Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. gynėjo advokato N. K. ir nepilnamečių nukentėjusiųjų E. Š., L. Š., A. Š. įstatyminės atstovės D. Š. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016-11-08 nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir jam paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti. Remiantis BK 68 str., V. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ D. Š. 9248,24 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei iš V. A. 15 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ 2000 Eur E. Š., 1000 Eur L. Š., 400 Eur A. Š., 300 Eur R. Š., 300 Eur J. Š. neturtinės žalos atlyginimo bei iš V. A. 18 000 Eur E. Š., 11 500 Eur L. Š., 10 100 Eur A. Š., 7700 Eur R. Š., 7700 Eur J. Š. neturtinės žalos atlyginimo. J. Š. ieškinys dėl 445 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas. Priteista iš V. A. 550 Eur D. Š., 175 Eur R. Š. bei 175 Eur J. Š. advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2015-06-14, apie 14.42 val., Utenos r., kelio (duomenys neskelbtini) 8,530 kilometre, vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 119 p. reikalavimus, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su ja važiavusiu automobiliu „Audi A3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu D. Š.. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų automobilio „Audi A3“ vairuotojas D. Š. mirė, keleiviams: E. Š. dėl difuzinio aksoninio galvos smegenų sužalojimo su ilgalaikiu komatoziniu sąmonės sutrikimu padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, D. Š. dėl kairio šlaunikaulio šoninio (išorinio) antkrumplio ovulsinio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, L. Š. dėl didelės burnos prieangio – apatinės lūpos žaizdos su pasmakrės kairės pusės žaizda ir smakro dešiniojo nervo sužalojimu ir apatinio žandikaulio kairės sąnarinės galvutės lūžio bei poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės plaštakos žaizdos ir atviro antro piršto vidurinio pirštakaulio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė D. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skunde pateikti faktai yra melagingi, siekiant suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo skundą tenkinti, nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė bei jos advokatė prašė nuteistojo gynėjo skundą atmesti, o nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės skundą tenkinti, prokuroras prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo V. A. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. A. kaltumo padarius jam kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d., pažeidė BPK 20 str. 5 d., 242 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl V. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties buvimo. Apeliantas nurodo, kad V. A. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., sudėties subjektyviosios pusės – kaltės, nes jis į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo ir susidūrė joje su kitu automobiliu praradęs sąmonę, o ne dėl neatsargaus vairavimo, taip pat teigia, kad dėl sunkesnių eismo įvykio padarinių yra kalti patys nukentėjusieji D. Š. ir L. Š., nes jie įvykio metu nebuvo prisisegę saugos diržais, kurie automobilyje buvo įrengti, todėl prašo V. A. išteisinti. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat ginčija V. A. paskirtos bausmės dydį bei priteistų civilinių ieškinių dydžius. Su priteistais civiliniais ieškiniais nesutinka ir nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė, kuri, priešingai nei nuteistojo gynėjas, apeliaciniu skundu prašo padidinti nepilnamečiams nukentėjusiesiems skundžiamu nuosprendžiu nustatytus neturtinių žalų dydžius.

