- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-27
- Bylos Nr.
- e2-1312-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00688-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. M., G. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. M. ir G. M., atstovaujamos globėjo V. M., atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutarties, kuria leista nukreipti išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininko ir jos sutuoktinės turtą, priimtos bankrutavusios V. M. gamybinės – komercinės firmos S. bankroto byloje, nagrinėjant bankroto administratoriaus J. Ž. prašymus dėl procesinės padėties pakeitimo ir leidimo nukreipti išieškojimą į savininkų turtą bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. 2016 m. kovo 23 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi V. M. gamybinei –komercinei firmai S. iškelta bankroto byla, jos bankroto administratoriumi paskirtas J. Ž. (toliau – bankroto administratorius), nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d.
2. 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi V. M. gamybinė – komercinė firma S. pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
3. Bankroto administratorius pateikė prašymą dėl įmonės savininkų procesinės padėties pakeitimo ir leidimo nukreipti išieškojimą į V. M. gamybinės – komercinės firmos S. savininkų V. M. ir G. M. turtą.
Atsiliepimas
4. V. M. pateikė atsiliepimą į bankroto administratoriaus prašymą, su prašymu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad bankroto byloje nebuvo išspręstas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo, įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama dėl bankroto, todėl teisę išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turimo turto įmonė prarado.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 4 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą patenkino; pakeitė bankrutavusios V. M. gamybinės – komercinės firmos S. savininkų V. M. ir jo sutuoktinės G. M. procesinę padėtį iš trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų į atsakovų; leido nukreipti išieškojimą į V. M. gamybinės – komercinės firmos S. savininkų V. M. ir jo sutuoktinės G. M. turtą tarp jų ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.
6. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, kad bankroto administratorius nurodė, jog įmonė neturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinti įmonės kreditorių reikalavimai, o taikos sutarties bankroto procese sudaryti nepavyko. Įmonė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. turi bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto statusą, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad taikos sutarties bankroto procese jau ir nebėra galimybės sudaryti. Įvertinęs prašymą teismas konstatavo, kad egzistuoja sąlygos leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkų V. M. ir jo sutuoktinės G. M. turtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Atsakovai V. M. ir G. M., atstovaujama globėjo V. M., atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Atsakovai pažymi, kad niekada ir jokia forma nėra gavę bankroto administratoriaus pasiūlymo sudaryti taikos sutartį. Bankroto administratorius nesilaikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 28 straipsnio 2 dalyje nustatytos imperatyvios pareigos pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos atsakomybės įmonės savininkui (savininkams), todėl neribotos atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) nebuvo išaiškintos taikos sutarties su kreditoriais nesudarymo teisinės ir turtinės pasekmės.
7.2. Atsakovai daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su bankroto administratoriaus pareiškimu, jog jam nebuvo perduotas įmonės turtas. Bankroto byloje esantys dokumentai (įrodymai) patvirtina, kad žvejybinė įranga bankroto administratoriui buvo perduota, bankroto administratorius disponavo didelės vertės įmonės turtu – žvejybos kvotomis Baltijos jūroje 2016 m., tačiau šio turto pardavimui, ar panaudojimui gauti pajamoms (siekiančioms iki 180 000 Eur) nesiėmė jokių veiksmų, nors kreditorių susirinkime kreditoriai kėlė klausimą dėl šių žvejybos kvotų pardavimo.
7.3. Atsakovai daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sutiko su bankroto administratoriaus prašyme nurodytomis aplinkybėmis, jog įmonės savininko sutuoktinė aktyviais savo veiksmais, dirbdama įmonėje, prisidėjo prie įmonės, kaip šeimos verslo, vystymo. Tačiau ši pozicija nepagrįsta, nes G. M. dėl psichikos sveikatos negalios buvo pripažinta neveiksnia turtinių ir asmeninių neturtinių santykių srityse. G. M. psichikos sveikatos sutrikimas ir vystymasis prasidėjo ne 2017 m., o 1995 m., G. M., turinčiai medicininį išsilavinimą, dar dirbant gydymo įstaigoje gydytoja. Ji 1995 m. formaliai buvo įdarbinta į sutuoktiniui V. M. priklausančią įmonę 1/2 etato su 1/2 nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu, tačiau prie bendro verslo nei fiziniu, nei intelektiniu darbu prisidėti nebegalėjo ir neprisidėjo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime į atsakovų atskirąjį skundą kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ramsun“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovų argumentai, susiję su tariamu bankroto administratoriaus pasiūlymo sudaryti taikos sutartį nepateikimu, yra klaidingi. Bankroto administratorius siūlė atsakovams sudaryti taikos sutartį eilę kartų; ne vieną kartą ir kreditoriams. Kreditorių susirinkimo metu šis klausimas buvo svarstomas ir kreditoriai nematė galimybės taikos sutartį sudaryti, kadangi atsakovas neigia teismo patvirtintų finansinių reikalavimų egzistavimą, slepia turtą bei dokumentus.
