Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. V., E. J. ir R. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, už tai, kad gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją, ir pelnytis iš jo prostitucijos, įtraukė į prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, t. y. susitaręs ir veikdamas grupėje su E. J., 2010 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, bet ne anksčiau kaip 2010 m. lapkričio 25 d., iki 2010 m. gruodžio 20 d., siekdami, kad E. K., gim. (duomenys neskelbtini), būtų įtraukta į prostituciją, ir pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudodami nepilnametės E. K. asmenybės pažeidžiamumu ir būkle dėl nepilnametystės, jai negalint aktyviau priešintis prieš ją naudojamam fiziniam ir psichologiniam smurtui, užrakindami bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir neleisdami išeiti, grasindamas fiziniu susidorojimu bei suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas, E. J. saugant, prižiūrint ir kontroliuojant nepilnametės E. K. veiksmus, kad ji neišeitų be jų sutikimo, suvaržė jos laisvę, ir taip laikė nelaisvėje vaiką – nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), bute, ir, sutarę, kad nepilnametė E. K. versis prostitucija, kad jie turėtų pajamų, grasindamas nepilnametei E. K. fiziniu susidorojimu ir suduodamas jai smūgius, E. J. patariant E. K. nesipriešinti ir įtikinėjant paklusti reikalavimui verstis prostitucija, lenkė nepilnametę E. K. pradėti verstis prostitucija, į televiziją (duomenys neskelbtini) siuntė SMS žinutes, nurodydamas, jog „18 metų mergina nori susitikti su vyrais už paramą“, bei kalbėdamas telefonu su asmenimis, atsiliepusiais į šį pasiūlymą, bei nurodydamas E. K., kokius atsakymus rašyti į gaunamas iš atsiliepusių asmenų SMS žinutes, ir taip 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kartu su E. J., suradę asmenis, kuriems nepilnametė E. K. turėjo teikti prostitucijos paslaugas ir kurias ji suteikė ne mažiau kaip 7 kartus, kelis kartus, kurių skaičius ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, lydėjo nepilnametę E. K. pas asmenis, kuriems nepilnametė E. K. suteikė prostitucijos paslaugas, ir už tai E. K. gautus pinigus – nuo 100 Lt iki 200 Lt – jis paėmė ir turėjo pajamų, tęsiant nusikalstamą veiką 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 15.30 val., susitaręs ir veikdamas kartu su E. J. ir R. V., kartu su E. J. gabeno nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasinaudodami nepilnametės E. K. asmenybės pažeidžiamumu ir būkle dėl nepilnametystės, dėl prieš tai bute, adresu: (duomenys neskelbtini), patirtų S. V. grasinimų fiziniu susidorojimu ir suduotų jai smūgių, E. J. įtikinėjimo nesipriešinti ir paklusti verstis prostitucija, kartu su E. J. ir R. V. sutarę, kad nepilnametė E. K. versis prostitucija, kad jie turėtų pajamų, ir E. K. nurodę išsiųsti SMS žinutes į televiziją (duomenys neskelbtini), parašant, jog „18 metų mergina nori susitikti su vyrais už paramą“ bei R. V. patariant atsakymus į gaunamas SMS žinutes atsiliepusių asmenų ir taip suradę asmenį, kuriam nepilnametė E. K. turėjo teikti prostitucijos paslaugas, R. V. lydint nepilnametę E. K. pas asmenį, kuriam nepilnametė E. K. suteikė prostitucijos paslaugas, bei už tai iš E. K. gautus 100 litų paimant, taip gabeno ir laikė nelaisvėje nepilnametę E. K., siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