Kolegija pažymi, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Konstatuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus, BPK 20 str. įtvirtintų normų nepažeidė, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, atliko visapusišką įrodymų tyrimą, įvertino visus įrodymus kaip visumą ir jų pagrindu nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus, įrodančius V. A. kaltumą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 5 d., su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų, kurių turinys išsamiai atskleistas skundžiamame nuosprendyje, visuma sudarė pakankamą pagrindą apylinkės teismui priimti V. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatuojant jo veikoje visų jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., sudėties požymių buvimą. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su įrodymų vertinimu ir apylinkės teismo išvadomis, pateikdamas kitokį (subjektyvų) surinktų bei ištirtų įrodymų vertinimą, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados dėl V. A. kaltės, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas buvo šališkas, nes pasielgė neatidžiai – atmetė gynybos prašymą paskirti eismo įvykio ekspertizę. Byloje esanti medžiaga rodo, jog teismas sprendė visus gynybos prašymus ir nurodė išsamius motyvus dėl tų prašymų, kuriuos atmetė. Be to, jau minėta, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tik teismas gali nuspręsti, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų pakanka, jie nuosprendyje aprašyti, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei argumentai dėl priimto sprendimo. Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl tai, kad teismas netenkino visų apelianto prašymų, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas ar padarė kokius nors procesinius pažeidimus. Kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju, vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus, byloje nėra ir nuteistojo gynėjas skunde nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretų pirmosios instancijos teismo teisėjos asmeninį suinteresuotumą dėl bylos baigties. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Nuteistojo gynėjas teismo šališkumą objektyviąja prasme argumentuoja aplinkybe, kuri neatitinka nė vieno iš BPK 58 str. 1 ir 2 d. nurodytų nušalinimo pagrindų ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo atveju ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde neprašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.), o tai leidžia pagrįstai teigti, kad pats apeliantas neįžvelgė teismo šališkumo. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistojo gynėjas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. Tačiau vien tai, kad teismas bylos įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pažymėtina, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 str. 1 ir 2 d. išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pakanka objektyvių ir neginčytinų įrodymų V. A. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 d., pagrįsti, o apeliaciniame skunde nurodomos tik prielaidos ir deklaratyviai teigiama, jog nuteistasis V. A. prieš įvykį prarado sąmonę, ir tai nulėmė jo išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą bei susidūrimą su ja važiavusiu kitu automobiliu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, tokių duomenų nepateikta ir aukštesnės instancijos teismui. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, byloje esantys duomenys kaip tik paneigia tokią nuteistojo versiją.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atlikus teismo medicininę ekspertizę dėl V. A. sveikatos būklės, nustatyta, kad jis iki eismo įvykio dėl lėtinės išėminės galvos smegenų ligos su vestibiuliniu sindromu į medicinos įstaigą kreipėsi 2013-04-03. Po dviejų savaičių gydymo daugiau jo nusiskundimų medicininiuose dokumentuose nefiksuota. Ekspertų teigimu, sergant lėtine išemine galvos smegenų liga, kurios recidyvai (paūmėjimai) labai reti, sąmonės praradimo epizodai nebūdingi. Sąmonė gali būti prarandama, įvykus tranzitiniam priepuoliui, kuris V. A. nebuvo diagnozuotas. Ekspertų nuomone, V. A. diagnozuotų ligų pobūdis bei eismo įvykio oro sąlygos iš esmės negalėjo sukelti jam sąmonės praradimo vairuojant. Taigi matyti, kad ekspertai, remdamiesi jiems pateiktais nuteistojo medicininiais dokumentais bei duomenimis, esančiais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, atliko teismo medicininę ekspertizę dėl V. A. sveikatos būklės ir nenustatė recidyvo ar kitokių sveikatos būklės pakitimų, kurie galėjo sąlygoti nuteistajam netrauminės kilmės trumpalaikį sąmonės praradimą prieš pat įvykį. Abejoti ekspertų kompetencija ir jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, eismo įvykio metu V. A. pagal savo sveikatos būklę galėjo vairuoti transporto priemones, nes vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininė pažyma jam buvo išduota 2013-11-26 ir galiojo iki 2023-11-26. Taigi išskyrus paties nuteistojo V. A. tvirtinimą, kad vairuodamas automobilį jis prieš pat įvykį prarado sąmonę, ir tai nulėmė jo išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą bei susidūrimą su ja važiavusiu kitu automobiliu, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokią nuteistojo versiją, todėl apylinkės teismas