Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovui Ernestui Juškai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2599-841/2011 pagal AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai bei trečiajam asmeniui S. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Priteisė solidariai iš atsakovų Šiaulių miesto savavaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ieškovui AB ,,Lietuvos draudimas” 6075,44 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 6075,44 Lt sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-03-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 182,00 Lt žyminį mokestį. Priteisė solidariai iš atsakovų Šiaulių miesto savavaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 18,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų Valstybei.

1. Nurodo, kad LR CK 6.546 str. numatyta, jog žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinė žemė arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre. Pagal VĮ Registrų centro duomenis pateiktus byloje (b. l. 45-46) bei bendrojo plano ištrauką (b. l. 44) matyti, kad žemės sklype nėra išskirtos gatvės teritorijos. Pagal LR Kelių įstatymo (Žin., 2002, Nr. 101-4492) 14 straipsnį nutiesti, rekonstruoti, sutaisyti (suremontuoti) keliai pripažįstami tinkamais naudoti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tačiau žemės sklype, kur įvyko eismo įvykis, nėra suprojektuotas kelias, ar koks kitas statybos objektas, kuris būtų skirtas viešajam susisiekimui.

2. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, kad pagal LR Kelių įstatymo 4 str. 3 p. vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, formaliai vertino bylos aplinkybes, netyrė ir neišaiškino, kam priklauso teritorija, esanti šalia Pakruojo gatvės Nr. 28 pastato, o tiesiog nurodė, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

3. Iš pateiktų VĮ Registrų centro duomenų bei bendrojo plano ištraukų matyti, kad žemės sklype nėra jokios konstrukcijos, kuri būtų skirta viešajam susisiekimui ar būtų prilyginta kelio ar gatvės sąvokai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė LR CK 6.266 str. nuostatas, reglamentuojančias savininko atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų.

4. Pagal VĮ Registrų centro duomenis matyti, kad žemės sklypo savininkas yra Lietuvos Respublika (b. l. 45-56), o valdytojas pagal sudarytą nuomos sutartį privatus subjektas - ribotos atsakomybės bendrovė „Tolmets“, todėl Šiaulių miesto savivaldybė ir/ar Šiaulių miesto savivaldybės administracija yra netinkami atsakovai byloje.

5. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas formaliai bylą, neįtraukė kitų galimai suinteresuotų asmenų į procesą.

Ieškovo AB ,,Lietuvos draudimas”atstovas ir trečiasis asmuo S. K. į teismo posėdį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neatvyko. Apie bylos nagrinėjimą jiems pranešta (b. l. 128).

Atsakovų (apeliantų) Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovas Ernestas Juška prašė patenkinti atsakovų apeliacinį skundą, t.y. panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-08-17 sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad teritorija, kurioje 2008-03-13 įvyko eismo įvykis ir buvo apgadintas automobilis nepriklauso nė vienam iš atsakovų, todėl pagal LR CK 6.266 straipsnį jie neturi atlyginti ieškovo patirtą žalą. Pateikė Pakruojo gatvės sklypo Nr. 28 ir Pakruojo gatvės sklypo Nr. 34 detaliųjų planų kopijas, o taip pat įsakymus dėl šių detaliųjų planų patvirtinimo bei Šiaulių apskrities viršininko 2005-05-24 ir 2006-01-17 įsakymų dėl minėtų sklypų išnuomojimo atitinkamos įmonėms ir servitutų nustatymo kopijas. Nurodė, kad minėti duomenys taip pat yra nurodyti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, esančiuose civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl žalos padarymo (eismo įvykio) vietos ir nepagrįstai atsakomybės subjektais pripažino atsakovus Šiaulių miesto savivaldybę ir Šiaulių miesto savivaldybės administraciją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. kovo 13 d. eismo įvykio metu trečiojo asmens S. K. vairuojamas automobilis “P. B.“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantis UAB „Aurivita“, dėl duobėtos ir šlapios kelio dangos kliudė automobilio apačia (dugnu) važiuojamoje dalyje buvusio kanalizacijos šulinio dangtį, esantį teritorijoje ties pastatu, kurio adresas (duomenys neskelbtini), atstumu 3,2 metrai nuo RAB “Tolmets” tvoros, dėl ko buvo sugadintas minėtas automobilis ir dėl padarytos žalos ieškovas AB “Lietuvos draudimas” draudėjui UAB „Aurivita“ sumokėjo 6075,44 Lt draudimo išmoką. Šią sumą regreso tvarka ieškovas siekia prisiteisti iš kalto asmens, netinkamai prižiūrėjusio kelią (LR CK 6.266 str. 1 d.)

