- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-197-153/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Raimondas Buzelis, Albinas Čeplinskas
- Pareiškėjas
- D. R. S.
- Suinteresuotas asmuo
- L. V. J., Kauno apskrities viršininko administracijai
procesinio dokumento kategorija 121.1,121.15,121.21,121.22, 128.2.2.
2009 m. kovo 4 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8243-454/2008 pagal pareiškėjos D. R. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. V. J., Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinio fakto nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. R. S. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog P. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 20 a žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei atstatyti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Juridinio fakto nustatymas yra susijęs su nuosavybės teisės į pareiškėjos senelio žemę atstatymu.
Pareiškėja nurodė, kad žemės sklypas jos seneliui priklausė pagal užpirkimo aktą. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas užpirkimo sutartis nustatė sutarties šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti turto perleidimo sandorį. Faktą, kad P. V. valdė šį sklypą nuosavybės teise, tai yra, kad pirkimo–pardavimo sandoris, kuriuo P. V. įgijo nuosavybės teises į ginčijamą žemės sklypą, įvyko, pareiškėja grindė liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais.
Suinteresuotas asmuo L. V. J. pareiškimą palaikė, dėl prašomo nustatyti juridinio fakto neprieštaravo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašė pareiškimo netenkinti, nurodė, kad net ir atstatytas praleistas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pareiškėjai nesukels teisinių pasekmių. Užpirkimo sutartis nėra prilygintina pardavimo sandoriui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos D. R. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė, iš pareiškėjos valstybės naudai priteisė 4,80 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 1991 m. gruodžio 18 d. G. P. V. K. miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. V. (tėvo) iki nacionalizacijos valdytą 0,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Su šiuo prašymu buvo pateikta 1991 m. gruodžio mėn. Kauno valstybinio archyvo pažyma Nr. 5, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities statybos komisijos archyvinio fondo dokumentuose (b. l. 24) 1924-1940 m. privačių namų statybos darbų byloje yra J. A., gyvenusio (duomenys neskelbtini) , 1934 m. prašymas Kauno apskrities statybos komisijai dėl gyvenamojo namo ir sandėlio statymo. Prašyme nurodyti „kaimyninių sklypų savininkų vardai ir pavardės“: iš kairės - V. P., iš dešinės – V. žemė. G. P. V. mirė 1995 m. (b. l. 16), o jo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese perėmė pareiškėja. Kauno apskrities archyvo 2008-02-21 pažymoje Nr. (10.6) V10-1143 nurodyta, kad Kauno apskrities savivaldybės dokumentų fonde, sklypų planų ir susirašinėjimo su piliečiais apie statomus ir remontuojamus trobesius Garliavos valsčiuje byloje yra 1933 m. gegužės 23 d. V. P. prašymas Statybos komisijai dėl leidimo medinio namelio skalbyklai ir sandėlio statybai (duomenys neskelbtini). Dokumento skiltyje „Kam ir kuriomis teisėmis priklauso žemė“, įrašyta: „V. P. užpirkimo aktu“. Pastabose nurodoma, kad Garliavos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų knygose žemė P. V. vardu (duomenys neskelbtini) kaime, neįrašyta (b. l. 20).
Teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodyto žemės sklypo valdymo užpirkimo sutarties, kurios pagrindu pareiškėjos seneliui atsirado nuosavybės teisė į žemės sklypą, sudarymo faktą pareiškėja turi įrodinėti laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialinės teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas, t. y., Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679 - 1690 straipsniais, reglamentuojančiais užpirkimo sutartį. 1679 str. nurodyta, kad ,,užpardavimo sutartimi viena šalis apsiima turtą parduoti antrai sutartu laiku kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą. Čia jau pažymima ir pati kaina, kuria turi būti parduotas turtas ir netesėjimo baudos dydis, jeigu šalys išrastų reikalinga aptikrinti jąją savo sutartį”. Esminis skirtumas tarp pirkimo–pardavimo sutarties ir užpirkimo sutarties yra tas, kad pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas daiktas tuojau tampa pirkėjo nuosavybe, o užpardavimo sutartimi pardavėjas pasilieka nuosavybės teisę užparduotajam turtui ir šalys tik sutinka už sutartą kainą ir nustatytu laiku ateityje padaryti pirkimo–pardavimo aktą. Užpardavimo sutartimi jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos sutartininkų teisės ir pareigos ateityje padaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodyta, jog negalima priteisti, kad turtą pardavęs asmuo būtinai padarytų pirkimo–pardavimo aktą arba kad jis parduotų užparduotą turtą pirkėjui. Įstatymo 1682 str. nustatė, jog ,,užpardavimo rašte turi būti būtinai nurodytas laikas (1679 str.), per kurį viena šalis apsiima parduoti antrai turtą, o praėjus terminui, nustatytam turtui parduoti, užpardavimo raštas nebeužtraukia pareigos daryti pirkimo aktą”. Senato sprendimu nustatyta, jog remiantis šiuo straipsniu užpardavimo sutartis negali būti įrodymas nuosavybės teisių turtui.
Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog buvo sudaryta nurodyta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, o iš pateiktų archyvinių pažymų nėra jokių žinių, kad pareiškėjos senelis valdė nuosavybės teise žemės sklypą, kokio dydžio jis buvo ir kad tas žemės sklypas būtų buvęs nusavintas, todėl pareiškimą laikė neįrodytu. Teismas nurodė, kad pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukels prašomas nustatyti faktas net ir atstačius praleistą įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja D. R. S. su teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , bei atstatyti praleistą įstatymų nustatytą terminą papildomiems nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Apeliantė nurodė šiuos nesutikimo su sprendimu motyvus:
1) teismas nepagrįstai šioje byloje taikė Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679-1690 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinius santykius, kilusius iš užpardavimo sutarties. Žemės sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, yra buvusios Kauno apskrities Garliavos valsčiuje, t. y. kairiajame Nemuno krante. Šioje teritorijoje galiojo ne Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas, o Napoleono kodeksas, todėl šio teisės akto nuostatos turėjo būti taikomos. Pagal Napoleono kodekso 1589 straipsnio nuostatas pažadas parduoti yra lygiavertis pardavimui, jeigu buvo susitarta dėl sutarties dalyko ir kainos. Tokia sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta;
2) teismo išvada, jog nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryta nurodyta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, yra nepagrįsta. Įrodymų visetas rodo, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta. Liudytojai M. N. R. ir V. P. V. patvirtino, kad žemės sklypą P. V. valdė nuosavybės teise, nurodė, iš kokių lėšų buvo atsiskaityta už žemės sklypą ir kokiomis aplinkybėmis po karo buvo prarasti visi P. V. nuosavybės dokumentai;
3) Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Kauno apskrities archyvo pažymos nepaneigia nebuvus pirkimo–pardavimo sutarties, o tik patvirtina faktą, kad išlikusiuose archyvo dokumentuose apskritai nerasta žinių apie žemės sklypo pirkimą. Tos pačios archyvo pažymos patvirtina liudytojų parodymus dėl žemės priklausymo P. V. nuosavybės teise. Nerasta duomenų, jog apie pardavėjas būtų reiškęs pretenzijas P. V. dėl neatsiskaitymo už pirktą žemės sklypą, kuriame jis pasistatė namą su priklausiniais;
4) apie užpirkimo teise valdomą žemę kalbama 1933 m. gegužės 23 d. P. V. surašytame dokumente. Tuo tarpu teismas bendrai su kitais įrodymais nevertino fakto, jog Kauno apskrities statybos komisijos archyvinio fondo dokumentuose, 1924 - 1940 m. privačių namų statybos darbų byloje 1934 m. rugpjūčio 11 d. J. A., gyvenęs (duomenys neskelbtini) , P. V. įvardija jau kaip gretimo žemės sklypo (iš kairės) savininką (1991 m. gruodžio 5 d. Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. V (2654). Vėlesniame dokumente P. V. jau nurodytas kaip žemės sklypo savininkas;
5) P. V. priklausiusio žemės sklypo vieta tiksliai nurodyta prie 1933 m. prašymo išduoti statybos leidimą statyti medinį namelį skalbyklą ir sandėlį Linksmadvaryje, Liepų ir Maisto gatvių kampe;
6) aplinkybės, kad nurodytoje vietoje ir nurodytu laiku nuosavybės teisėmis valdyti žemės sklypai su pastatais buvo nusavinami neatlygintinai aerodromui plėsti, nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2000.
