Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-12-19 · Administracinė byla Nr. AS-520-920-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-19
Bylos Nr.
AS-520-920-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00496-2012-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
Kategorijos
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS520-920/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00496-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 63.2. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: panaikinti atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos VGTPT) 2012 m. spalio 4 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3674 ir įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą pagal 2012 m. spalio 1 d. pareiškėjo prašymą Nr. ATP-1686 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-122-549/2012; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi nustatė pareiškėjui J. S. terminą iki 2012 m. spalio 31 d. skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 100 Lt žyminį mokestį bei pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Nustatė, kad tenkinti pareiškėjo prašymą jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ABTĮ 41 straipsnyje numatyta tvarka pagrindo nėra, nes nustatyta, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis vieno mėnesio laikotarpiu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi jau trečią kartą).

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjo J. S. skundą laikė nepaduotu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas pašalinti skundo trūkumus iki 2012 m. spalio 31 d. Nustatė, jog per teismo nutartyje nurodytą terminą skundo trūkumai neištaisyti, nes pareiškėjas neįvykdė teismo nurodymo už skundą sumokėti 100 Lt žyminį mokestį ir teismui pateikti žyminio mokesčio kvitą.

III.

Pareiškėjas J. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjos E. K. veiksmus pareiškėjas vertino kaip šališkus ir suinteresuotus, todėl teismui pateikė 2012 m. spalio 23 d. pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja V. S. 2012 m. spalio 26 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimo netenkino ir teisėjos nenušalino. Pareiškėjas mano, kad jo pareiškimas buvo išnagrinėtas neobjektyviai, nebuvo pašalintos prielaidos, sukeliančias abejones dėl teisėjo nešališkumo byloje, tai sudarė pasekmes, trukdančias tinkamai įgyvendinti administracinės teisenos proceso principus.Pareiškėjas neturi jokių galimybių sumokėti 100 Lt žyminį mokestį, nes jo gaunamos lėšos per mėnesį sudaro 348 Lt. Pareiškėjas nurodo, jog yra 60 procentų praradęs darbingumą, neįgalus ir sveikatos būklei palaikyti privalo naudoti daug medikamentų. Teigia, jog neužtenka lėšų oriai gyventi bei tinkamai maitintis. Pabrėžia, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas iš esmės vertino jo prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio neobjektyviai bei suinteresuotai, tokia pozicija užkertant pareiškėjui galimybę kreiptis į teismą.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, taip pat teisę turėti advokatą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis nustato, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė nemokamai gauti teisinę pagalbą, kai to reikalauja teisingumo interesai, yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose. Teisę turėti veiksmingą teisinę gynybą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuva. Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įteisinta asmenų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanomą trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Pažymi, jog analogiškoje situacijoje yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-724/2009. Pareiškėjas mano, jog teismas pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 8 dalies normai, kuria garantuojama asmens teisių apsauga baudžiamojo procesu metu. Teigia, jog teismas iš esmės užkirto jam teisę kreiptis į teismą vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas J. S. atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo J. S. skundą laikė nepaduotu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino ankstesne teismo nutartimi nurodytų skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos.

Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja ABTĮ. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ numato, jog teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsniuose numatytus reikalavimus.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Remiantis pateikta įstatymo normos formuluote, darytina išvada, kad teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 Lt žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas ABTĮ 40 ir 41 straipsniuose. ABTĮ 40 straipsnis reglamentuoja neapmokestinamus skundus (prašymus), o ABTĮ 41 straipsnis – atleidimą nuo žyminio mokesčio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skunde suformulavo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, motyvuodamas labai bloga materialine padėtimi. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi nustatė, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsniuose numatytų reikalavimų, t. y. nesumokėtas 100 Lt žyminis mokestis, nepateiktas teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Teismas pažymėjo, jog atleisti pareiškėją nuo žyminio mokėjimo ABTĮ 41 straipsnyje numatyta tvarka nėra pagrindo dėl to, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (b. l. 9-10).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad žyminis mokestis nebuvo sumokėtas. Pareiškėjas taip pat neginčija to, jog skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu, tačiau mano, jog teismas nepagrįstai neatleido jo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir konstatavo, kad jis piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą, be kitų reikalavimų prašė teismo panaikinti atsakovo Klaipėdos VGTPT 2012 m. spalio 4 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3674 ir įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą pagal 2012 m. spalio 1 d. pareiškėjo prašymą Nr. ATP-1686 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-122-549/2012.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skunde keliami reikalavimai nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą. Kaip jau minėta, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog reikalavimas sumokėti žyminį mokestį pats savaime nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimų, tačiau kiekvienu atveju atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar finansiniu ribojimu nėra paneigiama pati teisės kreiptis į teismą esmė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Kreuz prieš Lenkiją). Atkreiptinas dėmesys, jog žyminio mokesčio instituto įtvirtinimu įstatyme, be kita ko, siekiama drausminti asmenis nuo nepagrįstų materialaus bei procesinio pobūdžio reikalavimų padavimo, t. y. žyminis mokestis atlieka ir prevencinę funkciją. Draudžiama piktnaudžiauti proceso teisėmis, naudotis įstatymų suteiktomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, proceso tikslus. Netoleruotina situacija, kai piktnaudžiaujant procesu į procesą įtraukiami kiti asmenys, eikvojamas teismo ir proceso dalyvių laikas bei lėšos. Besikreipiantis į teismą asmuo turi gerbti kitą proceso šalį bei jos teisėtus interesus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog būtinybė užtikrinti skirtingos turtinės padėties dalyvaujančių byloje asmenų konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo institutą. ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo grindė savo turtine padėtimi, kartu su skundu pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (b. l. 6-7). Tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas nei 2012 m. spalio 16 d. nutartimi, kuria nustatė pareiškėjo skundo trūkumus, nei 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi, kuria nutarė laikyti pareiškėjo skundą nepaduotu, nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl jo turtinės padėties bei nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, kuriais jis grindžia savo materialinę padėtį. Pažymėtina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jo gaunamos lėšos per mėnesį sudaro 348 Lt, kad jis yra 60 procentų praradęs darbingumą, neįgalus ir sveikatos būklei palaikyti privalo naudoti daug medikamentų.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė atleisti pareiškėją nuo žyminio mokėjimo iš esmės dėl to, kad nustatė, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis vieno mėnesio laikotarpiu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi jau trečią kartą (b. l. 8, 9-10).

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi. Įstatymas numato galimybę asmenį, kuris sąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą ir kurio turtinė padėtis yra sunki, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (ABTĮ 41 straipsnis). Tačiau įstatymas numato ir galimybę iš asmens, kuris pernelyg dažnai kreipiasi į teismą ir kurio kreipimaisi tokiu būdu iš esmės tampa vien tik formaliu bylinėjimusi, kai nebesiekiama sąžiningai apginti savo teises, o vien tik formaliai naudojamasi teisminės gynybos teise, pareikalauti sumokėti žyminį mokestį (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog, nustatant piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, turi būti taikomas konkretus kiekybinis kriterijus – kreipimasis į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Be to, atsižvelgiant į teisės kreiptis į teismą reikšmingumą, piktnaudžiavimas šia teise neturėtų būti konstatuojamas, remiantis vien kiekybiniu kriterijumi. Tokiu atveju turi būti įvertintas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog vien tik skundo pateikimas teismui pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos. Tačiau tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-793/2012).

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio, nėra pakankamai motyvuota ir pagrįsta, šiuo atveju teismas neįvertino keliamo ginčo pobūdžio ir remdamasis vien tik formaliais kriterijais nustatė, kad pareiškėjas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, net ir vertinant, kad pareiškėjas galbūt formaliai piktnaudžiauja teisinės gynybos teise, pirmosios instancijos teismas turėjo, be kita ko, įvertinti pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, ar pareiškėjas siekia iš esmės apginti savo pažeistas teises, įvertinant pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus, atsižvelgti į kitas pareiškėjo inicijuotas administracines bylas sistemiškai, ar jomis iš esmės yra siekiama tų pačių interesų patenkinimo, ir kitus reikšmingus kriterijus. Tokią pačią poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išdėstė ir kitoje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. AS858-793/2012.

Pareiškėjas J. S. atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, veikė šališkai ir suinteresuotai. Vien šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad klausimą dėl pareiškėjo skundo priėmimo išnagrinėjo šališkas teismas ir dėl to turėtų būti panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis, nes pareiškėjas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teisėja buvo tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi, yra pagrindas abejoti jos nešališkumu, ar kad yra ABTĮ 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant ši teisėja negalėjo nagrinėti pareiškėjos skundo priėmimo klausimo. Be to, dėl teisėjos nušalinimo klausimas jau buvo išnagrinėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutartimi, kuria, nenustačius pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu, pareiškėjo prašymas dėl teisėjos nušalinimo netenkintas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi teisės spręsti dėl šios Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pareiškėjo J. S. atskirasis skundas tenkintinas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartis, kuria nutarta pareiškėjo J. S. skundą laikyti nepaduotu, naikintina. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (pavyzdžiui, pareiškėjo turtinės padėties, skundžiamo teisės akto pareiškėjui sukeliamas teisines pasekmes, kilusio ginčo pobūdžio), todėl klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio bei jo skundo priėmimo klausimas perduodami pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo J. S. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė