Panevėžio apygardos teismo nutartis

2022-03-01 · Civilinė byla Nr. e2S-197-828/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-03-01
Bylos Nr.
e2S-197-828/2022
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vygintas Mažuika
Ieškovas
I. Š. I.
Atsakovas
F. I.
Trečiasis asmuo
J. Š.
Išvadą teikia
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Civilinė byla Nr. e2S-197-828/2022Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01171-2021-5Procesinio sprendimo kategorija: (S) 3.3.2.4; 3.3.2.5.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 1 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vygintas Mažuika,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. I. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. I. ieškinį atsakovui F. I., trečiasis asmuo – J. Š., institucija, teikianti išvadą - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, prievolių kreditoriui vykdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. Š. I. prašė nutraukti santuoką, sudarytą 2020 m. rugsėjo 15 d. Euskirchene, Vokietijoje ir 2021 m. liepos 9 d. įregistruotą Utenos rajono savivaldybės administracijos teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 64, tarp ieškovės I. Š. I. ir atsakovo F. I. dėl atsakovo kaltės; nepilnamečių vaikų K. ir O. gyvenamąją vietą nustatyti kartu su jų motina; po santuokos nutraukimo ieškovei palikti pavardę ,,I. Š.“; priteisti iš atsakovo F. I. nepilnamečių vaikų išlaikymui po 300 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka; vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę; priteisti iš atsakovo 2 400 Eur išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą; nustatyti, kad atsakovas netrukdomai bendrauja su nepilnamečiais savo vaikais dalyvaujant jų motinai; kreditorinius įsipareigojimus J. Š. pripažinti asmenine F. I. prievole; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2021 m. gruodžio 30 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovės ieškinį.

3. Nustatė, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 2020 m. rugsėjo 15 d. Euskirchene, Vokietijoje. Lietuvos Respublikoje santuoka į apskaitą įtraukta Utenos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje 2021 m. liepos 9 d., įrašo Nr. 64. Šalių sūnus K. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, o sūnus O. I., gimęs (duomenys neskelbtini), Vokietijoje. Nuo 2021 m. birželio 28/29 d. ieškovė su vaikais yra atvykusi iš Vokietijos į Lietuvą. Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šalių sūnus K. Š. lanko Utenos vaikų lopšelį - darželį „(duomenys neskelbtini)“ ikimokyklinio ugdymo grupę. Ieškovė su vaikais šiuo metu gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris priklauso ieškovės tėvams. Vaikų gimimo įrašų duomenimis vaikų tėvas (atsakovas) yra Vokietijos Federacinės Respublikos pilietis.

4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktais duomenimis atsakovas F. I. yra kreipęsis dėl vaikų grąžinimo į Vokietiją pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Nurodoma, jog pareiškėjas F. I. informavo, kad šeima gyveno Vokietijoje iki 2021 m. birželio 28 d., kuomet ieškovė su vaikas išvyko į Lietuvą aplankyti giminaičių. Jų sutarimu jie turėjo grįžti į Vokietiją 2021 m. rugpjūčio 9 d., kadangi mažametis K. turėjo pradėti lankyti darželį Vokietijoje, tačiau vaikų motina su vaikais negrįžo ir nurodė, jog neketina grįžti ar grąžinti vaikų. Pareiškėjas nurodė, jog nedavė sutikimo sūnų pasilikimui nuolat gyventi Lietuvoje.

Atsiliepimas

5. Trečiasis asmuo J. Š. nurodė, kad gyventi į Vokietiją ieškovė su sūnumi K. išvyko 2020 m. birželio mėn.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas darė išvadą, kad šeimos ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 2020 m. birželio mėnesio buvo Vokietijoje, o atvykimas į Lietuvą 2021 m. birželio mėnesį buvo trumpalaikis. Išvadą, jog šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvoje, leido daryti aplinkybės, kad šalių santuokos sudarymas bei vaiko gimimas Lietuvoje įregistruotas tik po ieškovės atvykimo į Lietuvą, t. y. 2021 m. liepos 9 d., sutartis dėl ikimokyklinio ugdymo sudaryta 2021 m. rugpjūčio 31 d., kas leidžia teigti, jog ieškovei iki tol nebuvo aktualu santuokos ir vaiko gimimo įregistravimas bei rūpinimasis ikimokykliniu vaiko ugdymu Lietuvoje, nes ji ir vaikai nuolat gyveno Vokietijoje. Tai, kad jai skambino atsakovo motina patvirtina, jog tarp jos ir atsakovo kilmės šeimos yra užsimezgę ryšiai, ko praktiškai nebūtų, jeigu ieškovė nuolat negyventų Vokietijoje.

7. Jurisdikcijos klausimus, susijusius su santuoka ir tėvų pareigomis, reglamentuoja 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - „Briuselis II bis“). Pagal šio reglamento 3 straipsnio a punkte išvardintus šešis alternatyvius pagrindus matyti, kad visais atvejais Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šalių santuokos nutraukimo bylos, kadangi i) faktinė nuolatinė sutuoktinių gyvenamoji vieta ieškinio padavimo teismui dieną buvo Vokietijoje, ii-iii) joje nuolat iki šiol gyvena atsakovas, iv) santuoka nutraukiama ne bendru pareiškimu, v-vi) ieškovė Lietuvoje ieškinio pateikimo teismui dieną gyveno tik 4 mėnesius. Reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnio b punkte numatyta, kad jurisdikciją dėl santuokos nutraukimo turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai. Šiuo atveju, atsakovas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti klausimą dėl santuokos nutraukimo.

8. Pažymėjo, kad šeima ir vaikai nuo 2020 m. birželio mėn. iki 2021 m. birželio mėn. nuolat gyveno Vokietijoje, ten buvo planuojama leisti sūnų K. į darželį. Kaip nurodė ieškovė, atsakovas dirba Vokietijoje. Taigi Vokietijoje daugiau nei metus buvo abiejų tėvų ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, ekonominių ir socialinių interesų vieta. Visa šeima į Lietuvą atvyko 2021 m. birželio 28/29 d., tačiau po savaitės atsakovas išvyko ir, kaip jis nurodo, vėliau (2021 m. rugpjūčio 9 d.) turėjo grįžti ieškovė su vaikais, taigi atvykimas buvo trumpalaikis ir ieškovės bei vaikų buvimas Lietuvoje iki ieškinio pateikimo momento (2021 m. lapkričio 9 d.) nėra ilgesnis nei pusė metų. Atsakovas nesutinka, jog vaikai nėra grąžinami į Vokietiją. 2021 m. lapkričio 12 d. vaiko teisių apsaugos tarnyboje yra gauta informacija apie atsakovo prašymą dėl neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų vaikų, taigi tikėtina, kad atsakovas dėl neteisėto vaikų išvežimo į kompetentingas Vokietijos institucijas kreipėsi žymiai anksčiau nei 2021 m. lapkričio 12 d., taip pat anksčiau nei ieškovė kreipėsi į teismą Lietuvoje (2021 m. lapkričio 9 d.), taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovas sutiko su ieškovės veiksmais, šalys planavo pakeisti gyvenamąją vietą ir atvyko į Lietuvą ilgesniam laikui nei jie kartu gyveno Vokietijoje ar nuolatiniam gyvenimui.

9. Nors šiuo metu nėra duomenų apie vaikų išvežimo iš Vokietijos į Lietuvą išsprendimą ir pripažinimą neteisėtu, tačiau teismas laikė, jog ieškinio pateikimo 2021 m. lapkričio 9 d. momentu egzistavo ginčo šalių vaikų neteisėto išvežimo iš valstybės narės, kurioje vaikai turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, kilimo faktas. Todėl sprendė, jog šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pateikimo momentu (2021 m. lapkričio 9 d.), Reglamento „Briuselis II bis“ prasme, buvo Vokietijoje ir jurisdikcija nebuvo pasikeitusi.

10. Be to, pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 16 str. gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Taigi šis teismas negali spręsti dėl vaikų globos teisių iš esmės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Atskiruoju skundu ieškovė I. Š. I. prašo panaikinti panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

12. Nurodo, kad aplinkybė, kad ieškovė ir atsakovas faktiškai kurį laiką gyveno Vokietijoje pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nėra pakankama konstatuoti, kad Vokietijoje buvo ne ieškovės gyvenamoji vieta, o nuolatinė gyvenamoji vieta. Teismas, nesuteikdamas apeliantei teisės nurodyti papildomos informacijos, nesulaukdamas atsakovo atsiliepimo į ieškinį, nepagrįstai sprendė, kad ieškovės ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Šioje valstybėje tiek ieškovė, tiek jų nepilnamečiai vaikai buvo tik laikinai, t.y. ieškovės vaiko priežiūros atostogų metu, kadangi ji viena augino sūnų K..

13. Nurodo, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta visuomet buvo ir yra Lietuvoje, kur nepertraukiamai nuo pat gimimo iki ieškinio teismui dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių gyvena, tame tarpe nuo 2017 metų dirbu UAB Kidy Tour, nuo 2019 metų buvo vaiko priežiūros atostogose, o į Vokietiją buvo išvykusi pas sūnaus tėvą laikinai, vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, bet ne nuolatiniam gyvenimui.

14. Pažymi, kad vien fizinio asmens buvimo tam tikroje valstybėje nepakanka jo nuolatinei (įprastinei) gyvenamajai vietai nustatyti. Nors kurį laiką vaiko priežiūros atostogų metu apeliantė viešėjo pas sutuoktinį, gyveno jo namuose, tačiau šios valstybės niekuomet nelaikė nei savo asmeninių, nei socialinių interesų centru. Su šia valstybe ieškovę siejo tik tai, kad joje gyvena jos vaikų tėvas, kadangi tik Lietuvoje turėjo nuolatinį gerai apmokamą darbą, namus, kuriuose buvo laukiama ir kt. Vokietija yra susijusi su apeliante tik tiek, kad ten gyvena sūnų tėvas, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina jos nuolatinio gyvenimo šioje valstybėje ar asmeninių, socialinių ryšių užmezgimo su ja.

15. Būtent šeimos, socialiniai ir asmeniniai įgūdžiai turi būti vertinami aukščiau visko, o jie yra suformuoti ir įtvirtinti būtent Lietuvos Respublikoje, čia gyvena apeliantės šeima, artimieji giminaičiai, čia gimė ir planuoja toliau gyventi, visąlaik išlaikė visus ryšius su savo įprastinės gyvenamosios vietos valstybe, gyveno pagal lietuviškas tradicijas, taip auklėja savo vaikus, o laikinas išvykimas iš jos susijęs išimtinai tik su trumpo laiko pasibuvimu vaiko priežiūros atostogų metu, siekiant supažindinti sūnų su tėvu, jo šeima, aplinka, papročiais, kadangi sūnaus K. laukėsi būdama vieniša, jį gimdė taip pat būdama vieniša mama, Lietuvoje, su atsakovu bendravo minimaliai, tad tik po ilgų jo įkalbinėjimų sutiko nuvykti pas jį į Vokietiją supažindinti vaiko su jo artimaisiais giminaičiais. Be to, atsakovas nebuvo atvykęs pripažinti tėvystės, tad apeliantės kelionė į Vokietiją buvo sąlygota ir to, kad atsakovas pripažintų tėvystę, ką ir padarė 2020 m. rugsėjo 3 d.

Žemesnės instancijos teismas

16. Teismas neįvertino, kad vien tik faktinis gyvenimo faktas tam tikroje valstybėje nėra pakankamas nuolatinei gyvenamajai vietai konstatuoti. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2020 m. birželio iki 2021 birželio faktiškai gyveno Vokietijoje, tačiau vien minėtos aplinkybės, įvertinus ir tai, kad Vokietijoje buvo tik laikinai-vaiko priežiūros atostogų metu, kad nuo 2016 metų dirbo savo valstybėje Lietuvos Respublikoje, išmokas ieškovei mokėjo Lietuvos Respublika, Lietuvoje turi sutartinių įsipareigojimų (telefono operatoriaus ryšys, sąskaitos bankuose, ieškovei galiojo ir iki šios dienos galioja lietuviškas socialinis draudimas, medicininės paslaugos buvo suteikiamos Lietuvos Respublikoje, o mokesčius taip pat mokėjo Lietuvos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta, t. y. jos ekonominių, socialinių ir kitų interesų centras yra Vokietijoje. Be to, aplinkybės, jog laikinai (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) buvo išvykus į Vokietiją, ten susilaukė vaiko, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog turėjo planų įsikurti ir pasilikti gyventi Vokietijoje.

17. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas laikino faktinio gyvenimo užsienio valstybėje, turėjo pripažinti, kad ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, kadangi būtent su šia valstybe ją sieja glaudesni socialiniai ryšiai ir ateities planai, o planų įsikurti ir pasilikti gyventi Vokietijoje niekada neturėjo, nes ji yra vaiko priežiūros atostogose. Kadangi ieškovės nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ir yra Lietuvos Respublikos pilietė, jurisdikciją byloje dėl santuokos nutraukimo turi Lietuvos Respublikos teismai.

18. Teismas, palikdamas ieškinį nenagrinėtu, nenurodė, kokie socialiniai ir ekonominiai ryšiai dvejų metukų vaiką ir aštuonių mėnesių kūdikį sieja su Vokietija, apsiribodamas vien nurodymu, neva sūnus K. ketino ten lankyti darželį.

19. Pažymi, kad Vokietijoje vaikai įprastai ugdymo įstaigas pradeda lankyti nuo vienerių metų amžiaus, tad nėra aišku, kodėl teismas rėmėsi byloje niekuo nepagrįstais teiginiais apie tai, neva sūnus K. nuo 2021 m. rugsėjo, t.y. būdamas vyresnis nei dviejų metų, turėjo pradėti lankyti ugdymo įstaigą Vokietijoje.

20. Taigi, vien faktai, jog sūnus K., buvo kūdikis, o sūnus O. gimė Vokietijoje ir kelis mėnesius gyveno, savaime nepatvirtina, jog šalių vaikai per tokį trumpą laikotarpį, kurį praleido Vokietijoje integravosi į socialinę aplinką joje ir vaikus su šia valstybe sieja ypatingi ryšiai. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog vaikams Vokietijoje galioja socialinis draudimas, jog vaikai buvo registruoti Vokietijos gydymo įstaigose ar lankė ugdymo įstaigas.

21. Teismas neįvertino ir to, kad pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir reglamento Briuselis II bis nuostatas vaiko išvykimas į jo nuolatinę gyvenamąją vietą nėra laikomas jo pagrobimu ir tam kito iš tėvų sutikimas nėra būtinas.

22. Teismas, neturėdamas konkrečios informacijos, jos neišreikalavęs, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi prielaidomis, nurodydamas, kad „tikėtina, kad atsakovas dėl neteisėto vaikų išvežimo į kompetentingas Vokietijos institucijas kreipėsi žymiai anksčiau nei 2021 m. lapkričio 12 d., taip pat anksčiau nei ieškovė kreipėsi į teismą Lietuvoje (2021 m. lapkričio 9 d.)“, nors įstatyme numatytas draudimas sprendimus grįsti prielaidomis.

23. Teismas skundžiamą nutartį priėmė nesulaukęs atsakovo F. I. atsiliepimo į ieškinį, neišsiaiškinęs jo pozicijos šiuo klausimu, negavęs jo nesutikimo nagrinėti bylą Lietuvos teismuose, neatsižvelgė, kad atsakovas neginčijo bylos jurisdikcijos, tuo tarpu klausimą dėl bylos jurisdikcijos pirmosios instancijos teismas išsprendė savo iniciatyva, nesant nei vienos iš šalių prašymų, neišsireikalavęs duomenų, rašytinių įrodymų, reikalingų ieškinio reikalavimų jurisdikcijai nustatyti, nesuteikęs ieškovei galimybės pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos bylos teismingumą Lietuvos teismams ir kt.

24. Teismas neįvertino, kad pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b ir c punktų nuostatas Lietuvos Respublikos teismai gali turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui priteisimo. Teismas turėjo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo šalių vaikams priteisimo, nes Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir Lietuvoje yra vaikų nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta.

