- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-15
- Bylos Nr.
- eI3-3414-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01502-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- V. K., V. L., A. T., O. V.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 15.5Kiti su žemės teisiniais santykiais susiję klausimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
dalyvaujant pareiškėjams V. K., V. L., pareiškėjo atstovei O. L. – O., advokato padėjėjui J. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K., V. L., A. T., O. V. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai V. K., V. L., A. T., O. V. (toliau – visi kartu Pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti: 1) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49-233-(14.49.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei V. K.; 2) NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-234-(14.49.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. L.; 3) NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-232-(14.49.3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. K.; 4) įpareigoti NŽT įrašyti V. K., J. L. ir A. K. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo, paduoto 1991 metais, padavimo datą; 5) priteisti pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, kad pareiškėja V. K. gavo NŽT 2020 m. kovo 23 d. pranešimą, kuriuo buvo informuota apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. priimtą sprendimą Nr. 49-233-(14.49.3) (toliau – Sprendimas Nr. 1) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pareiškėjai pilietei V. K.. Tą pačią dieną, NŽT pranešimą apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje gavo ir J. L. turto paveldėtojas V. L., kuriuo buvo informuotas apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-234-(14.49.3) (toliau - Sprendimas Nr. 2) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. L.. NŽT pranešimą apie priimtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje gavo ir A. K. turto paveldėtojos pareiškėja O. V. ir pareiškėja A. T., kuriuo buvo informuotos apie NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-232-(14.49.3) ( toliau – Sprendimas Nr. 3) dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. K..
Šalies argumentai
Pareiškėjai skunde paaiškina, kad V. K., jos brolis J. L. (teisių perėmėjas paveldėtojas pareiškėjas V. L.) ir sesuo A. K. (teisių perėmėjos, paveldėtojos pareiškėja A. T. ir pareiškėja O. V.) (toliau V. K., J. L., A. K. – Paveldėtojai) paveldėjo iki nacionalizacijos tėvo A. L. valdytą 5,1024 ha žemės plotą Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), anksčiau vadintoje (duomenys neskelbtini) bei A. L. turėtą žemę 0,06482 ha Vilniaus mieste ties (duomenys neskelbtini), anksčiau vadintoje (duomenys neskelbtini).
Paveldėtojai 1991 m. nustatyta tvarka kreipėsi dėl paveldėtos žemės grąžinimo natūra, jų nuosavybės teisės patvirtintos 1992 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto valdybos Potvarkiu Nr. 2167V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. J. L., V. K. ir A. K.“. 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr.622V „Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“ atstatė nuosavybę ties (duomenys neskelbtini) Nr. 10 po 0,2 ha ploto žemės sklypus kiekvienam paveldėtojui, tuo metu, visa paveldėta Paveldėtojų tėvų žemė buvo faktiškai laisva. Kadangi 1993 m. – 2001 m. laikotarpiu nei Vilniaus apskrities administracija, nei kitos kompetentingos valdžios institucijos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti Paveldėtojams žemės atkūrimą, pareiškėja V. K. 2002 m. liepos 16 d. raštu papildomai kreipėsi į Vilniaus apskrities administraciją dėl žemės atkūrimo. Vilniaus miesto apskrities administracija 2002 m. rugpjūčio 26 d. raštu papildomai paprašė notaro patvirtintos medžiagos ir įpareigojo nustatyti konkrečią žemės buvimo vietą kartografuojant. Pareiškėja 2002 m. rugsėjo 12 d. raštu pateikė reikalaujamus dokumentus Vilniaus miesto apskrities administracijai. Kartu su Vilniaus žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, dalyvaujant liudininkams, 2002 m. spalio 11 d. vietoje buvo apžiūrėta žemė ir žemėtvarkos skyrius apie tai raštu pranešė Vilniaus miesto merui.
Pareiškėjai skunde pažymi, jog Paveldėtojai apie numatytą dalinį žemės paėmimą kitiems tikslams jie nežinojo, nes nei NŽT Vilniaus skyrius nei savivaldybė apie tai jų neinformavo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, vėliau NŽT deklaravo, kad Paveldėtojams jų paveldėtas turtas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilnius, bus atkurtas natūra. Paveldėtojai 2003 m. sausio 2 d. raštu buvo informuoti, kad Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės valdybos trūkstamus duomenis, parengs nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra dokumentus. Seimo laikinoji tyrimo komisija 2003 m. birželio 23 d. raštu informavo, kad yra būtinas nedelsiamas problemų, susijusių sužemės atkūrimu Vilniaus mieste, sprendimas, įskaitant dėl vilkinamo žemės atkūrimo L. turto paveldėtojams, tačiau žemės atkūrimo Paveldėtojams veiksmai buvo vilkinami, todėl Paveldėtojai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo laikinąją komisiją dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimų Vilniaus apskrityje ištirti. Seimo laikinoji komisija 2003 m. liepos 17 d. raštu informavo Paveldėtojus, kad nurodytas žemės atkūrimo problemas pavesta nedelsiant spręsti Vilniaus apskrities viršininkui.
Paveldėtojams 2003 m. lapkričio 21 d. buvo pranešta, kad esamų dokumentų pakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pateiktas Pasiūlymas Nr. 1, kuriame nurodyta, kad turėto bendro ploto 5,1024 ha Vilniaus apskrityje (duomenys neskelbtini) kaime pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimais Paveldėtojams buvo atkurta 1,630 ha dalis žemės Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini), ir liko neatkurta Paveldėtojams bendrai tenkanti 2,8724 ha. Visuose sprendimuose buvo nurodyta, jog nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.
Vykstant žemės grąžinimui dalimis laikotarpiu nuo 1993 metų iki 2004 metų, Paveldėtojai nei žodžiu nei raštu nebuvo informuoti, kad likusi buvusio savininko A. L. žemvaldos teritorija yra numatyta privačių namų valdų žemės sklypams, inžinieriniams tinklams, gatvėms. Minėtuose Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimuose, kuriais buvo atkurtos dalys nuosavybės teisių, buvo patvirtina, jog jų turima atkurti žemė, esanti (duomenys neskelbtini) Vilnius, bus galima atkurti natūra. Paveldėtojai 2012 m. gegužės 23 d. raštu kreipėsi į atsakovę dėl žemės atkūrimo veiksmų atlikimo, ir nurodė, kad dalis žemės dar nėra atkurta. NŽT atsakydama į kreipimąsi, 2012 m. birželio 13 d. raštu informavo, kad tuo metu vyko ikiteisminis tyrimas, todėl nebuvo atliekami jokie piliečių teisių į žemę atkūrimo veiksmai.
Paveldėtojai vėlesniais prašymais, raštais, teiktais NŽT bei Vilniaus miesto savivaldybei po grąžintos dalies žemės t. y. po 2004 m., 2005 m., 2007 m. 2012 m., 2014m., 2015 m., 2016 m. ir 2019 m. prašė grąžinti žemę Vilniaus mieste. Vilniaus miesto savivaldybė 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu pranešė, kad Paveldėtojams negrąžinta žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra užimta gyvenamųjų namų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjai akcentuoja, jog jiems nei NŽT, nei kitos institucijos iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė prašyti pareikštą valią dėl žemės grąžinimo natūra, esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, keisti ar tikslinti. Institucijų buvo deklaruota, kad esamos laisvos žemės pakanka jos atkūrimui visa apimtimi. Ginčijamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos pinigais, neįvertinus ir ignoravus Pareiškėjų valią ir prašymą atkurti žemę kitoje vietoje Vilniaus mieste.
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškina, kad jų atveju neegzistuoja nei viena sąlyga, kuriai esant NŽT būtų galėjusi priimti Ginčijamus sprendimus. Paveldėtojai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo jokių duomenų, kad nuosavybės teisės negalės būti atkurtos Paveldėtojų pasirinktu būdu, todėl jie nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjų įsitikinimą lėmė ir valstybės institucijų veiksmai, šioms nepranešus apie negalimumą atkurti žemės natūrą (duomenys neskelbtini), Vilnius, bet nurodant, apie esamą galimybę (esamą laisvą žemę) atkūrimui. Pareiškėjai akcentuoja, jog nėra jokių duomenų, kad jiems nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 dalyje numatytu būdu - perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Pareiškėjų nuomone, NŽT priimti Ginčijami sprendimai atlyginti jiems kitais būdais - pinigais - pažeidžia lygiavertiškumo principą. Pareiškėjai mano, kad atsakovė neužtikrino savalaikio, tinkamo ir objektyvaus pareiškėjų prašymo atkurti nuosavybės teises išnagrinėjimo, teisės aktų nustatyta tvarka jiems nepasiūlė pasirinkti kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisės atkūrimo būdus. Prašymą dėl žemės atkūrimo perduodant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus mieste Paveldėtojai kėlė daug kartų nuo 2015 m. iki 2019 m., kai paaiškėjo, jog yra sudėtingas žemės atkūrimas natūra būtent adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjai mano, kad jų pateikti prašymai sudaro pagrindą papildyti Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, įrašant į eilę ir pareiškėjus. Daro išvadą, jog priimdama Ginčijamus sprendimus NŽT nepagrįstai parinko Pareiškėjams žemės atkūrimo būdą - t. y. kompensaciją pinigais, o ne jų pačių nurodytu būdu.