Kadangi apeliantai teigia, jog ieškinys yra pareikštas netinkamiems atsakovams, yra būtina nuspręsti, kuris asmuo yra atsakingas už teritorijos, kurioje įvyko eismo įvykis, priežiūrą ir tuo pačiu gali būti atsakingas dėl ieškovui atsiradusios žalos.

Šiaulių miesto apylinkės teismas ginčijamame sprendime nustatė, kad eismo įvykis įvyko gatvėje, o ne aptvertoje įmonės teritorijoje; kad savivaldybės pagal įstatymus yra atsakingos už gatvių ir vietinės reikšmės viešųjų kelių priežiūrą; kad LR CK 6.266 straipsnyje numatyta statinių bei įrenginių savininko (valdytojo) atsakomybė už šių objektų padarytą žalą; kad šiuo atveju kelio savininkė yra Šiaulių miesto savivaldybė, o valdytoja Šiaulių miesto savivaldybės administracija kaip solidarūs atsakovai; kad šie atsakovai neužtikrino gatvės priežiūros, savalaikiai nesiėmė veiksmų gatvės defektams pašalinti, tuo pačiu neužtikrino saugaus eismo sąlygų, todėl dėl atsakovų, kaip gatvės savininko ir gatvės valdytojo tinkamo pareigų nevykdymo gatvės dangoje atsirado avarinė duobė, o dėl jos įvyko eismo įvykis, todėl atsakovai privalo atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiojo asmens S. K. vairuojamas automobilis, įvyko ne Pakruojo gatvėje, kuri turi būti vertinama ne pagal tam tikroje teritorijoje esančiam žemės sklypui suteiktą adresą, o kaip inžinerinis statinys pagal Statybos įstatymo (2 str. 9, 11 d.) nuostatas, ir pagal kelio (gatvės) sampratą, nustatytą LR Kelių įstatyme.

Iš administracinėje byloje, prijungtoje prie šios civilinės bylos, esančios eismo įvykio vietos schemos (b. l. 3), matytyti, kad kanalizacijos šulinys, kurį automobiliu kliudė trečiasis asmuo S. K., yra ties pastatu, kurio adresas (duomenys neskelbtini), atstumu 3,2 metrai nuo RAB “Tolmets” tvoros. Iš Šiaulių miesto plano ištraukos (b. l. 44), matyti, kad Pakruojo gatvė kaip inžinerinis statinys yra ženkliai nutolusi nuo eismo įvykio vietos ir yra teritorijoje tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), kurios, kaip teigia ieškovas, savininkė yra Šiaulių miesto savivaldybė, o valdytoja Šiaulių miesto savivaldybės administracija, ribose. Kaip jau buvo minėta, kelias (gatvė) kaip inžinerinis statinys turi važiuojamąją dalį, kelkraščius ir kitas sudedamąsias dalis, nustatytas įstatyme (LR Kelių įstatymo 2 str. 2-6 punktai), t.y. nėra kažkokia abstrakti teritorija. LR Statybos įstatymas reglamentuoja kelio (gatvės) kaip ir bet kokio kito inžinerinio įrengimo statybos bei priėmimo eksploatacijai tvarką, todėl bet kuri mieste esanti teritorija, kuria gali važiuoti transporto priemonės, negali būti laikomi keliais ar gatvėmis minėtų įstatymų ir LR CK 6.266 straipsnio prasme.

