Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stacevičienė, sekretoriaujant Vaidai Umbrasienei, dalyvaujant ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui V. Č., atsakovės J. M. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, D. M. atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. K., tretiesiems asmenims D. M., M. Z., A. R., A. J. ir Utenos rajono 2-jo notarų biuro notarei B. G. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir J. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. M., M. Z., A. R., A. J. ir Utenos rajono 2-jo notarų biuro notarė B. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė B. G., atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. J. nepateikė, posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. R., atsiliepimo nepateikė, posėdyje nedalyvavo

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) tarp Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir J. M. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis (toliau – sutartis), pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėja J. M. nupirko 1104 kv. m. ploto bendro naudojimo žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini), perkamos žemės sklypo dalies kaina 231,99 Lt, pirkimo – pardavimo sutartis patvirtinta Utenos rajono 2 – ajame notarų biure notarės B. G. (5-6 b.l., I t.). Žemės sklypas, dėl kurio byloje yra kilęs ginčas, iki ginčo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, kurį patikėjimo teise valdė, naudojo ir juo disponavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (55 b.l., I t.). Utenos rajono savivaldybės administracija 2013-09-11 rašte nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius savivaldybės paveldosaugos padalinio apie ketinimą sudaryti sandorį neinformavo (138 b.l., I t.).

Kaip jau buvo minėta, ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašo pripažinti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį niekine nuo jos sudarymo momento, kadangi sudaryta sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. Nr. 256 nutarimui, kuris patvirtino neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą ir neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą, į pastarąjį yra įtraukta ir (duomenys neskelbtini) teritorija, todėl atsakovei J. M. negalėjo būti perleistos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, esančią šioje teritorijoje; ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, pagal kurios nuostatas pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį, kuris turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę, taip pat ieškovas mano, jog sudarant šią sutartį, notarui turėjo būti pateiktas ir kultūros vertybės būklės patikrinimo aktas, tačiau duomenų, kad toks aktas buvo pateiktas, nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 1.80 straipsnio 1 dalis numato, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Dauguma civilinės teisės normų yra dispozityvios. Tačiau civilinėje teisėje yra daug imperatyvių normų. Imperatyvios teisės normos yra privalomos bei jų savo valia sandorio subjektai negali keisti. Sandoris šiuo pagrindu gali būti pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu tik tuo atveju, kai jis prieštarauja tik imperatyvioms įstatymo normoms. Jeigu įstatymo norma iš prigimties nėra imperatyvi, sandoris galioja, nors normai prieštarauja.

Todėl tam, kad sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, pagal suformuotą teismų praktiką reikalinga konstatuoti, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas.

Ar konkreti teisės norma yra imperatyvi pagal teismų praktiką lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai yra teisės normos kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Todėl siekiant nustatyti, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus yra lingvistinis normos aiškinimas, taip pat normos imperatyvų pobūdį gali lemti ir įstatyme numatytos teisės normos pažeidimo padariniai, kaip pavyzdžiui, kad normos reikalavimų nesilaikymas sandorį daro negaliojantį ir panašiai. Kartais teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, tuomet sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis.

Žemės sklypas, dėl kurio byloje yra kilęs ginčas, iki ginčo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, kurį patikėjimo teise valdė, naudojo ir juo disponavo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. CK 4.109 straipsnis nustato, jog perduotas turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.

Ieškovas ieškinyje ir posėdžio metu atstovas, palaikydamas ieškinį, tvirtino, jog sudaryta (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja teisės aktui - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimui Nr. 256, kuris imperatyviai draudžia privatizuoti (duomenys neskelbtini) teritoriją ir sklypą priskiria neprivatizuotinoms teritorijoms, taip pat Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, pagal kurios nuostatas pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį, kuris turi patikrinti, ar tokio objekto ar jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios vertybės pase užfiksuotą būklę, o duomenų, kad tos aktas buvo pateiktas, nėra.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ patvirtino neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą ir neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašą. Į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybos – istorijos ir kultūros paminklų teritorijos sąrašą įtraukta (duomenys neskelbtini) teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), 8,5 ha. Žemės sklypo dalis, kurią nuosavybės teise įsigijo atsakovė J. M., patenka į (duomenys neskelbtini) teritoriją, tai yra šis žemės sklypas yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijoje.

Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, jog pardavėjas ar kitaip valdymo teises perduodantis kultūros paveldo objekto valdytojas (toliau – perdavėjas) apie ketinimą sudaryti sandorį ne vėliau kaip prieš mėnesį informuoja savivaldybės paveldosaugos padalinį. Per tą laiką šis padalinys turi patikrinti, ar tokio objekto ir jo vertingųjų savybių būklė atitinka nekilnojamosios kultūros vertybės pase užfiksuotą būklę.

Iš ieškovo nurodytų teisės aktų nuostatų turinio nėra pagrindo pripažinti, jog šių teisės aktų nuostatos yra imperatyvios.

Iš minėto nutarimo pavadinimo seka, jog jis priimtas, vykdant privatizavimą ir žemės reformą ir šiuo nutarimu tik patvirtinti neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašas ir neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašas, jokių imperatyvų šiame nutarime nėra.

Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo15 straipsnio 1 dalies nuostata taip pat nelaikytina imperatyvia, kadangi ji taip pat nenustato jokio imperatyvo, tai yra nenustato jokio kategoriško draudimo, paliepimo, nenumato dėl akto nesilaikymo kylančių neigiamų pasekmių ar panašiai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog ieškovas nepagrindė savo ieškinio reikalavimo pripažinti (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kadangi nenurodė įstatymo, kurio imperatyvioms nuostatoms prieštarautų minėta sutartis, todėl ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Valstybinės žemės sklypų pardavimas asmenų nuosavybėn - viena iš žemės reformos sudėtinių dalių. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų - teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, kad būtų galima pasinaudoti Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi privatizuoti žemės sklypą, pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu parduodamame žemės sklype turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai. Tokių statinių buvimas yra būtina sąlyga žemės sklypui, esančiam neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, įsigyti. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų matyti, jog minėtame žemės sklype įregistruotas gyvenamosios paskirties (trijų ir daugiau butų) gyvenamasis namas ir pagalbinio ūkio paskirties ūkiniai pastatai, gyvenamojo pastato butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei J. M. (53-69 b.l., I t.). Minėtą butą atsakovė J. M. nuosavybės teise įsigijo iki ginčo sutarties sudarymo – pagal (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį (45 b.l., II t.), taip pat atsakovei nuosavybės teise priklauso 2 ūkiniai pastatai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir lauko virtuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visi šie statiniai yra (duomenys neskelbtini) (17-22, 53-58 b.l.). Nurodytos aplinkybės rodo, jog žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartis su atsakove sudaryta, esant įstatyminiam pagrindui.

Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio.

Atsakovė J. M. už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 2000 Lt: 1000 Lt už pagalbą pirmos instancijos teisme ir 1000 Lt už pagalbą, suteiktą apeliacinėje instancijoje (103, 170 b.l., I t.). Byla laikytina vidutinio sudėtingumo, atsakovė teikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškinio, atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, advokatė atstovavo jos interesus posėdžių metu, todėl laikytina, kad advokatui sumokėta pinigų suma už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą teisme neviršija nustatyto maksimumo, išlaidų dydis atitinka protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas ne skunde nurodytais pagrindais bei atmetus ieškovo ieškinį, atsakovei J. M. iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteistina 2000 Lt advokato pagalbos išlaidoms padengti (LR CPK 79 str., 88 str., 93 str., 96¹ str., 98 str.).

Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-16 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei J. M., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), priklausančiai 46/125 daliai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovo ieškinį atmetus, naikintinos minėta nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (LR CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijosieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, juridinio asmens kodas 18869268, 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-16 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei J. M., a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), priklausančiai 46/125 daliai žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.