- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-256-823/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00367-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- J. P.
- Atsakovas
- E. K.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimo dalies civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei E. K. dėl naudojimosi namo dalimis tvarkos nustatymo ir remonto išlaidų priteisimo ir atsakovės E. K. priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas J. P. kreipėsi į teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydamas nustatyti naudojimosi tvarką namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimis, priteisti iš atsakovės 63 709,60 Lt kompensaciją už namo remontą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakove valdo gyvenamąjį namą; ieškovui priklauso 1/5 namo dalis. Turtą paveldėjo 2004 m. po ieškovo motinos mirties. Namas pastatytas 1940 m., todėl ieškovo motinai mirus buvo avarinės būklės, nusidėvėjęs, iki tol nebuvo darytas esminis namo remontas. Atsakovei sutikus, ieškovas naudojosi visu namu ir jį remontavo. Ieškovas išliejo pamatus, pakeitė dalį namo rąstų, perplanavo vidaus patalpas, atnaujino elektros instaliaciją bei šildymo sistemą, įvedė vandentiekį, įrengė kanalizaciją. Atsakovė, žinodama apie itin blogą namo būklę, neprisidėjo prie turto valdymo ir išlaikymo, nevykdė pareigos tinkamai rūpintis bendru turtu, todėl privalo ieškovui atlyginti remonto išlaidas proporcingai jai priklausančiai turto daliai. Atsakovė matė atliekamus remonto darbus ir dėl jų neprieštaravo, prie remonto neprisidėjo, nes neturėjo tam lėšų.
Atsakovė E. K. priešieškiniu prašė priteisti ieškovui atsakovei priklausančias 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4/5 dalis gyvenamojo namo ir kitų pastatų, o atsakovei iš ieškovo priteisti 64 020 Lt kompensaciją. Nurodė, kad bendro turto padalinti natūra neįmanoma dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, nes namas yra rekonstruotas ir pritaikytas gyventi vienai šeimai. Naudojantis turtu bendrai, sudaromos sąlygos naujam šalių ginčui kilti. Kadangi turtu naudojasi tik ieškovas, jam priteistinas visas turtas, o atsakovei – piniginė kompensacija, kurios dydis – 89 400 Lt. Nors, atsakovės manymu, dengti turto remonto išlaidų ji neprivalo, nes remontas buvo vykdomas be jos sutikimo, ji sutiko mažinti jai priteistiną kompensaciją remonto išlaidų suma, kuri atsakovės paskaičiavimais sudaro 25 380 Lt.
Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš dalies sutiko su atsakovės reikalavimu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant atsakovei piniginę kompensaciją, tačiau ginčijo priteistinos kompensacijos dydį, sutikdamas sumokėti atsakovei 31 200 Lt dydžio kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl ieškinio atsiėmimo dalyje dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo ir ieškovo ieškinį minėtoje dalyje paliko nenagrinėtu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, atidalino atsakovei priklausančią ½ dalį 0,908 ha ploto žemės sklypo, 4/5 dalis gyvenamojo namo, 4/5 dalis ūkinių pastatų bei kiemo statinių, priteisiant atsakovei iš ieškovo 53 900 Lt dydžio piniginę kompensaciją, ieškovui priteisiant 0,908 ha ploto žemės sklypą (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamąjį namą (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinį pastatą (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiemo statinius (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad abi šalys sutinka dėl turto atidalijimo būdo, tačiau nesutaria dėl kompensacijos dydžio. Ieškovas pateikė UAB „Impeksservis“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą, kurioje nustatyta, kad turto rinkos vertė 2010 m. liepos 12 d. buvo 104 000 Lt, atsakovė pateikė UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ turto vertinimą, kuriame nustatyta turto rinkos vertė 2010 m. spalio 13 d. – 115 000 Lt. Nustatydamas turto vertę pirmosios instancijos teismas vadovavosi UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ parengtu turto vertinimu, kadangi jis yra vėliau atliktas, t.y. labiau atitinkantis turto vertę atidalijimo momentu. Be to, vadovaujantis UAB „Impeksservis“ atliktu turto vertinimu nebūtų galimybės tiksliai nustatyti turto vertę ir tuo pačiu išmokėtinos kompensacijos dydį, kadangi minėtoje ataskaitoje pateikiama tik bendra viso turto vertė, joje atskirai nenurodoma žemės sklypo rinkos vertė. Iš UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ parengto turto vertinimo nustatyta, kad žemės sklypo rinkos vertė 8000 Lt, gyvenamojo namo – 101 000 Lt, ūkinių pastatų – 4000 Lt, kiemo statinių – 2000 Lt, todėl atsakovei turėtų būti priteisiama 89 600 Lt dydžio kompensacija. Ieškovas prašė iš atsakovės priteisti 4/5 namo remonto išlaidų – 63 709,60 Lt. Šias išlaidas prašė įskaičiuoti į atsakovei priteistiną kompensaciją. Atsakovė neigė leidusi atlikti namo remontą, paaiškino, kad ieškovui leido atlikti tik einamąjį remontą. Nors teismo proceso metu apklausti liudytojai paaiškino, kad atsakovė neprieštaravo remonto darbams, pirmosios instancijos teismo nuomone šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip bendraturčio sutikimas atlikti namo rekonstrukciją. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad bendraturtei pateikė projektinį pasiūlymą ar kitą dokumentą, kuriame būtų suformuluoti numatomi atlikti darbai bei numatoma namo rekonstrukcija, ir kad gavo sutikimą konkretiems statybos darbams atlikti. Ieškovas, apskaičiuodamas namo vertės padidėjimą– 52 000 Lt, nepagrįstai vadovavosi UAB „Impeksservis“ turto vertinimo ataskaitoje nurodoma bendra viso turto (o ne tik gyvenamojo namo) rinkos verte, kadangi viso bendraturčiams priklausančio turto vertė negali būti tapatinama su namo verte, be to, turto rinkos vertės padidėjimą lemia ne tik turto renovavimas, bet ir kitos objektyvios sąlygos. Atsakovė sutiko kompensuoti 25 380 Lt dydžio ieškovo išlaidas, ir pripažino, kad namo išsaugojimui buvo būtina sutvarkyti pamatus, pakeisti pamatinius rąstus ir sutvarkyti stogą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad namo vertės išsaugojimui buvo būtinos ir pagrįstos 10 320 Lt dydžio išlaidos – 1970 Lt dydžio išlaidos pamato išliejimui, 2200 Lt dydžio išlaidos pamatinių rąstų pakeitimui, 550 Lt dydžio išlaidos dūmtraukio galvučių keitimui, 5600 Lt dydžio išlaidos stogo dangos keitimui. Kitos ieškovo nurodytos išlaidos buvo skirtos namo vertės padidinimui. Atsižvelgiant į tai, atsakovei išmokėtina kompensacija sumažinta 35 700 Lt suma.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas J. P. prašo pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą dalyje dėl piniginės kompensacijos atsakovei ir priteisti iš ieškovo atsakovei 31 200 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Spręsdamas dėl ginčo turto vertės teismas vadovavosi išimtinai atsakovės pateiktu turto vertinimu, o UAB „Impeksservis“ vertinimu nesivadovavo, nors būtent UAB „Impeksservis“ ir VĮ Registrų centro turto vertinimai yra mažiausiai nutolę. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 2 dalies ir 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.Šalys nuosavybės teises įgijo paveldėdamos pagal testamentą 2005 m. gruodžio 14 d., atsakovė pagal tuo metu buvusią turto vertę įgijo turto dalį už apytikriai 31 000 Lt. Atsakovė neginčijo, kad prie turto išlaikymo ji neprisidėjo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei 53 900 Lt kompensaciją – taip atsakovė ieškovo sąskaita praturtėjo daugiau nei 20 000 Lt. Byloje nėra duomenų, kad atsakovei priklausančios turto dalies vertė nuo 2005 iki 2010 m. tiek padidėjo dėl objektyvių priežasčių.Pirmosios instancijos teismas nustatė neprotingai mažas būtinąsias išlaidas gyvenamojo namo vertės išsaugojimui – tik 10 320 Lt, laikydamas, kad gyvenamojo namo vertei išsaugoti pakako sutvirtinti pamatus, pakeisti keletą sienojų ir perdengti stogą. Namas 2005 m. buvo avarinės būklės, todėl ieškovas namą remontavo, atsakovė tam neprieštaravo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė E. K. prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ turto vertinimu, nes jis darytas vėliausiai. Ieškovas nepagrindė, kad šis vertinimas atliktas nekvalifikuotai. Be to, UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ atskirai įvertino žemę ir pastatus, o UAB „Impeksservis“ vertinime nurodyta bendra (žemės ir pastatų) rinkos vertė. Teismas, nustatydamas piniginės kompensacijos