pagrįstai šiuos V. A. parodymus atmetė ir juos vertino tik kaip jo pasirinktą gynybos taktiką, kartu skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas ir tai, jog eismo įvykis kilo dėl neatsargaus V. A. vairavimo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, atskleisdamas eismo įvykio mechanizmą, skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad automobilių susidūrimas įvyko D. Š. vairuoto automobilio eismo juostoje, t. y. į šią eismo juostą įvažiavus V. A. vairuotam automobiliui „Opel Astra“ (tai patvirtina automobilių išsidėstymas po eismo įvykio ir asfaltuotos kelio dangos apgadinimas susidūrimo vietoje), kad automobiliai susidūrė priekinėmis dalimis (tai patvirtina techninės būklės patikrinimų ir apžiūrų protokoluose užfiksuoti automobiliams padaryti sugadinimai), kad avarija įvyko šviesiu paros metu, esant geroms oro sąlygoms ir geram matomumui, asfaltuotame, sausame kelyje, kurio važiuojamosios kelio dalies plotis – 6,3 m (tai patvirtina eismo įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir kiti bylos įrodymai). Nukentėjusioji D. Š. parodė mačiusi prieš susidūrimą iš priekio atvažiuojantį nuteistojo V. A. automobilį, kuris staigiai metėsi į jų automobilio važiavimo juostą. Nuteistasis V. A. taip pat neneigia matęs 200 m atstumu atvažiuojantį nukentėjusiųjų automobilį, parodė, kad prieš įvykstant susidūrimui, kelio atkarpa buvo tiesi, priekyje buvo nežymus posūkis į dešinę. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. Š., vairuodamas automobilį, būtų pažeidęs kokius nors KET reikalavimus. Pats V. A., kuris, kaip minėta, tvirtino matęs atvažiuojantį D. Š. automobilį, taip pat nenurodė, kad D. Š. būtų pažeidęs KET, o apeliavo į tai, jog jis staiga pasijuto blogai, prarado sąmonę, ir tai nulėmė jo išvažiavimą į priešpriešinę eismo juostą bei susidūrimą su ja važiavusiu D. Š. vairuojamu automobiliu. Tačiau dėl šios nuteistojo versijos, kuri yra tik hipotetinė ir nepagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis, kolegija jau pasisakė. Taigi nustatytos bylos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamoje eismo įvykio situacijoje KET reikalavimų neatitiko būtent V. A. veiksmai, nes jis staiga išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su kitu ja važiavusiu automobiliu. V. A. nesilaikė eismo dalyvių privalomų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nebūtų sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (KET 119 p.), o išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą priešais atvažiuojantį D. Š. vairuojamą automobilį ir su juo susidūrė. Dėl tokių nuteistojo veiksmų kilo padariniai – D. Š. sužalojimai, nulėmę jo mirtį, E. Š. sunkus sveikatos sutrikdymas, D. Š. ir L. Š. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Akivaizdu, kad V. A., laikantis KET reikalavimų ir neišvažiavus į priešpriešinę eismo juostą priešais atvažiuojantį D. Š. vairuojamą automobilį, nebūtų kilęs eismo įvykis, sukeltas pavojus kitų eismo dalyvių saugumui ir nebūtų atsiradę tokie padariniai. Nuteistojo gynėjo skunde minima Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie LR SAM kontrolės ataskaita niekaip nepaneigia teismo medicinos specialisto bei deontologinės teismo medicinos ekspertizės pateiktų išvadų, kad D. Š. mirtį lėmė eismo įvykio metu patirti sužalojimai. Minimos deontologinės ekspertizės akto išvadose, kurios pateiktos remiantis baudžiamosios bylos medžiaga ir D. Š. medicininiais dokumentais, taip pat nurodyta, kad Utenos ligoninės gydytojai D. Š. teisingai nustatė diagnozę bei sudarė adekvatų nustatytai diagnozei tyrimo ir gydymo planą. Tarp gydytojų veiksmų ir D. Š. mirties priežastinio ryšio nėra. Taigi įvertinusi visus byloje esančius įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog eismo įvykį lėmė būtent V. A. neatsargus vairavimas, kuomet jis pažeidė jam inkriminuotus KET 9 ir 119 p. reikalavimus, ir šie jo pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiais padariniais. V. A. veika pagal BK 281 str. 5 d. kvalifikuota tinkamai, nes jo neatsargus vairavimas sukėlė sunkias pasekmės – žmogaus žūtį. Taigi konstatuotina, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu V. A. pagrįstai pripažino kaltu dėl šios veikos padarymo, jo kaltė įrodyta ir kolegijai abejonių nekelia, todėl išteisinti V. A., kaip to prašoma jo gynėjo apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Apylinkės teismas, pripažinęs V. A. kaltu pagal BK 281 str. 5 d., jam už šios veikos padarymą paskyrė vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje numatytas jos vidurkis, bei, vadovaudamasis BK 75 str. nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad V. A. teisiamas pirmą kartą, padarė neatsargų nusikaltimą, bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu ginčija V. A. nustatytą laisvės atėmimo bausmės dydį, teigia, kad didesnės nei vidurkis laisvės atėmimo bausmės paskyrimas neatitinka bausmės skyrimo nuostatų ir teisingumo tikslų. Tačiau teisėjų kolegija, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, neturi pagrindo pripažinti, kad V. A. buvo paskirta pernelyg griežta, neproporcinga ir neteisinga bausmė ir kad apylinkės teismas, individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., bei BK 41 str. įtvirtintų bausmės tikslų.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį.

