Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-12-04 · Civilinė byla Nr. 2A-864-280/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-04
Bylos Nr.
2A-864-280/2014
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-00403-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Laimutė Sankauskaitė (pran.), Margarita Dzelzienė, Laimantas Misiūnas
Ieškovas
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. M.
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-864-280/2014

Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00403-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 121.14; 121.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Margaritos Dzelzienės, Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-465-228/2014 ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. M., M. Z., A. R., A. J. ir Utenos rajono 2-jo notarų biuro notarė B. G., dėl valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė pripažinti 2012 m. vasario 7 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio), taikyti restituciją ir priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos J. M. 231,99 Lt, žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1104 kv.m. ploto dalį, grąžinti valstybės nuosavybėn. Ieškovas paaiškino, jog sudaryta sutartis prieštarauja teisės aktui - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimui Nr. 256, kuris imperatyviai draudžia privatizuoti (duomenys neskelbtini) buvusio dvaro sodybos teritoriją ir sklypą priskiria neprivatizuotinoms teritorijoms, taip pat Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, pagal kurios nuostatas pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį, kuris turi patikrinti, ar tokio objekto ar jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios vertybės pase užfiksuotą būklę, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas kultūros paveldo objekto teritorija yra kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas, o kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija, duomenų, kad toks aktas buvo pateiktas, nėra, todėl minėta sutartis turi būti pripažinta niekine nuo jos sudarymo momento. Pripažinus sutartį niekine, turi būti taikoma restitucija – šalis privalo grąžinti kitai sandoriai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį.

Žemesnės instancijos teismas

Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei J. M. iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas, dėl kurio byloje yra kilęs ginčas, iki ginčo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, kurį patikėjimo teise valdė, naudojo ir juo disponavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, kuriuo patvirtintas neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašas ir neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašas, ar Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis įtvirtinanti, jog pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas (toliau – perdavėjas) apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį, nenumato imperatyvių teisės normų. Ieškovas, teigdamas, kad ginčijama sutartimi pažeisti minėti LR Vyriausybės nutarimas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo norma, neįrodė, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų - teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Ginčo žemės sklype atsakovei J. M. nuosavybės teise priklauso butas, 2 ūkiniai pastatai ir lauko virtuvė, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijama žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis su atsakove sudaryta esant įstatyminiam pagrindui.

Šalies argumentai

Ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad LR Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 256 nėra jokių imperatyvų, kadangi pati nutarimo pavadinimo formuluotė „neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašas“ numato imperatyvų draudimą. Imperatyvią pareigą įtvirtina ir Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 15 str. 1 d., numatanti, jog pardavėjas turi informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinį apie ketinimą sudaryti sandorį. Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo cituojama kasacinio teismo praktika nėra tapati nagrinėjamai situacijai. Pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl LR Vyriausybės nutarime nustatyto teisinio reglamentavimo ir jo atitikimo Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p., neišsamiai bei nevisapusiškai išnagrinėjo bylą.

Atsiliepimas

Atsakovė J. M. atsiliepimu prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė pažymėjo, kad nors Vyriausybės nutarime numatytas neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašas, tačiau aukštesnės galios teisės akte – įstatyme – įtvirtinta išimtis, leidžianti privatizuoti kultūros paveldo objektų teritorijoje esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Atsakovė nuosavybės teise valdo butą gyvenamajame name, esančiame buvusio dvaro teritorijoje, todėl ginčo žemės sklypo dalies įgijimas visiškai atitiko Žemės reformos įstatymo reglamentavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimas Nr. 256 nenumato absoliutaus draudimo privatizuoti buvusių dvaro sodybų teritorijas. Atsakovė taip pat išreiškė abejones, ar LR Vyriausybė neperžengė jai suteiktų įgaliojimų, nustatydama neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą, nors tokia teisė Vyriausybei nebuvo suteikta. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad sudarytu sandoriu nebuvo pažeista jokia imperatyvi teisės norma.

Atsakovė Nacionalinei žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, įvertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikės teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, sutinka su priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai LR Vyriausybės 1992-04-07 nutarimą Nr. 256 ir LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d. normą laikė nenustatančiais jokių imperatyvų, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir taikė teismų praktiką, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

LR Vyriausybė 1992-04-07 priėmė nutarimą Nr. 256 Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą, kuriuo patvirtintas Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašas. Šiame sąraše įtraukta ir buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritorija, (duomenys neskelbtini), užimanti 8,5 ha. Minėto nutarimo 1.1. punktas pažymi, kad rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, kaimo vietovėse apie buvusių dvarų sodybas suformuojamos žemėnaudos, kurios pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus gali būti grąžinamos, parduodamos, nuomojamos ar paliekamos naudoti fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems šias sodybas. Taigi nutarimas pabrėžia, jog žemės grąžinimą, pardavimą ir naudojimą aplink buvusių dvarų sodybas nustato LR įstatymai. Nuo 2010-06-18 iki 2012-03-15 galiojusios LR Žemės reformos įstatymo redakcijos 13 str. 4 p. numatė, kad prie neprivatizuojamos žemės priskiriama žemė, kuri yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovei J. M. (duomenys neskelbtini) esančiame gyvenamajame name priklauso butas, du ūkiniai pastatai ir lauko virtuvė. Šie pastatai patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją ir apsaugos zoną, t. y. į buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos teritoriją (T. 1, b. l. 17-22). Utenos apskrities viršininkas 2010-05-28 įsakymu Nr. 14-1074 patvirtino valstybinės žemės sklypų Utenos rajone kadastro duomenis, tarp kurių įregistruotas ir 0,30 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 74-75). Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012-01-31 įsakymu buvo nustatytas 0,30 ha žemės sklypo bendraturčių dalys: įtvirtinta, jog J. M. priklauso 1 104 m² žemės sklypo (T. 1, b. l. 67). 2012-02-07 Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovė J. M. sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią J. M. įsigijo 1 104 m² žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 5-6).

Ieškovas, reikšdamas reikalavimą 2012-02-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nurodė, kad ji prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Nors LR Vyriausybės 1992-04-07 nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ ir įtvirtina neprivatizuotinų istorijos ir kultūros paminklų ir jų teritorijų sąrašus, tačiau žemės grąžinimo, pardavimo, nuomos klausimais nukreipia į kitus LR įstatymus. Nutarimo negalima laikyti besąlygiškai draudžiančiu iš viso privatizuoti žemę aplink buvusių dvarų sodybas, kadangi įstatyme, į kurį nutarimas nukreipia ir kuris yra aukštesnės galios teisės aktas, yra numatyta išimtis, jog buvusių dvarų sodybų teritorijose žemė gali būti parduodama tik tuo atveju, jei tai žemės sklypas prie gyvenamojo namo ar kitų namų valdos pastatų. Išimties taikymui egzistuoja būtinos aplinkybės, todėl ginčo objektu esanti sutartis nepažeidžia nei Vyriausybės nutarimo, nei Žemės reformos įstatymo normų.

Ieškovas taip pat teigia, kad buvo pažeista imperatyvi LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d. norma, numatanti, kad pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį. Per tą laiką šis padalinys turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę. Pažymėtina, kad ginčijama sutartis yra ne dėl kultūros paveldo objekto, tačiau dėl kultūros paveldo objekto teritorijos dalies pardavimo. Utenos rajono savivaldybės administracija 2013-09-11 raštu pažymėjo, jog šiuo atveju vyko valstybinės žemės sklypo, kuris nėra kultūros paveldo objektas, pirkimo-pardavimo sandoris, todėl Nacionalinė žemės tarnyba nėra laikytina kultūros paveldo objekto valdytoju bei neprivalėjo apie ketinamą sudaryti sandorį informuoti savivaldybės paveldosaugos padalinio ir jo neinformavo (T. 1, b. l. 138). Kadangi pats subjektas, kuriam, ieškovo teigimu, turėjo būti pranešta apie sudaromą sandorį, nurodo, kad šiuo atveju pranešti nebuvo būtina, traktuoti, kad ginčijama sutartis pažeidžia LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 str. 1 d., nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civ. byloje Nr. 3K-3-355/2011, o apeliantas nurodo, kad LAT ir nagrinėjamos bylų aplinkybės nėra tapačios, todėl netinkamai taikyta teismų praktika. Sutiktina, kad šios ir nurodytos bylos ratio decidendi nėra tapatūs, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo cituoto kasacinio teismo išaiškinimo dalis, numatanti, kad norint pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto išimtimi privatizuoti žemės sklypą, pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamame žemės sklype turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai, yra Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto pakartojimas. Kaip jau minėta, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktas numato išimtį, leidžiančią privatizuoti žemės sklypą kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų – teritorijose, jei jose yra privatus gyvenamasis namas ar kitų namų valdos statinių. Ši sąlyga yra tiesiogiai numatyta įstatyme, todėl skirtingos bylų aplinkybės neturi reikšmės.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

teisėjai Margarita DzelzienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė