas, 2017 metais su tokiais klientais buvo sudaryta paskolų už 600 000 Eur (14 t., b. l. 55–61). Liudytoja K. P. parodė, kad G. K. jai yra žinomas dėl to, kad jis buvo įmonės, kuri teikė taksi paslaugas, vadovas, o UAB „S.“ finansavo jiems dirbusių asmenų automobilių įsigijimus (14 t., b. l. 65–71). Be to, kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo, jame užfiksuoti nuteistojo G. K. ir UAB „S.“ darbuotojos K. P. telefoniniai pokalbiai dar nuo 2017 m. balandžio 25 d., iš kurių turinio galima spręsti, kad juose, be kita ko, kalbama ir apie UAB „S.“ teikiamas automobilių kreditavimo paslaugas UAB „D.“ vairuotojams (2017 m. balandžio 25 d. pokalbis Nr. 72, 2 t., b. l. 172–182)).

27. Įvertinusi nustatytą UAB „S.“ ir UAB „D.“ tarpusavio bendradarbiavimą dar iki UAB „S.“ paskolos G. K. suteikimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės kaltintojas, nesutikdamas su G. K. ir A. J. pateikta versija, nepaneigė nuteistojo A. J. teiginių dėl tikėtinos UAB „S.“ finansinės naudos sutikus suteikti 400 000 Eur beprocentinę paskolą G. K. jam reikalingo nekilnojamojo turto įsigijimui. Nuteistojo A. J. parodymais nustatyta, jog abejonių tokio sandorio nauda jam nekilo – jis tikėjosi išlaikyti UAB „S.“ ir UAB „D.“ tarpusavio bendradarbiavimą, kuris jau iki to laiko buvo pelningas – remiantis liudytojos G. B. parodymais, su UAB „D.“ klientais UAB „S.“ vien 2017 metais sudarė paskolų už 600 000 Eur (14 t., b. l. 55–61). Be to, G. K. už beprocentinės paskolos suteikimą pažadėjo A. J. papildomai nemokamai reklamuoti jo įmonę, o turint omenyje UAB „D.“ veiklos sritį – pavežėjo paslaugas, nėra jokio pagrindo abejoti, kad tokia reklama A. J. faktiškai valdytai UAB „S.“ buvo naudinga ir tolesnis UAB „S.“ bendradarbiavimas su savo veiklą plečiančia UAB „D.“ buvo ekonomiškai pagrįstas. Nepaisant G. K. itin palankių, tačiau UAB „S.“ veikloje iš esmės nebūdingų paskolos suteikimo sąlygų – nenustačius jokių palūkanų nuo paskolintos 400 000 Eur sumos, A. J., kaip faktinis UAB „S.“ vadovas, tikėjosi ir toliau gauti kredituojamų klientų iš UAB „D.“ ir iš to uždirbti ilgalaikes pajamas, todėl spręsti, kad jo, kaip faktinio UAB „S.“ vadovo, sprendimas suteikti beprocentinę paskolą G. K. buvo nelogiškas ar ekonomiškai ydingas, šiuo konkrečiu atveju nebuvo pagrindo.

28. Konstatuodama šią išvadą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nuteistajam G. K. UAB „S.“ suteikta 400 000 Eur paskola buvo panaudota nekilnojamojo turto, kuris buvo skirtas UAB „D.“ verslo plėtrai, įsigijimui. Šis faktas nustatytas ne tik nuteistojo G. K. parodymais, bet ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Apie UAB „D.“ verslo plėtrą ir tam būtinų naujų patalpų įsigijimą nuteistasis G. K. su kitais asmenimis ėmė kalbėti jau 2017 metų pradžioje. Kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų duomenų, 2017 m. vasario 1 d. telefoninio pokalbio metu G. K. užsiminė apie naujų patalpų įsigijimo būtinybę ir teigė, kad joms tikus, jose bus galima įsirengti darbo vietą (pokalbiai Nr. 299, 302), o 2017 m. liepos 26–27 d. pokalbių metu G. K. nurodė ir tikslų šių patalpų adresą – (duomenys neskelbtini), užsimindamas ir apie vėlesnį šių patalpų panaudojimą UAB „D.“ reikmėms (pokalbiai Nr. 181, 206, 280) (2 t., b. l. 164–182). Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog 2017 m. spalio 2 d. tarp G. K. ir jo faktiškai valdomos UAB „D.“ buvo sudaryta 426,26 m² patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis (14 t., b. l. 145–148). Taigi, nepaisant to, kad nekilnojamąjį turtą iš UAB „S.“ piniginių lėšų G. K. įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn, šio turto panaudojimas UAB „D.“ reikmėms nepaneigtas. Tokiais aktyviais G. K. veiksmais plečiant UAB „D.“ veiklą, A. J., kaip faktinis UAB „S.“ vadovas, turėjo pagrindą tikėtis, kad dėl to plėsis UAB „D.“ klientų, kuriems bus būtinos automobilių kreditavimo paslaugos, ratas, todėl tęsiant UAB „D.“ ir UAB „S.“ tarpusavio bendradarbiavimą, atitinkamai didės ir UAB „S.“ pajamos.

31. Jau minėta, kad 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistasis G. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 1 dalį. Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą mokesčiai – 435 159,87 Eur nuo pajamų, kurias gavo UAB „D.“. Nusikalstami nuteistojo G. K. veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas UAB „D.“ faktiniu vadovu, organizavo apgaulingą minėtos bendrovės apskaitos tvarkymą ir žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas įrašymą, pateikimą valstybės įgaliotai institucijai bei tokiu būdu išvengė didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius. Vis dėlto, jokie kaltinimai nuteistajam G. K. dėl UAB „D.“ turto pasisavinimo paminėtu baudžiamuoju įsakymu pareikšti nebuvo.

32. Nuteistasis G. K. neneigė, kad šiuos pinigus turėjo savo dispozicijoje, tačiau tvirtino, jog iš UAB „D.“ veiklos gautas ir neapskaitytas lėšas jis ketino atskleisti sulaukus valstybės tuo metu rengtos ir 2018 metais patvirtintos „mokesčių amnestijos“. Todėl iš UAB „D.“ veiklos gautos pajamos, kurios liko apmokėjus dalį bendrovės išlaidų grynaisiais pinigais, buvo saugomos pas jį ir nenaudojamos, iki bus įtvirtinta „mokesčių amnestija“ ir pinigines lėšas bus galima atskleisti ir įteisinti, susimokėjus visus mokesčius valstybei. Nuteistasis paaiškino, kad būtent dėl šios priežasties, t. y. negalėdamas parodyti turimų ir neapskaitytų grynųjų pinigų, jis negalėjo įsigyti nekilnojamojo turto už grynuosius pinigus, todėl jam buvo būtina paskola iš UAB „S.“ (16 t., b. l. 118–127). Teisėjų kolegija sutinka, jog tokie jo parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, vis dėlto, jokie objektyvūs ir abejonių nekeliantys šiuos nuteistojo G. K. parodymus paneigiantys duomenys nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti.

33. Priešingai, tokius G. K. parodymus patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas Č. M. (vadovavo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo sudariusi sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tvarkiusia UAB „D.“ buhalterinę apskaitą). Jis parodė, kad G. K. kreipėsi į jį kaip specialistą ir prašė nustatyti 2015–2017 metais UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus pinigus. Atlikus skaičiavimus buvo nustatyta, jog 2015–2017 metais į UAB „D.“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta 1 711 928,41 Eur suma (tokia pati pinigų suma, kaip neapskaityta UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje, buvo nustatyta ir 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu). 2018 metais ši suma buvo įtraukta į UAB „D.“ buhalterinę apskaitą ir nuo jos buvo sumokėti mokesčiai valstybei. Be to, vienintelio UAB „D.“ akcininko sprendimu 2018 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas dėl dividendų priskaičiavimo ir išmokėjimo G. K., iš esmės užskaitant pas jį, kaip pas atskaitingą asmenį, buvusią UAB „D.“ pinigų sumą, kaip jam išmokėtus dividendus (14 t., b. l. 82–86).

34. Paminėtus nuteistojo G. K. bei liudytojo Č. M. parodymus atitinka ir rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. 2017 m. lapkričio 28 d. nuteistojo G. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu buvo rasta 390 000 Eur grynųjų pinigų suma, kuri, G. K. teigimu, buvo dalis UAB „D.“ neapskaitytų pajamų (1 t., b. l. 135–143, 144, 147, 148). 2018 m. rugsėjo 12 d. nuteistasis G. K. Vilniaus apygardos prokuratūrai pateikė prašymą šiuos pinigus pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą, kaip žalos atlyginimą valstybei, pažymėdamas, kad trūkstami 45 159,87 Eur bus pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą iš UAB „D.“ banko sąskaitos (1 t., b. l. 159).Vilniaus apygardos prokuratūros 3-iojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės G. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarimu šis nuteistojo prašymas buvo patenkintas ir 390 000 Eur buvo pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos banko sąskaitą (1 t., b. l. 165–167). 2018 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (21.193E) RKD-3481 Valstybinė mokesčių inspekcija informavo, kad UAB „D.“ atlygino valstybės biudžetui UAB „D.“, G. K. ir dar vieno baudžiamuoju įsakymu nuteisto asmens (V. S.) nusikalstamais veiksmais padarytą žalą visiškai ir pateikė mokesčių administratoriui patikslintas PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija atsisakė byloje pareikšto 435 159,87 Eur civilinio ieškinio (1 t., b. l. 171). Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog 2018 m. gruodžio 30 d. vienintelio UAB „D.“ akcininko sprendimu, G. K. buvo nuspręsta priskaičiuoti 1 047 060 Eur dividendų ir juos išmokėti, darant įskaitymą su atskaitingo asmens G. K. skolos suma (11 t., b. l. 93), o 2020 m. gegužės 14 d. raštu Nr. RMA-4695 Valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino, kad pagal G. K. 2019 m. balandžio 18 d. pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas (GMP308) už 2017 ir 2018 metus jam priskaičiuotą pajamų mokestį jis sumokėjo 2019 m. balandžio 29 d. (9 t., b. l. 68).

35. Nors šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepatikimus, konstatuodamas, kad tiek UAB „D.“ vienintelio akcininko sprendimas dėl dividendų išmokėjimo G. K., tiek ir nuteistojo G. K. prašymas atlyginti savo ir kitų asmenų veiksmais padarytą žalą valstybei buvo priimti jau po nuteistojo G. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos, kurios metu buvo rasta 390 000 Eur suma grynaisiais pinigais, tačiau tokie pirmosios instancijos teismo motyvai nepaneigia G. K. parodymų dėl šių pinigų kilmės ir disponavimo jomis aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka, jog G. K. paaiškinimai apie disponavimą UAB „D.“ neapskaitytomis pajamomis, laukiant „mokesčių amnestijos“ ir tikintis jas deklaruoti po tokio įstatymo priėmimo, neatitinka įstatymų reikalavimų, tačiau tokie nuteistojo veiksmai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas (iš dalies dėl minėtų pinigų nuslėpimo nuo mokesčių administratoriaus ir apgaulingos buhalterinės apskaitos jis jau yra nuteistas).

36. Atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius buvo patvirtintas 2018 m. birželio 28 d. Nr. XIII-1329 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymu, kurio 11 straipsnis numatė, kad mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį (įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.). UAB „D.“ vienintelio akcininko (G. K.) sprendimas dėl dividendų išmokėjimo buvo priimtas 2018 m. gruodžio 31 d. ir pateko į paminėtu įstatymu nustatytą laikotarpį, už kurį nebuvo taikomi delspinigiai dėl laiku nedeklaruotų pajamų. Atsižvelgiant į tai, daryti kategoriškas išvadas ir atmesti nuteistojo G. K. parodymus, jog neapmokestintas UAB „D.“ pajamas savo namuose jis laikė laukdamas numatytos „mokesčių amnestijos“, nėra pagrindo. Juo labiau, kad už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą G. K. jau yra nuteistas, o kaltinimai dėl įmonės turto pasisavinimo jam nebuvo pareikšti. Vien tai, jog šias aplinkybes nuteistasis G. K. išsamiau paaiškino tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, niekaip nepaneigia objektyviais bylos duomenimis nustatytų duomenų, kad nuteistasis disponavo UAB „D.“ neapmokestintomis pajamomis, jomis apmokėjo savo ir kitų asmenų padarytą žalą valstybei (2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas) bei vėliau juos apskaitė įstatymų nustatyta tvarka, deklaruodamas kaip UAB „D.“ jam išmokėtus dividendus.

37. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir skundžiamo nuosprendžio motyvai, jog 2020 m. gegužės 28 d. poėmio (duomenys neskelbtini), metu paminėtas UAB „D.“ akcininko sprendimas dėl dividendų išmokėjimo nuteistajam G. K. nebuvo pateiktas (11 t., 87–88). Bylos duomenimis nustatyta, kad poėmis buvo atliekamas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 8 d. nutartį siekiant surasti ir paimti UAB „D.“ akcininko sprendimą paskirstyti bendrovės 2017 metų pelno dalį (dividendus) akcininkui G. K. bei akcininkų susirinkimo protokolą bei kitus daiktus ir dokumentus, susijusius su dividendų paskirstymu ir išmokėjimu G. K.. Poėmio metu Č. M. (tvarkė UAB „D.“ buhalteriją) ir V. K. (UAB „D.“ direktorius) peržiūrėjo UAB „D.“ dokumentus ir paaiškino, jog akcininko sprendimo dėl dividendų akcininkui išmokėjimo 2018 metų pabaigoje neranda, tačiau patvirtino, kad 2017–2018 metais G. K. buvo perduoti UAB „D.“ priklausantys pinigai kaip atskaitingam asmeniui ir sprendimas dėl dividendų jam išmokėjimo buvo priimtas vėliau – 2018 metų pabaigoje, tokiu būdu UAB „D.“ buhalterinėje apskaitoje apskaitant G. K. kiek anksčiau išduotas UAB „D.“ pinigines lėšas, kas iš esmės atitinka tiek G. K., tiek ir Č. M. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus. Be to, poėmio metu Č. M. paaiškino, jog UAB „D.“ buhalterija yra saugoma trijose vietose – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), todėl galimai poėmio metu ieškomi dokumentai yra ne (duomenys neskelbtini), kur buvo atliekami poėmio veiksmai, o kitoje UAB „D.“ buhalterinės apskaitos saugojimo vietoje. Šie Č. M. teiginiai jokiais objektyviais bylos duomenimis nepaneigti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis dokumentas buvo rastas ir pateiktas į bylą, Č. M. paaiškinus, jog po poėmio buvo apžiūrėti UAB „T.“ ((duomenys neskelbtini)), tvarkiusios UAB „D.“ buhalteriją (tai patvirtina objektyviais bylos duomenimis), turimi UAB „D.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, tarp kurių buvo rasti ir poėmio metu ieškoti UAB „D.“ dokumentai. Šių duomenų valstybės kaltintojas nepaneigė, todėl jų nevertinti teismas neturi jokio pagrindo.