7) 1995 m. miręs pareiškėjos tėvas G. V. dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1991 m. gruodžio 18 d. ir pateikė pilietybę, nuosavybės teises ir giminystę patvirtinančius dokumentus, taip pat ir 1991 m. gruodžio 5 d. Kauno valstybinio archyvo pažymėjimą Nr. V (2654) apie P. V. turėtą nuosavybę. Tai atitiko įstatymo reikalavimus, nes prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Kauno apskrities viršininko administracija apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nepakankamumą pareiškėjai, kaip G. V. teisių perėmėjai, pranešė 2008-01-22 ir pasiūlė per tris mėnesius pateikti dokumentus, patvirtinančius kreipimąsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Teismo buvo prašoma atstatyti praleistą įstatymų nustatytą terminą papildomiems nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti. Dėl šio prašymo teismas motyvuojamoje dalyje nurodė, kad pareiškėjai prašomas nustatyti faktas jokių teisinių pasekmių nesukels net ir atstačius praleistą įstatymų nustatytą terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau rezoliucinėje dalyje šiuo klausiniu teismo išvados nėra. Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašė teismo sprendimo nekeisti, apeliacinį skundą atmesti dėl šių motyvų:
1) apeliantė nenurodė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo;
2) tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str. nustatyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nurodyti dokumentai gali būti pagrindas nuosavybės teisėms atkurti. Pateikta teismui 1991 m. gruodžio mėn. Kauno valstybinio archyvo pažyma Nr. 5 nebuvo ir nėra pakankamas dokumentas nuosavybės teisėms atkurti;
3) užpardavimo sutartis nėra pirkimo–pardavimo sandoris, tai yra tik įsipareigojimas sudaryti prikimo–pardavimo sutartį ateityje, todėl nuosavybės teisės pagal tokį sandorį pareiškėjos senelis įgyti negalėjo.
Suinteresuotas asmuo L. V. J. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė tam tikrą žemės sklypą, nuosavybės teismės atkurti yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P.; bylos Nr. 3K-47-2005).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja D. R. S. nurodė, kad jos senelis P. V. nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir pastatus Kauno apskrityje, Garliavos valsčiuje, Linksmadvaryje. Šį faktą pareiškėja įrodinėjo Kauno apskrities archyvo pažyma dėl žemės Nr. (10.6)V10-1143, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities savivaldybės dokumentų fonde, sklypų planų ir susirašinėjimo su piliečiais apie statomus ir remontuojamus trobesius Garliavos valsčiuje byloje yra 1933 m. gegužės 23 d. P. V. prašymas Statybos komisijai dėl leidimo medinio namelio skalbyklai ir sandėlio statybai Linksmadvaryje kv. 69, skl. Nr. 5 ir Maisto gatvių kampe, žemės sklype 515 kv.m, valdomame užpirkimo aktu. Leidimas Nr. 2912 Linksmadvaryje, Garliavos valsčiuje parceliacijos sklype Nr. 5, kv. 69 statyti gyvenamąjį namą V. P. duotas 1933 m. gegužės 30 d. Taip pat byloje buvo pateikta Kauno apskrities archyvo pažyma Nr. V(2654) patvirtinanti J. A., gyvenusio (duomenys neskelbtini) , 1934 m. rugpjūčio 11 d. prašymą dėl gyvenamojo namo ir sandėlio statymo. Prašyme nurodytas kaimyninio sklypo savininkas V. P. (iš kairės). Pareiškėja nurodė, kad faktą, jog P. V. valdė šį žemės sklypą nuosavybės teise pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu patvirtins liudininkai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse nurodyta, kad įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajų ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B.; bylos Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008).
Kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė minėtame Vyriausybės nutarime (Nr.1057) išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti. Kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvais, kad pateikta teismui Kauno valstybinio archyvo pažyma (b. l. 10) nebuvo ir nėra pakankamas dokumentas pareiškėjos senelio nuosavybės teisėms atkurti. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje nurodyta, kad aplinkybės, kas po 1940 m. birželio 15 d. buvo nacionalizuoto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki nacionalizacijos atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Ginčo žemės teritorijoje galiojo Napoleono kodeksas, kuris galiojo tik Užnemunėje (dabartiniai Lazdijų, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių rajonai, dalis Prienų rajono, Kauno miesto ir rajono). Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime konstatavo, kad užpardavimo sutartis nėra pirkimo–pardavimo sandoris, tai yra tik įsipareigojimas sudaryti prikimo–pardavimo sutartį ateityje, todėl nuosavybės teisės pagal tokį sandorį pareiškėjos senelis įgyti negalėjo. Be to, kaip buvo paminėta, pareiškėja įrodinėjo byloje, kad jos senelis P. V. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 20 a. žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti byloje įrodymų nėra. Todėl apeliantė klaidingai aiškina pažymos (b. l. 24) turinį sutapatindama padarytą fizinio asmens A. J. prašyme įrašą apie kaimyninių sklypų savininkų vardus ir pavardes su nuosavybės teisę patvirtinančiu dokumentu apie iki nacionalizacijos P. V. turėtą nuosavybės teisę į žemės sklypą. A. J. prašyme nurodyti duomenys apie kaimyninių sklypų savininkus negali būti pripažinti tinkamu įrodymu, patvirtinančiu P. V. nuosavybės teisę į 20 arų žemės sklypą, nes to nenumato įstatymas. Pažymėtina, kad P. V., t. y. tariamas turto savininkas, savo prašyme Statybos inspekcijai dėl leidimo statybai kalbėjo tik apie 515 kv. m žemės sklypą, tuo tarpu 20 arų žemės sklypas P. V. prašyme net nebuvo paminėtas (b. l. 21). Antra, negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą patvirtino liudytojai M. N. R. ir V. P. V. (b. l. 65). Liudytojų parodymai ir apie žemės kiekį (sklypo plotą), ir apie pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktą yra abstraktūs, jie nenurodė nei asmens, iš kurio buvo nupirktas sklypas, nei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo datos. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad nesant kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių, kad P. V. iki nacionalizacijos įgijo nuosavybės teisę į 20 arų žemės sklypą Garliavos valsčiuje, Linksmadvaryje, liudytojų parodymai nelaikomi patikimu įrodymu (CPK185 str.) šiam faktui įrodyti, dėl to nesudaro pagrindo pareiškėjos pareiškimą patenkinti.
Vien tas faktas, kad pareiškėjos nurodytoje vietoje buvo nusavinti sklypai, nesudaro pagrindo patenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti pareiškėjos prašyme nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą, nes to nenumato įstatymas.
Pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra nepagrįstas, nebeliko teisinių prielaidų spręsti klausimą dėl prašymo atnaujinti terminą pateikti dokumentus valdymo faktui nustatyti pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. E. J., Panevėžio apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-531 Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas (CPK 328 str.,326 str.1d.1p.), apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. sprendimo nekeisti.