Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Pagal JANĮ 41 straipsnio 2 dalį nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas (JANĮ 42 straipsnio 1 dalis).

5. Kreditoriaus pareikštas reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

6. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Be to, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą, arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jeigu iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tik tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais pripažįstami teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017).

7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo iškelta UAB „Vilniaus kalnai“ bankroto byla ir nustatytas 30 dienų terminas nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto svetainėje, per kurį kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus ir pateikti jų pagrindimo dokumentus, taip pat nurodyti kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas, paskirtai nemokumo administratorei ir pavesti nemokumo administratorei po termino pabaigos ne vėliau kaip per 30 dienų pateikti teismui tvirtinti kreditorių sąrašą, pateikiant savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. gruodžio 6 d. Dėl to pareiškėja savo reikalavimus turėjo pareikšti iki 2024 m. sausio 8 d., tačiau pareiškė tik 2024 m. rugsėjo 13 d.

8. Teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

9. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės taikymo taisyklę civilinių teisinių santykių ir bankroto teisinių santykių subjektams, kreditoriams nei iš įstatymų, nei iš taikytinų bendrųjų teisės principų nekyla reikalavimas nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi – sekti informacinius pranešimus. Todėl sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui ir materialiųjų teisių gynimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-326/2007).

10. JANĮ 27 straipsnio 3 dalies 1,2 punktuose nurodyta, kad nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo įsiteisėjusios nutarties iškelti nemokumo bylą gavimo dienos šios nutarties kopiją išsiunčia kreditoriams, asmenims, kuriems juridinis asmuo yra užtikrinęs savo ar trečiųjų asmenų prievolių tinkamą vykdymą laidavimu, garantija ar kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Šioje teisės normoje įtvirtinta pareiga administratoriui užtikrinti tinkamą pranešimą kreditoriui bei asmenims, kuriems juridinis asmuo yra užtikrinęs savo ar trečiųjų asmenų prievolių tinkamą vykdymą laidavimu, garantija ar kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis apie įmonės bankroto bylos iškėlimą.

11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja teigia, kad apie UAB „Vilniaus kalnai“ iškeltą bankroto bylą sužinojo tik 2024 m. rugpjūčio 13 d. ir pateikė duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 8 d. išsiuntė UAB „Vilniaus kalnai“ elektroninį laišką, kuriuo priminė apie skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą. Administratorius 2024 m. rugpjūčio 13 d. laišku pranešė pareiškėjai, kad UAB „Vilniaus kalnai“ Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, apie kurią pareiškėjai buvo pranešta 2023 m. gruodžio 12 d. Tuo tarpu administratorius pateikė duomenis, kad apie Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nutartimi nustatytą kreditorių reikalavimų pareiškimo terminą ir tvarką pareiškėją informavo paštu, siunta buvo įteikta 2023 m. gruodžio 12 d., adresu (duomenys neskelbtini).

12. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, susijusių su administratoriaus 2023 m. gruodžio 8 d. siųsto pranešimo gavimu ar negavimu, o administratorius nepateikė teismui duomenų, kam konkrečiai buvo įteikta jo siunta, taip pat nepaaiškino, kodėl pareiškėjai pranešimą siuntė adresu (duomenys neskelbtini). Juridinių asmenų registre nurodytas pareiškėjos buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini). Tokį patį adresą pareiškėja nurodo ir savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose teismui. Pažymėtina, kad pagal CK 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu arba juridinio asmens elektroninio pristatymo dėžutės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Dėl to teismas sprendžia, kad byloje nėra neginčijamų duomenų, jog pareiškėjos valdymo organai tikrai buvo tinkamai ir laiku informuoti apie bankroto bylos UAB „Vilniaus kalnai“ iškėlimą.

13. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Vilniaus kalnai“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas pagal administratoriaus prašymus buvo tikslinamas teismo 2024 m. vasario 13 d., 2024 m. vasario 23 d., 2024 m. kovo 7 d. ir 2024 m. rugpjūčio 19 d. nutartimis. Taigi kitų kreditorių reikalavimai buvo tvirtinami ir likus mažiau nei mėnesiui iki pareiškėjos prašymo pateikimo. Dėl to teismas sprendžia, kad terminas pareikšti kreditorinį reikalavimą šiuo atveju buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir, byloje nesant duomenų, kad dėl pareiškėjos praleisto termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti bus užvilkintos bankroto procedūros, bei nenustačius pareiškėjos akivaizdaus piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, taip pat siekdamas užtikrinti CPK 5 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę savo teises ir teisėtus interesus ginti teismine tvarka, atnaujina pareiškėjai terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti (CPK 78 straipsnis, JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).

14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja UAB „Vilniaus kalnai“ pateikė 2023 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0207614, pagal kurią UAB „Vilniaus kalnai“ už suteiktas paslaugas turėjo sumokėti pareiškėjai 170,10 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

16. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, kt).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas). Kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020).