38. Konstatuodamas UAB „S.“ ir G. K. 400 000 Eur paskolos fiktyvumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir 2017 m. gruodžio 18 d. kratos, atliktos (duomenys neskelbtini), esančiose UAB „S.“ biuro patalpose, metu gautais duomenimis, o būtent tuo, kad G. B. iš kompiuterinės kredito valdymo programos „Lizis“ ištraukė duomenis apie G. K. popierinėje laikmenoje pavadinimu „Įmokų grafikas“, iš kurių matyti, jog G. K. pagal paskolos sutartį Nr. IN-170809-792-1 buvo sudaryti du skirtingi mokėjimo grafikai su ta pačia mokėtina 400 000 Eur suma: pagal vieną grafiką paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2020 m. lapkričio 12 d. ir jį sudarė 2 (dveji) metai 11 (vienuolika) mėnesių 13 (trylika) dienų (6 t., b. l. 65), o pagal kitą – paskolos grąžinimo terminas buvo numatytas 2020 m. liepos 5 d. ir jį sudarė 2 (dveji) metai 11 (vienuolika) mėnesių 12 (dvylika) dienų (6 t., b. l. 68). Vis tik, kokias reikšmingas byloje įrodinėtinas faktines aplinkybes šie duomenys patvirtina/paneigia, iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku. Pirmasis mokėjimo grafikas, kurio mokėjimo terminas buvo numatytas 2020 m. lapkričio 12 d., nebuvo pasirašytas nei UAB „S.“ atsakingo asmens, nei pinigus pasiskolinusio G. K., o antrasis mokėjimo grafikas buvo pasirašytas tik UAB „S.“ atstovo. Be to, apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja G. B. (UAB „S.“ direktorė) paaiškino, kad sudarant paskolos sutartį su G. K., buvo nurodyta konkreti paskolos grąžinimo data, todėl mokėjimo grafikas nebuvo sudarytas; paskolos sutartis buvo šabloninė, todėl galimai iš jos nebuvo ištrintos aplinkybės dėl mokėjimo grafiko; kadangi paskola buvo mokama termino pabaigoje, grafikas buvo bereikšmis (14 t., b. l. 55–61). Šių duomenų visumoje atsižvelgtina ir į tai, jog G. K. paskola UAB „S.“ buvo grąžinta 2020 m. liepos 5 d., todėl, įvertinus ir tarpusavio bendradarbiavimu grįstus A. J. ir G. K. santykius, spręsti, kad dviejų skirtingų ir jokios teisinės galios neturinčių mokėjimo grafikų suradimas UAB „S.“ biuro patalpose, kuriuos abu G. B. įvardino kaip bereikšmius, paaiškindama ir tai pagrindžiančią priežastį, patvirtina paminėtos paskolos fiktyvumą, nėra pagrindo.

39. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė ir tuo, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo priimti du tos pačios dienos (2017 m. rugsėjo 26 d.) vienintelio UAB „S.“ akcininko sprendimai (viename akcininku įvardijant T. J., kitame – A. M.) pagal paskolos sutartį NR. IN-170809-792-1 paskolinti G. K. 400 000 Eur (6 t., b. l. 59, 60). Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, apskritai nei pagrindžia, nei paneigia byloje inkriminuotas aplinkybes. Byloje nėra ginčo, jog sprendimą dėl paskolos suteikimo priėmė A. J., todėl aplinkybė apie du skirtingus akcininkų sprendimus, turint omenyje A. J. ir A. M. nurodytas aplinkybes apie įmonės akcininkų kaitą ir jų statusą, neturi įtakos nei A. J., nei, juo labiau, G. K. veiksmų teisiniam vertinimui (nuteistasis A. J. teisme teigė, kad du tokie patys akcininkų sprendimai su skirtingais akcininkais – T. J. ir A. M. galėjo būti surašyti dėl UAB „S.“ atsakingų darbuotojų atsargumo, nes tuo metu įmonės akcininkai keitėsi; liudytojas A. M. teigė, paprašytas draugo A. J., sutikęs tapti UAB „S.“ akcininku pablogėjus T. J. sveikatai).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad viso baudžiamojo proceso metu abu nuteistieji kategoriškai tvirtino, jog 2017 m. rugpjūčio 3 d. G. K. ir UAB „S.“ 400 000 Eur paskolos sandorį jie abu suvokė kaip tikrą ir sukėlusį atitinkamas teisines pasekmes. Nuteistojo G. K. ir UAB „S.“ paskolos sutartis atitiko tokiems sandoriams keliamus reikalavimus: nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, su joje numatyta apmokėjimo už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą tvarka, buvo patvirtinta notaro; sutarties sudarymo metu buvo atliktas nekilnojamojo turto vertinimas ir nekilnojamas turtas buvo įkeistas hipoteka kredito davėjui UAB „S.“. Suėjus numatytam kredito grąžinimo terminui, t. y. 2020 m. liepos 15 d. UAB „D.“ pervedė UAB „S.“ 400 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad pinigai pervedami už G. K. skolos pagal 2017 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį Nr. IN-170803-792/1 grąžinimą (14 t., b. l. 156). Aplinkybė, jog G. K. skolą apmokėjo ir mokėjimą už G. K. šiuo atveju atliko UAB „D.“, taip pat jokios reikšmės nagrinėjamoje situacijoje neturi, nes tai įmonė galėjo padaryti dėl skirtingų priežasčių ir įvairių juridinio asmens ir fizinio asmens tarpusavio piniginių santykių, kurie yra gerokai vėlesni, nei nagrinėjamoje byloje inkriminuojamos aplinkybės. Šis faktas svarbus tik tiek, kad abi sandorio šalys, kaip akcentavo gynėjai, savo įsipareigojimus pagal sudarytą paskolos sutartį įvykdė – UAB „S.“ atsiskaitė už G. K. įsigytą nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu išmokėdama G. K. suteiktą 400 000 Eur paskolą, o G. K. gražino jam suteiktą paskolą.

41. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistajam G. K. UAB „S.“ suteikta paskola nebuvo deklaruota jo metinėje pajamų mokesčių deklaracijoje, o tai taip pat parodo šios sutarties fiktyvumą. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutikti negalima, nes, viena vertus, tokia pareiga įstatyme numatyta ne visiems asmenims, kita vertus, pajamų nedeklaravimas pats savaime nepaneigia galimo pajamų gavimo fakto (pvz., G. K., kaip UAB „D.“ vadovas, nevykdė pareigos dėl tinkamos buhalterinės apskaitos, jo vadovaujama įmonė nedeklaravo visų gautų pajamų, tačiau tokios pajamos buvo nustatytos ir G. K. buvo nuteistas už apgaulingą buhalterinę apskaitą).

42. Aplinkybę, kad tarp G. K. ir UAB „S.“ sudaryta paskolos sutartis neatitinka šalių valios, yra apsimestinė, todėl suklastota, ja buvo siekiama legalizuoti G. K. grynuosius pinigus, gautus iš neteisėtos veiklos, pirmosios instancijos teismas įrodinėjo ir faktu, jog pats G. K. paskolino pinigus A. J., taip pat šio susitarimo data ir aplinkybėmis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys apie paminėtas aplinkybes taip pat nėra vienareikšmiai.

43. Nuteistieji neneigė, kad A. J., praėjus maždaug vienam mėnesiui nuo to laiko, kai G. K. susitarė dėl paskolos iš UAB „S.“, įmonėje UAB „S.“, pritrūkus apyvartinių lėšų, kreipėsi į tą patį G. K., prašydamas arba grąžinti jam suteiktą 400 000 Eur paskolą ankščiau sutartyje nustatyto termino, arba paskolinti jam analogišką pinigų sumą. Tokia aplinkybė, turint omenyje pakankamai trumpą laiką nuo paskolos suteikimo, taip pat ir dėl sutampančio paskolos dydžio iš ties kelia abejones, tačiau baudžiamojoje byloje apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o atmesti nuteistųjų nurodytų aplinkybių tiek dėl jų tarpusavio bendradarbiavimo, tiek dėl atsiradusios apyvartinių lėšų stokos, nėra pagrindo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad G. K. išties turėjo dideles sumas grynųjų pinigų, tačiau, kaip jis pats teigė, negalėjo jų atskleisti ir naudoti nekilnojamojo turto įsigijimui. Nuteistųjų teigimu, ši paskola A. J. buvo suteikta per keturis kartus nuo rugsėjo iki spalio mėnesio. Atliekant paskutinį pinigų perdavimą – spalio mėnesio pabaigoje, A. J. nuteistajam G. K. elektroniniu paštu atsiuntė pranešimą ir jį pasirašė perdavus jam paskutiniąją skolinamųjų pinigų sumą (13 t., b. l. 106). G. K. patvirtino, kad nuteistajam A. J. perduoti 400 000 Eur – tai neapmokestintos UAB „D.“ pajamos, kuriomis jis tuo metu disponavo, laukdamas „mokesčių amnestijos“. Nors paminėtas paskolos raštelis datuojamas 2017 m. rugpjūčio 3 d., tačiau abu nuteistieji teigė, jog jame nurodyta data yra klaidinga, nes jis pasirašytas 2017 m. spalio mėnesį, išmokant paskutinę įmoką A. J., o dėl skolinimosi jie tarėsi rugsėjo mėnesį.

44. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistųjų parodymus atmetė kaip nepagrįstus, konstatavo, kad ant paminėto paskolos raštelio nurodyta data – 2017 m. rugpjūčio 3 d. yra teisinga ir sprendė, jog tai patvirtina nuteistiesiems pareikštą kaltinimą tiek dėl UAB „S.“ 400 000 Eur paskolos G. K. suklastojimo, tiek ir dėl G. K. siekio ja legalizuoti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra paremta vien tik prielaidomis ir padaryta nepašalinus byloje esančių prieštaravimų dėl paskolos raštelio sudarymo datos.

