Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6127-924/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo. Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.).

Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl 745,65 Eur palūkanų priteisimo. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.), viešojo intereso šioje byloje nėra, todėl pasisakytina tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Ginčas byloje kyla dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pasyvumą išieškant įsiskolinimą, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 3 dalies bei CK 6.228 straipsnio nuostatomis, sumažino prašomų priteisti sutartinių palūkanų dydį per pusę.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas D. K. ir AB SEB bankas 2005 m. rugsėjo 23 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0350518055299-87, pagal kurios specialios dalies 2.4 punktą šalys susitarė dėl 8,5 % palūkanų normos bei 2005 m. gegužės 13 d d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0350518051099-73, pagal kurios specialios dalies 2.4 punktą šalys susitarė dėl 7 % palūkanų normos (b.l. 15-24). Ieškovė pagal 2009-11-09 Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 11 09-20-83 perėmė iš AB SEB banko reikalavimus, kylančius iš šių sutarčių (b.l. 25-27). Ieškovė 2009 m. lapkričio 19 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo perleidimo ir paragino atsakovą sumokėti susidariusius pagal sutartį įsiskolinimus (b.l. 28-29).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (mokėjimo ar pelno palūkanos); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Šalys sudarytomis sutartimis susitarė dėl 7 % ir 8,5 % dydžio palūkanų. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims įgyvendinus sutarties laisvės principą, nustatyta jų susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė prašydama priteisti palūkas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Teismas turi teisę mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vadovaudamasis CK 6.223 straipsnio, 6.228 straipsnio nuostatomis, t.y. taikant sutarčių teisės normas, tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas.

CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas, nurodė, kad ieškovei beveik 5 metus nesikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, palūkanų priteisimas už visą šį laikotarpį sudarytų pagrindą ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Taigi, pirmosios instancijos teismas nors teisinį pagrindą palūkanų mažinimui nurodė CK 6.228 straipsnį, tačiau teismo sprendime išdėstyti palūkanų mažinimo motyvai atitinka 6.259 straipsnio nuostatas kuomet skolininko atsakomybė yra mažinama arba jis visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės kai nustatoma, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abipusės kaltės, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos vykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas yra reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, šių palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis, kurios taikytinos prašant taikyti civilinę atsakomybę, t.y. sumokėti kompensuojamąsias palūkanas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytų sutarčių sąlygas, t.y. sumažinti sutartinių palūkanų dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Pirmosios instancijos teismas esminės šalių nelygybės sutarties sudarymo metu, spręsdamas klausimą dėl palūkanų dydžio pagrįstumo, nekonstatavo. Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.

Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nesant teisinio pagrindo taikė esminės šalių nelygybės institutą, bet jį taikė netinkamai, nes mažindamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pelno palūkanas, nepagrįstai rėmėsi kreditoriaus kalte jam nesiėmus priemonių būsimiems nuostoliams dėl netinkamo sutarties vykdymo sumažinti. Nesant kitų argumentų, patvirtinančių reikalavimo priteisti palūkanas nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovas netinkamai gynė savo teises. Teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 745,66 Eur palūkanų pakeistina, ieškovei priteistinų palūkanų sumą padidinat 745,65 eurų suma iki bendros 1.491,31 Eur sumos (CPK 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovės reikalavimo dėl ikiteisminio skolos išieškojimo, taip pat proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovei priteisė sumokėto žyminio mokesčio dalį. Apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad apeliaciniame skunde nėra pateikiama nei vieno argumento, susijusio su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl ikiteisminio skolos išlaidų, pačiame apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dalyje tik dėl palūkanų sumažinimo, sprendžia, jog apeliantė prašo apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą atitinkamai pakeisti ir priteistų bylinėjimosi išlaidų proporciją pagal byloje patenkintų reikalavimų apimtį. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus priteistinas palūkanas, ieškovei iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma didintina iki 141,00 Eur (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistina 17 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą už akių pakeisti.

Padidinti iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, priteistas palūkanas iki 1.491,31 Eur (iki vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt vieno euro 31 ct) ir žyminį mokestį iki 141,00 Eur (vieno šimto keturiasdešimt vieno euro).

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo D. K. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 17,00 Eur (septyniolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.