- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-18
- Bylos Nr.
- 2S-838-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19543-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- S. N.-S.
- Atsakovas
- UAB „Aidai“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. N.-S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. N.-S. ieškinį dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir bylinėjimo išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Aidai“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
teisme yra priimtas nagrinėti ieškovės ieškinys, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 7190 Lt skolą, 2588,40 Lt delspinigių, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2014 m. sausio 7 d. teisme buvo gautas ieškovės pakartotinis prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausantį turtą ieškinio (9778,40 Lt) sumai. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iki šiol nėra pateikęs VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 metus, atsakovas 2013-05-30 buvo išregistruotas iš PVM mokesčių mokėtojų, o tai, pasak ieškovės, rodo, kad atsakovo bendra pajamų vykdant ekonominę veiklą suma per metus tapo mažesnė nei 155 000 litų. Taip pat ieškovė pažymėjo, kad nuo 2013-12-28 atsakovas VSDF fondui yra skolingas 941,02 Lt, o tai įrodo, jog atsakovas neturi pinigų sumokėti mokesčiams ir tinkamai atsiskaityti su savo darbuotojais.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo UAB „Aidai“ turtą 9778,40 Lt sumai. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad įsiskolinimo suma nėra didelė, kad ieškovė teismui nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovas iki šiol nėra pateikęs VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 metus, kad atsakovas 2013-05-30 buvo išregistruotas iš PVM mokesčių mokėtojų, kad atsakovas turi 941,02 Lt įsiskolinimą VSDF fondui, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovė S. N.-S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu tenkinti. Visų pirma, ieškovė pažymi, kad iš ieškinio ir su juo pateiktų priedų galima daryti preliminarią išvadą, jog ieškinys tikėtinai yra pagrįstas. Taip pat apeliantė nurodo, kad ieškinio suma atsakovui turi būti laikytina didele pinigų suma, nes atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, duomenys apie įmonės finansinę būklę nėra viešai paskelbti, atsakovo įstatinis kapitalas yra minimalus – 10 000 Lt, atsakovas yra išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, atsakovas skolingas VSDF fondui 941,02 Lt, o tai, apeliantės nuomone, patvirtina tą aplinkybę, kad atsakovo banko sąskaitoje nėra piniginių lėšų, kadangi VSDF inkasavo mokėtiną sumą atsakovo sąskaitoje. Apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes visa įrodinėjimo našta buvo perkelta ieškovei, tačiau ieškovė neturi galimybės teismui pateikti visų duomenų, susijusių su atsakovo finansine padėtimi.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Aidai“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad nesutinka su ieškovės atskiruoju skundu, todėl prašo jį atmesti. Atsakovas tvirtina, kad ieškovė savo atskirąjį skundą grindžia tik deklaratyviais, nepagrįstais teiginiais. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad 9 778,40 Lt suma juridiniam asmeniui yra didelė, ieškovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių atsakovo siekį perleisti turimą turtą ar sumažinti jo vertę, ar kitaip apsunkinti naudojimąsi juo. Atsakovas pažymi, kad įsiskolinimas VSDF fondui buvo nedidelis, be to, jis buvo atsiradęs dėl techninės klaidos, dabar jokio įsiskolinimo įmonė nebeturi. Taip pat nurodo, kad ieškovės teiginys, jog VSDF inkasavo mokėtiną sumą atsakovo sąskaitoje, yra klaidinantis teismą ir melagingas, nes VSDF niekada nebuvo inkasavęs atsakovo banko sąskaitoje ieškovės nurodomos sumos. Be to, atsakovas pažymi ir tai, kad įmonės išregistravimas iš PVM mokėtojų registro neįrodo, jog blogėja įmonės finansinė padėtis. Atsakovas paaiškina, kad UAB „Aidai“ buvo savanoriškai įsiregistravusi PVM mokėtoju, o įmonės išsiregistravimas iš PVM mokesčių registro nepatvirtina ieškovės teiginių, kad atsakovo finansinė padėtis yra bloga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Pažymėtina, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t.y., kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Nagrinėjamoje byloje pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka būtent ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nei pirmos instancijos teismui, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie suponuotų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę nagrinėjamu atveju. Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, ta aplinkybė, kad atsakovas iki šiol nėra pateikęs VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 metus ir kad atsakovas 2013-05-30 išregistruotas iš PVM mokesčių mokėtojų, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Be to, spręstina, kad iš apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų bei pateiktų įrodymų, nėra objektyvaus pagrindo išvadai, jog atsakovui, kuris yra veiklą vykdantis juridinis asmuo, ieškiniu reiškiama suma, t.y. 9 778,40 Lt, yra didelė. Pastebėtina ir tai, kad bet kuriuo atveju teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl nepriklausomai nuo to, ar minėta suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo turtinės padėties tikrai nepagerintų (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1093/2012, 2013 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013, 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1917/2013).
Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios. Kai nėra pakankamai objektyvių duomenų, jog atsakovas vengs ar negalės vykdyti teismo sprendimo, t. y. nėra duomenų apie grėsmes teismo sprendimo įvykdomumui, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1093/2012).
Pažymėtina, kad pati ieškovė nenurodė, o ir pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovo nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Taigi, ieškovei nenurodžius ir teismui nenustačius jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas gali imtis veiksmų paslėpti, perleisti ar sunaikinti turtą, dėl ko turto grąžinimas ieškovui natūra gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, nėra jokio teisinio pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti ieškovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantei išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas neužkerta kelio jam bet kurioje civilinio proceso stadijoje kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 str. 3 d.).
Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje surinktą medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.