Atsiliepimas
Atsakovė NŽT atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Remiasi teismų praktika ir daro išvadą, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra hipotetinė teisė, t. y. įstatyme numatytais terminais yra įtvirtinta galimybė šią teisę realizuoti ir vykdyti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą. Asmuo norintis realizuoti šią teisę turi veikti aktyviai, teikti prašymus, o valstybinės žemės patikėtinė (iki 2010 m. birželio 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija, nuo 2010 m. liepos 1 d. NŽT), atsižvelgdama į išreikštą asmenų valią, pradeda atitinkamas administracines procedūras.
Šalies argumentai
Paaiškina, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius dokumentus nustatyta, kad V. K., A. K. ir J. L. tuometei Vilniaus miesto valdybai 1991 m lapkričio 14 d. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko A. L. 5,1024 ha ploto valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, nurodydami nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra. Pareiškėjai iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo darbus, prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į anksčiau minėto buvusio savininko valdytą žemę pakeitimo nepateikė. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į piliečių teisėtų lūkesčių ir lygiateisiškumo principus, 2 kartus keitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių nuostatas. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatuose (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., galiojanti nuo 2019 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdas - atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, t. y. buvo numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. (atitinkamai dabar galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje nurodyta 2019 m. birželio 1 d.) galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba įvykdytas iš dalies. Apie šiuos 2015 metų Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimus Paveldėtojai buvo informuoti Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 17 d. raštais, o apie 2019 metų Atkūrimo įstatymo nuostatų pakeitimą buvo skelbiama per visuomenės informavimo priemones. Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatyta nuostata pretendentai nepasinaudojo ir NŽT Vilniaus miesto skyriui iki 2015 m. kovo 1 d. bei iki 2019 m. birželio 1 d. nepateikė prašymų pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėjams pasirinkus ir išreiškus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - natūra, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nustačius ir informavus pareiškėjus bei NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad likusi negrąžinta buvusio savininko A. L. valdyta žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, ir kad nėra galimybių nuosavybės teises atkurti šiuo būdu, taip pat pareiškėjams nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo (atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje), atsakovė pritaikė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą, todėl Ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjai iš esmės rėmėsi skunde nurodytais motyvais ir prašė jų skundą tenkinti pilna apimtimi.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė iš esmės rėmėsi atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad V. K., A. K. ir J. L. 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini)Vilniaus mieste turėtą 5,1024 ha žemę, ir nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra. Valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Paveldėtojai nebuvo pakeitę.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai 2002 m. spalio 10 d. kartografavo buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėtos žemėvaldos ribas, kurios nustatytos sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu Nr. 31/02/15-92. Skyrius 2002 m. spalio 15 d. raštu Nr. 31/02/17-2438 kartografinę medžiagą perdavė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kad buvusio savininko A. L. turėtos žemėvaldos ribose, laisvuose (neužstatytuose) ir visuomenės poreikiams nenumatytuose žemės plotuose būtų suprojektuoti natūra grąžintini žemės sklypai. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2003 m. vasario 6 d. raštu Nr. 203-17-220 „Dėl žemės (duomenys neskelbtini (buvusi (duomenys neskelbtini)) grąžinimo“ informavo, kad yra galimybė, po detalesnio nagrinėjimo, atkurti nuosavybės teises į išlikusią laisvą neužstatytą žemę. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 01A-41-117 „Dėl sklypų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 šalia (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo” buvo suprojektuoti natūra grąžintini 1,17 ha, 0,13 ha ir 0,33 ha ploto žemės sklypai grąžinimui natūra pareiškėjams, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos 2004 metais Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjų keliamus klausimus dėl žemės sklypų suprojektavimo buvusio savininko A. L. buvusiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdytoje žemėvaldoje, 2007 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. SI7-134 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu informuoti apie galimybę suformuoti laisvus (neužstatytus) žemės sklypus grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Apie tai pareiškėja V. K. buvo informuota 2007 m. rugsėjo 14 d. Skyriaus raštu Nr. S22-1250. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas į minėtą raštą, 2007 m. spalio 23 d. raštu Nr. A51-20764-(2.5-MPD-O) informavo, kad A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė buvusiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Apie tai pareiškėja V. K. buvo informuota 2007 m. spalio 30 d. raštu Nr. S22-1407, kuriame taip pat buvo paaiškinta apie Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytus kompensavimo būdus už valstybės išperkamą žemę.
Vilniaus miesto skyrius 2012 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-42 ir 2012 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 49SDP-04.49.23.-95 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl galimybės suformuoti laisvus žemės sklypus grąžinimui natūra buvusio savininko A. L. turėtoje žemėvaldoje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. A51-83202-(2.14.2.12-MP-8) pakartotinai informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir V. K., kad buvusio savininko A. L. turėta žemėvalda yra valstybės išperkama ir už ją piliečiams turi būti atlyginta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.
NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2015 m. vasario 2 d. buvo gautas pareiškėjų raštas (reg. 2015 m. vasario 2 d. Nr. 49GF-521) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, kuriuo Pareiškėjai pageidavo, kad turėta žemė būtų atkurta natūra Vilniaus mieste. NŽT Vilniaus miesto skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad V. K., A. K. ir V. L. prašyme kėlė klausimus dėl žemės sklypų suprojektavimo grąžinimui natūra, dar kartą persiuntė pareiškėjų prašymą nagrinėti pagal kompetenciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas apie tai, kad buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste turėta žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama informavo pareiškėjus ir NŽT Vilniaus miesto skyrių 2015 m. balandžio 27 d. raštu Nr. A51-42506/15(2.14.2.12-MP8), 2016 m. sausio 14 d. raštu Nr. A51-3544/16-(2.14.2.12-MP-8) bei 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74147/19(2.14.2.12-MP8). Atsakymai į Pareiškėjų keliamus klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus mieste buvo pateikti Pareiškėjams NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 2 d. raštu Nr. 49SF-426-(14.49.104.) NŽT 2015 m. balandžio 14 d. raštu Nr. lSS-816-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, 2019 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 49SF-1128-(14.49.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ bei 2019 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 49SF-3446-(14.49.104.) „Dėl prašymo ir informacijos pateikimo“.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažyma Nr. 6 nustatyta, kad J. L. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste. Nuosavybės teisės į 0,7434 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2346 grąžinant natūra 0,5434 ha žemės plotą, o už 0,9574 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-234-(14.49.3.) atlyginta pinigais.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažyma Nr. 7 nustatyta, kad V. K. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste. Nuosavybės teisės į 0,7433 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2345 grąžinant natūra 0,5433 ha žemės plotą, o už 0,9575 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-233-(14.49.3.) atlyginta pinigais.
Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. vasario 5 d. pažyma Nr. 8 nustatyta, kad A. K. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,7008 ha žemės buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste. Nuosavybės teisės į 0,7433 ha žemės plotą atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. 622V suteikta 0,20 ha žemės plotą individualiai statybai ties namu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2347 grąžinant natūra 0,5433 ha žemės plotą, o už 0,9575 ha žemės plotą ginčijamu NŽT 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 49S-232-(14.49.3.) atlyginta pinigais.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Ginčijamais sprendimais nustatyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimo. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemės dalį. Pareiškėjai iš esmės siekia, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos žeme, suteikiant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus, kad ir kitose Vilniaus miesto vietose.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – Nutarimas).
Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2003 m. kovo 4 d. redakcija) nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
LVAT praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis reglamentavo nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo; 4) suteikiant lygiavertį miško ar rekultivuoto durpyno plotą (išperkant žemę ir mišką) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) suteikiant sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) pinigais (išperkant turėtos žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypus, esančius kaimo vietovėje ir priskirtus valstybės išperkamai žemei) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 7) suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus. Pilietis turėjo teisę pasirinkti vieną arba kelis kompensavimo būdus. Jeigu asmuo neapsisprendė dėl kompensavimo už žemę ar mišką būdo iki Vyriausybės nustatyto termino, su juo atsiskaitoma valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais po to, kai bus patenkinti kitų asmenų prašymai gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę ar mišką pinigais.
Teismas pažymi, kad Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu. Pažymėtina, kad LVAT, aiškindamas Nutarimo (2003 m. sausio 31 d. redakcija) 3 punktą yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui Nutarimo punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą. (LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).
Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu įvertinti Paveldėtojų galimybes pareikšti (pakeisti) valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą. Aptariamu aspektu yra aktualios Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių (LVAT 2020 m. gegužės 6 d. nutartis byloje Nr. eA-509-492/2020).
Byloje nustatyta, kad V. K., A. K. ir J. L. 1991 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. L. iki 1940 metų nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste turėtą 5,1024 ha žemę, ir nurodė nuosavybės teisių atkūrimo būdą t. y. natūra ir šios valios nekeitė. Teismas nesutinka su atsakovės argumentu, jog aplinkybė, jog nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pareiškėjams būtų pasiūliusi kitus, Atkūrimo įstatyme numatytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, pareiškėjams veikiant apdairiai ir rūpestingai, negalėjo sukliudyti iki numatyto termino pakeisti valią ir pateikti prašymą gauti naują žemės sklypą individualiai statybai. Bylos duomenys patvirtina, jog Pareiškėjams apie tai, jog Paveldėtojams negrąžinta žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra užimta gyvenamųjų namų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ buvo pranešta Vilniaus miesto savivaldybės 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74147/19(2.14.2.12-MP8). Teismas pažymi, jog Paveldėtojai prašymus atkurti nuosavybės teises pateikė laiku ir pagrįstai tikėjosi, kad jos bus atkurtos prašyme nurodytu būdu, nes iki teisės aktais nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo jokių duomenų, kad nuosavybės teisės negalės būti atkurtos pareiškėjų pasirinktu būdu, todėl nekeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pažymėtina, jog vien dėl to, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros užsitęsė ir paaiškėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjams negali būti atkurtos natūra, privatiems asmenims negali būti perkelta visa atsakomybė už tai, kad jie laiku nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Teismo vertinimu, paneigus pareiškėjų teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo po to, kai jie sužinojo, kad jos nurodytu būdu nuosavybės teisės negali būti atkurtos, būtų paneigtos jos subjektyvios teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė 2015 m. kovo 2 d. raštu informavo pareiškėjus, kad jie gali apsispręsti dėl nuosavybės teisių į žemę atlyginimo būdo keitimo lygiaverčiu miško plotu. Pastebėtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Teismas akcentuoja, kad pakeisti valią dėl atlyginimo būdo yra piliečio teisė. Bylos duomenys patvirtina, kad šia teise pareiškėjai nepasinaudojo ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė, todėl institucijos pareiga tinkamai, nepažeidžiant piliečių teisėtų lūkesčių, atkurti nuosavybės teises.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms bei dėl išdėstytų argumentų, ginčijami sprendimai, kuriais nuosavybės teisė į likusias neatkurtas V. K., A. K. ir J. L., bus atkurinėjamos kompensuojant pinigais, naikintini, kaip neteisėti ir nepagrįsti.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų procesiniuose dokumentuose, tačiau kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Pareiškėjai taip pat prašo įpareigoti NŽT įrašyti V. L., V. K. ir A. K. (jos turto paveldėtojomis nurodomos pareiškėjos O. V. ir A. T.) į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, pagal pirminio prašymo, paduoto 1991 metais, padavimo datą. Teismas pažymi, jog tenkindamas pareiškėjų skundą, panaikina ginčijamus administracinius aktus kaip neteisėtus, ir įpareigoja NŽT teisės aktų nustatyta tvarka įtraukti V. L., V. K. ir A. K. (jos turto paveldėtojomis nurodytos pareiškėjos O. V. ir A. T.) į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę. Teismas pažymi, kad neturi pagrindo spręsti dėl datos, pagal kurią būtų galima spręsti šį pareiškėjų prašymą, nes byloje dėl šios aplinkybės šalys nenurodė argumentų, be to, tai nuspręsti yra nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos kompetencija.
Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Nors pareiškėjų skundas tenkintinas, tačiau teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikti dokumentai, įrodantys apie realiai pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49-233-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei V. K.“;
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-234-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. L.“;
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 49S-232-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. K.“.
Įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įrašyti V. K., J. L. ir A. K. (jos turto paveldėtojomis nurodytos pareiškėjos O. V. ir A. T.) į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.
Kitą skundo dalį atmesti.
Netenkinti pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.