Kauno apygardos teismo sprendimas, 2A-28-343/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-01-07
Bylos Nr.: 2A-28-343/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Lozoraitytė, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
Ieškovas: V. D.
Atsakovas: V. U., V. Ž., I. Ž., A. D.
Trečiasis asmuo: Kauno miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos, UAB „Kauno vandenys“

Kategorijos

116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
99.3pavadinimo nepavyko patikrinti
99.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-28-343/2014(Proceso Nr. 2-05-3-nesuteiktas)Procesinio sprendimo kategorijos: 116.1; 99.3; 99.7 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Virginijos Lozoraitytės, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Editai Tamulaitienei, Miglei Lukoševičiūtei, dalyvaujant ieškovui V. D., jo atstovei advokatei R. U., atsakovams V. U., V. U., jų atstovei advokatei V. K., atsakovams V. Ž., I. Ž., A. D. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų V. U. ir V. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1940-920/2013 pagal ieškovo V. D. patikslintą ieškinį atsakovams V. U., V. U., V. Ž., I. Ž., A. D., tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos, UAB „Kauno vandenys“ dėl teisės pripažinimo, kiemo statinių atidalijimo, naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir atsakovų priešieškinį ieškovui V. D., atsakovams V. Ž., I. Ž., A. D. dėl savavalinių statybų nugriovimo, pažeistų teisių atstatymo, nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas V. D. 2009 04 07 patikslintu ieškiniu ( t.3, b.l. 97-101), kurį išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, prašė:

1) atidalyti jam ir atsakovams V. U., V. U. kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini): ieškovui nuosavybės teise priteisti 322 Lt vertės pamatus (P), 496 Lt vertės 33,34 kv. m aikštelę (b2); atsakovams nuosavybės teise priteisti 570 Lt vertės 60,5 kv. m aikštelę (b1), 652 Lt ir 652 Lt vertės kanalizacijos šulinius (k1, k2);

2) nustatyti ieškovui ir atsakovams 0,1203 ha žemės klypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB ,,Žemėtvarkos darbai“ 2008 m. balandžio 24 d. parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą;

3) pripažinti ieškovui teisę vykdyti statinių – garažo 4G1p, ūkinio pastato 7I1m, pamatų (P) – rekonstrukciją be atsakovų V. U., V. U. sutikimo pagal 2006 m. statinio projekto vadovės I. S. parengtą projektą.

Priešieškiniu atsakovai V. U. ir V. U. prašė:

1) įpareigoti ieškovą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais (P) rūsyje įrengtą katilinę, nugriauti savavališkai rekonstruotus garažą 4G1p ir ūkio pastatą 711m;

2) įpareigoti ieškovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti tvoroje (t3) esančių vartelių (t4) užtvarą ir netrukdyti atsakovams juo naudotis.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: 1) atidalijo ieškovui ir atsakovams V. U. bei V. U. (duomenys neskelbtini) , esančius kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): ieškovui nuosavybės teise priteisė aikštelę (b2) (33,34 kv. m ploto,496 Lt vertės), atsakovams – aikštelę (b1) (60,5 kv. m ploto, 570 Lt vertės), kanalizacijos šulinius (k1) ir (k2) (po 652 Lt vertės); 2) pripažino ieškovui teisę vykdyti garažo 4G1p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir ūkinio pastato 7I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) rekonstrukciją be atsakovų V. U. ir V. U. sutikimo pagal 2006 m. statinio projekto vadovės I. S. parengtą patikslintą projektą neįtraukiant pamatų (P); 3) atmetė ieškinio reikalavimus atidalyti kiemo statinį – pamatus (P) ir priteisti juos nuosavybės teise ieškovui bei nustatyti naudojimosi 0,1203 ha žemės sklypu naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2008 m. balandžio 24 d. parengtą planą; 4) atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovui teisę vykdyti pamatų (P) rekonstrukciją be atsakovų V. U. ir V. U. sutikimo; 5) įpareigojo ieškovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti tvoroje (t3) esančių vartelių (t4) užtvarą ir netrukdyti atsakovams V. U. bei V. U. jais naudotis; 6) įpareigojo ieškovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais (P) rūsyje įrengtą katilinę; 7) atmetė priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovą nugriauti savavališkai rekonstruotą garažą 4G1p ir ūkio pastatą 7I1m.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo V. D. ir atsakovų V. U. bei V. U. apeliacinius skundus, 2011 m. birželio 22 d. nutartimi ir 2011 m. liepos 18 d. nutartimi dėl rašymo apsirikimo ištaisymo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeitė ir tuos reikalavimus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti (atidalyti iš bendrosios nuosavybės pamatus (P) ir leisti vykdyti jų rekonstrukciją be atsakovų U. sutikimo, nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką), patenkino: atidalijo iš bendro turto kiemo statinį – pamatus (P) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir priteisė juos nuosavybės teise ieškovui, nustatė naudojimosi tvarką 0,1203 ha žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2008 m. balandžio 24 d. parengtą planą; pašalino iš Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškovui buvo pripažinta teisė vykdyti garažo 4G1p ir ūkinio pastato 7I1m rekonstrukciją be atsakovų V. U. ir V. U. sutikimo pagal 2006 m. statinio projekto vadovės I. S. parengtą patikslintą projektą, nuorodą „neįtraukiant pamatų (P)“; panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovas įpareigotas per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais (P) rūsyje įrengtą katilinę; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012 konstatavo, kad bylos nagrinėjimo procesas buvo ydingas, nes netinkamai aiškintos ir taikytos daiktinės teisės normos, įtvirtinančios daiktų, kaip nuosavybės teisių objektų, rūšis ir jų ypatumus, nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus, taip pat reglamentuojančios bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą. Dėl to ne visos reikšmingos bylai aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos, neišsiaiškinta ginčo esmė. Ieškovas netinkamai suformulavo ieškinio reikalavimą dėl kiemo statinių atidalijimo (reikalavimas pareikštas tik dėl dalies kiemo statinių, šie ieškinyje traktuojami kaip bendroji dalinė nuosavybė iš esmės vien tik Nekilnojamojo turto registro įrašų pagrindu), be to, neaišku, kodėl prašoma spręsti atidalijimo klausimus tik tarp kelių, o ne tarp visų bendraturčių. Ieškovas rėmėsi tuo, kad kiti atsakovai nereiškė prieštaravimų dėl jo siūlomo kiemo statinių atidalijimo varianto, tačiau sprendžiant nuosavybės teisių klausimus tokių argumentų nepakanka, turi būti nustatytas nuosavybės teisių įgijimo pagrindas ir šių teisių subjektai, o atsakovų pasyvus elgesys teismo proceso metu savaime negali būti vertinamas kaip jų nuosavybės teisių atsisakymas. Kadangi tinkamai nesuformulavus ieškinio reikalavimų ir nenustačius turto objektų, kurie priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, nėra teisinės galimybės išspręsti šalių ginčo dėl kiemo statinių atidalijimo, o to padaryti apeliacinės instancijos teisme procesiškai neįmanoma, tai bylos dalis dėl šio ieškinio reikalavimo, panaikinus ne tik apeliacinės instancijos teismo nutarties, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl kiemo statinių atidalijimo, grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis). Nurodė, kad teismas turėtų pasiūlyti šalims patikslinti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, atsižvelgiant į nutartyje pateiktus išaiškinimus. Šioje nutartyje konstatuota, kad, tik nustačius, kokie kiemo statiniai priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat išsiaiškinus nuosavybės teisės dalis ir išsprendus statinių atidalijimo bendraturčiams klausimą, bus galima nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Šalių reikalavimai, susiję su ieškovo vykdomos statybos (rekonstrukcijos) teisėtumu ir padariniais, taip pat negali būti nagrinėjami, kol neišspręstas kiemo statinių atidalijimo klausimas, nes rekonstrukcija iš dalies vykdoma ant vieno iš kiemo statinių, t. y. pamatų, dėl kurių vyksta šalių ginčas. Nuo to, kaip bus išspręstas pamatų nuosavybės teisės klausimas (ar jie bus pripažinti asmenine vienos iš šalių, ar bendrąja daline nuosavybe ir kokiu būdu atidalyti), priklausys statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo vertinimas, galimybė vykdyti statybą toliau, galimos statybos apimtys ir pan..

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo 2012 05 11 buvo pareikšti tokie reikalavimai (ieškovas V. D. pateikė patikslintą ieškinį t.6, b.l. 36 - 42) :

1. Atidalinti tarp ieškovo ir atsakovų V. U., V. U., A. D., V. Ž., I. Ž., kiemo statinius (inžineriniai) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini , esančius (duomenys neskelbtini) :

1.1. ieškovui V. D. nuosavybės teise priteisti pamatus P – 2000 Lt vertės, tvorą t7 (10,50 kv.m.) 2005 m. statybos - 400 Lt. vertės, tvorą t 8 (10,50 kv.m.) 2005 m. statybos - 400Lt vertės.

1.2 atsakovams V. U., V. U., A. D., V. Ž., I. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise palikti kiemo statinius: tvorą t1 (64,43 kv.m.), 1996 m. statybos – 800 Lt. vertės, tvorą t2 (6,72 kv.m.), 1996 m. statybos – 400 Lt. vertės, tvorą t3 (12,08 kv.m.), 1996 m. statybos – 200 Lt. vertės, tvorą t4 (1 kv.m.), 1996 m. statybos – 100Lt. vertės, kiemo aikštelę b1 (60,5 kv.m. ) – 1997 m. statybos – 1300 Lt vertės , kanalizacijos šulinius kl – 600 Lt vertės, k2 - 600 litų vertės;

1.3 kiemo aikštelę b3 (47,54 kv.m.), 2005 m. statybos – 1000 Lt. vertės nuosavybės teise priteisti V. D., A. D., V. Ž., I. Ž..

1.4 priteisti iš ieškovo V. D.:

V. U., V. U. – 617 Lt. kompensacijąV. Ž., I. Ž. – 283 Lt. kompensacijąA. D. – 283 Lt. kompensaciją

1.5 Pripažinti kiemo aikštelę b4, 2005-2007 m. statybos – 2200 Lt. vertės, gyvenamojo namo 3A1p, esančio (duomenys neskelbtini) , priklausiniu ir nuosavybės teise priteisti V. D..

2. Nustatyti tarp ieškovo ir atsakovų 0,1203ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2008-04-24 parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą:

ieškovui V. D. paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raide „A“ - 413 kv.m bendro ploto;atsakovams V. U. ir V. U., paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raide „E“,K“ - 233 kv.m. bendro ploto;atsakovams I. Ž. ir V. Ž. paskirti naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raidėmis „B“, „Fl“, „F“, „C“ (bendrai), „K“ (bendrai) - 404 kv.m bendro ploto; atsakovei A. D. paskirti naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raidėmis „D“, Dl“, „C“ (bendrai), „K“ (bendrai) - 153 kv.m bendro ploto; atsakovams V. U., I. Ž. ir V. Ž., A. D. bendrai naudotis paskirti žemės sklypo dalimi, pažymėta žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raide „K“.

3. Pripažinti ieškovui V. D. teisę vykdyti statinių - garažo 4Glp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinio pastato 7Jlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pamatų rekonstrukciją, įteisinant savavalinę statybą be atsakovų V. U., V. U. sutikimo pagal 2006m. statinio projekto vadovės I. S. (atestato Nr. Al 194) paruoštą projektą.

Šalies argumentai

Ieškinyje ieškovas nurodė kad šalys yra namų valdos (duomenys neskelbtini) bendrasavininkai. Jis norįs rekonstruoti jam nuosavybės teise priklausantį garažą 4G1p ir ūkinį pastatą 711m pagal I. S. parengtą projektą. Jam reikalingas atsakovų U. sutikimas, kurį duoti jie atsisako. Be to, sklype yra kiemo statinių, jų vertę nustatė UAB „Laudomus“ vertintojas R. P.. Kiemo statiniai tarp bendrasavininkų yra nepadalinti. Atsakovai Ž. 2003 06 04 sandoriu įsigijo dalį gyvenamojo namo, žemės su dalimi statinių, tarp kurių yra tvora ir kiemo aikštelė. Tačiau jie negalėjo įsigyti 2005 metais pastatytų tvorų t7 ir t8. Atsakovai U. tvorų įsigyti negalėjo, nes jos dar nebuvo pastatytos, nėra pateikta duomenų, kad tvoras ir aikšteles pastatė U.. Ieškovo ir D. nuosavybės teisių įgijimo dokumentuose užfiksuota, kad jie įgijo ir kiemo statinius, kuriuos turėjo jiems nuosavybės teises perlaidę ankstesni savininkai. Todėl daro išvadą, kad tvoros, kiemo aikštelės b3 ir b1, kanalizacijos šuliniai yra žemės sklypo priklausiniai. Todėl visi žemės sklypo savininkai laikytini šių statinių savininkais, o nuosavybės teisės jiems nustatytinos lygiomis dalimis (CK 4.73str. 3d.). Kadangi aikštelė b4 yra gyvenamojo namo 3A1p priklausinys, tai jos nuosavybės teisė pripažintina ieškovui (CK 4.14str. 1d.). Pamatai yra pastatyti 1920 metais, jie nėra pagal funkcinį ryšį skirti nei vieno iš namų valdoje esančio namo aptarnavimui, todėl nuosavybės teisė į pamatus nustatytina lygiomis dalimis. Ieškovas pageidauja savo dalį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisiant jam turtą – pamatus P, tvorą t 7, t 8, kitiems bendraturčiams išmokant kompensacijas pinigais. Šie statiniai yra prie ieškovui priklausančių pastatų, pamatai yra fiziškai sujungti su ieškovui priklausančiais statiniais, tvoros yra skirtos jo namo aptarnavimui, statiniai lieka jam skiriamoje žemės sklypo dalyje. Iš aikštelės b3 atidalintini U., jiems priteisiant piniginę kompensaciją. Žemės sklypą prašo padalinti pagal pateiktą projektą, nes jis atitinka faktinį naudojimąsi žemės sklypu.

Atsakovai V. U. ir V. U. patikslintu priešieškiniu (VI t., b.l. 103 -107) prašo:

Pripažinti atsakovams V. U. ir V. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į 4000 Lt. vertės kiemo statinius:tvorą t1 (64,43 kv.m.), 1996 m. statybos – 800 Lt. vertės, tvorą t2 (6,72 kv.m.), 1996 m. statybos – 400 Lt. vertės, tvorą t3 (12,08 kv.m.), 1996 m. statybos – 200 Lt. vertės, tvorą – vartelis t4 (1 kv.m.), 1996 m. statybos – 100 Lt. vertės, kiemo aikštelę b1 (60,5 kv.m. ) – 1997 m. statybos – 1300 Lt vertės, kanalizacijos šulinį kl – 600 Lt vertės, kanalizacijos šulinį k2 - 600 litų vertės Atstatyti atsakovų pažeistas teises ir įpareigoti atsakovą V. D. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais P įrengtą rūsį ir jame įrengtą katilinę, nugriauti savavališkai rekonstruotą garažą 4G1p ir ūkio pastatą 7I1m .

Šalies argumentai

Priešieškinyje atsakovai U. nurodė, kad dalį kiemo statinių jie yra pastatę savo lėšomis ir darbu ir jie yra skirti jų gyvenamųjų patalpų bei ūkinių pastatų aptarnavimui. Jie yra pastatę tvoras t1,t2,t3, tvorą vartelius t4, kiemo aikštelę b1, kanalizacijos šulinius k1, k2, todėl prašo jiems pripažinti bendrosios jungtinės nuosavybės teisę. Taip pat U. prašo įpareigoti ieškovą panaikinti po pamatais įrengtą katilinę, nugriauti savavališkai rekonstruotą garažą ir ūkio pastatą. Pamatai priklauso U., jie juos įgijo pagal 1974 11 24 ir 2003 01 24 pirkimo – pardavimo sutartis. U. teisės pažeidžiamos dėl to, kad ieškovas ant jiems priklausančių pamatų atliko statybos darbus. Antra, ieškovas be statybos leidimo savavališkai atliko rekonstrukcijos darbus. Trečia, savavališką statybą ieškovas naudoja komercinei veiklai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendimu (t. 8, b.l. 28-43) ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė:

atidalinti tarp ieškovo V. D. ir atsakovų V. U., V. U., V. Ž., I. Ž., A. D. kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius(duomenys neskelbtini):ieškovui V. D. nuosavybės teise priteisti pamatus P – 2000 Lt vertės, tvorą t7 (10,50 kv.m.), 2005 m. statybos - 400 Lt. vertės, tvorą t 8 (10,50 kv.m.), 2005 m. statybos - 400 Lt.atsakovams V. U. ir V. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priteisti 4000 Lt. vertės kiemo statinius:

tvorą t1 (64,43 kv.m.), 1996 m. statybos – 800 Lt. vertės, tvorą t2 (6,72 kv.m.), 1996 m. statybos – 400 Lt. vertės, tvorą t3 (12,08 kv.m.), 1996 m. statybos – 200 Lt. vertės, tvorą – vartelius t4 (1 kv.m.), 1996 m. statybos – 100 Lt. vertės, kiemo aikštelę b1 (60,5 kv.m. ) – 1997 m. statybos – 1300 Lt vertės, kanalizacijos šulinį kl – 600 Lt vertės, kanalizacijos šulinį k2 - 600 litų vertės. kiemo aikštelę b3 (47,54 kv.m.), 2005 m. statybos – 1000 Lt. vertės nuosavybės teise priteisti V. D., A. D., V. Ž., I. Ž..priteisti iš ieškovo V. D.:

V. Ž., I. Ž. – 540 Lt. (penkių šimtų keturiasdešimt litų) kompensaciją,A. D. – 540 Lt. (penkių šimtų keturiasdešimt litų) kompensaciją.priteisti iš atsakovų V. U., V. U.:

V. Ž., I. Ž. – 1025 Lt. (tūkstantis šimtas dvidešimt penkių litų) kompensaciją,

A. D. – 1025 Lt. (tūkstantis šimtas dvidešimt penkių litų) kompensaciją.

2. Pripažinti kiemo aikštelę b4, 2005-2007 m. statybos – 2200 Lt. vertės, gyvenamojo namo 3A1p, esančio(duomenys neskelbtini), priklausiniu ir nuosavybės teise priteisti V. D..

3. Nustatyti tarp ieškovo ir atsakovų 0,1203ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , naudojimosi tvarką pagal 2009-07-23 UAB „Žemetra" parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą:

ieškovui V. D. paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raide „A“ - 413 kv.m bendro ploto;atsakovams V. U. ir V. U. paskirti naudotis žemės sklypo dalimi, pažymėta žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raidėmis „E“, „K“, „L“ - 233 kv.m. bendro ploto;atsakovams I. Ž. ir V. Ž. paskirti naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raidėmis „B“, „F“, „C“, „K“, „L“ - 404 kv.m bendro ploto; atsakovei A. D. paskirti naudotis žemės sklypo dalimis, pažymėtomis žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo plane raidėmis „D“, Dl“, „C“, „K“ - 153 kv.m bendro ploto.

4. Pripažinti ieškovui V. D. teisę vykdyti statinių - garažo 4Glp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinio pastato 7Jlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pamatų rekonstrukciją, įteisinant savavalinę statybą be atsakovų V. U., V. U. sutikimo pagal 2006m. statinio projekto vadovės I. S. (atestato Nr. Al 194) paruoštą projektą.

5. Priteisti iš atsakovų V. U. ir V. U. ieškovui V. D. 2/3 dalis jo turėtų bylinėjimosi išlaidų - viso 2850 Lt; iš ieškovo V. D. atsakovams V. U. ir V. U. 1/3 dalį turėtų išlaidų: 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 126,66Lt žyminio mokesčio, viso 1126,66 Lt . Daryti priteistų sumų įskaitymą: iš atsakovų V. U. ir V. U. ieškovui V. D. priteisti 1273,34 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas sprendė, kad pirma spręstinas statinių priklausomybės klausimas, o po to – naudojimosi žemės sklypu klausimas, nes kiekvienas savininkas turi turėti priėjimą prie jam nuosavybės teise priklausančių statinių. Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl dalies kiemo statinių – kanalizacijos šulinių k1 ir k2, pamatų (P), aikštelių b1 ir b3, tvorų t1, t2, t3, t7,t8, tvoros vartelių t4. Teismas, išanalizavęs šalių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atsiradimo pagrindus, konstatavo, jog pamatai (P) tarp gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bendraturčių yra nepadalinti, todėl remiantis CK 4.73str. 3d. priklauso visiems bendraturčiams lygiomis dalimis. Analogiškai teismas sprendė ir dėl tvorų bei kanalizacijos šulinių. Statinius teismas padalino atsižvelgęs į tai, kokie statiniai yra prie atsakovų U. faktiškai naudojamos žemės sklypo dalies. Naudojimosi žemės sklypu tvarką teismas nustatė pagal 2009 07 23 UAB „Demetra“ parengtą projektą, kadangi jis atitiko atidalintos nuosavybės dalis, faktinį atsakovų naudojimąsi žemės sklypu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pamatai nuosavybės teise priteisti ieškovui, kad nebus pažeidžiamos atsakovų U. teisės ir teisėti interesai, sprendė, kad patenkintinas jo reikalavimas pripažinti jam teisę vykdyti statinių – garažo 4G1p, ūkinio pastato 7J1m ir pamatų rekonstrukciją, įteisinant savavalines statybas be U. sutikimo pagal 2006 metų projekto vadovės I. S. paruoštą projektą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (t.8, b.l. 56-73) atsakovai V. U., V. U. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą atsakovai grindžia šiais argumentais:

Teismas klaidingai nustatė, kad visi ginčo kiemo statiniai gyvenamųjų namų 1A1m ir 3A1p bendraturčiams priklausė lygiomis dalimis. Tokia išvada prieštarauja CPK 185 str. . 1973 07 30 notarine sutartimi tuometinės gyvenamųjų namų 1A1m ir 3Aip bendraturtės A. S., M. A., J. D. ir M. S. pasidalino joms priklausančius statinius taip: 1. M. A. ir A. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise atiteko gyvenamasis namas 1A1m su 3 priestatais: 1.2 – M. A. – medinis ūkio pastatas 6J1, 1.2 A. S. – mūrinis garažas 4F1, 1.3 abiems – medinis ūkio pastatas 5J1m, kiemo įrenginiai bei naudojimui 1160 kv.m. ploto žemės sklypas. 2. J. D. ir M. S. bendros dalinės nuosavybės teise atiteko gyvenamasis namas 3A1p. Ši sutartis buvo įregistruota Registrų centre, todėl pagal CK 4.81str. 2d. ji yra privaloma visiems asmenims, tame tarpe ir tiems, kurie vėliau įgijo nuosavybės teises į šį turtą. Kadangi dėl visų tuo metu buvusių statinių buvo susitarta, yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta sutartimi buvo susitarta ne dėl visų statinių. Taip pat sutartimi buvo susitarta ir dėl visų kiemo įrenginių ir jie atiteko gyvenamojo namo 1A1m savininkams, kaip ir teisė naudotis visu žemės sklypu. Tai patvirtina ne tik sutartis, bet ir Registrų centro pažymėjimai. Neteisinga teismo išvada, kad 1973 07 30 sutartyje nėra nuorodos ne tik į ginčo pamatus (P), bet ir į kiemo statinius 4G1p ir 7J1m šiuo metu priklausančius ieškovui, nes sutartyje konkrečiai pasisakyta dėl kiemo įrenginių, kuriems priskiriami pamatai P, o garažas yra pastatytas 1920 metais ir sutartyje jis yra pažymėtas ankstesniu pastato indeksu 4F1p bei priskirta nuosavybės teise A. S.. Vėlesnių sandorių pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teises tik į gyvenamojo namo 1A1m priklausinį garažą 4G1p . Ūkio pastatas 7J1m buvo pastatytas tik 1975 metais, t.y. jau po 1973 07 30 sutarties sudarymo. Kiemo įrenginys pamatai P pastatyti 1920 metais ir jų nuosavybės klausimas yra išspręstas 1973 07 30 sutartimi, todėl pastato 7J1/m nuosavybės priklausomybė neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant pamatų P nuosavybės klausimą. Pažymi, kad teismas sprendime nenurodė, kokiu pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teises į pamatus P . Tuo tarpu apeliantai nuosavybės teises į pamatus įgijo 1974 11 28 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 1-6557 pagrindu, kai įsigijo dalį gyvenamojo namo 1A1m su priklausiniais. Vėlesniais sandoriais didėjo apeliantų turimos gyvenamojo namo idealinės dalys, proporcingai didėjant ir apeliantų teisėms į gyvenamojo namo priklausinį – pamatus P. Teismas sprendime nurodydamas, kad pamatai P lygiomis dalimis priklauso abiems gyvenamiesiems namams, nepašalino prieštaravimo – 1973 07 30 sutarties ir nenurodė kokiu teisniu pagrindu po 1973 07 30 sutarties gyvenamojo namo 3A1p bendraturčiai įgijo nuosavybės teises į pamatus P. Aplinkybė, kad pamatai P vėlesnėse sutartyse buvo ydingai nurodomi, nesukuria teisnių pasekmių. CK 6.189 str. reglamentuoja sutarties galią. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal CK 4.81 str. 2 d. ji yra privaloma ir dabartiniams bendraturčiams. Teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio dalį dėl nuosavybės teisės į kiemo statinius -3 vnt. kanalizacijos šulinių, tvoros, kiemo aikštelių pripažinimo atsakovams kaip bendrąją jungtinę nuosavybę, motyvuodamas tuo, kad jie tarp bendraturčių yra nepasidalinti, įrengti jų bendru darbu. Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, kad pirma teismas privalo nustatyti kiekvieno iš šių statinių nuosavybės rūšį. Teismas klaidingai įvertino liudytojų parodymus, neatliko liudytojų parodymų vertinimo analizės, sprendime nurodytas 2012 12 04 teismo posėdžio protokolas patvirtina visai kitas aplinkybes. Pirma, dėl kanalizacijos šulinių: liudytoja P. patvirtino, kad prie U. namų valdos esantys kanalizacijos šuliniai k1 ir k2 priklausė atsakovams. Kanalizacijos šuliniai buvo pastatyti vykdant namų valdos dalies ir ūkinio pastato rekonstrukciją 1996 metais, yra pateiktas prekių čekis, kuris patvirtina, kad atsakovai 1996 11 14 pirko vamzdžius vietinei kanalizacijai, šuliniai yra sujungti tik su apeliantų naudojamomis gyvenamosiomis patalpomis ir naudojami tik joms aptarnauti. Dėl šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nepasisakė, jų nevertino. Antra, dėl kiemo aikštelių. Dėl aikštelės b1 – teismas atmetė apeliantų prašymą šią aikštelę pripažinti jų bendra jungtine nuosavybe, savo sprendimo šioje dalyje nemotyvavo. Liudytoja B. B. 2012 12 04 teismo posėdyje patvirtino, kad ši aikštelė buvo padaryta U. lėšomis ir darbu. Į bylą yra pateikti čekiai, kad apeliantai 1996-1997 metais ne mažiau kaip 7 kartus pirko cementą. Kadastro duomenys patvirtina, kad ši aikštelė yra iš betono ir baigta statyti 1997 metais. Aikštelė yra tarp apeliantams priklausančio gyvenamojo namo priestato ir garažo. Byloje nėra jokių duomenų, kad kiti bendraturčiai būtų statę ar pirkę šią aikštelę. Trečia, dėl tvorų t1,t2,t3,t4. Liudytojos D. B., J. D. 2012 12 04 teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčo tvoros buvo statomos U. iniciatyva, lėšomis ir darbu. Liudytoja J. D. paliudijo, kad kaimynai tik draugiškai padėjo statyti, tačiau tvoros tinklas buvo apelianto. Liudytoja R. P. patvirtino, kad ginčo tvora buvo bendra, nes jos vyras padėjęs tvorą tverti. Apeliantai pateikė čekį, kad 1996 metais pirko vielos tinklą. Kadastro duomenys patvirtina, kad tvora yra iš vielos tinklo ir pastatyta 1996 metais. Teismas sprendime nenurodė, kodėl atmeta liudytojų B. B. ir J. D. parodymus, rašytinius įrodymus. Todėl ši sprendimo dalis yra neteisėta. Teismas sprendime nurodė, kad tvoros buvo pastatytos visų bendraturčių darbu, todėl jos yra bendra dalinė nuosavybė, susiedamas šį klausimą tik su darbu ir nekreipdamas dėmesio į medžiagas ir lėšas joms įsigyti. Tokia teismo išvada prieštarauja CK 4.55str. 1d., nes bendraturčiai žinojo, kad tvoros tinklą pirko apeliantai. Teismas šios teisės normos netaikė, todėl sprendimas šioje dalyje yra nepagrįstas. Teismas taip pat pažeidė ir CK 4.13str, 4.14 str., nes kiemo statiniai – kanalizacijos šuliniai, aikštelė yra apeliantams priklausančio gyvenamojo namo priklausiniai. Kiti bendraturčiai naudojasi miesto tinklais ir neturi jokių sąsajų su kanalizacijos šuliniais. Pažymi, jog teismas, priteisdamas ieškovui aikštelę b4 kaip antraeilį daiktą, skirtą aptarnauti gyvenamąjį namą 3A1p, laikėsi pozicijos, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas.Teismas netinkamai nustatė dalies kiemo statinių – tvorų t1,t2,t3,t4, kiemo aikštelės b1, kanalizacijos šulinių k1 ir k2 bei pamatų P nuosavybės rūšį, todėl padarė klaidą atidalindamas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus kitus kiemo statinius t7,t8, kiemo aikšteles b3 ir b4. Teismas pažeidė CK 4.80str.1d.bei 2d. . Ieškovas turėjo teisę atsidalinti savo turto dalį. Tačiau teismas faktiškai ieškovo turto dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės neatidalino, nes po sprendimo ieškovas ir toliau liko aikštelės b3 bendraturtis su atsakovais Ž. ir D.. Todėl yra pažeistas CK 4.80str., nes visi ginčo kiemo statiniai yra kaip vienas nekilnojamojo turto objektas ir turi vieną unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Ši teisės norma buvo taikyta ydingai. Atidalijant buvo neteisingai taikytos proporcijos. Sprendime teismas nurodė, kad atidalijami kiemo statiniai visiems bendraturčiams priklauso lygiomis dalimis. Teismas turėjo visus duomenis, kad visų dalys bendroje dalinėje nuosavybėje nėra lygios. Pagal VĮ registrų centras duomenis matyti, jog atsakovai U. turi 48/100 gyvenamojo namo 1A1m idealines dalis, atsakovai Ž. – 38/100 dalis, o A. D. 14/100 dalių. Todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad jų visų dalys yra lygios. Pažymi, kad sprendime nėra argumentų, nurodančių kokiu pagrindu teismas sprendė apie bendrosios dalinės nuosavybės proporcijas tarp gyvenamojo namo 1A1m ir gyvenamojo namo 3A1p bendraturčių. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką dėl tokių motyvų: teismas nepagrįstai išėjo už ieškinio ribų, nes reikalavimų pagal 2009 07 23 UAB „Žemetra“ planą ieškinio reikalavimai nebuvo suformuluoti. Šis planas nebuvo parengtas pagal teritorijų planavimo dokumentą, todėl buvo pažeista Žemės įstatymo 30str.2d. . Plane nėra koordinačių sistemos duomenų, todėl šis plano trūkumas trukdys realiai nustatyti ir faktiškai atriboti pagal šį planą apeliantams paskirtą naudotis žemės sklypo dalį. Plane nėra atvaizduoti visi nekilnojamieji daiktai, todėl dalis kiemo statinių, priteistų apeliantams, atsidūrė kitiems bendraturčiams paskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje. Tvora t1 yra paskirta apeliantams, o jos dalis patenka į Ž. paskirto naudotis žemės sklypo dalį, todėl apeliantai negalės prie tvoros prieiti. Be to, apeliantai negalės prieiti prie jiems priklausančių inžinerinių tinklų. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vandentvarkos ūkio naudojimosi tvarkos taisyklėmis, nes pagal jas privaloma leisti prieiti prie vandentiekio tinklų tik eksploatacines įmones. Apeliantai negalės tinkamai prižiūrėti jiems nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato 5J1ž, nes ūkinį pastatą nuo apeliantų skiria tvora, o tvoroje nėra vartelių, apeliantai negalės apeiti pastato, nes jiems skirta žemės dalis yra tokio pat dydžio, kokio yra ir pastatas. Žemės sklypo dalis „K“ buvo netinkamai suformuota, nes beveik pusę jos paimta vien tik iš apeliantų, nors šia dalimi naudosis ir Ž., ir D.. Toks neteisingas proporcijų nustatymas pažeidžia apeliantų teises. Nesutinka su dalimi „C“, kuri paskirta naudotis Ž. ir D., nes šioje dalyje yra aikštelė b3, kurią teismas bendrosios dalinės nuosavybės teise priteisė ne tik Ž. ir D., bet ir apeliantams, o taip pat ir ieškovui. Buvo pažeistas CK 4.76 str., kuris užtikrina teisę kiekvienam bendraturčiui naudotis bendru daiktu. Atkreipia dėmesį į tai, kad žemės sklype yra du gyvenamieji namai, 7 ūkiniai pastatai, kiemo įrenginiai, todėl nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką nepažeidžiant bendraturčių interesų faktiškai yra neįmanoma. Ieškovui iki 2005 metų priklausė tik ūkio pastatai, todėl jis žinojo, kad visas sklypas yra valdomas bendraturčių bendrai. Naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta vadovaujantis vieninteliu kriterijumi, kad atitinka idealines žemės sklypo dalis. Tačiau teismas turėjo įvertinti ir tą aplinkybę, ar po tokios tvarkos nustatymo bus pašalinta galimybė kilti konfliktams tarp bendraturčių. Tokia galimybė yra padidinta, nes apeliantai negalės patekti nei prie pamatų P, nei prie jiems priklausančios vandentiekio linijos, nei prie paskirtos tvoros t1 dalies, neturės galimybės remontuoti ūkinį pastatą 5J1ž. Nustatyta tvarka yra neefektyvi, neužtikrina ekonomiško daikto naudojimo, pažeidžia apeliantų teises, socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus, faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus, nes nebuvo atsižvelgta į faktinį naudojimąsi žemės sklypu. Teismas leido ieškovui įteisinti savavalinę statybą be atsakovų sutikimo pagal I. S. projektą. Teismas visiškai neišnagrinėjo ir neištyrė 2006 metų statinio projekto, pagal kurį leido įteisinti savavalinę statybą. 2006 09 12 savavalinės statybos akte Nr. S-510 yra užfiksuota, kad ieškovas savavališkai rekonstruoja garažą ir ūkio pastatą ir įrengė katilinę prie ūkio pastato 7J1m. Minėtame projekte katilinė nėra numatyta, todėl katilinės be projekto neįmanoma įteisinti. Parengtas projektas yra su klaidomis. Klaida buvo taisoma bylos nagrinėjimo metu dėl statinių užstatymo ploto. Apeliantai prašė paskirti projekto ekspertizę, tačiau teismas nemotyvuotai šį prašymą atmetė. Projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad rekonstruojamas pastatas turės rūsį, tačiau rūsio plano byloje nėra, todėl apeliantai negali nustatyti viso planuojamo rekonstruoti pastato ploto, o tai turi reikšmės skaičiuojant užstatymo maksimalų tankį bei žemės sklypo užstatymo intensyvumą. Plotas turi reikšmės ir nustatant rekonstruojamo pastato paskirtį. Rekonstruojamo pastato paskirties pakeitimas pažeidžia apeliantų teises, nes jie nuo 1974 metų įsigijo šioje namų valdoje būstą ir siekė gyventi namų valdoje, kuri skirta asmenims gyventi, o ne vystyti komercinę veiklą. Šiuo atveju I. S. net negalėjo projektuoti rekonstrukcijos projekte gėlių parduotuvės, nes žemės naudojimo būdas neleidžia šioje teritorijoje vykdyti komercinės veiklos. Be to, šiame žemės sklype yra ir taip viršytas maksimalus pastatų užstatymo plotas, nes pažeidžia STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji namai“ 9 priedą. Ieškovas dėl savo ekonominės naudos dar nori padidinti sklypo užstatymo tankį ir intensyvumą. Faktiškai jau atlikta rekonstrukcija yra ant apeliantams priklausančio turto - pamatų, šalia rekonstruojamo pastato yra apeliantams priklausantis ūkinis pastatas. Rekonstrukcija pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą, nes vykdoma ant atsakovams priklausančių pamatų P. Neatsižvelgta į tai, kad dėl rekonstrukcijos planuojama iškelti apeliantams priklausančią vandentiekio liniją nenurodant kur ir už kieno lėšas. Apeliantų nuomone, tuo pačiu metu įteisinti savavalinę statybą ir vykdyti naują rekonstrukciją CK 4.103 str. draudžia. Pirma turėtų būti įteisinta savavalinė statyba, o po to sprendžiamas klausimas dėl leidimo rekonstruoti įteisintą pastatą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 8, b.l. 80-91) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimas su apeliaciniu skundu yra grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas nurodo, kad 1973 07 30 sutartimi kiemo įrenginiai nebuvo pasidalinti, o tik buvo nustatyta naudojimosi tvarka. Tai patvirtina po šios sutarties ėję kiti sandoriai, kuriuose buvo nurodoma, kad parduodama namo dalis su dalimi kiemo įrengimų. Įrengimai sutartyje nebuvo detalizuoti. Sutartį būtina aiškinti vadovaujantis protingumo kriterijais, t.y. neaišku kodėl pamatus reikėjo priskirti namo 1A1m savininkėms, kai pamatai fiziškai susiję su namu 3A1p, bei ūkiniais pastatais 3A1/p, 4G1/p, turi bendrus pamatus. Priklausiniai yra perleidžiami kartu su daiktu. Todėl teismas padarė teisingą išvadą ir visus priklausinius padalino lygiomis dalimis visiems bendrasavininkams. Įstatymas pagrindinį daiktą su jo priklausiniu sieja ne jų fizinėmis savybėmis, o su jų bendra ūkine paskirtimi, tarnavimu vienas kitam, t.y. su jų funkciniu ryšiu. Todėl atkreipia dėmesį, kad pamatai P nėra nei fiziškai, nei funkciškai skirti gyvenamojo namo 1A1m aptarnavimui, tarp šių statinių nėra jokio funkcinio ryšio. Pamatai galėtų būti laikomi ne namų, bet žemės sklypo priklausiniu ir valdomi bendraturčių tokiomis dalimis, kuriomis bendraturčiams priklauso žemės sklypas. Iš registrų centro bylos matyti, kad ieškovui priklausantis namas ir ūkio pastatai, kurie apėmė ir pamatus buvo pastatyti 1920 metais. Tačiau pastato dalis, kur yra likę tik pamatai sudegė. Kadangi pamatai P yra jo naudojamoje žemės sklypo dalyje, jis jais rūpinasi, jie yra apgriuvę ir juos būtina tvarkyti, teismas pagrįstai pamatus P priteisė ieškovui. Dėl kiemo aikštelės b2, kanalizacijos šulinių, dalies tvoros t1, bei tvoros t2,t3,t4 apeliantų argumentai, kad jie priklauso nuosavybės teise jiems yra nepagrįsti, nes: pirma, nepateikti įrodymai, kad buvo kitų bendraturčių sutikimai tokių statinių statybai, antra, atsakovai šiuos statinius įsigijo pirkimo – pardavimo sutartimi; trečia, liudytoja R. P. paliudijo, kad tvoras statė ir kiti bendraturčiai, ketvirta, apeliantai nepateikė įrodymų, kad šie kiemo statiniai yra susiję tik su jų namo dalimi. Priešingai, tvoros yra skirtos visų bendraturčių poreikiams tenkinti. Pagal CK 4.40str. 1d. įtvirtintą prezumpciją žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant tos žemės esantys statiniai. Nepaneigus šios prezumpcijos, pagrįstai kiemo statiniai pripažinti visų bendraturčių nuosavybe. Nuosavybės teisės pagrįstai vadovaujantis CK 4.73str. 3d. į kiemo statinius visiems bendraturčiams pripažintos lygiomis dalimis. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad turėjo būti atidalyti visi bendraturčiai, nes tai prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad kiemo statinių dalys turi būti nustatomas pagal gyvenamojo namo dalis, nes remiantis CK 4.73str. jeigu bendrosios dalinės nuosavybės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad dalys yra lygios. Pagal suformuotą teisminę praktiką teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų. Visos koordinatės yra nurodytos antroje plano pusėje. Ginčo žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Vandentiekio linija yra bendra abiems namams, sutinkamai su Vyriausybės 1999 03 09 Nutarimu Nr. 260 žemės sklypai prie inžinerinių tinklų neformuojami. Nepagrįstas yra apeliantų motyvas, kad jie negali patekti prie pastato 511ž. Nors šis pastatas formaliai yra bendroji apeliantų ir Ž. nuosavybė, tačiau U. naudojasi buvusia ūkinio pastato dalimi, esančia jiems priskirtoje žemės sklypo dalyje, ją yra perstatę ir šiuo metu šioje ūkinio pastato dalyje yra garažas 10G4p, Ž. naudojasi visu ūkiniu pastatu 511ž, kuris ir sudaro ½ dalį buvusio ūkinio pastato. Pažymi, kad atsakovai yra apsitvėrę savo naudojamą žemę savo iniciatyva ir tikslingai, kadangi jiems ūkinis pastatas nepriklauso, nėra palikę priėjimo prie jo, jie juo nesinaudoja. Jeigu apeliantai persigalvotų, tai jie, norėdami pastatu naudotis, gali tvoroje pasidaryti vartelius. Projektas visiškai atitinka nusistovėjusius faktinius naudojimosi žemės sklypu santykius. Jų teiginys, kad negalima nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos paneigiamas jų pačių veiksmais – t.y. dalies sklypo užtvėrimu. Teiginys, kad ieškovas negalės patekti prie aikštelės b3 yra nepagrįstas, nes jis ten patekti kiek jam reikia galės, o, be to, jis sprendimo neskundžia. Dėl tvoros t1, kuri visa priteista apeliantams, tai buvo pažeistos Ž. teisės, nes tvorą buvo prašoma priteisti visiems atsakovams, tačiau jie sprendimo neskundžia. Jeigu Ž. neleistų tvoros eksploatuoti, tai apeliantai galėtų nusistatyti servitutą statinio priežiūrai. Žemės sklypo dalis „K“ buvo suformuota atsižvelgiant nuosavybės dalis, kaip ir buvo padaryta žemę išsiperkant, todėl tai yra teisėta ir pagrįsta. Savavalinė statyba gali būti įteisinta esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: turi būti konstatuota, kad savavalinės statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų; antra, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Atsakovai, nurodydami, kad parengtas projektas neatitinka STR reikalavimų, neatsižvelgė į tai, kad projektas bus rengiamas tik po to, kai, ieškovas, gavęs atsakovų sutikimus, gaus projektavimo sąlygas. Statybas leidžiantis dokumentas yra statybos leidimas, kurį galima gauti tik turint bendrasavininkių sutikimą. Bendraturčiai gali tik pateikti įrodymus bei argumentus, kuo tokia rekonstrukcija pakeis jų gyvenimo sąlygas. Bendraturčiui privalo būti atskleistas projektinis pasiūlymas, o ne pateikiamas pats rekonstrukcijos projektas. Projekto ieškovas ir negali pateikti, nes jis neturi projektavimo sąlygų. Rekonstrukciją pagal pateikiamą projektą numatoma vykdyti ant jau esamų pamatų, todėl nei užstatymo plotas, nei tankis nesikeis. Pažymi, kad atsakovų žemės sklypo plotas yra užstatytas 60 procentų. Yra nepagrįsti apeliantų argumentai, kad komercinės paskirties žemės sklypas pažeistų jų teises, nes ieškovo statinys bus gyvenamasis namas. Rūsio, kuris numatomas kasti po žeme, plotas reikšmės užstatymo tankiui ir intensyvumui neturi, kadangi užstatymo intensyvumas pagal įstatymą yra visų pastatų antžeminė dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu, o užstatymo tankumas – pastatais užstatomo ploto, nustatomo pagal sienų išorines ribas, santykis su visu žemė sklypu. Įėjimas į numatomą parduotuvę bus ne iš kiemo, bet iš gatvės pusės, apeliantai netgi nematys parduotuvės lankytojų. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad rekonstrukcija pakeis jų gyvenimo sąlygas ar turės neigiamą poveikį jų gyvenimo kokybei. Vandentiekis yra šalia ieškovo pamatų, todėl vandentiekio iškelti nereikės, o kadangi tuo pačiu vandentiekiu naudojasi ir ieškovas, tai jis bus suinteresuotas, kad vanduo būtų. Byloje yra pateiktas ieškovo reikalavimas dėl statybos įteisinimo be bendraturčio sutikimo. Statybos įstatymo 28 straipsnis suteikia teisę statytojui pašalinti savavalinės statybos padarinius. Ar pažeisti teisėti bendraturčių interesai, ar galimas jų pažeistų teisių atkūrimas pagal esamą rekonstrukciją ar ją pakoregavus, yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ir įrodyti, kad jo pasirinktas būdas ar jo įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesusAtmestini apeliantų argumentai, kad pirmiausia turėtų būti išspręstas klausimas dėl savavališkos statybos įteisinimo, ir tik tada galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl leidimo rekonstruoti įteisintą pastatą, kadangi rengti projektinius pasiūlymus teisės aktai nedraudžia. Atsakovų sutikimas yra reikalingas tiek įteisinant savavalinės statybos padarinius, tiek gaunant leidimą rekonstrukcijai. Ieškovo nuomone, užvesti dvi bylas būtų neprotinga.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tirdamas ir vertindamas įrodymus, faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas ir to pasėkoje netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, bendraturčių nuosavybės teisnius santykius, dėl ko priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris keistinas iš esmės priimant naują sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Dėl kiemo statinių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynimo būdas, nes jis leidžia visiškai (kai atidalijamos visos bendrosios dalinės nuosavybės dalys) ar iš dalies (kai po atidalijimo bendrosios nuosavybės teisė išlieka neatsidalijusiems bendraturčiams) nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar suvaržymų, kylančių ar galinčių kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises, atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais; bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis tampa jam paskirtos turto dalies savininku ir naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnyje įtvirtinti du atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdai: pirma, daiktas gali būti padalijamas natūra (būtina tokio atidalijimo sąlyga – daiktas turi būti dalus), antra, daiktas gali būti padalijamas pripažįstant vienam bendraturčiui asmeninės nuosavybės teisę, o kitam (kitiems) priteisiant kompensaciją pinigais. Tais atvejais, kai bendraturčiai susitaria dėl atidalijimo būdo, jie gali laisvai pasirinkti bet kurį iš šių būdų ar juos derinti tarpusavyje, tačiau jeigu susitarimo nepavyksta pasiekti ir atidalijimo klausimas nagrinėjamas teisme, kuris turi parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises ir nepaneigtų nė vieno iš jų teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Šiuo atveju pirmenybė teikiama atidalijimui natūra (CK 4.80 straipsnio 2 dalis), nes taip geriau užtikrinamos kiekvieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į daiktą, išsaugomos jų galimybės realiai valdyti, naudotis ir disponuoti konkrečiu daiktu (jo atskirta dalimi). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją pinigais yra išimtinio pobūdžio ir galimas tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijus daiktą natūra būtų padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams priklauso ne vienas, o keli daiktai, tai atidalijimas natūra, atsižvelgiant į bendraturčių interesus, poreikius, išreikštus pageidavimus, gali būti atliktas paskiriant jiems asmeninėn nuosavybėn atskirus daiktus. Toks atidalijimo būdas yra pranašesnis, nes leidžia išvengti to paties daikto dalijimo keliems bendraturčiams ir atitinkamai – papildomų padalijimo sąnaudų ar galimos žalos daikto paskirčiai. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad atidalijami gali būti ne visi, o tik vienas ar keli bendraturčiai. Tuo atveju, kai atidalijamas vienas bendraturtis, o kiti tarp savęs lieka neatidalyti, šie ir toliau būna likusios daikto dalies bendraturčiai.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas bendraturčių ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės turi tam tikrų ypatumų, į kuriuos būtina atsižvelgti taikant pirmiau nurodytas CK nuostatas ir vadovaujantis kasacinio teismo suformuota jų aiškinimo bei taikymo praktika, nutartimi, priimta šioje byloje. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, bendraturčiai. Žemės sklypas dalimis nuosavybės teise priklauso šalims, tačiau nenustatyta naudojimosi juo tvarka. Šiame žemė ssklype yra du gyvenamieji pastatai (pastatas 3A1p asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui, o pastatas 1A1m – bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems atsakovams) ir keletas pagalbinio ūkio paskirties pastatų (ūkinių pastatų, garažų), priklausančių šalims asmeninės arba bendrosios nuosavybės teise. Dėl nuosavybės teisių į šiuos pastatus šalių ginčo nėra ir su tuo susijusių reikalavimų byloje nepareikšta. Šalių ginčas kilo dėl kitų žemės sklype esančių statinių – kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ( t.8, b.l. ): dviejų kanalizacijos šulinių (k1 ir k2), pamatų (P) ir aikštelių (b1, b3 ir b4), tvorų (t1, t2, t3, t4, t7,t8) (t.6, b.l. 37-42). Ieškovas nurodo, kad visi ginčo statiniai šalims priklauso bendrosios nuosavybės teise lygiomis dalimis, išskyrus aikštelę b4. Ieškovas ieškiniu prašo atidalyti šiuos statinius iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jam tvorą t 7, tvorą t 8 ir pamatus P, pripažinti aikštelę b 4 gyvenamojo namo 3A1p priklausiniu ir nuosavybės teise priteisti ieškovui; o atsakovams V. U., V. U., A. D., V. Ž., I. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise palikti kiemo statinius: tvorą t.1, t2, t3, t4, kiemo aikštelę b1 ir kanalizacijos šulinius; o aikštelę b3 priteisti nuosavybės teise ieškovui, atsakovams A. D., V. Ž., I. Ž.. Atsakovai U. šių reikalavimų pagrįstumą ginčija, teigdami, kad visi ginčo kiemo statiniai yra gyvenamojo namo 1A1m priklausiniai. Priešieškiniu (t.6, b.l. 103-107) atsakovai U. prašo pripažinti jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į statinius: tvoras – t1, t2, t3, t4, kiemo aikštelę b1, kanalizacijos šulinius k1 ir k2. Jie nurodo, kad aikštelė b1 yra ne tik jų pastatyta, bet ir yra jiems priklausančio pagrindinio daikto priklausinys, šia aikštele naudojasi tik jie. Analogiškai jie nurodo ir dėl kanalizacijos šulinių, kurie yra aikštelėje b1, įrengti jų lėšomis ir darbu ir skirti aptarnauti tik U. priklausančias gyvenamąsias bei ūkines patalpas. Todėl šie daiktai yra antraeiliai, priklausantys pagrindiniam daiktui, t.y. U. priklausančiam nekilnojamajam turtui. Šių kiemo statinių kiti bendraturčiai neįgijo pagal sutartis ir jų nesukūrė.

Taigi, teismas, išanalizavęs reikalavimus, vadovaudamasis Aukščiausiojo teismo 2012 03 12 nutartimi šioje byloje, sprendžia, kad pirma turi išspręsti nuosavybės teisių į ginčo kiemo statinius įgijimo pagrindus ir šių teisių subjektus.

Nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškonio reikalavimai dėl atidalijimo grindžiami tuo, kad šalims priklausančiame žemės sklype yra ne vienas, bet keli statiniai, pripažintini bendrosios dalinės nuosavybės objektais. Tokiu atveju, siekiant nustatyti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, būtina išsiaiškinti visus žemės sklype esančius statinius, priklausančius šalims bendrosios nuosavybės teise, nes tik taip galima nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančias dalis ir spręsti jų atidalijimo klausimą. Be to, nustatyti šią aplinkybę svarbu ir dėl to, kad, to nepadarius, neįmanoma išspręsti šalių ginčo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kadangi vienas iš kriterijų žemės sklypo naudojimosi tvarkai nustatyti yra būtinybė užtikrinti kiekvienam bendraturčiui priėjimą iš jo sklypo dalies ar bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių buitiniams, ūkiniams poreikiams tenkinti ir pan. .

Tai, kad kiemo statiniai yra keliems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype, savaime nereiškia, jog jie visi yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas kaip kad nurodo ieškovas. Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pagrindinis klausimas, nuo kurio išsprendimo priklauso kitų reikalavimų tenkinimas ar netenkinimas, yra kiemo statinio – pamatų nuosavybės ir jų atidalinimo, t.y. jų priteisimo nuosavybės teise ieškovui kaip pareikšta ieškinyje, klausimas.

Šalys sutinka, kad ginčo pamatai buvo pastatyti 1920 metais. Ieškovas laikosi pozicijos, jog ginčo pamatai priklauso visiems namų valdos bendraturčiams lygiomis dalimis, t.y. po ¼ dalį. Tai, kad kiemo statiniai yra keliems bendraturčiams priklausančiame žemės sklype, savaime nereiškia, jog jie visi yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Dėl to sprendžiant kiemo statinių atidalijimo klausimą reikia nustatyti kiekvieno iš šių statinių nuosavybės teisės rūšį: yra tai asmeninė ar bendroji nuosavybė, o jeigu bendroji nuosavybė, – tai kuriems bendraturčiams (visiems ar tik jų daliai) ji priklauso. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 4.47 straipsnyje. Jame nurodyta, kad nuosavybė, be kitų, gali būti įgyta sandorio pagrindu, pagaminant naują daiktą ir pan. . Kiemo statinių nuosavybės teisės įgijimo pagrindas gali būti tokių daiktų sukūrimas (tokiu atveju būtina nustatyti, kieno lėšomis ar darbu statinys pastatytas, o jeigu yra keli statytojai – tai ir jų susitarimą sukurti bendrą daiktą), jie gali būti įsigyti civilinio sandorio ar kitu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Ieškovas tvirtina, jog ginčo kiemo statinius šalys įgijo sandorių, kuriais įgijo nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, pagrindu. Atsakovai U. (pažymėtina, jog iš esmės ginčas yra kilęs tarp ieškovo ir atsakovų U. gi vadovaujasi 1973 m. liepos 30 d. sutartimi (t.8, b.l.), kuri sudaryta tarp A. S., M. A., J. D. iš vienos pusės ir M. S. iš kitos pusės dėl pastatų dalybų, t.y. šia sutartimi namų valdos bendraturtės pasidalino turimą nuosavybę. Šia sutartimi buvo dalijamasi pastatais ir kiemo įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini) . Sutartyje nurodyta, jog anksčiau minėtoms savininkėms nuosavybės teisėmis priklauso medinis su 3 priestatais gyvenamasis namas 1AI/m, mūrinis su rūsiu gyvenamasis namas 3AI/m, mūrinis garažas – sandėlis 4P1/p, medinis ūkio pastatas 5J1/m, medinis ūkio pastatas 6J1/m ir kiemo įrengimai. Namų valdos statiniais buvo pasidalinta taip: M. A. ir A. S. asmeninėn nuosavybėn atiteko gyvenamasis namas 1AI/m – A. 0,45 dalys, S. – 0,55 dalys. M. A. taip pat atiteko visas ūkio pastatas 6JI/m, o A. S. – garažas-sandėlis 4F1/p. Medinis ūkio pastatas 5J1/m atiteko abiems lygiomis dalimis. Šioje sutartyje taip pat nurodyta, jog M. A. ir A. S. pusiau bendron nuosavybėn atitenka kiemo įrengimai. J. D. ir M. S. asmeninėn nuosavybėn atiteko gyvenamais namas 3AI/p tokiomis dalimis J. D. – 0,49 dalys, o M. S. – 0,51 dalis. Taigi, šia sutartimi aiškiai buvo atsidalinta bendroji dalinė nuosavybė. Sutartyje aiškiai nurodoma, kad pagal šalių susitarimą statiniai atitenka ne naudotis, bet asmeninės nuosavybėn. Todėl yra nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad šia sutartimi buvo tik nustatyta naudojimosi statiniais tvarka.

Gyvenamojo namo 1AIm bendrasavininkai keitėsi taip: 1973 12 10 A. S. ir A. S. padovanojo savo sūnui A. S. 0,26 dalis gyvenamojo namo 1AI/m, ½ dalį ūkio pastato 5J1/m su dalimi kiemo įrengimų, priklausančių asmeninės nuosavybės teisėmis A. S., nurodant nuosavybės teisių įgijimo pagrindą – 1973 07 30 sutartį (t.8, b.l.135). 1974 11 28 sutartimi A. S. pardavė, o atsakovas U. pirko 0,26 dalis gyvenamojo namo 1AI/m, ½ dalį ūkio pastato 5J1/m su dalimi kiemo įrengimų, priklausančių asmeninės nuosavybės teisėmis A. S. (t.8, b.l. 137). 1975 10 16 M. A. padovanojo savo dukroms J. A. (K.) ir M. A. (B.) 0,45 dalis gyvenamojo namo 1AI/m, ½ dalį ūkio pastato 5J1/m, medinį ūkio pastatą 6J1/m su dalimi kiemo įrengimų. Nuosavybės įgijimo pagrindu nurodyta 1973 07 30 sutartis (t.8, b.l. 139). 1979 05 17 A. S. pardavė J. G. (A.) 0,29 dalis gyvenamojo namo 1AI/m, mūrinį garažą 4G1/p su dalimi kiemo įrengimų. Nuosavybės įgijimo pagrindu yra nurodyta 1973 07 30 sutartis (t.8, b.l.141). 1984 12 05 J. G. – A. pardavė, o A. G. nupirko 0,17 dalių gyvenamojo namo 1AI/m su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l.142). 1986 04 30 A. G. padovanojo A. B. 0,17 dalių gyvenamojo namo 1AI/m su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l.143). 1989 05 23 J. A. padovanojo savo dukrai V. L. 0,12 dalių gyvenamojo namo 1AI/m, garažą 4G1/p su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l.144 ). 1989 12 01 A. B. padovanojo R. M. 0,17 dalių gyvenamojo namo 1AI/m (t.6, b.l.117). 1995 09 13 V. L. padovanojo J. L. 0,12 dalių gyvenamojo namo 1AI/m, garažą 4G1/p su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l.146). 1999 02 25 sutartimi J. L. padovanojo J. K. 0,12 dalių gyvenamojo namo 1AI/m su atitinkama dalimi kiemo statinių (t.8, b.l.148). 2003 01 24 sutartimi J. K. pardavė o atsakovas V. U. nupirko 0,12 gyvenamojo namo 1AIm, nurodant, kad dėl kiemo statinių pasidalijimo susitarimas nepateiktas (t.8, b.l. 157-159). 2003 06 04 J. K. pardavė, o atsakovai V. ir I. Ž. nupirko 225/1000 dalis gyvenamojo namo 1AIm ir atitinkamą dalį kiemo statinių (tvora, kanalizacijos šuliniai 3 vnt., kiemo aikštelė, pamatai), ¼ ūkinio pastato 5I1ž, ½ dalį ūkinio pastato 6I1 ž (t.6, b.l. 133-137). 2005 07 04 tarp gyvenamojo namo 1AI/m bendraturčių buvo sudaryta namo dalių pasiskirstymo po rekonstrukcijos sutartis, pagal kurią M. B. atiteko 17/100 dalių, V.ir I. Ž. – 21/100 dalis, U. – 9/100 dalys, V. U. 39/100 dalys, R. M. (P.) – 14/100 dalių (t.8, b.l. 172-174). 2005 07 26 sutartimi iš M. B. Ž. nupirko 17/100 dalių gyvenamojo namo 1AI/m (t.6, b.l. 125-130). 2007 10 24 D. padovanojo dukrai A. D. 14/100 gyvenamojo namo 1AIm su dalimi žemės sklypo su pastaba, kad kiemo statiniai ( tvora, kanalizacijos šuliniai 3 vnt., kiemo aikštelė, kiemo pamatai) tarp bendraturčių nepasidalinti (t.6, b.l. 115-116).

Gyvenamojo namo 3AI/p bendrasavininkai keitėsi taip: 1974 02 14 sutartimi M. S. pardavė, o J. Ž. (M.) nupirko 0,51 dalį gyvenamojo namo 3AI/p su dalimi kiemo įrengimų (t.8,b.l.136). 1975 10 13 J. D. padovanojo savo motinai Z. S. 0,49 dalis gyvenamojo namo 3AI/p su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l. 138). 1976 07 01 J. Ž. – M. padovanojo savo motinai S. Ž. 0,51 dalį gyvenamojo namo 3AI/p, garažą 7J1/m su dalimi kiemo įrengimų (t.8, b.l.140). J. D. 1995 09 26 paveldėjo 0,49 dalis gyvenamojo namo 3AI/p su dalimi kiemo įrengimų (t.6, b.l.119). 1999 09 22 S. Ž. pardavė M. K. 0,51 dalį gyvenamojo namo 3AI/p, dalį žemės sklypo, ūkinį pastatą 711m su kiemo statiniais (t.6, b.l. 118). 2000 03 09 sutartimi J. L. pardavė, o R. D. nupirko dalį žemės sklypo su garažu 4G1p (t.6, b.l.120), 2001 06 29 santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutarties pagrindu ieškovui V. D. atiteko žemės sklypo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ginčo namų valdoje, garažas 4G1p, ūkinis pastatas 7I1m (t.6, b.l. 112-114). 2002 03 29 M. K. pardavė, o J. ir R. D. nupirko dalį žemės sklypo ir 0,51 dalį gyvenamojo namo 3A1/p su dalimi kiemo statinių (t.6, b.l.122-124), kuriuos, mirus R. D., paveldėjo jo sutuoktinė J. D. (t.8, b.l.154-156, 165, 166). 2005 05 03 sutartimi gyvenamąjį namą ir dalį žemės sklypo nusipirko ieškovas V. D. (t.6, b.l. 140-144). Sutartyje yra pastaba, jog kiemo statiniai ( tvora, kanalizacijos šuliniai 3 vnt., kiemo aikštelė, kiemo pamatai) tarp bendraturčių nepasidalinti.

Taigi, nustatant kokie ir kiek kiemo statinių priklauso bendros dalinės nuosavybės teise visiems namų valdos bendraturčiams, būtina nustatyti kokių ir kiek kiemo statinių buvo 1973 07 30, t.y. sutarties dėl pasidalijimo nuosavybe sudarymo metu, kadangi dalis pasidalintų 1973 07 30 sutartimi kiemo statinių jau nebeegzistuoja, dalis yra pastatytų po 1973 07 30. Iš kitų statinių kadastro duomenų (t.8, b.l.181-185) matyti, jog iš ieškinyje pareikštų reikalavimų dėl kiemo statinių 1973 07 30 buvo tik ginčo pamatai, kurie pastatyti 1920 metais. Tvoros, kanalizacijos šuliniai, aikštelės yra pastatytos 1979-1997 metais, todėl akivaizdu, jog dėl šių kiemo statinių 1973 07 30 bendraturčiai susitarti negalėjo, todėl darytina išvada, jog jie dalintini tarp namų valdos bendraturčių. Aiškindamas 1973 07 30 sutartį, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šioje sutartyje tik dalis kiemo statinių nurodoma, o yra nenurodyta į kiemo statinius 4G1/p ir 7I1/m, kurie priklauso ieškovui. M. S. 1974 02 14 perleisdama J. M. nuosavybę, jai perleido ne tik gyvenamojo namo 3A1/p, bet ir kiemo statinio 7I1/m nuosavybės teises, todėl padarė išvadą, jog ieškovas turi nuosavybės teises į kiemo statinius. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog kiekvienoje šalių nuosavybės teises patvirtinančioje sutartyje yra nuoroda į tai, kad kiemo statiniai unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (tvora, kanalizacijos šuliniai 3 vnt., kiemo aikštelė, pamatai) tarp bendraturčių nepasidalinti, konstatavo, jog pamatai priklauso visiems bendrasavininkiams, jie yra nepadalinti ir todėl remiantis CK 4.73str. 3 d. visiems priklauso lygiomis dalimis. Su tokiu 1973 07 30 sutarties aiškinimu kolegija nesutinka. Pirma, apylinkės teismas sumaišė kiemo statinius su statiniais ginčo žemės sklype. Kiemo statiniai ir yra tvoros, kanalizacijos šuliniai, kiemo aikštelės, pamatai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytas statinys 4G1/p yra pastatas – garažas, kuris jokiu būdu nepriskirtinas prie kiemo statinių. Jis yra pastatytas 1920 metais. Pažymėtina, kad yra pasikeitusi šio pastato indeksacija iš 4F1 į 4G1p. Jis nuosavybės teise buvo paskirtas A. S.. Statinys 7I1m taip pat yra pastatas – ūkinis pastatas, kuris taip pat nėra kiemo statinys. Be to, iš VĮ Registrų centras duomenų akivaizdžiai matyti, jog jis buvo pastatytas 1975 metais, t.y. jau po pastatų pasidalijimo tarp bendraturčių 1973 07 30, todėl jis negalėjo būti įtrauktas į sutartį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad 1973 07 30 sutartyje buvo nurodyti ne visi kiemo statiniai, kadangi 2013 04 09 VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašas patvirtina, jog tuo metu tame žemės sklype buvo registruoti du gyvenamieji namai, du mediniai ūkio pastatai ir mūrinis garažas, dėl kurių visų pasidalijimo ir susitarė tuometiniai bendrasavininkiai. Jokie kiemo įrengimai (kiemo statiniai) tuo metu nebuvo registruoti. Minėtos sutarties pagrindu visi kiemo įrengimai (kiemo statiniai) bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis atiteko M. A. ir A. S. kaip ir naudojimasis žemės sklypu. Taigi, kolegijos vertinimu, iš anksčiau nurodytų įrodymų matyti, jog 1973 07 30 bendraturčių valia buvo pasidalinti nuosavybę ir ja buvo pasidalinta, sutartis pateikta VĮ Registrų centrui. To išdavoje ginčo pamatai atiteko namo 1AIm savininkams. Būtent taip šios sutarties esmę ir prasmę suprato ir VĮ Registrų centras. 1999 03 09, 1999 09 08, 1999 10 05 pažymėjimuose apie turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos nurodyta, jog prie pastato gyvenamasis namas 1AIm yra priklausiniai/ kiemo statiniai: šulinys, lauko tualetas, kanal. šulinys, pamatai, tvora. Tuo tarpu prie gyvenamojo namo 3A1p priklausiniai neužfiksuoti. Tokie patys duomenys yra nurodyti ir 2000 03 02 pažymėjime (t., b.l. ). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2000 03 20, 2001 06 29, 2002 03 13 išrašuose taip pat nurodyta, jog 100 proc. pamatų priklauso gyvenamajam namui 1AIm. Svarbi šiuo atveju yra ta aplinkybė, jog J. L. 2000 03 09 notarine pirkimo – pardavimo sutartimi garažą 4G1p pardavė be jokių kiemo statinių R. D., o pastaroji taip pat be kiemo statinių garažą 4G1p 2001 06 29 Turto pasidalijimo sutartimi perleido savo vyrui - šios bylos ieškovui V. D.. Iš nurodyto kolegija daro išvadą, jog ieškovas nuosavybės teisę įgijo tik į vieną gyvenamojo namo 1AIm priklausinį – garažą 4G1p. Į šio gyvenamojo namo priklausinį pamatus ieškovas nuosavybės teisių niekuomet neįgijo.

Sprendimą dalyje dėl ginčo pamatų teismas motyvavo ir tuo, kad vėlesniuose negu 1973 07 30 sudarytuose sandoriuose perleidžiant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 3A1/p nurodyta, jog nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą buvo perleidžiamos su dalimi kiemo statinių, todėl padarė išvadą, jog dalis kiemo įrengimų nuosavybės teise priklauso ir ieškovui. Kolegija su tokia išvada nesutinka ir štai dėl ko: CK 6.189 straipsnis nustato, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. 1973 07 30 sutartis dėl gyvenamųjų namų ir jų priklausinių pasidalijimo yra galiojanti, todėl privaloma tiek proceso šalims, t.y. šių statinių savininkams, tiek teismui ta apimtimi kiek yra išlikusių statinių ir kiemo įrengimų (kiemo statinių) ( CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis 1973 07 30 sutartimi visi kiemo įrengimai (kiemo statiniai) nuosavybės teise atiteko gyvenamojo namo 1AIm savininkams. Ieškovas niekada nebuvo gyvenamojo namo 1AIm ar jo dalies savininku, todėl jam nuosavybės teise nepriklauso jokia dalis ir 1973 07 30 pasidalintų pamatų. Patikslintame ieškinyje (t.6, b.l. 39) ieškovas nurodo, kad ginčo pamatai yra statyti 1920 metais, todėl kiekvienas iš namų valdos bendraturčių juos įgijo sandoriu. Šį jo teiginį paneigia 1973 07 30 sutartis, kuria nuosavybės teisės į ginčo pamatus atiteko gyvenamojo namo 1AIm savininkėms ir, kaip nurodyta anksčiau, nei jokio sandorio pagrindu neatiteko ieškovui. Iš nurodyto akivaizdu, jog sandoriuose dėl gyvenamojo namo 3AIp perleidimo ydingai neesant tam teisinio pagrindo buvo nurodomi kiemo įrenginiai, buvę ginčo namų valdoje iki 1973 07 30. Todėl tai nesukūrė ieškovui nuosavybės teisių į pamatus. Teisės doktrinoje yra įtvirtintas principas, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.

Ieškovas nurodo, kad pamatai kadastrinėje byloje nebuvo atžymėti, todėl 1973 metais jų dalintis namų valdos bendrasavininkiai negalėjo; pamatai kadastrinėje byloje yra užfiksuoti nuo 1984 metų. 1972 metų teismo sprendime yra nurodomi kiemo įrengimai, tačiau apie pamatus nekalbama.

Kolegija atmeta ieškovo argumentą, jog dėl pamatų neatžymėjimo kadastrinėje byloje jų bendrasavininkiai negalėjo pasidalinti, kadangi statinių teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės atsiradimo pagrindas ir atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo funkciją. Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Pagal CK 4.253 straipsnį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 straipsnį nekilnojamojo turto registravimo objektai yra įstatyme nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai, susiję su registruotinais daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis. Bylos duomenimis, Nekilnojamojo turto registre neįregistruota nei ginčijamų statinių teisinio statuso, nei jų registravimo pagrindo. Skirtingais laikotarpiais buvo užfiksuoti skirtingi duomenys apie tai, kiek ir kokių sklype yra kiemo statinių, buvo įregistruoti tik patys daiktai, o ne daiktinės teisės į juos; duomenų apie tai, kokiems asmenims priklauso nuosavybės ar kitokios daiktinės teisės į šiuos pastatus, taip pat šių teisių atsiradimo pagrindai neužfiksuoti. Todėl sprendžiant šalių ginčą dėl pamatų nuosavybės teisių, Nekilnojamojo turto registro duomenys šiuo atveju neaktualūs. Teisminio nagrinėjimo objektas yra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas; teisinė registracija yra tik išvestinis veiksmas, atliekamas nustačius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą. Analogiškai pasisakytina ir dėl 1972 metų teismo sprendimo (t.5,b.l. 120-121). Pažymėtina, kad ieškove toje byloje buvo M. S., atsakovės – M. A., A. S. ir J. D., t.y. tuometinės namų valdos savininkės. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog ieškinys buvo pareikštas dėl ūkinio pastato, žemės sklypo ir kiemo įrengimų naudojimosi, o ne dėl pasidalijimo jais, ar atsidalijimo. Sprendime nurodoma, kad kiemo įrengimais kaip šuliniu, išviete ir šiukšlių dėže bei priėjimais prie jų per kiemą ieškovė naudojasi. Sprendime teismas nepasisako dėl nuosavybės teisių į paminėtus kiemo įrengimus. Šis sprendimas nepatvirtina, jog buvo tik jame paminėti kiemo įrengimai, juolab, kad akivaizdu, jog ginčo pamatai tikrai buvo, nes jie pastatyti 1920 metais, tik matomai ginčo dėl naudojimosi jais nebuvo.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo, kad 1973 07 30 sutartimi kiemo įrenginiai nebuvo pasidalinti, o tik buvo nustatyta naudojimosi tvarka, sutartį būtina aiškinti vadovaujantis protingumo kriterijais, t.y. neaišku kodėl pamatus reikėjo priskirti namo 1A1m savininkėms, kai pamatai fiziškai susiję su namu 3A1p, bei ūkiniais pastatais 3A1/p, 4G1/p, turi bendrus pamatus. Kolegija sprendžia, kad šie jo argumentai yra nepagrįsti. Pirma, dėl sutarties aiškinimo, tai kolegija anksčiau yra nurodžiusi, jog 1973 07 30 sutartis yra aiški, ja buvusios bendraturtės pasidalino turimą nuosavybę, visi kiemo statiniai nuosavybėn atiteko gyvenamojo namo 1AIm savininkėms, todėl yra akivaizdu, kad aiškinti nėra ką. Ginčo pamatai buvo pastatyti 1920 metais, tai jie nuosavybės teise ir atiteko gyvenamojo namo 1AIm savininkėms pagal 1973 07 30 sutartį. Aiškindamas, kad ginčo pamatai fiziškai yra susiję su gyvenamuoju namu 3A1p ieškovas, neprašydamas jų pripažinti šio namo priklausiniu, prieštarauja pats sau. Kita vertus, ieškovas nurodo, kad priklausiniai yra perleidžiami kartu su daiktu, todėl teismas padarė teisingą išvadą ir visus priklausinius padalino lygiomis dalimis visiems bendrasavininkams. Ieškovas ir vėl prieštarauja pats sau, nes jeigu priklausiniai perleidžiami su daiktu, tai teismas neteisingai priklausinį - pamatus – padalino lygiomis dalimis, kadangi jis turėtų kaip ieškovo pastatų priklausinys priklausyti tik jam.

Kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytus argumentus, įrodymus, faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, jog ieškovas neįrodė kokiu teisiniu pagrindu įgijo nuosavybės teises į ginčo pamatus, todėl sprendžia, kad ieškinys dalyje dėl pripažinimo jam nuosavybės teisių į pamatus yra atmestinas. Teismas, vertindamas įrodymus pažeidė CPK 178 str., 185 str. reikalavimus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo pamatų dalis nuosavybės teise priklausė ieškovui, kolegija padarė priešingą išvadą. Dėl nurodyto panaikintina skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovui nuosavybės teise priteisti pamatai, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas (CPK 329str. 1d., 326str. 1d.2p.).

Išsprendus klausimą dėl pamatų nuosavybės, spręstina dėl kitų kiemo statinių nuosavybės, o po to ir dėl jų atidalijimo.

Ieškovas nurodė, kad tvoros, kanalizacijos šuliniai, kiemo aikštelės b3 ir b1 yra žemės sklypo priklausiniai. CK 4.40 str. yra įtvirtinta prezumpcija, jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai ir kiti nekilnojamieji daiktai. Todėl visi savininkai laikytini ir šių statinių savininkais, nuosavybės teisės nustatytinos lygiomis dalimis (CK 4.73str. 3d.). Aikštelė b4 ieškovo nuomone, yra gyvenamojo namo 3AIp priklausinys, kadangi pagal funkcinę paskirtį skirta aptarnauti išimtinai šį gyvenamąjį namą, neturi savarankiško daikto statuso, o yra kito daikto priklausinys, todėl sutinkamai su CK 4.14str. 1d. nuosavybės teisę į šią aikštelę prašė pripažinti ieškovui. Tuo tarpu atsakovai U. priešieškinyje nurodė, jog jie savo lėšomis yra pastatę kiemo statinius tvoras t1, t2,t2,t4 (tvoros varteliai), kiemo aikštelę b1, kanalizacijos šulinius k1 ir k2. Jie taip pat nurodė, jog aikštelė b1 funkciškai ir betarpiškai susijusi su jiems nuosavybės teise priklausančiais pastatais, tik jie ja naudojasi, ji yra pagrindinio daikto priklausinys. ir prašė juos pripažinti jų bendra santuokine nuosavybe. Analogiškai nurodė ir dėl kanalizacijos šulinių, kurie yra aikštelėje b1 ir skirti tik jų poreikiams tenkinti. Išnagrinėjęs šiuos reikalavimus, pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės šioje byloje yra prioritetinis bendraturčių teisių gynimo būdas, todėl ieškinio ir priešieškinio reikalavimus tenkino iš dalies. Teismas pripažino, jog kiemo statiniai visiems bendraturčiams priklauso lygiomis dalimis, kadangi U. neįrodė, kad dalį jų pastatė savo lėšomis, jie tarp bendraturčių nėra padalinti. Atidalindamas kiemo statinius teismas vadovavosi faktinėmis aplinkybėmis prie kokių gyvenamųjų namų kokie kiemo statiniai yra ir juos atidalino taip: ieškovui priteisė tvoras t7 ir t8, nuosavybės teisę pripažino į aikštelę b4, atsakovams U. priteisė jų prašomus kiemo statinius, ieškovui, atsakovams Ž., A. D. priteisė aikštelę b3.

Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje dalyje pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, jas netinkamai taikydamas, pažeidė ir materialines teisės normas, jas netinkamai aiškindamas ir taikydamas ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą ir šioje dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas priešieškinyje nurodytus kiemo statinius bendra nuosavybe, vadovavosi tik liudytojų parodymais, nepateikdamas jokios liudytojų parodymų analizės, tik nurodė, kad liudytojai parodė, jog kanalizacijos šulinius k1, k2 ir tvoras t1,t2,t3 ir t4 pastatė visi bendraturčiai bendru darbu (t.7, b.l. 165-169). Išanalizavus liudytojų parodymus, kolegija nustatė, kad liudytoja R. P. parodė, jog U. kieme esantys šuliniai priklausė jam, kad nepirko kanalizacijos šulinių. Kanalizacijos šuliniai buvo pastatyti 1996 metais, atsakovai U. yra pateikę 1996 11 14 prekių čekį, kad buvo pirkti vamzdžiai vietinei kanalizacijai (t.2, b.l. 111-115), ginčo kanalizacijos šuliniai yra tarp atsakovams U. priklausančio gyvenamojo namo 1AIm priestato 4a1b ir garažo 10G1p, jie sujungti tik su apeliantų naudojamomis gyvenamosiomis patalpomis ir yra skirti tik joms aptarnauti (t.3, b.l. 115). Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atsakovai V. ir I. Ž., atsakovė A. D. patvirtino, kad pretenzijų į kanalizacijos šulinius kaip ir į kiemo aikštelę b1, kurioje ir yra kanalizacijos šuliniai pretenzijų neturi. Į bylą U. taip pat yra pateikę 1996-1997 prekių čekius (t.2, b.l. 111-115), kurie patvirtina, jog jie 7 kartus pirko cementą. Liudytoja B. B. patvirtino, kad aikštelė b1 buvo padaryta U. darbu ir lėšomis (t.7, b.l. 169). Kadastro duomenys patvirtina, kad aikštelė b1 buvo pabaigta statyti 1997 metais. Ši aikštelė minėta, yra tarp apeliantams priklausančio namo priestato ir garažo (t.3, b.l. 115). Pirmosios instancijos teismas nei šių įrodymų, nei faktinių aplinkybių neištyrė, sprendimo dalies, kuria pripažino, jog aikštelė ir kanalizacijos šuliniai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems bendraturčiams nemotyvavo, tuo pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 178str. 185str.), todėl šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris panaikintinas.

Kolegija, įvertinusi anksčiau išvardintus įrodymus, faktines bylos aplinkybes, daro išvadą, jog tiek aikštelė b1, tiek joje esantys kanalizacijos šuliniai yra ne tik atsakovų U. pastatyti, bet jie yra ir U. priklausančio gyvenamojo namo 1AIm dalies priklausiniai. Nurodyti kiemo statiniai pagal savo funkcinę paskirtį skirti atsakovams U. nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų eksploatacijai užtikrinti, kitiems gyventojų poreikiams patenkinti, todėl turi ne pagrindinio, bet šiam tarnaujančio antraeilio daikto statusą (CK 4.13str.). Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, todėl nuosavybės teisė pripažintina pagrindinio daikto savininkui, t.y. atsakovams U. (CK 4.14 str. 1d.). Kolegijai padarius tokias išvadas, priimtinas naujas sprendimas ir šioje ieškinio dalyje ir atsakovams U. pripažintina bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į kanalizacijos šulinius k1 ir k2 ir aikštelę b1.

Kolegija sprendžia, kad teismas priėmė taip pat nepagrįstą sprendimą dalyje dėl tvorų t1,t2,t3 ir t4 dėl tų pačių motyvų, t.y. nuspręsdamas, kad šios tvoros yra bendra dalinė nuosavybė, šios sprendimo dalies nemotyvavo. Kitų statinių kadastro duomenys (t.8, b.l.181-185) patvirtina, kad šios tvoros buvo pastatytos taip pat 1996 metais, yra iš vielos tinklo. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovų U. paaiškinimus, o taip pat liudytojų B. B. ir J. D. parodymus, kad tvoros buvo statomos U. iniciatyva, darbu ir lėšomis, kad kiti kaimynai padėjo statyti tvoras, o tinklą pirko U. (t.7, b.l. 167-169). Šių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, nenurodė, kodėl atmeta liudytojų parodymus. Kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, daro išvadą, jog atsakovai U. įrodė, kad tvoros yra jų nuosavybė, todėl sprendžia, kad panaikintina sprendimo dalis, kuria šios tvoros priteistos U., priimtinas naujas sprendimas šioje dalyje ir U. pripažintina bendroji jungtinė nuosavybės teisė į tvoras t1,t2,t3 ir t4. Liudytojos R. P. parodymai, kad prie šių tvorų statymo darbu prisidėjo ir jos vyras (t.7, b.l. 167-169), nepatvirtina aplinkybės, jog jos vyras, padėdamas kaimynui statyti tvorą, įgijo nuosavybės teisę į tvorą. Jos parodymai tik patvirtina tą aplinkybę, jog tvorų statymo metu tarp kaimynų buvo draugiški santykiai. Ieškovo argumentą, kad nebuvo bendrasavininkių sutikimo, kad U. statytų tvoras kolegija atmeta, nes tvorų statymui bendrasavininkiai ne tik neprieštaravo, bet ir jas padėjo statyti, reikalavimo nugriauti tvoras nebuvo pareikšta, tvoros pastatytos iš U. statybinių medžiagų. Kaip nurodė atsakovai teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu, šios tvoros skiria U. faktiškai naudojamą sklypo dalį nuo kitų kaimynų. Esant tarp šalių įtemptiems santykiams, akivaizdu, jog atsitvėrimas yra teigiamas dalykas, nes padeda išvengti konfliktų.

Apylinkės teismas kiemo aikštelę b4 pripažino gyvenamojo namo 3A1p priklausiniu. Šios sprendimo dalies nemotyvavo. Atsakovai U. ginčija šią sprendimo dalį. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog ši aikštelė skirta minėtam gyvenamajam namui aptarnauti, yra funkciškai su juo susijusi, todėl kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Taip pat kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog kiemo statiniai t7,t8 ir aikštelė b3 yra bendra dalinė visų bendraturčių nuosavybė, tačiau nesutinka, kad visiems bendraturčiams šis turtas priklauso lygiomis dalimis. CK 4.80str. 1d. numato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas, minėta, yra išaiškinęs, kad galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; kt.). Šis įstatyme nustatytas atidalijimo tikslas gali būti pasiektas tada, kai yra nustatytos visos kiekvienam bendraturčiui tenkančios bendrosios nuosavybės dalys ir atidalijus nebelieka bendrosios nuosavybės teise valdomo turto. Iš bylos duomenų seka, kad neįmanoma taip atidalinti bendra daline nuosavybe valdomų kiemo statinių šiuo konkrečiu atveju. Be to, dalis kiemo statinių kaip antai aikštelė b3, ar tvoros aplink namų valdą, yra skirtos visų ar keleto bendraturčių poreikiams tenkinti, t.y. jais naudojasi visi ar dalis bendraturčių.

Be to, iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, jog ieškovo ir atsakovų dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra lygios. Iš VĮ Registrų centras duomenų matyti, jog gyvenamojo namo 1AIm bendraturčiai turi tokias dalis: U. 48/100, idealines dalis, Ž. – 38/100 idealines dalis, D. – 14/100 idealinių dalių. Taigi, yra akivaizdu, jog bendraturčių dalys nėra lygios. Tuo tarpu ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kaip buvo sprendžiama apie bendrosios dalinės nuosavybės proporcijas tarp gyvenamojo namo 1AIm ir gyvenamojo namo 3AIp bendraturčių. Kolegijai nustačius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 4.80str., sprendimas dalyje dėl tvorų t7 ir t8, aikštelės b3 padalijimo naikintinas, nes yra ir neteisėtas, ir nepagrįstas. Be to, CK 4.80str. nustato, kad bendraturtis turi teisę atsidalinti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, po atidalinimo bendrosios dalinės nuosavybės neturi likti. O pagal skundžiamą sprendimą ieškovas liko aikštelės b3 bendraturtis. Pažymėtina, kad nors ieškovas aiškina, kad visi kiemo statiniai visiems bendratručiams priklauso lygiomis dalimis, kas yra neteisinga pagal įstatymą, nes kiemo statiniai yra gyvenamųjų namų priklausiniai ir savininkams nuosavybės teise priklauso pagal gyvenamojo namo idealines dalis, tačiau ir pats atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog kiemo statinius reikėtų dalinti pagal turimas žemės dalis. Taigi, ieškovas ir dėl ieškinio reikalavimų šioje dalyje nėra nei apsisprendęs, nei ieškinį šioje dalyje įrodęs.

Kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą, daro išvadą, kad tenkinti ieškinio reikalavimus dėl tvorų t7 ir t8 bei aikštelės b3 atidalijimo, pripažįstant, kad jie lygiomis dalimis priklauso visiems benraturčiams, nėra teisinio pagrindo (CK 4.80str.), todėl sprendžia, kad ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Pripažinus dalį ginčo kiemo statinių gyvenamųjų namų priklausiniais ir pripažinus nuosavybės teises į juos, reikalavimus dėl kitų kiemo statinių atmetus, panaikintina ir sprendimo dalis dėl kompensacijų priteisimo, kadangi joks atidalinimas nėra padarytas.