E. J. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, už tai, kad gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką siekdamas, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ir pelnytis iš jo prostitucijos, įtraukė į prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, t. y. susitaręs ir veikdamas grupėje su S. V., 2010 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, bet ne anksčiau kaip 2010 m. lapkričio 25 d., iki 2010 m. gruodžio 20 d., siekdami, kad E. K., gim. (duomenys neskelbtini), būtų įtraukta į prostituciją ir pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudodami nepilnametės E. K. asmenybės pažeidžiamumu ir būkle dėl nepilnametystės, jai negalint aktyviau priešintis prieš ją naudojamam fiziniam ir psichologiniam smurtui, užrakindami bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir neleisdami išeiti, S. V. grasinant nepilnametei E. K. fiziniu susidorojimu bei suduodant smūgius jai į įvairias kūno vietas, saugojo, prižiūrėjo ir kontroliavo nepilnametės E. K. veiksmus, kad ji neišeitų be jų sutikimo, suvaržė jos laisvę, ir tokiu būdu laikė nelaisvėje vaiką – nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), bute, ir, sutarę, kad nepilnametė E. K. versis prostitucija, kad jie turėtų pajamų, S. V. grasinant nepilnametei E. K. fiziniu susidorojimu ir suduodant jai smūgius, jis patarė E. K. nesipriešinti ir įtikinėjo paklusti reikalavimui verstis prostitucija, lenkė nepilnametę K. pradėti verstis prostitucija, S. V. į televiziją (duomenys neskelbtini) siunčiant SMS žinutes ir nurodant, jog „18 metų mergina nori susitikti su vyrais už paramą“ bei S. V. kalbant telefonu su asmenimis, atsiliepusiais į šį pasiūlymą bei nurodant E. K., kokius atsakymus rašyti į gaunamas iš atsiliepusių asmenų SMS žinutes, taip 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kartu su S. V., suradę asmenis, kuriems nepilnametė E. K. turėjo teikti prostitucijos paslaugas ir kurias ji suteikė ne mažiau kaip 7 kartus, kelis kartus, kurių skaičius ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas, S. V. lydint nepilnametę E. K. pas asmenis, kuriems nepilnametė E. K. suteikė prostitucijos paslaugas, ir už tai E. K. gautus pinigus – nuo 100 Lt iki 200 Lt – S. V. paėmus ir turint pajamų, tęsiant nusikalstamą veiką, 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 15.30 val., susitaręs ir veikdamas kartu su S. V. ir R. V., kartu su S. V. gabeno nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasinaudodami nepilnametės E. K. asmenybės pažeidžiamumu ir būkle dėl nepilnametystės, dėl prieš tai bute, adresu: (duomenys neskelbtini), patirtų S. V. grasinimų fiziniu susidorojimu ir suduotų jai smūgių, E. J. įtikinėjimo nesipriešinti ir paklusti verstis prostitucija, kartu su S. V. ir R. V. sutarę, kad nepilnametė E. K. versis prostitucija, kad jie turėtų pajamų, ir E. K. nurodę išsiųsti SMS žinutes į televiziją (duomenys neskelbtini), parašant, jog „18 metų mergina nori susitikti su vyrais už paramą“ bei R. V. patariant atsakymus į gaunamas SMS žinutes atsiliepusių asmenų ir taip suradę asmenį, kuriam nepilnametė E. K. turėjo teikti prostitucijos paslaugas, R. V. lydint nepilnametę E. K. pas asmenį, kuriam nepilnametė E. K. suteikė prostitucijos paslaugas bei už tai iš E. K. gautus 100 litų paimant, taip gabeno ir laikė nelaisvėje nepilnametę E. K., siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

R. V. buvo kaltinama ir perduota teismui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, už tai, kad gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką, siekdama, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją ir pelnytis iš jo prostitucijos, įtraukė į prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, t. y. susitarusi ir veikdama grupėje su S. V. ir E. J., 2010 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 15.30 val., S. V. ir E. J. atvedus nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini), iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasinaudodami nepilnametės E. K. asmenybės pažeidžiamumu ir būkle dėl nepilnametystės, dėl prieš tai bute, adresu: (duomenys neskelbtini), patirtų S. V. grasinimų fiziniu susidorojimu ir suduotų jai smūgių, E. J. įtikinėjimo nesipriešinti ir paklusti verstis prostitucija, kartu su E. J. ir S. V. sutarusi, kad nepilnametė E. K. versis prostitucija, kad jie turėtų pajamų, laikė bute, adresu: (duomenys neskelbtini), nepilnametę E. K., kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, nurodė E. K. išsiųsti SMS žinutes į televiziją (duomenys neskelbtini), parašant, jog „18 metų mergina nori susitikti su vyrais už paramą“ bei R. V. patariant atsakymus į gaunamas iš atsiliepusių asmenų SMS žinutes, ir taip suradę asmenį, kuriam nepilnametė E. K. turėjo teikti prostitucijos paslaugas, R. V. lydint, tai yra gabenant nepilnametę E. K. pas asmenį, kuriam nepilnametė E. K. suteikė prostitucinę paslaugą, bei už tai iš E. K. gautus 100 litų paimant, taip gabeno ir laikė nelaisvėje nepilnametę E. K., siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirtą subendrintą bausmę subendrinti su Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžiu paskirta bausme, ir S. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 14 metų.

Nukentėjusiosios E. K. nurodytas aplinkybes apie kitų asmenų pelnymąsi iš jos vertimosi prostitucija, laisvės suvaržymą, galimai patirtą fizinį ir psichinį smurtą netiesiogiai patvirtino ir liudytojai D. B., V. K., S. P..

E. K. atsisakymas duoti parodymus teismo posėdyje, neduoda pagrindo kaip neteisingus vertinti jos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Prokurorė mano, kad E. K. parodymai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į 2011-04-14 – 05-16 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-68 išvadas, kad E. K. galėjo teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo visapusiškai pilnai suprasti tokių veiksmų reikšmės, todėl ji pavėluotai suprato tikruosius įtariamųjų ketinimus bei motyvus jos atžvilgiu. Įvykių metu E. K. dėl savo būsenos bei kitų aplinkybių (fizinis ir psichinis smurtas bei fizinis suvaržymas) negalėjo aktyviau su atliekamiems veiksmams priešintis. Prokurorės teigimu, abejoti ekspertizės akto išvadomis nėra pagrindo.

Taip pat prokurorė pažymi, kad nors ir anksčiau E. K. nevykdydavo savo motinos V. K. reikalavimų, nepateisinamai ilgai negrįždavo į namus, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokį savo elgesį E. K. būtų mėginusi pateisinti melagingai pranešdama apie savo laisvės suvaržymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė tenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.

Išteisintieji S. V., E. J. ir R. V. bei jų gynėjai prašė Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje S. V., E. J. ir R. V. buvo kaltinami ir perduoti teismui pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, už tai, kad veikdami bendrai, gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką – E. K., gim. (duomenys neskelbtini), siekdami, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad visuma byloje esančių įrodymų nepatvirtina kaltinamųjų S. V., E. J. ir R. V. kaltės įvykdžius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl to S. V., E. J. ir R. V. išteisino pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Prokurorė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir prašo skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. V., E. J. ir R. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį. Tokį prašymą apeliantė argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, vertino įrodymus, neįvertino ir neišanalizavo visų reikšmingų bylai aplinkybių, todėl padarė neteisingas išvadas, kad byloje nesurinkta patikimų duomenų, patvirtinančių S. V., E. J. ir R. V. pareikštus kaltinimus.

Apeliantės prašymas – S. V., E. J. ir R. V. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 157 straipsnio 1 dalį, 308 straipsnio 2 dalį ir 307 straipsnio 3 dalį ir tokį prašymą pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014; 2K-455/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas.

Pagal BK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginis įrodymas yra tas, kuris pats be tarpinių grandžių, susijęs su įrodinėjimu dalyku arba bent vienu jo elementu. Netiesioginis yra toks įrodymas, kuris per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką ar jo elementą. Įstatymas nė vienai iš paminėtų įrodymų grupių neteikia pirmenybės. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Tam tikri įrodymai gali būti laikomi patikimesniais, atsižvelgiant į tai, kaip jie buvo gauti, užfiksuoti, kokią informaciją jie patvirtina, tačiau visi įrodymai privalo būti įvertinti ne tik kiekvienas atskirai, bet ir jų visuma.

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra surinkta patikimų duomenų, patvirtinančių S. V., E. J. ir R. V. pateiktus kaltinimus dėl vaiko - E. K. gabenimo ir laikymo nelaisvėje, siekiant, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, jos įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos prostitucijos aplinkybes, yra pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Išteisintieji S. V., E. J. ir R. V. viso bylos proceso metu neigė padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagrindinis S. V., E. J. ir R. V. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodymų šaltinis yra nukentėjusiosios E. K. parodymai. Byloje apklaustų liudytojų V. K., D. B., A. N., K. A. ir kitų parodymai, E. K. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados, nustatinėjant faktines bylos aplinkybes ir išteisintųjų kaltumą, yra netiesioginiai įrodymai.

Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktika išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011).

Nukentėjusioji E. K. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, nes kviečiama į teismo posėdžius nevyko, slėpėsi nuo policijos pareigūnų vengdama atvesdinimo, dėl to jai buvo paskirta areštas, paskelbta paieška, o ją sulaikius ir pristačius į teismą ji atsisakė duoti parodymus, nedalyvaujant jos atstovui (4 t. 140-141 b. l.), į kitus teismo posėdžius nukentėjusioji nebeatvyko, slapstėsi nuo atvesdinimo ir išvyko į užsienį (5 t. 158 b. l.). Nukentėjusiajai vengiant duoti parodymus teisme, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje perskaitė nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams (5 t. 143, 159 b. l.). Toks nukentėjusiosios pirmiau duotų parodymų perskaitymas teisme atliktas nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 4 dalyje išdėstytų nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, išsamumą, palyginęs nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, su nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, padarė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybių nenuoseklūs ir prieštaringi, o prieštaravimų pašalinti nėra galimybės dėl nukentėjusiosios sąmoningo vengimo atvykti į teismą ir duoti parodymus. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamia nukentėjusiosios parodymų analize ir bylos medžiaga dėl nukentėjusiosios vengimo atvykti į teismą ir duoti parodymus.

Prokurorė apeliaciniame skunde neginčija teismo išvados dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo bei nukentėjusiosios vengimo duoti parodymus teisme, tačiau teigia, kad šios aplinkybės nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis, kad ji teikė prostitucijos paslaugas išteisintųjų reikalavimu ir jiems atiteko iš jos prostitucijos gautos pajamos, nes jas patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad S. V., R. V. ir E. J. žinojo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė ir kad ji verčiasi prostitucija, šias aplinkybes patvirtina byloje nustatyti faktai: 1) kad nuo 2010-11-25 iki 2010-12-20 E. K., bendraudama su S. V., E. J., teikė seksualines paslaugas už užmokestį; 2) kad apie prostitucijos paslaugas buvo paskelbta viešai televizijos (duomenys neskelbtini) skelbimuose, nurodant E. K. telefono numerį; 3) nuo 2010 m. gruodžio pradžios iki 2010-12-20 E. K. gavo pajamų iš prostitucijos ir kartu su S. V. ir E. J. vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas, alkoholinius gėrimus; 4) kad 2010-12-29 į butą, kuriame buvo E. K. su E. J., policijos pareigūnai pateko nupjovus durų vyrius; 5) 2010-12-29 E. K. policijos pareigūnams pranešė apie jai išsakytus grasinimus ir laisvės suvaržymą; o liudytojų V. K., D. B., S. P. parodymai, E. K. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvada, kuria teismas nepagrįstai nesivadovavo, patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie jos laisvės suvaržymą, galimai patirtą fizinį ir psichinį smurtą ir kitų asmenų pelnymąsi iš jos prostitucijos.

Teisėjų kolegijos nuomone, prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės ir bylos įrodymai nei atskirai, nei visumoje nepatvirtina išteisinamųjų kaltumo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

Esminis išteisintiesiems S. V., E. J. ir R. V. inkriminuotas nusikaltimas yra vaiko gabenimas ir laikymas nelaisvėje, siekiant, kad jis būtų išnaudojamas prostitucijai, numatytas BK 157 straipsnio 1 dalyje (Vaiko pirkimas arba pardavimas), ir su tuo susiję kiti nusikaltimai: nepilnamečio įtraukimas į prostituciją, numatytas BK 308 straipsnio 2 dalyje, ir pelnymasis iš nepilnamečio asmens prostitucijos, numatytas 307 straipsnio 3 dalyje. Visos išteisintiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaromos veikiant tiesioginės tyčios forma. Todėl tam, kad išteisintieji pagal jiems pareikštus kaltinimus būtų pripažinti kaltais, nepakanka įrodyti, kad jie žinojo nukentėjusiosios amžių ir kad ji verčiasi prostitucija, būtina įrodyti, kad nukentėjusioji į prostituciją buvo įtraukta ir prostitucija pradėjo verstis išteisintųjų iniciatyva ir pastangomis.