Pagal byloje esančius įrodymus eismo įvykis buvo teritorijoje, besiribojančioje su žemės sklypais adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie abu nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise juos valdo Nacionalinė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (b. l. 45-51, 52-56). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 45-51, 52-56), o taip pat iš pateiktų detaliųjų planų (b. l. 71-73, 137-138, 139-140) matyti, kad minėtų žemės sklypų paskirtis yra “kitos paskirties žemė; pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos; pramonės ir sandėliavimo įmonių statybos”. Abu sklypai yra tinkamai suformuoti patvirtinant detaliuosius planus ir Šiaulių apskrities viršininko 2005-05-24 įsakymu Nr. V-1784 bei Šiaulių apskrities viršininko 2006-01-17 įsakymu Nr. V-195 išnuomoti 25 metams atskiriems juridiniams asmenims (b. l. 141, 142). Be to, minėtais Šiaulių apskrities viršininko įsakymais yra nustatytas “kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėms”, ir servitutas su teise aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (LR CK 4. 117 str.), “viešpataujančiu daiktu” nustatytas žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 138), o “tarnaujančiu daiktu” nustatytas žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 140). Pagal LR CK 4.111 str. 1 dalies nuostatas servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiu daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančio daikto), tinkamą naudojimą. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad servitutu suteikiama ribota naudojimosi svetimu daiktu teisė, kuri skiriasi apimtimi nuo nuosavybės teisės. Kad ir kokia būtų toji apimtis, visais atvejais ši teisė yra mažesnė už savininko teises, servitutas yra dalinio naudojimosi daiktu teisė. Servituto nustatymas – tai ne nuosavybės iš teisėto savininko paėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-100/2005).

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybės subjektais pripažino atsakovus Šiaulių miesto savivaldybę ir Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, ir tokia teismo išvada prieštarauja pirmiau išdėstytam teisės aktų reglamentavimui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Atsakovai nevaldė ir nesinaudojo žemės sklypu (susisiekimo komunikacijomis), nes teritorijos, kuriame įvyko eismo įvykis, savininkais, valdytojais ar nuomininkais atsakovai nebuvo.

Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre, nors tai yra nuginčijama prezumpcija. Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2009-03-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Taigi, nenustačius visų būtinųjų deliktinei atsakomybei CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme atsirasti sąlygų, t. y. objekto valdymo fakto, priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos, deliktinė atsakomybė negalėjo atsirasti ir būti taikoma atsakovams. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimai buvo patenkinti ir solidariai priteistas žalos atlyginimas iš abiejų atsakovų, dėl materialiosios teisės netinkamo taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo AB “Lietuvos draudimas” ieškinys atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pažymėtina, kad pagal LR CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį gali atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu pakeisti pradinį atsakovą kitu tinkamu atsakovu, tačiau atsakovo pakeitimas pagal aptariamą procesinę normą nėra teismo pareiga. Nagrinėjamoje byloje pradinis ieškinys buvo pareikštas vienam atsakovui – Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (b. l. 1-2), tačiau šiam atsakovui atsiliepime nurodžius, kad nėra tinkamas atsakovas (b. l. 27-29), patikslintu ieškiniu pareikštas reikalavimas abiems atsakovams: Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (b. l. 38-40). Ieškovas AB “Lietuvos draudimas” nepateikė motyvuoto prašymo keisti atsakovus. Ieškovas yra juridinis asmuo galintis tinkamai ginti savo teises, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė aptariamos proceso teisės normos, reglamentuojančios netinkamos šalies pakeitimą tinkama, taip pat pažymi, kad netinkamos šalies pakeitimas tinkama yra ieškovo procesinė teisė, o ne teismo pareiga: pagal CPK 45 straipsnio 1 dalį teismas gali pakeisti pradines bylos šalis vienos iš šalių motyvuotu prašymu, tačiau negali pakeisti atsakovo be ieškovo sutikimo (CPK 45 straipsnio 3 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai ginamas viešasis interesas. Šiuo atveju viešojo intereso byloje nebuvo.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – AB „Lietuvos draudimas“ ieškinys atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijai atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (LR CPK 93 str. 5 d.). Apeliacinės instancijos teismui atmetus AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, o procesinių dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 18,- Lt, todėl šios išlaidos iš ieškovo priteistinos Valstybei (LR CPK 96 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismui visiškai patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, už apeliacinį skundą atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos sumokėtas 182,- Lt žyminis mokestis (b. l. 121), priteistinas iš ieškovo.

Apeliacinės instancijos teisme turėtos ir iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (5,95 Lt) neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo Ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų Ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyto minimalaus dydžio, todėl jos Valstybei nepriteistinos (LR CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atmesti.

Iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834, buveinė: J.Basanavičiaus g. 12, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT(duomenys neskelbtini) AB „Swedbanke“) priteisti atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai (į. k. 188771865, buveinė: Vasario 16-osios g. 62 Šiaulių m.) 182,00 Lt (šimtą aštuoniasdešimt du litus) žyminio mokesčio.

Iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ (į. k. 110051834, buveinė: J.Basanavičiaus g. 12, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT(duomenys neskelbtini) AB „Swedbanke“) priteisti Valstybei 18,00 Lt (aštuoniolika litų ) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).