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Lietuvos Aukščiausias teismas 2012 03 12 nutartyje šioje byloje konstatavo, kad, tik nustačius, kokie kiemo statiniai priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat išsiaiškinus nuosavybės teisės dalis ir išsprendus statinių atidalijimo bendraturčiams klausimą, bus galima nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teismui nustačius, kad pagrindinis ginčo objektas – pamatai ieškovui nepriklauso, o ieškovo pateiktas naudojimosi žemės sklypu nustatymo planas parengtas atsižvelgus būtent į tą aplinkybę, jog ginčo pamatai bus atidalinti ieškovui ir būtent pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovo pateiktą planą, kuris neatitinka teismo nustatytos aplinkybės, jog ginčo pamatai ieškovui nepriklauso, o priklauso visiems atsakovams, nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka nebeatitinka reikalavimų, kad kiekvienas bendraturtis turėtų priėjimą prie jam priklausančios nuosavybės objekto. Ginčo pamatai patenka į ieškovui naudotis paskirtą žemės sklypo dalį. Atsakovai netenka galimybės patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pamatų, todėl vien dėl šios aplinkybės panaikintina sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu teismas nepasisako, kadangi jie yra teisiškai nereikšmingi teismui išsprendus ginčo pamatų nuosavybės klausimą.

Dėl pripažinimo ieškovui teisės vykdyti statinių ir pamatų rekonstrukciją.

Lietuvos Aukščiausias teismas 2012 03 12 nutartyje šioje byloje konstatavo, jog reikalavimai, susiję su ieškovo vykdomos statybos (rekonstrukcijos) teisėtumu ir padariniais, taip pat negali būti nagrinėjami, kol neišspręstas kiemo statinių atidalijimo klausimas, nes rekonstrukcija iš dalies vykdoma ant vieno iš kiemo statinių, t. y. pamatų, dėl kurių vyksta šalių ginčas. Nuo to, kaip bus išspręstas pamatų nuosavybės teisės klausimas (ar jie bus pripažinti asmenine vienos iš šalių, ar bendrąja daline nuosavybe ir kokiu būdu atidalyti), priklausys statybos (rekonstrukcijos) teisėtumo vertinimas, galimybė vykdyti statybą toliau, galimos statybos apimtys ir pan. .

Skundžiamu sprendimu ieškovui buvo leista be atsakovų sutikimo vykdyti statinių – garažo 4G1p, ūkinio pastato 7I1m ir pamatų rekonstrukciją, įteisinant savavalinę statybą be atsakovų U. sutikimo pagal 2006 statinio projekto vadovės I. S. paruoštą patikslintą projektą. Kolegijai pripažinus, kad ginčo pamatai priklauso visiems atsakovams, o ieškovui nepriklauso, įvertinus tą aplinkybę, jog rekonstrukcija yra atliekama ant atsakovams priklausančių pamatų, yra akivaizdu, jog tokiu būdu yra pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas, o tuo pačiu apeliantų teisės ir teisėti interesai. Todėl sprendimas šioje dalyje panaikintinas. Atsižvelgus į tai, kad negali būti vykdoma statyba ir rekonstrukcija ant ieškovui nepriklausančių pamatų, priimtinas naujas sprendimas ir atmestinas ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovui teisę vykdyti statinių ir pamatų rekonstrukciją pagal 2006 metų I. S. projektą (t.1, b.l. 20-39).

Dėl atsakovų reikalavimo įpareigoti ieškovą nugriauti savavališkai pastatytą statinį.

Teisė gina tik sąžiningus asmenis (CK 1.137str.). Vieni pagrindinių teisės principų, kuriais grindžiama bet kuri civilizuota teisės sistema, teigia, kad asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtos pasekmės (lot. ex injuria ius non oritur). Šių fundamentalių teisės principų svarbą yra ne kartą akcentavęs Konstitucinis ir Aukščiausias teismai (Konstitucinio teismo 1994 05 27 nutarimas, Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 10 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-905/2000, 2002 03 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2002, 2007 09 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).

Byloje yra nustatyta, jog atsakovai U. nuosavybės teises į dalį ginčo pamatų įsigijo 1974 11 24 ir 2003 01 24 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Tuo tarpu ieškovui V. D. ginčo pamatų jokia dalis nuosavybės teise nepriklauso. 2006 metais ieškovas V. D. po pamatais įrengė rūsį, katilinę, savavališkai rekonstravo jam nuosavybės teise priklausantį garažą ir ūkio pastatą. 2006 09 12 jam buvo surašytas savavalinės statybos aktas, pareikalauta sustabdyti savavališkai vykdomus statybos darbus ir iki 2007 02 01 likviduoti savavališką statybą. Šių nurodymų ieškovas neįvykdė, todėl buvo nubaustas administracine nuobauda – įspėjimu.

Kolegija anksčiau nurodė, kad atmeta ieškovo reikalavimą pripažinti ieškovui teisę vykdyti rekonstrukciją be atsakovų sutikimo, todėl sprendžia, kad iš esmės tenkintinas atsakovų reikalavimas įpareigoti ieškovą nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais įrengtą rūsį bei jame įrengtą katilinę, nugriauti savavališkai rekonstruotą garažą 4G1p ir ūkio pastatą 7I1p. Kolegija sprendžia, kad ieškovas įpareigotinas pašalinti garaže ir ūkio pastate atliktus savavalinius darbus, kadangi šiuos statinius ieškovas turėjo. Ieškovas, pripažindamas, kad visi pamatai jam nuosavybės teise nepriklauso, prieš pradėdamas statybą ant tų pamatų, pirma privalėjo išspręsti jų nuosavybės klausimą, o tik po to prašyti bendrasavininkių sutikimo, o statybos darbus vykdyti gavęs atitinkamą leidimą. Vykdydamas statybą be leidimo, ant svetimų pamatų, ieškovas prisiėmė visą su tuo susijusią neigiamų pasekmių riziką.

Atsakovai prašo įpareigoti ieškovą savavališką statybą nugriauti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau kolegija šiuo atveju atsižvelgia į tai, kad reikalaujama nugriauti katilinę, o šiuo metu Lietuvoje yra žiema. Akivaizdu, jog ieškovas negali likti be šildymo. CPK 271 str. 1 d. nustato, kad priimdamas sprendimą teismas reikiamais atvejais nustato konkrečią sprendimo įvykdymo tvarką ir terminą. Kolegija sprendžia, kad šiuo atveju ieškovui nustatytinas šešių mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminas nugriauti savavalinę statybą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Sutinkamai su CPK 93 str.1d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 str. 1d. nustato, kad dėl išlaidų už advokato pagalbą šalis raštu pateikia prašymą su tokių išlaidų apskaičiavimu. Byla teisme nagrinėjama nuo 2006 metų. Nei viena iš šalių nepateikė viso bylos nagrinėjimo metu patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti paskaičiavimo. Todėl teismas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių paskirsto vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgęs į pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus, į tai, kad dėl išlaidų, kurias pripažino pirmosios instancijos teismas pretenzijų nebuvo. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į anksčiau paminėtus argumentus, principus, į tai, kad teismas iš esmės iš dalies atidalino tiek ieškovą, tiek atsakovus U., pašto išlaidos valstybei priteistinos lygiomis dalimis.

Iš esmės visi ieškovo reikalavimai išskyrus vieną yra atmesti, todėl ieškovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovų U. dalinai, t.y. apie ¼ dalį, kurią sudaro 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 66 Lt žyminio mokesčio, viso 1 066 Lt . Išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ieškovui nepriteisimos, nes patenkintas apeliacinis skundas. Iš ieškovo V. D. atsakovams V. U. ir V. U. priteistina jų turėtos bylinėjimosi išlaidos, nes jų reikalavimai yra patenkinti, o ieškovo atmesti: 3 000 Lt advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, 380 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį, 380 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 2 000 Lt už apeliacinio skundo surašymą. U. taip pat prašo priteisti 1 000 Lt už advokatės dalyvavimą teismo posėdyje. Ši prašoma priteisti suma mažintina iki 150 Lt, kadangi teismo posėdis truko 2 valandas, posėdyje dalyvavo advokatė, kuri atsakovus atstovavo byloje pirmosios instancijos teisme, rašė apeliacinį skundą, atsižvelgus į maksimalias rekomenduojamas sumas. Viso 5 910 Lt .

Pašto išlaidos, kurias sudaro 339,08 Lt ( t. 1, b.l. 133, t.5, b.l. 4, 198, t.6, b.l. 2, t.7, b.l. 2, t.8, b.l. 2, 99) priteistinos iš ieškovo ir atsakovų U. lygiomis dalimis, kadangi, minėta, ginčas vyko tarp šių šalių, reikalavimus teikė būtent šios šalys, byla nagrinėjama ilgai, teismas vadovaujasi protingumo, teisingumo principais, t.y. iš ieškovo V. D. priteistina 169,50 Lt, iš V. ir V. U. po 84,80 Lt

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš dalies atmestas priešieškinys.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovui V. D. nuosavybės teise priteisti pamatus P – 2000 Lt vertės, tvorą t7 (10,50 kv.m.), 2005 m. statybos - 400 Lt. vertės, tvorą t 8 (10,50 kv.m.), 2005 m. statybos - 400 Lt . Priimti naują sprendimą ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 03 14 sprendimo dalį, kuria atsakovams V. U. ir V. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priteisti 4000 Lt. vertės kiemo statiniai:

tvora t1 (64,43 kv.m.), 1996 m. statybos – 800 Lt. vertės, tvora t2 (6,72 kv.m.), 1996 m. statybos – 400 Lt. vertės, tvora t3 (12,08 kv.m.), 1996 m. statybos – 200 Lt. vertės, tvora – varteliai t4 (1 kv.m.), 1996 m. statybos – 100 Lt. vertės, kiemo aikštelė b1 (60,5 kv.m. ) – 1997 m. statybos – 1300 Lt vertės, kanalizacijos šulinys kl – 600 Lt vertės, kanalizacijos šulinys k2 - 600 litų vertės pakeisti ir pripažinti bendrą jungtinę nuosavybės teisę V. U. ir V. U. į kiemo statinius: tvoras t1,t2,t3 ir t4, kanalizacijos šulinius k1 ir k2; kiemo aikštelę b1.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 03 14 sprendimo dalį, kuria kiemo aikštelė b3 (47,54 kv.m.), 2005 m. statybos – 1000 Lt. vertės nuosavybės teise priteista V. D., A. D., V. Ž., I. Ž. ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovo V. D.: V. Ž., I. Ž. – 540 Lt. (penkių šimtų keturiasdešimt litų) kompensacija, A. D. – 540 Lt. (penkių šimtų keturiasdešimt litų) kompensacija.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovų V. U., V. U.: V. Ž., I. Ž. – 1025 Lt. (tūkstantis šimtas dvidešimt penkių litų) kompensacija, A. D. – 1025 Lt. (tūkstantis šimtas dvidešimt penkių litų) kompensacija.

Sprendimo dalies, kuria kiemo aikštelė b4, 2005-2007 m. statybos – 2200 Lt. vertės, pripažinta gyvenamojo namo 3A1p, esančio (duomenys neskelbtini) , priklausiniu ir nuosavybės teise priteista V. D. nekeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta tarp ieškovo ir atsakovų 0,1203ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) , naudojimosi tvarka pagal 2009-07-23 UAB „Žemetra" parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta ieškovui V. D. teisė vykdyti statinių - garažo 4Glp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinio pastato 7Jlm, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pamatų rekonstrukciją, įteisinant savavalinę statybą be atsakovų V. U., V. U. sutikimo pagal 2006m. statinio projekto vadovės I. S. (atestato Nr. Al 194) paruoštą projektą ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Atstatyti pažeistas atsakovų V. ir V. U. teises ir įpareigoti ieškovą V. D. per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališką statinį – panaikinti po pamatais P įrengtą rūsį ir jame įrengtą katilinę, pašalinti savavališkai atliktus garažo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus.

Panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

priteisti atsakovams V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 910Lt bylinėjimosi išlaidų;priteisti ieškovui V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 533 Lt bylinėjimosi išlaidų;Priteisti iš ieškovo V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 169,50 Lt pašto išlaidų valstybei;Priteisti iš V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 84,80 Lt pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisVirginija LozoraitytėRūta Palubinskaitė