Nukentėjusioji E. K. byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo nepilnametė, tačiau bylos medžiaga liudija, kad nukentėjusiosios poelgiai ir veiksmai iki byloje nagrinėjamų įvykių buvo prieštaraujantis visuomenėje priimtoms teisės ir moralės normoms. E. K. nuo 2007-11-26 įrašyta į policijos apskaitą už bėgimą iš namų ir valkatavimą, mokymo įstaigų charakterizuojama kaip nepažangi, nuolat meluojanti ir išsisukinėjanti, 2010-11-05 nuosprendžiu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, 2011-06-15 nuosprendžiu nuteista už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiosios motina liudytoja V. K. teisme parodė, kad jos dukra E. K. nebelankė mokyklos, dažnai būdavo su draugais, gyveno su vyrais, kartais išeidavo iš namų ir negrįždavo. Dukra vartojo narkotines medžiagas, iš kur ji gaudavo pinigų narkotikams įsigyti ji (liudytoja) neišsiaiškino, tačiau būdavo, kad jai iš piniginės dukra paimdavo pinigų (4 t. 141-144 b. l.). Byloje nustatyta, kad nuo 2010-11-25 iki 2010-12-20 nukentėjusioji namuose nebuvo, ji su išteisintaisiais S. V. ir E. J. buvo bute, (duomenys neskelbtini), į kurį pateko nukentėjusiosios iniciatyva, nes ji turėjo šio buto raktus. Nukentėjusiosios motina, liudytoja V. K. parodė, kad nukentėjusiajai E. K. butą, (duomenys neskelbtini), paliko J. M., kuris yra išvykęs į I., ir su kuriuo E. draugavo apie 3 mėnesius. Nuo 2010-11-25 iki 2010-12-20 iš nukentėjusiajai priklausančių telefonų į M. kabelinę televiziją UAB (duomenys neskelbtini) buvo siunčiamos SMS žinutės, kuriose nurodyta, kad mergina ieško vyriškių už paramą (1 t. 133-134; 141-142 b. l.). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nukentėjusioji V. K. kaltinime nurodytu laiku teikė seksualines paslaugas ir visais byloje nustatytais atvejais tai darė klientų pasiriktose vietose, į kurias vykdavo be išteisintųjų palydos ir priežiūros. Taip pat byloje nustatyta, kad nukentėjusioji nuolat su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną ir juo naudojosi, rašė SMS žinutes ne tik savo motinai, nurodydama, kad jai viskas gerai, kad ji nepergyventų, kad ji gyvena su draugu, bet ir išteisintiesiems, kad šie ją pasitiktų grįžtančią iš klientų. Be to, byloje nustatyta, kad liudytojui A. N. nukentėjusioji antrą kartą parašė SMS žinutę ir su juo susitiko savo iniciatyva. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji grįžo namo 2010 m. gruodžio 20 d., jos motinai parašius jai SMS žinutę, kad ji yra J. ir lauks jos prie (duomenys neskelbtini) namo automobilyje. Nukentėjusiosios motina V. K. paliudijo, kad grįžusi namo dukra turėjo nuo buto, (duomenys neskelbtini), raktus, ji juos iš dukros paėmė ir uždraudė jai ten eiti, tačiau po kelių dienų dukra vėl paėmė buto raktus ir ten sugrįžo ir buvo kartu su E. J. (4 t. 141-144 b. l.). Tokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nukentėjusioji nuo 2010-11-25 iki 2010-12-20 turėjo realias galimybes pasišalinti iš buto, (duomenys neskelbtini), ir jame buvo savo noru.

