Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus, Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B.A. J. patikslintą skundą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 63-1720/2010). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1720/2010). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjas tik abstrakčiais teiginiais nurodo dėl teismo proceso patyręs nepatogumų, stresą, nervinę įtampą. Be to, rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama objektyvi būsena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-188-05). Atsižvelgiant į tai, kad nei 3000 Eur dydis, nei pats neturtinės žalos padarymo faktas byloje nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, nėra įrodytas priežastinis ryšys, t. y. nėra įrodytas faktas, kad žalingi padariniai kilo iš neteisėtų veiksmų, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomone, valstybei nekyla pareiga pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Administracinės bylos faktiniai duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. II-1328-38415 (nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenimis ir prijungtos bylos Nr. I-254-414/2011 duomenimis) B. A. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,69 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 0,45 ha žemės buvo nuspręsta grąžinti natūra, o už 1,24 ha žemės išmokėti kompensaciją pinigais. 2008 m. spalio 6 d. Kauno apygardos teismo sprendimu Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1993 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. II-1328-38415 dalį dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamos 1,24 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-254-414/2012 (toliau – administracinė byla Nr. I-254-414/2012). 2008 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-13128 minėto sprendimo dalis buvo pakeista, atkuriant pareiškėjui nuosavybės teises natūra į 0,45 ha žemės, o už buvusio žemės savininko J. J. (duomenys neskelbtini) 1,24 ha turėtos žemės, priskirtos valstybės išperkamai, pareiškėjui B. A. J. buvo parengta Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvada Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (administracinės bylos Nr. I-488-554/2013 l. 37). Išvada buvo parengta persiuntimui į Kauno rajoną, nenurodant konkrečios seniūnijos, todėl 2009 m. kovo 12 d. raštu Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjo paprašė nurodyti konkrečią žemės suteikimo kadastrinę vietovę. Vadovaujantis pareiškėjo 2009 m. kovo 23 d. prašymu, minėta išvada persiųsta į Zapyškio seniūniją dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo Zapyškio kadastro vietovės teritorijoje (administracinė byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 27–28). Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu panaikino Kauno apskrities viršininko 2009 m. vasario 25 d. išvadą Nr. K-369-5066 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (administracinė byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 127–130). LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. I-254-414/2012 (b. l. 167–171).

NŽT Kauno rajono skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. SD-508 informavo pareiškėją, jog reikalinga atvykti į Kauno rajono skyrių ir pateikti prašymą dėl tolesnių veiksmų, atkuriant nuosavybės teises į 1,24 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pageidaujamos kadastro vietovės nenurodė ir 2012 m. spalio 15 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos gavo pareiškėjo skundą administracinėje byloje Nr. I-1493-554/2012 dėl įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atlikti veiksmus. Pasibaigus minėtos bylos nagrinėjimui, kurioje teismas atmetė pareiškėjo skundą, ir 2013 m. lapkričio 4 d. įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimui (2 t., b. l. 80–85) administracinėje byloje Nr. I-488-554/2013, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius 2013 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 7SD-(14.7.104)-3676 dar kartą kreipėsi į pareiškėją su prašymu pateikti prašymą dėl tolesnių veiksmų, atkuriant nuosavybės teises į 1,24 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini).

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Šio įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kuriais valstybė žemę išperka.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 105 punkte nustatyta, jog žemėtvarkos skyrius per mėnesį nuo nuosavybės teisių atkūrimo bylos gavimo išnagrinėja byloje esančius dokumentus ir, piliečiui sutikus, žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (Tvarkos 2 priedas) piliečio pageidaujamoje vietovėje, jeigu pagal Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondo žemę ir rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus piliečio pageidaujamos kadastro vietovės teritorijoje yra laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamus neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ar vandens telkinius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime nurodė, kad „<...> 1,24 ha valstybės išperkamos žemės ploto vertė yra apskaičiuota neteisingai, nes nebuvo atliktas individualus valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimas. Vertės apskaičiavimui buvo pritaikyta bendra žemės sklypo 10,1389 ha ploto 1 ha vertė, kurią sudaro žemės ūkio paskirties žemės vertė ir statiniais užimta kitos paskirties žemė bei Kauno marių užlietos žemės vertė. Kadangi pagal Žemės įvertinimo metodikos 5.13 punktą žemės sklypo vertė turi būti apskaičiuojama kiekvienos žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas skirtingas naudojimo būdas, verte, o viso žemės sklypo vertę sudaro visų žemės sklypo dalių verčių suma, tai 1,24 ha žemės plotui, išperkamam valstybės, šis metodas turėjo būti taikomas atskirai ir turėjo būti individualiai nustatyti išperkamo žemės ploto naudojimo būdai ir, jei jie yra skirtingi, atskiros vertės ir tik po to į šį plotą patenkančių žemės verčių suma gali būti pripažinta išperkamo žemės sklypo verte.“

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius, priimdamas 2017 m. sausio 24 d. išvadą Nr. 7IP-1, vadovavosi Nutarimo 5.13 papunkčiu, kuriame nustatyta, kad kai žemės sklypui nustatyti skirtingi žemės naudojimo būdai, apskaičiuojant žemės sklypo vertę turi būti apskaičiuojama kiekvienos žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas skirtingas naudojimo būdas, vertė, o viso žemės sklypo vertę sudaro visų žemės sklypo dalių verčių suma. Remiantis šiuo Nutarimo papunkčiu, atskirai buvo apskaičiuotas kiekvieno žemės ūkio paskirties žemės naudmenų našumo balo kontūras, o tik po to nustatytas vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas, taip pat nustatyti skirtingo naudojimo būdo žemės plotai (pastatai, kelias, mišku užimta žemė, žemės ūkio naudmenos). Apie skaičiavimus yra nurodyta Kauno rajono Neveronių seniūnijos Karmėlavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus R. D. parengtame 2017 m. sausio 16 d. aiškinamajame rašte (3 t., b. l. 70), kuris kartu su ginčijamos išvados kopija pareiškėjui buvo pateiktas 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. 7SD-472-(14.7.104.).

Žemės ūkio naudmenų našumo balą projekto autorius apskaičiavo pagal naujausius interneto svetainėje https://www.geoportal.lt skelbiamus dirvožemio vertinimo duomenis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime taip pat pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo įpareigoti atsakovą remtis pareiškėjo pateiktu žemės vertės nustatymo apskaičiavimu, kadangi vertės nustatymas yra atsakovo kompetencija ir jis turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka, o ne remiantis kitų vertintojų skaičiavimais. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje vadovautis kitų vertintojų skaičiavimais kaip įrodymais, kurie galėtų paneigti 2017 m. sausio 24 d. išvadoje Nr. 7IP-1 nurodytą 1,24 ha žemės vertę.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnyje nustatytos neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011 ir LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011, kuria minėtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas, buvo konstatuota, kad J. J. iš viso turėjo 26,71 ha žemės 76, 91, 92 sklypuose Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini). 11 ha pagal dabartinį administracinį suskirstymą patenka į Kauno miesto ribas, o 10,14 ha patenka į Kauno rajono ribas, taip pat 5,57 ha – į Kaišiadorių rajono ribas. Buvo konstatuota, kad 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, kuris šiuo metu pagal administracinį teritorinį suskirstymą priskirtas Kauno rajonui ir yra užlietas Kauno marių (administracinė byla Nr. I-254-414/2011 (b. l. 127–130, 171). Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata galią ir nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami, minėtuose procesiniuose sprendimuose konstatuoti faktai dėl buvusio savininko nuosavybės teise valdytos žemės paskirstymo pagal plotus ir vietovę iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Kadangi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, jog 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypo dalis yra Kauno rajono ribose bei užlieta Kauno marių, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti atskiras išvadas žemei, kuri yra Kauno miesto teritorijoje, išvadą žemei, esančiai po statiniu, bei išvadą žemei, užlietai Kauno marių, kuri priskirtina Kauno rajonui, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik pagal įstatymo jam suteiktus įgaliojimus. Viešojo administravimo subjektas turi tik tas galias, kurios jam konkrečiai suteiktos, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A302-233/2012, 2016 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-506-525/2016).

Atsakovas, būdamas viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus turi vadovautis ne tik įstatymu, tačiau yra saistomas ir gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo panaikinti tris administracinius aktus, t. y. NŽT direktoriaus 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1T-26-(7.5.), NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 7VĮ-854-(14.7.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 24 d. išvados Nr. IP-1 pakeitimo“ ir NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 24 d. išvadą Nr. 7IP-1. Teismo vertinimu, visi skundžiami aktai yra išsamiai motyvuoti, nurodytas priimamų aktų teisinis reglamentavimas, skundžiami administraciniai aktai yra aiškūs ir nesukelia galimybės juos traktuoti kitaip, nei nurodyta, ir elgtis dviprasmiškai, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiami administraciniai aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir šiuo aspektu naikinti juos nėra teisinio pagrindo.

Be to, pažymėtina, jog teismui ABTĮ nustato imperatyvią pareigą patikrinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių viešojo administravimo metu priimtas sprendimas (įsakymas, aktas ir t. t.) yra naikintinas (ABTĮ 10, 23 str., LVAT 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1610/2010 ir kt.). ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis nurodo, jog administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra: neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.); neteisėtas dėl to, jog jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (2 p.); neteisėtas dėl to, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.). Teismas nenustatė ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių aktų naikinimo pagrindų, pažymėtina, jog tokių pagrindų nenurodė skunde ir pareiškėjas.

Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad buvusio savininko J. J. Kauno r. sav. turėtos valstybės išperkamos žemės vertės skaičiavimai atlikti remiantis Žemės įvertinimo ir Valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių vertės bei lygiateisiškumo nustatymo metodikų, patvirtintų Nutarimu, reikalavimais, o 2017 m. sausio 24 d. išvadoje Nr. 7IP-1 nurodyta 1,24 ha žemės vertė yra teisinga, ginčijamų administracinių aktų naikinimo pagrindų nenustatyta, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus administracinius aktus.

Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjui daug kartų buvo suteikta galimybė patikslinti skundą ir suformuluoti aiškius reikalavimus. Antruoju reikalavimu (patikslintame skunde tai trečiasis reikalavimas (2 t., b. l. 39) pareiškėjas prašo panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 854-(14.7/2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 24 d. išvados Nr. IP-1 pakeitimo“, t. y. neteisingai nurodytas įsakymo numeris, teismas laiko tai rašymo apsirikimo klaida, turi būti taip: panaikinti NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. rugpjūčio 25 d. įsakymą Nr. 7VĮ-854-(14.7.2) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2017 m. sausio 24 d. išvados Nr. IP-1 pakeitimo“.

Penktuoju reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti žemės vertės apskaičiavimą ir naują išvadą dėl 1,24 ha žemės, atskirai įvertinant pareiškėjui priklausančios žemės dalį: a) po 226 m magistralinio kelio Vilnius–Klaipėda (0,6768 ha 92 sklypo dalis); b) 2,2447 ha 92 sklypo dalis yra Kauno marių regioniniame parke; c) 2,0230 ha 91 sklypo užlieta Kauno marių; d) 2,5470 ha (visas 76 sklypas buvusiame (duomenys neskelbtini)) užlieta Kauno marių. Kaip minėta pirmiau, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnyje nustatytos neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-254-414/2011 ir LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-3804/2011, kuria minėtas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas, buvo konstatuota, kad 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypas buvo (duomenys neskelbtini), Kauno apskrityje, kuris šiuo metu pagal administracinį teritorinį suskirstymą priskirtas Kauno rajonui ir yra užlietas Kauno marių (administracinė byla Nr. I-254-414/2011 (b. l. 127–130, 171). Kadangi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, jog 1,24 ha valstybės išperkamos žemės sklypo dalis yra Kauno rajono ribose bei užlieta Kauno marių, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą pateikti atskiras išvadas žemei, kuri yra Kauno miesto teritorijoje, išvadą žemei, esančiai po statiniu, bei išvadą žemei, užlietai Kauno marių, kuri priskirtina Kauno rajonui, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.). Be to, administracinis teismas gali įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, priskirtą jo kompetencijai, jei jis nepagrįstai neatlieka jam priskirtų funkcijų (ABTĮ 10 str.). Toks teismo įpareigojimas pagal pareiškėjo skundą galimas su sąlyga, jei suinteresuotas asmuo pats nustatyta tvarka veikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Kaip matyti, reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus yra išvestinis iš pagrindinių reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo, todėl nenustačius skundžiamų aktų neteisėtumo pagrindų ir netenkinus pagrindinių reikalavimų dėl administracinių aktų panaikinimo nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą. Teismas netenkina pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti 1,24 ha žemės vertę pareiškėjo prašomu būdu.

Pareiškėjas kelia reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 3000 Eur dydžio sumą kaip patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjant bylą, esminės civilinės sąlygos – atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, tai sudaro pagrindą skundą, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, ir šio reikalavimo apimtimi atmesti kaip nepagrįstą.

Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo B. A. J. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.