dydį, įvertino turto rinkos vertę atidalijimo metu, ieškovo įrodytą išlaidų namo vertės išsaugojimui sumą (10 320 Lt) ir atsakovės pripažintą sumą namo remontui (25 380 Lt), todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Atsakovė sutiko sumažinti jai priteistinos kompensacijos sumą 25 380 Lt, o teismas sumažino kompensacijos sumą dar 10 320 Lt, t. y. būtinų namo išlaikymo išlaidų suma. Kadangi ieškovas yra jos tėvas, atsakovė neprieštaravo, nors būtinos namo išlaikymui išlaidos turėtų būti dalijamos proporcingai pagal šalims priklausančias turto dalis.Atsakovė sutiko, kad ieškovas darytų tik einamąjį namo remontą, o ne kapitalinį remontą ar rekonstrukciją. Ieškovas perplanavo namą tokiu būdu, kad jis taptų tinkamu gyventi vienai šeimai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl atsakovei priklausančios kompensacijos už turto dalį dydžio ir dėl ieškovo teisės į turto remonto išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, pasisako dėl šių apelianto argumentų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsniu, tais atvejais, kai bendraturčiams priklausantis daiktas nėra dalijamas natūra, vienas iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę padalijimo metu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus nustatydamas dalijamo turto vertę, be to, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio neatsižvelgė į tai, kad nuo ginčo turto įgijimo momento turto vertė ženkliai išaugo, o atsakovė nėra prisidėjusi prie turto pagerinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. CPK 270 straipsnis įpareigoja teismą teismo sprendime nurodyti įrodymus, kuriais teismas vadovaujasi priimdamas sprendimą, taip pat argumentus, dėl kurių teismas atmeta tam tikrus įrodymus. Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant nurodytų proceso teisės nuostatų. Į bylą pateiktos dvi ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos – UAB „Impeksservis“ 2010 m. liepos 15 d. ataskaita, kurioje pateikiama viso ginčo turto vertė 2005 m. liepos 12 d. ir 2010 m. liepos 12 d. (b.l. 46) bei UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ 2010 m. spalio 13 d. ataskaita, kurioje pateiktas ginčo turto vertinimas pagal atskirus nekilnojamojo turto objektus 2010 m. spalio 13 d. (b.l. 129). Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas išdėstė aiškius argumentus, dėl kurių vadovavosi pastarąja ataskaita nustatydamas turto vertę – nes ji yra vėlesnė ir joje pateikta ginčo turto vertė pagal atskirus turto objektus. Kaip jau minėta, atidalijant iš bendro turto turi būti nustatyta dalijamo turto vertė atidalijimo momentu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas vadovautis vėliau parengta ataskaita pripažintinas pagrįstu. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovui ir atsakovei priklauso nevienodos atskirų dalintino turto objektų dalys (po ½ žemės sklypo ir atitinkamai 1/5 ir 4/5 statinių), todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas kuo tikslesnio turto vertės nustatymo, pagrįstai vadovavosi ataskaita, kurioje atskirai nurodyta kiekvieno iš dalijamo turto objektų rinkos vertė. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo jokių argumentų, patvirtinančių, kad UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ nurodyta ginčo turto rinkos vertė yra akivaizdžiai neteisingai nustatyta, ginčo turto rinkos vertė 2010 m. liepos 15 d., nurodyta UAB „Impeksservis“ ataskaitoje, ir ginčo turto rinkos vertė 2010 m. spalio 13 d., nurodyta UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ ataskaitoje, skiriasi nežymiai. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis į bylą pateiktais Nekilnojamojo turto registro duomenimis (b.l.13-17), nustatydamas turto rinkos vertę, nepagrįsti, kadangi, į bylą pateiktame Nekilnojamojo turto registro duomenų išraše ginčo turto vertė nustatyta 2005 m. rugsėjo 27 d., šiame išraše nėra jokių duomenų apie turto vidutinę rinkos vertę atidalijimo momentu, kuria pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą. Tai darydamas teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, kadangi duomenys apie ginčo turto rinkos vertę 2005 m. rugsėjo 27 d. sprendžiant atidalijimo klausimą nėra teisiškai reikšmingi.