45. Konstatuodama šią išvadą teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjant paskolos raštelio surašymo datą, į bylą buvo pateiktas G. K. ir A. J. 2017 m. spalio 26 d. susirašinėjimas, kuriuo A. J. į savo ir G. K. elektroninį paštą persiuntė nepasirašytą skenuotą dokumentą – pranešimą dėl paskolos, kas patvirtina nuteistųjų parodymus, jog paskutinė paskolos suma A. J. buvo perduota spalio mėnesio pabaigoje ir tą pačią dieną pasirašytas vertinamas paskolos raštelis. Be to, byloje esančiais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pinigai, kuriuos A. J. pasiskolino iš G. K., buvo įforminti, kaip UAB „S.“ akcininkės T. J. paskola įmonei 2017 m. rugsėjo 4 d. sutartimi. 2017 m. rugsėjo 4 ir 20 dienomis bei 2017 m. spalio 4 ir 30 dienomis išrašytais keturiais kasos pajamų orderiais fiksuotas pinigų įnešimas į UAB „S.“ kasą (ne banko sąskaitą, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas) (t. 6, b. l. 25–42; t. 12, 150–153, 154–177; t. 14, b. l. 142–144). Liudytoja G. B. patvirtino, kad ji, kaip kasininkė, kasos pajamų orderiuose nurodytomis datomis priėmė šiuos pinigus ir pasirašė orderius, pinigai į UAB „S.“ kasą įmokėti per keturis kartus (14 t., b. l. 55–61). Iš šių duomenų matyti, jog, kaip ir teigė nuteistieji, pinigai A. J. buvo perduoti keturiais mokėjimais, kurių pirmasis buvo atliktas rugsėjo mėnesį ir paskutinis – spalio mėnesio pabaigoje, kartu pasirašant ir paskolos raštelį.

46. Šių duomenų kontekste taip pat pažymėtina, kad nuteistojo A. J. 400 000 Eur skolinimosi iš G. K. aplinkybės yra išsamiai išnagrinėtos civilinio proceso tvarka Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1740-577/2016. Šiuo teismo sprendimu, remiantis tarp šalių – G. K. ir A. J. surašytu paskolos rašteliu (vertinamu ir šioje baudžiamojoje byloje), G. K. nuteistajam A. J. paskolinta suma – 400 000 Eur buvo priteista iš A. J., be kita ko, kartu G. K. priteisiant ir 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 400 000 Eur sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 382,92 Eur bylinėjimosi išlaidų (14 t., b. l. 157–164). Teismas sprendė, kad paskolos raštelis tarp G. K. ir A. J. buvo pasirašytas ne jame nurodytą 2017 m. rugpjūčio 3 d., o 2017 m. spalio 27 d. Šios civilinėje byloje nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikšmingos teismo vidiniam įsitikinimo formavimui, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą nagrinėjamos situacijos kontekste. Nagrinėjamoje situacijoje, minėtas teismo sprendimas civilinėje byloje tik sustiprina šioje byloje teismui kylančias abejones dėl byloje inkriminuojamų aplinkybių tikrumo, juolab, kai baudžiamojoje byloje yra surinkti ir kiti, civilinėje byloje nevertinti, duomenys.

47. Nors paminėtos aplinkybės – nuteistųjų parodymai, grynųjų pinigų įnešimo į UAB „S.“ kasą laikas bei civilinėje byloje nustatyti duomenys, teisėjų kolegijai neleidžia kategoriškai spręsti, kurią konkrečią dieną A. J. buvo perduoti G. K. paskolinti 400 000 Eur, tačiau jos niekaip nepatvirtina nuteistiesiems pareikštame kaltinime nurodyto fakto, kad tai buvo padaryta ne vėliau nei 2017 m. rugpjūčio 3 d. Konstatuodama šią išvadą teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog iš 2018 m. rugsėjo 14 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, jog tik nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. A. J. ir G. K. tariasi dėl susitikimo bei kalba apie „gramus“, o iš 2017 m. rugsėjo 18 d. pokalbio turinio galima manyti, kad „gramai“ A. J. buvo perduoti 2017 m. rugsėjo 18 d., kai įvyko jų susitikimas (2 t., b. l. 164–185). Remdamasis šio pokalbio turiniu bei liudytojo V. T. parodymais, jog telefoninių skambučių metu G. K. eurus vadindavo kitu žodžiu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad telefoninių pokalbių metu pinigai, kuriais buvo atsiskaitoma už perkamą nekilnojamąjį turtą, buvo vadinami gramais. Apygardos teismas šių pokalbių turinio ir jų laiko išsamiau neanalizavo, telefoninių pokalbių turinį pripažino konspiraciniu ir vertino jį kaip nuteistųjų kaltę patvirtinantį įrodymą. Teisėjų kolegija sutinka, kad pokalbiai buvo konspiraciniai, tačiau atkreipia dėmesį, jog paminėti G. K. ir A. J. telefoniniai pokalbiai apie „gramų“ perdavimą vyko ne 2017 m. rugpjūčio mėnesį, kas atitiktų nuteistiesiems pareikšto kaltinimo turinį, o 2017 metų rugsėjo mėnesį, kas iš esmės sutampa su pinigų įnešimų į UAB „S.“ kasą laiku – 2017 m. rugsėjo 4 ir 20 dienomis, o vien tai aiškiai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas ir leidžia sutikti su gynėjų argumentais, kurie vėlesnį jau minėto paskolos raštelio sudarymo laiką nei jame nurodytas, be kita ko, grindė ir valstybės kaltintojo pateiktais kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis.

48. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokurorė pateikė prašymą pakeisti nuteistiesiems pareikštame kaltinime nurodytas faktines aplinkybes ir iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad G. K. nuteistajam A. J. paskolinti 400 000 Eur A. J. buvo perduoti ne vėliau nei 2017 m. rugpjūčio 3 d., vietoje to nurodant, jog tai įvyko ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. spalio 23 d. (16 t., b. l. 106–108). Teisėjų kolegijos vertinimu, po tokio asmenims inkriminuojamų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių pakeitimo jiems pareikšti kaltinimai apskritai tampa nebeaiškūs – konstatavus, kad iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. G. K. ir UAB „S.“ paskolos sutarties sudarymo nuteistieji susitarė dėl 400 000 Eur įteisinimo tariamos paskolos būdu, kuo grindžiamas toks išankstinis nuteistųjų susitarimas, kokiomis aplinkybėmis jis įvyko, tampa nebeaišku. Be to, kaltinime nebelikus laiko, kada A. J. buvo perduoti G. K. grynieji pinigai, nebėra jokios galimybės konstatuoti, kad G. K. nekilnojamojo turto įsigijimas 2017 m. rugpjūčio 3 d., 2017 m. rugsėjo 28 d., 2017 m. spalio 6 d. ir 2017 m. spalio 12 d. buvo apmokėtas iš tų pačių pinigų.

49. Atsižvelgdama į nustatytų duomenų visumą ir joje kylančias abejones, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje kaltinimas nepaneigė gynybos argumentų, jog nagrinėjamoje situacijoje G. K. ir A. J. buvo susitarę dėl dviejų visiškai atskirų sandorių, kurių pradžios ir pabaigos laikas, šalys bei dalykas nesutapo. Nepaneigus tokios versijos, negalima pripažinti įrodytu kaltinimo, kad šie G. K. ir A. J. susitarimai buvo fiktyvūs ir jais buvo siekiama legalizuoti nusikalstamu būdu gautą turtą. Pažymėtina, jog nuteistojo G. K. įsigytas nekilnojamasis turtas buvo apmokėtas ne iš G. K. turėtų grynųjų pinigų, kuriuos nuteistasis kaip UAB „D.“ neapmokestintas pajamas laikė savo dispozicijoje, laukdamas „mokesčių amnestijos“, o UAB „S.“ disponuotomis teisėtomis piniginėmis lėšomis. G. K. turėti grynieji pinigai dėl šių sandorių jokio teisėto pavidalo neįgavo ir to nebuvo siekiama. UAB „S.“ paskolą G. K. suteikė ne grynaisiais pinigais – visi atsiskaitymai už G. K. įsigyjamą nekilnojamąjį turtą buvo pervesti tiesiogiai į nekilnojamojo turto pardavėjo banko sąskaitą, ši paskola, kaip ir buvo numatyta sutartyje, buvo grąžinta 2020 m. liepos 5 d. taip pat bankiniu pavedimu. Tuo tarpu G. K. pinigus A. J. paskolino grynaisiais pinigais ir A. J. juos turėjo jam grąžinti analogišku pavidalu, todėl A. J. ir G. K. 400 000 Eur paskolos sandoriu iš esmės buvo nustatytas tik laikinas grynųjų piniginių lėšų perėjimas iš vieno fizinio asmens kitam fiziniam asmeniui, tačiau net ir visiškai įvykdžius šį sandorį, piniginių lėšų kilmė nepasikeistų ir nebūtų nuslėpta, toks turtas nebūtų legalizuotas. Paskolintų grynųjų pinigų atgavimas tokia pačia forma niekaip nepakeistų jų kilmės, atgavus grynuosius pinigus nepasikeistų jų forma, jie neįgautų jokio legalaus teisinio statuso, kurio pagrindu juos būtų galima atvirai naudoti civilinėje apyvartoje.

50. Taigi, nors juridinio asmens neapskaitytos lėšos pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą šioje baudžiamojoje byloje gali būti turto legalizavimo dalyku, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad su UAB „D.“ nuslėptomis pajamomis (nuteistojo nenusavintais ir nepasisavintais bet pas jį buvusiais pinigais) buvo atlikti kokie nors turto legalizavimo nusikalstamos veikos požymius galintys sudaryti objektyvieji veiksmai. Asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3 dalis), o jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas yra konkretaus nusikaltimo sudėtis, kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, teismas, pripažindamas asmenį kaltu, padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką, privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

51. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių objektyvių duomenų, paneigiančių nuteistųjų versiją, jog nagrinėjamu atveju buvo sudaryti du skirtingi ir skirtingas teisines pasekmes sukėlę paskolų sandoriai: UAB „S.“ 400 000 Eur paskola G. K. ir G. K. 400 000 Eur paskola A. J., nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, todėl nėra pagrindo spręsti, kad tokiu būdu ir tyčia suklastodami dokumentus, į juos įrašant tikrovės neatitinkančių sandorių aplinkybes, G. K. legalizavo, o A. J. padėjo legalizuoti G. K. disponuotas pinigines lėšas – 400 000 Eur, susidariusias iš pajamų, gautų iš UAB „D.“ neuždraustos veiklos, bet neįtrauktų į apskaitą ir nuslėptų nuo mokesčio administratoriaus.

52. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad byloje neišspręstas ir klausimas, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 23 d. baudžiamuoju įsakymu G. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės inkriminavimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pakartotinis ir ar taip suformuluotas kaltinimas yra suderinamas su draudimu antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką (lot. non bis in idem).

53. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija, jau ne kartą paminėjusi aplinkybes dėl kaltinimo prieštaringumo, atkreipia dėmesį į byloje nevienareikšmę valstybės poziciją dėl UAB „D.“ neapskaitytų pajamų, kuriomis disponavo G. K.. Byloje nustatyta, kad G. K. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rasti 390 000 Eur buvo dalis UAB „D.“ neapmokestintų pajamų. Nuteistajam G. K. pateikus prašymą prokuratūrai šiuos pinigus pervesti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kaip jo ir kitų fizinių bei juridinių asmenų padarytą žalą valstybei, prokuratūra šį prašymą patenkino. Valstybinė mokesčių inspekcija šiuos pinigus ne tik priėmė, bet ir atsisakė nuo civilinio ieškinio 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojo įsakymo procese. Tačiau baudžiamasis procesas dėl tų pačių G. K. disponuotų pajamų galimo legalizavimo G. K. ir A. J. atžvilgiu buvo tęsiamas toliau, be kita ko, juos pripažįstant kaltais dėl šio nusikaltimo padarymo. Tokia nevienareikšmė valstybės pozicija iš esmės dėl tų pačių UAB „D.“ neapmokestintų pajamų, be to, nagrinėjamoje byloje iš esmės nereiškiant kaltinimų dėl minėtų pajamų pasisavinimo, neatitinka teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principų ir negali tapti G. K. ir A. J. baudžiamosios atsakomybės pagrindu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

54. Dvigubą nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, BK 2 straipsnio 6 dalis, o dvigubą baudžiamąjį persekiojimą – BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Non bis in idem principas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnio proceso atitikimo non bis in idem principui.

55. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. K. faktiškai valdyta UAB „D.“ užsiėmė teisėta pavežėjo veikla, iš kurios gautos pajamos nepilna apimtimi buvo apskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje ir dėl to netinkamai buvo apskaičiuoti UAB „D.“ mokėtini mokesčiai, jie nebuvo deklaruoti ir sumokėti. Dėl šių veiksmų G. K., kaip faktinis UAB „D.“ vadovas, 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, konstatuojant, kad jis organizavo apgaulingą UAB „D.“ apskaitos tvarkymą ir žinomai neteisingų duomenų apie UAB „D.“ pajamas įrašymą į deklaracijas bei jų pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, UAB „D.“ apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo iš viso 1 711 928,41 Eur pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nedeklaravo 435 159,87 Eur mokesčių: iš jų 330 117,96 Eur pridėtinės vertės mokesčio ir 105 041,91 Eur pelno mokesčio. Su tokiomis pačiomis aplinkybėmis sietinos ir nuteistiesiems nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje (G. K.) ir BK 24 straipsnio 6 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje (A. J.), faktinės aplinkybės, teigiant, jog paminėtu baudžiamuoju įsakymu nustatytos UAB „D.“ apskaitoje neapskaitytos ir nedeklaruotos 1 711 928,41 Eur pajamos, nuo kurių nebuvo apskaičiuota ir nedeklaruota 435 159,87 Eur mokesčių suma, sudarė pajamų, kurias buvo siekiama legalizuoti nagrinėjamu atveju, dalyką. Teisinėje valstybėje valstybės kaltintojas negali manipuliuoti faktais ir teise, dirbtinai atskirdamas teisinius procesus dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir dalį kaltinimų asmeniui reikšti jau po to, kai šis, preziumuodamas sąžiningą procesą visumoje, iš esmės susitarė su valstybe dėl jo disponuotų ir nuo mokesčių mokėtojo nuslėptų pinigų apmokestinimo, atlygino valstybei visą jos apskaičiuotą žalą, pripažino savo kaltę dėl apgaulingo elgesio tvarkant buhalterinę apskaitą, ir dėl to buvo nuteistas. Tokioje situacijoje reiškiant kaltinimus dėl tų pačių pajamų dar kartą, net jei jų kvalifikacija modifikuojama, naujas procesas asmens atžvilgiu negali būti laikomas sąžiningu, todėl pagal jau minėtą non bis in idem principą yra draudžiamas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje baudžiamasis procesas G. K. atžvilgiu buvo ne tik nepagrįstas, bet ir negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, BPK 329 straipsnio 4 punktas).

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas jau minėtas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, taip pat ir aplinkybes dėl non bis in idem principo pažeidimo, kuris kartu laikytinas ir esminių pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį A. J. ir G. K. naikina ir priima naują nuosprendį, kuriuo A. J. dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. dėl kaltinimų pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, išteisinami nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).

57. Apeliacinės instancijos teismui G. K. veiksmuose nenustačius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 216 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje sudėties požymių, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 200 000 Eur konfiskavimas, panaikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 ir 4 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 13 d. nuosprendį, kuriuo A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir priimti naują nuosprendį.

A. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. K. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti A. J. ir G. K. taikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, G. K. kardomąją priemonę – 30 000 Eur užstatą, įmokėtą 30 000 Eur sumą grąžinant užstato davėjui UAB „D.“.

Panaikinti BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu G. K. paskirtą 200 000 Eur konfiskavimą ir šias pinigines lėšas, esančias Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos depozitinėje sąskaitoje (t.1, b. l. 144, 147– 148), grąžinti G. K..

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.