8.2. Taikos sutarčiai sudaryti būtina 2/3 likusių nepatenkintų reikalavimų sumos vertinės išraiškos, o vien UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimo dydis yra 130 000 Eur. Vien tik dėl UAB „Ramsun“ nesutikimo taikos sutartis negali būti sudaryta. Todėl net jei bankroto administratorius ir nebūtų pasiūlęs atsakovui sudaryti taikos sutartį, tai vis tiek situacijos nepakeistų, kadangi tam nepritaria didžiausias kreditorius.
8.3. Atsakovas nevykdo pareigos pateikti bendrovės dokumentus ir duomenis apie bendrovės turtą. Todėl negali remtis tuo, kad teismas dėl to išsamiai nepasisakė.
8.4. G. M. ir jos sūnus P. M. dirbo toje pačioje įmonėje ir gavo iš jos pajamas. Įmonė įsteigta santuokos metu ir daugelį metų buvo vienintelis visos šeimos pajamų šaltinis. Tai, kad šiuo metu G. M. pripažinta neveiksnia situacijos nepakeičia. Per visą bankroto bylos nagrinėjimo laiką atsakovas nė karto nebuvo nurodęs, kad G. M. gali būti neveiksni ir net jos vardu sudarė sutartis, kuriomis perleidžiamas būtent G. M. turtas įmonės įsipareigojimams padengti.
9. Atsiliepime į atsakovų atskirąjį skundą bankrutavusi V. M. gamybinė – komercinė firma S. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Bankroto administratorius dar iki pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimo informavo V. M. apie galimybę sudaryti taikos sutartį.
9.2. Bylą dėl baudos skyrimo už neperduotą įmonės turtą ir dokumentus nagrinėję teismai nustatė, kad bankroto administratorius kelis kartus kreipėsi į V. M. dėl įmonės turto ir dokumentų perdavimo. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme teismas kelis kartus atidėjo teismo posėdžius tokiu būdu sudarydamas sąlygas V. M. perduoti įmonės turtą bei dokumentus. Bankroto administratorius teismams nurodė, kad jam buvo perduota tik dalis įmonės dokumentų, o įmonės turtas neperduotas. Teismai konstatavo, kad V. M. savo pareigos perduoti įmonės turtą neįvykdė, dėl ko jam paskyrė baudą. V. M. teismo nutarties perduoti dokumentus ir turtą toliau nevykdo, nepaisydamas išaiškinimo, kad baudos skyrimas neatleidžia nuo pareigos vykdyti teismo nutartį.
9.3. Atsakovės neveiksnumo bylą nagrinėjęs teismas nenustatė, kad G. M. psichikos sveikatos sutrikimas yra pradėjęs vystytis nuo 1995 metų. Teikdami atskirąjį skundą, teiginių apie atsakovės ligos eigos pradžią nuo 1995 metų, atsakovai nepagrindė jokiais leistinais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme
11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. CPK 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis skundas taipogi negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šie reikalavimai taikomi ir atskiriesiems skundams (CPK 338 straipsnis). Esminio bylos nagrinėjimo teisme procesas vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui.
12. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos konstatuoja, kad atskirajame skunde atsakovų nurodytos naujos aplinkybės dėl atsakovės psichikos sveikatos sutrikimo nuo 1995 metų apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos, kadangi apeliantai šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu pagrindu atsikirsdami į bankroto administratoriaus prašymą, nesirėmė pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Dėl sąlygų išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto
13. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatą, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (savininkas).
14. ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo.
15. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aptariamoje bankroto bylos stadijoje teismas sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą egzistavimo, t. y. aiškinasi, ar įmonės turto nepakanka prievolėms įvykdyti, vertina taikos sutarties nesudarymo aplinkybes. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė.
17. Apeliantai nurodo, kad nebuvo įgyvendintos ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos pasiūlyti sudaryti taikos sutartį ir byloje nenustatyta, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantų argumentais.
18. Dėl pareigos pasiūlyti sudaryti taikos sutartį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2013 m. spalio 1 d. (Žin., 2013, Nr. 46-2244), buvo siekiama apsaugoti neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų savininkų interesus, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto atveju sutartinius įsipareigojimus galėtų prisiimti ne tik įmonė, bet ir jos savininkas (savininkai), kuriems suteikiama galimybė sudarius taikos sutartį tenkinti reikalavimus ne tik iš parduoto įmonės ar savininkų turto bet ir iš su darbo santykiais susijusių ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų (žr. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 13-1, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamąjį raštą). Aiškinamajame rašte pabrėžiama, jog įstatymu siekiama apibrėžti kreditorių, įmonės, ir jos savininko (savininkų), susitarimą tęsti įmonės veiklą, kai įmonė ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai) prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti, o neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas būtų parduodamas tik įsitikinus, kad taikos sutarties iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo sudaryti nepavyko. Tokiu reguliavimu taip pat siekiama neužvilkinti bankroto procedūrų ir socialinio teisingumo, kadangi sudarius taikos sutartį, būtų suteikta galimybė neribotos civilinės atsakomybės įmonių savininkams išvengti nuosavo turto pardavimo, ir patenkinti kreditorių reikalavimus iš su darbo santykiais susijusių, ar kitaip teisėtai gaunamų pajamų; dėl to, įstatyme buvo įtvirtinta imperatyvi administratoriaus pareiga pateikti pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo tiek įmonės kreditoriams, tiek jos savininkui.
19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. lapkričio 15 d. vykusiame kreditorių susirinkime, kuriame dalyvavo ir atsakovas, taikos sutarties sudarymo klausimas buvo sprendžiamas: penktuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstyta dėl siūlymo teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Šio klausimo svarstymo metu pasisakė atsakovas, nurodydamas, kad įmonė jam reikalinga, bei tai, jog parašė prašymą nustatyti terminą taikos sutarčiai sudaryti; susirinkimui pirmininkaujantis asmuo pasiūlė suteikti galimybę atsakovui pasinaudoti ĮBĮ 27–28 straipsniuose numatyta teise ir nesikreipti į teismą dėl įmonės likvidavimo. Kreditorių susirinkime buvo šiam pasiūlymui vienbalsiai pritarta ir nutarta nesikreipti dėl įmonės likvidavimo, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęs.
20. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakanka fakto, kad galimybės sudaryti taikos sutartį klausimas buvo nagrinėjamas kreditorių susirinkime, kuriame dalyvavo ir atsakovas. Nustačius, kad klausimas dėl galimybės sudaryti taikos sutartį buvo svarstytas individualios įmonės savininko ir kreditorių, o taikos sutartis sudaryta nebuvo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas pasiūlyti sudaryti taikos sutartį yra įgyvendintas.
21. Sprendžiant dėl kitos anksčiau nurodytos sąlygos, kad neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šį klausimą turėjo spręsti pagal byloje esančius duomenis, o ne pakartoti tai, ką nurodė bankroto administratorius. Kita vertus, apeliantų pateikti duomenys nepaneigia nei pirmosios instancijos teismo, nei bankroto administratoriaus išvadų. Kaip matyti iš bankroto bylos eigos, klausimas dėl įmonės turto egzistavimo (jo perdavimo) buvo ne kartą spręstas teismuose.
22. Apeliantai neneigia anksčiau teismų šioje bankroto byloje nustatytų aplinkybių, kad įmonės turtas bankroto administratoriui nėra perduotas. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-511-330/2018, nustatyta, kad bankroto administratorius kelis kartus kreipėsi į apeliantą dėl įmonės turto ir dokumentų perdavimo, be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl apeliantui paskirtos baudos panaikinimo, kelis kartus atidėjo teismo posėdžius ir suteikė jam galimybę įvykdyti pareigą perduoti įmonės dokumentus bei turtą bankroto administratoriui. Apeliantas neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir tik iš dalies įvykdė pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus.
23. Kaip rodo bylos duomenys, faktinė padėtis po paminėtos 2018 m. vasario 22 d. nutarties nepakito. Atskirajame skunde taip pat nepateikta naujų duomenų, kad turtas yra perduotas ir / ar vis dar egzistuoja (CPK 178 straipsnis).
24. Dėl apeliantų nurodytų žvejybos kvotų taip pat išsamiai pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-755-370/2017, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, inter alia, dėl kreditorės UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimo patvirtinimo, panaikinus V. M. gamybinės-komercinės firmos S. ir UAB „Ramsun“ sudarytą sutartį dėl žvejybos kvotų pardavimo. Atitinkamai, dėl apeliantų nurodytų žvejybos kvotų pardavimo galimybės jau yra pasisakyta įsiteisėjusia teismo nutartimi.
25. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad įmonė dar turi turto, nes atskirajame skunde tėra nurodomos tos pačios aplinkybės, kurios buvo nurodytos ir išnagrinėtos teismų anksčiau šioje bankroto byloje.
26. Dėl visų nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos nustatytos CK 2.50 straipsnio 4 dalyje, ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje ir 28 straipsnio 2 dalyje nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą.
Dėl sutuoktinio prievolės atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles
27. Apeliantai taip pat nurodo, kad G. M. formaliai buvo įdarbinta į sutuoktiniui V. M. priklausančią įmonę 1/2 etato bei mokamu 1/2 nustatytu minimaliu darbo užmokesčiu, tačiau prie jokio bendro verslo nei fiziniu, nei intelektiniu darbu prisidėti nebegalėjo ir neprisidėjo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus vertina kritiškai.
28. Pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl sutuoktinio prievolės atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles turi būti vertinamos ne tik ĮBĮ, bet ir šeimos teisės normos, kurios nustato individualios įmonės turto teisinį režimą ir nurodo jo nuosavybės formą, kuri reikšminga sprendžiant dėl sutuoktinių turtinių teisių, pvz. sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės kiekio, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo, vieno sutuoktinio dalies nustatymo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 51-65).
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija paminėtoje 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012 išaiškino, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes, minėta, aptartose šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta. Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.
30. Bankroto administratoriaus prašyme buvo prašoma išieškoti ne tik iš bankrutavusios individualios įmonės savininko turimo asmeninio turto, bet ir turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė bei asmeninė sutuoktinių nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą patenkino. Bankroto administratorius prašyme pagrindė, kad įmonė registruota santuokoje, jos vadovas buvo V. M., o darbuotoja buvo G. M.. Duomenys, patvirtinantys šiuos faktus, yra bankroto byloje. Bankroto administratoriui nurodžius pastarąsias aplinkybes, apeliantams teko pareiga paneigti, kad G. M. aktyviai nedalyvavo įmonės veikloje (CPK 178 straipsnis). Vien G. M. ligos faktas savaime nėra priežastis konstatuoti, kad ji įmonės veikloje faktiškai nedalyvavo ir vien deklaratyvaus paaiškinimo dėl to nepakanka, nes pagal byloje esančią G. M. darbingumo lygio pažymą, ji iš dalies darbinga, todėl nors ir ribotai, tačiau įmonės veikloje dalyvauti ir gauti iš jos pajamas ji galėjo. Tuo labiau, pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismui apeliantai jokių atsikirtimų į bankroto administratorės nurodytas aplinkybes dėl įmonės, kaip šeimos verslo, įskaitant ir G. M. ligą, neteikė.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio klausimo plačiau nepasisakė ir tai laikytina skundžiamos nutarties trūkumu, tačiau šiuo atveju bylos duomenys patvirtina bankroto administratoriaus prašyme nurodytas aplinkybes, jog individuali įmonė buvo apeliantų šeimos verslas, o apeliantai turi subsidiarią su įmone pareigą atsakyti už įmonės prievoles.
32. Apibendrinant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pastebi, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje yra padaryta sprendžiamam klausimui neesminė fakto klaida, kuri turėtų būti ištaisyta. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje ir motyvuojamojoje dalyje nurodė taip: „ [...] savininkų V. M. ir jo sutuoktinės G. M.“. Tai yra akivaizdi fakto klaida, nes, kaip rodo bylos duomenys, V. M. gamybinės – komercinės firmos S. savininkas yra tik V. M.. Atitinkamai, skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis šiuo aspektu patikslintina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 4 d. nutarties rezoliucinę dalį, pakeičiant žodį „savininkų“ į „savininko“.