Skirdamas bausmę teismas turi laikytis BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų, bei turi vadovautis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 41, 54, 61 str.

Skirdamas bausmę teismas privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas V. A. paskyrė bausmę pagal BK 281 str. 5 d. sankciją, atsižvelgdamas į visas bausmei skirti reikšmingas (tiek jam palankias, tiek ir nepalankias) aplinkybes, savo sprendimą išsamiai ir logiškai motyvavo. Teismas nurodė, kad V. A. nebuvo teistas, nėra įtrauktas į psichiatrinę ir priklausomybių ligų įskaitas, nusikaltimo padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, kaip pats teigia, ūkininkauja, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad motyvuodamas nuteistajam skiriamos bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė ir į tai, kad dėl V. A. veiksmų kilo daugiau nei minimalūs BK 281 str. 5 d. dispozicijoje numatyti negatyvūs padariniai (be asmens mirties, vienam asmeniui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dviem asmenims buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai), taip pat įvertino nuteistojo atsainų ir neatsakingą požiūrį į eismo saugumą, KET reikalavimų laikymąsi (yra baustas administracine tvarka už grubius KET pažeidimus – vairavimą neblaiviam, leistino greičio viršijimą), bei atsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, motyvuotai pasisakė, kodėl V. A. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį nustato didesnį nei sankcijoje numatytas jos vidurkis ir savo išvadas pagrindė išsamiais argumentais. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam paskirtos bausmės dydžiu ir konstatuoja, jog V. A. paskirta bausmė individualizuota tinkamai, atitinka jo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, yra teisinga ir būtina bei pakankama pasiekti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, todėl ją švelninti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Iš apeliacinių skundų matyti, kad apylinkės teismo nuosprendis yra ginčijamas ir dėl priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo V. A. atleisti nuo neturtinės žalos atlyginimo arba ženkliai sumažinti priteistus neturtinės žalos dydžius, atitinkamai nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė prašo žuvusiojo vaikams priteisti didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti šiuos apeliantų prašymus ir keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo nėra pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas žuvusiojo D. Š. vaikams, kuriems buvo prašoma priteisti po 100 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti, dėl tėvo netekties kiekvienam vaikui priteisė po 10 000 Eur bei papildomai dėl padarytų sveikatos sutrikdymų E. Š. priteisė 10 000 Eur (iš viso 20 000 Eur) (18 000 Eur iš V. A.), L. Š. priteisė 2500 Eur (iš viso 12 500 Eur) (11 500 Eur iš V. A.), A. Š. – 500 Eur (iš viso 10 500 Eur) (10 100 Eur iš V. A.) neturtinei žalai atlyginti. Žuvusiojo žmonai D. Š., kuri prašė priteisti jai 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, apylinkės teismas priteisė 15 000 Eur dėl vyro netekties ir 1500 Eur dėl jai padarytų sveikatos sutrikdymų (iš viso 16 500 Eur) (15 500 Eur iš V. A.) neturtinei žalai atlyginti, o žuvusiojo tėvams, kurie prašė priteisti po 100 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti, priteisė po 8000 Eur kiekvienam (po 7700 Eur kiekvienam iš V. A.) neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas (CK 6.282 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytų kriterijų visumą, taip pat didelį dėmesį skyręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose, išsamiai įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nukentėjusiesiems nustatė teisingus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas, neteisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus, nėra objektyvaus pagrindo. Priešingai nei teigiama nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių, įvertino žuvusiojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius, ryšį, taip pat atsižvelgė į nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus dėl tėvo, sutuoktinio ir vienintelio sūnaus netekties, į tai, kad patys nukentėjusieji, išskyrus žuvusiojo tėvus, dėl V. A. KET padarytų pažeidimų patyrė sveikatos sužalojimų, sukėlusių jiems fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, įvertino kiekvienam iš jų padarytą sveikatos sutrikdymo mastą. Nustatydamas nukentėjusiesiems neturtinės žalos atlyginimo dydžius, apylinkės teismas atsižvelgė ir į V. A. kaltės formą – jo padaryta veika priskiriamas prie neatsargių nusikaltimų. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį nei tyčiniais kaltininko veiksmais padaryta žala. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, taip pat atsižvelgė į kaltininko finansinę padėtį (turi nekilnojamojo turto), į bendrą šalies pragyvenimo lygį bei vidutines gyventojų pajamas, į padarytos nusikalstamos veikos objekto – žmogaus gyvybės ir sveikatos – svarbą, įvertino tai, kad V. A. transporto priemonę vairavo blaivus. Spręsdamas dėl civilinių ieškinių dydžių priteisimo apylinkės teismas nurodė atsižvelgiantis ir į tai, kad žuvusiojo vaikams iki jų pilnametystės bus mokama našlaičio pensija bei netektas išlaikymas po 218,29 euro kas mėnesį kiekvienam. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, motyvuodamas neturtinės žalos dydžio nustatymą apylinkės teismas vertino ir pačių nukentėjusiųjų D. Š. ir L. Š. veiksmus, t. y. kad jie važiavo neprisisegę saugos diržų. Taigi iš pirmiau paminėtų aplinkybių matyti, kad apylinkės teismas, diferencijuodamas neturtinės žalos dydžius kiekvienam nukentėjusiajam, tinkamai įvertino visas neturtinei žalai atlyginti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai pasisakė, kodėl mažina jų prašomas priteisti sumas ir kodėl kiekvienam nukentėjusiajam priteisia būtent tokius neturtinės žalos atlyginimo dydžius bei savo išvadas pagrindė išsamiais argumentais ir formuojama teismų praktika tokio pobūdžio bylose, todėl konstatuoti, kad apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą, netinkamai taikė BPK ir CK normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, ir dėl to nukentėjusiesiems nustatė aiškiai per mažus ar per didelius neturtinės žalos atlyginimo dydžius, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas civilinių ieškinių priteisimo klausimą, nekreipė dėmesio į tai, kad tokio pobūdžio bylose nėra atsižvelgiama į kaltininko turtinę padėtį. Šie skundo argumentai nepagrįsti, nes nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį turi būti vertinama žalos dydžio nustatymo kriterijų visuma (LAT apžvalga dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, Teismų praktika 29), o ne išskirtinai sureikšminami įstatyminei atstovei palankūs ir reikšmę neturtinei žalai turintys padariniai, kad ir kokie jie skaudūs būtų. Be to, kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis neturi virsti papildoma bausme kaltininkui už jo netinkamą elgesį, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleistų pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, demotyvuotų kaltininką dėti pastangas atlyginti žalą, skatintų jį vengti tos pareigos ir galiausiai tai neigiamai atsilieptų patiems nukentėjusiems.

Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį, kuriuo teisingai V. A. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 281 str. 5 d., padarymo, taip pat jam paskyrė bausmę, kurios nėra pagrindo pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga bei tinkamai išsprendė civilinių ieškinių priteisimo klausimus, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė apeliaciniu skundu prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo, atsiliepimo į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą rengimą bei atstovavimą teismo posėdyje. Pagal BPK 105 str. 1 d., teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia ir į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks yra bylos nagrinėjimo rezultatas. Kadangi nepilnamečių nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės apeliacinis skundas yra atmetamas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas ir jos turėtos advokato pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. gynėjo advokato N. K. ir nepilnamečių nukentėjusiųjų E. Š., L. Š., A. Š. įstatyminės atstovės D. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Netenkinti D. Š. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų jai priteisimo.