Nukentėjusiosios parodymai, kad ji bijojo išteisintųjų dėl pastarųjų jos atžvilgiu naudoto psichinio ir fizinio smurto, todėl nuo jų nebėgo ir niekam nesiskundė dėl jos laikymo nelaisvėje, yra motyvuotai paneigti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje. Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų nukentėjusiosios teiginius apie jos atžvilgiu naudotą išteisintųjų fizinį ir psichinį smurtą. 2011-01-07 teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad E. K. kūne sužalojimų žymių nerasta. Liudytoja V. K. parodė, kad grįžus dukrai, ji matė dukros subraižytą nugarą, tačiau kad ji būtų sumušta nesimatė. Liudytojas D. B. teisme parodė, kad jis tik iš nukentėjusiosios pasakojimų žino, kad prieš ją buvo naudojamas fizinis ir psichinis smurtas, jis, nukentėjusiosios sulaikymo metu, jos veide jokių mušimo žymių nematė, nukentėjusioji sulaikymo metu dėl prieš ją naudoto smurto nesiskundė. Liudytojas S. P. teisme neigė buvęs susitikęs su nukentėjusiąja, todėl prokurorė skunde nepagrįstai mini šio liudytojo parodymus kaip patvirtinančius nukentėjusiosios parodymus apie nukentėjusiosios laisvės suvaržymą ir prieš ją galimai naudotą smurtą. Byloje apklausti liudytojai, kurie betarpiškai buvo susitikę su nukentėjusiąja pagal skelbimus, A. N. ir V. M. taip pat neparodė matę kokius nors sužalojimus nukentėjusiosios veide ar kūne. Taigi byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją naudotą psichinį ir fizinį smurtą, ir kad tokį smurtą prieš ją naudojo išteisintieji, siekdami priversti nukentėjusiąją užsiimti prostitucija.

Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus, kad jos iš prostitucijos gautus pinigus paimdavo išteisintieji. Išteisintieji šią aplinkybę viso proceso metu neigė, liudytojai A. N. ir V. M., betarpiškai bendravę su nukentėjusiąją kaltinime nurodytu laikotarpiu ir davę jai pinigų, parodė, kad jie pinigus atidavė nukentėjusiajai. Tai, kad nukentėjusioji E. K. gavusi pajamų iš prostitucijos galimai įsigijo narkotinių medžiagų ar alkoholinių gėrimų ir juos vartojo kartu su išteisintaisiais, nei patvirtina, nei paneigia išteisintiesiems pareikštus kaltinimus.

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad 2010-12-29 į butą, kuriame E.K. buvo su E. J., policijos pareigūnai pateko nupjovus durų vyrius ir 2010-12-29 E. K. policijos pareigūnams pranešė apie jai išsakytus grasinimus ir laisvės suvaržymą, negali būti išteisintųjų kaltumą patvirtinančiomis aplinkybėmis, nes 2010-12-29 įvykiai yra už išteisintiesiems pareikštų kaltinimų ribos. Pagal išteisintiesiems pateiktus kaltinimus jie gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką siekdami, kad jis būtų įtrauktas į prostituciją, įtraukė nepilnametę į prostituciją ir pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, laikotarpyje nuo 2010 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. gruodžio 20 d. Be to, šiame kontekste pastebėtina, kad nukentėjusioji E. K., parašiusi 2010-12-19 policijai pareiškimą dėl jos atžvilgiu galimai atliktų nusikalstamų veikų ir prasidėjus byloje ikiteisminį tyrimą, toliau bendravo ir kartu gyveno su išteisintuoju E. J., tai teisme patvirtino liudytoja V. K..

Apeliantė skunde teigia, kad nukentėjusiosios E. K. parodymai turėtų būti vertinami atsižvelgiant į 2011-04-14 – 05-16 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-68 išvadas. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys yra įrodymai, kurie vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2013). Pirmosios instancijos teismas teisme išsamiai ištyrė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų išvadą ir vertino ją visų įrodymų kontekste. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados iš esmės grindžiamos nukentėjusiosios parodymais bei jos psichikos būkle tyrimo metu, konstatavo, kad tokios išvados nepatvirtina išteisintųjų kaltės įvykdžius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai iš minėtos ekspertizės išvados nepaneigia teismo išvadų dėl ekspertizės akto kaip kaltumo įrodymo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvados vertinimu, nes jis yra motyvuotas ir pagrįstas bylos medžiaga.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstytus reikalavimus ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, kad šios bylos visetas nėra pakankamas, kad būtų galima daryti neabejotiną išvadą dėl išteisintųjų kaltumo, t.y. byloje surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, kad S. V., E. J. ir R. V. gabeno ir laikė nelaisvėje vaiką - E. K., siekiant, kad ji būtų išnaudojama prostitucijai, įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš jos prostitucijos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti S. V., E. J. ir R. V. išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.