Apelianto teigimu, apskaičiuodamas atsakovei tenkančią kompensaciją pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ginčo turto vertė nuo turto paveldėjimo momento iki atidalijimo momento smarkiai išaugo, o atsakovė nėra prisidėjusi prie ginčo turto pagerinimo. Vadovaujantis CK 4.77 straipsnio 1 dalimi, jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi būti atitinkamai pakeičiama. CK 4.77 straipsnio 2 dalyje nustatyti daikto ar jo vertės padidinimo padariniai, kai bendraturtis tai padaro neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo: tokiu atveju jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto; jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims. Ieškovas šioje byloje nereiškė reikalavimo padidinti jam tenkančią bendro turto dalį atsižvelgiant į jo atliktus turto pagerinimus, be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas neįrodė, kad tokie pagerinimai buvo atlikti turint atsakovės kaip bendraturtės sutikimą, nors procesinė pareiga įrodyti buvus tokį sutikimą tenka jam (CPK 178 straipsnis). Apelianto teiginiai, kad įstatymui nenumačius privalomos sutikimo formos laikytina, jog sutikimas buvo duotas atsakovei žinant apie atliekamus remonto darbus ir jiems neprieštaraujant, neturi teisinio pagrindo, kadangi, vadovaujantis CK 1.64 straipsnio 3 dalimi, tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad kiti bendraturčiai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jų teisėms, statytojas jiems turi savo siekius atskleisti. Pagal įstatymą reikalingas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2009). Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė buvo davusi sutikimą ieškovui atlikti konkrečius statybos darbus, o atsakovė neigia tokį sutikimą davusi visiems ieškovo įvardytiems remonto darbams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kai kurie remonto darbai buvo atlikti be atsakovės sutikimo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų turinio, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo spręsti buvus aiškiai išreikštą atsakovės sutikimą atlikti konkrečius remonto darbus. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad be bendraturtės sutikimo atlikdamas remonto darbus ieškovas savo sąskaita proporcingai padidino tiek savo, tiek atsakovės turto dalies vertę, šie turto pagerinimai negali būti atskirti nesužalojant bendro daikto, todėl ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės priteisti turto vertės padidėjimą. Atsakovė negali būti pripažinta nepagrįstai praturtėjusia ieškovo sąskaita, kadangi CK 4.77 straipsnio 2 dalies nuostata yra speciali nuostata, reglamentuojanti turto vertės padidinimą be kito bendraturčio sutikimo.
Turto pagerinimo išlaidas būtina skirti nuo būtinų išlaidų daiktui išlaikyti ir išsaugoti. Vadovaujantis CK 4.76 straipsniu, išlaidas bendram daiktui išlaikyti ir išsaugoti privalo apmokėti kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai. Jei vienas iš bendraturčių šios pareigos nevykdo, kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Išlaidas daiktui išlaikyti ir išsaugoti kaip teisinę kategoriją charakterizuoja būtinumo ir protingumo kriterijai. Išlaidos daiktui gali būti pripažįstamos būtinomis, jei jos reikalingos turtui išsaugoti nuo žuvimo, palaikyti jo naudingas ir vertingas savybes, neleisti turtui žymiai pablogėti. Tai įprastinės išlaidos, kuriomis išlaikoma esama turto vertė, bet daiktas negerinamas ir jo vertė nedidinama (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-903/2003). Procesinė pareiga įrodyti, kad tam tikros išlaidos buvo būtinos ginčo turtui išlaikyti ir išsaugoti, nagrinėjamos bylos atveju tenka ieškovui.
Nors apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pateiktu būtinųjų turto išsaugojimo išlaidų vertinimu, apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodoma, kokių ieškovo nurodytų išlaidų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįtraukė į būtinųjų remonto išlaidų sumą, apsiribojant bendro pobūdžio deklaratyviu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos išlaidos yra nepagrįstai mažos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vadovaujantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 320 straipsniu, procesinė pareiga aiškiais argumentais pagrįsti ginčijamo sprendimo nepagrįstumą, t.y. aiškiai nurodyti, kurių konkrečiai ieškinyje nurodytų išlaidų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriskyrė būtinosioms turto išlaikymo išlaidoms ir kodėl, tenka apeliantui; šios pareigos nevykdymas lemia atitinkamo apelianto reikalavimo atmetimą. Reikalaudamas priteisti iš atsakovės remonto išlaidų dalį, ieškovas į prašomą priteisti sumą įtraukė skirtingo pobūdžio išlaidas (tiek būtinąsias daikto išlaikymo išlaidas, tiek išlaidas, skirtas daikto pagerinimams). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apdailos ir komforto darbai (vidinių patalpų perplanavimas, sienų, lubų ir grindų apdaila, dušinės ir tualeto įrengimas ir pan.) negali būti pripažinti būtinaisiais turto išsaugojimo darbais pagal CK 4.76 straipsnį; teisę į tokio pobūdžio darbams turėtų išlaidų atlyginimą bendraturtis turėtų tik tada, jei darbai būtų atliekami suderinus su kitu bendraturčiu ir turint pastarojo sutikimą. Kaip jau minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovė tokį sutikimą būtų davusi. Apeliantui apeliaciniame skunde aiškiai neįvardijus, kurios iš pirmosios instancijos teismo sprendime neaptartų išlaidų turėtų būti priskirtos būtinosioms turto išlaikymo išlaidoms pagal CK 4.76 straipsnį, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė šios ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepagrįstumo, ir kad naikinti ar keisti paminėtą sprendimo dalį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.