Atsiliepimas

25. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų prijungimo

27. Apeliantės atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus - 2019 m. birželio 11 d., 2021 m. rugpjūčio 9 d. prašymus dėl vaiko priėmimo į ikimokyklini ugdymo įstaigą, www.esveikata.lt duomenis apie vaikų registravimą Utenos pirminės sveikatos priežiūros centre, 2022 m. sausio 4 d. informaciją apie priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas, informacija apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d., UAB Kidy Tour rekomendaciją. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog nagrinėjama byla yra šeimos byla ir yra susijusi su viešuoju interesu, sprendžia, jog ieškovės naujai pateikti įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Dėl skundo esmės

28. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

29. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Nustatęs, kad byloje egzistuoja tarptautinis elementas, teismas turi nustatyti, su kokia valstybe jis yra susijęs, ir pagal tai parinkti taikytinus teisės aktus bylos teismingumo klausimui išspręsti.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 2020 m. rugsėjo 15 d. Euskirchene, Vokietijoje. Lietuvos Respublikoje santuoka į apskaitą įtraukta Utenos rajono savivaldybės administracijos Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje 2021 m. liepos 9 d., įrašo Nr. 64. Šalių sūnus K. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, o sūnus O. I., gimęs (duomenys neskelbtini), Vokietijoje. Nuo 2021 m. birželio 28/29 d. ieškovė su vaikais yra atvykusi iš Vokietijos į Lietuvą. Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šalių sūnus K. Š. lanko Utenos vaikų lopšelį - darželį „(duomenys neskelbtini)“ ikimokyklinio ugdymo grupę. Taigi byla turi tarptautinį elementą, susijusį su Vokietija, todėl teismas turi patikrinti, ar ši byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).

31. Tais atvejais, kai tarptautinis elementas yra susijęs su ES valstybe nare, išskyrus Daniją, taikomi ES reglamentai. Šeimos bylose su tarptautiniu elementu šiuo metu yra aktualūs du teisės aktai: klausimams dėl santuokos ir tėvų pareigų teismingumo – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas ,,Briuselis II bis“), o klausimams dėl išlaikymo – 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

32. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, prievolių kreditoriui vykdymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas reglamentas „Briuselis II bis“.

33. Reglamento 3 straipsnio a punkte išvardinti šeši alternatyvūs jurisdikcijos kriterijai, kurie susiję su vieno ar abiejų sutuoktinių nuolatine ar paskiausia gyvenamąja vieta, t. y. jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje: i) yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba ii) buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba iii) yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba iv) yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba v) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba vi) yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis, arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, jeigu ten yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta.

34. Apeliantė teigia, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, nes čia ji dirbo, gauna socialines išmokas, turi sutartinių įsipareigojimų, jos sūnus K. gimė Lietuvoje bei šiuo metu eina į darželį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė iki 2020 m. birželio mėn. dirbo ir gyveno Lietuvoje, tačiau jos gyvenamoji vieta pasikeitė nuo 2020 m. birželio mėnesio, kai ji išvyko į Vokietiją, kurioje ji susituokė, susilaukė antro sūnaus O.. Ieškovės sutuoktinis gyvena ir dirba Vokietijoje. Taigi, kaip matyti ieškovė sukūrusi šeimą nuolat gyveno Vokietijoje iki 2021 m. birželio mėn., kuomet visa šeima apsilankė Lietuvoje. Ta aplinkybė, jog ieškovė yra vaiko priežiūros atostogose, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jos gyvenamoji vieta nuo 2020 m. birželio mėnesio nepasikeitė ir išliko Lietuvoje. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pagrįstai pripažinta, kad būtent Vokietijoje daugiau nei metus buvo abiejų tėvų ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, ekonominių ir socialinių interesų vieta.

35. Bylos duomenys patvirtina, kad visos šeimos atvykimas į Lietuvą turėjo būti trumpalaikis, 2021 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė su vaikais turėjo grįžti į Vokietiją. To tikėjosi ir atsakovas. Tačiau ieškovės sprendimu tai neįvyko. Nors apeliantė teigia, kad šiuo metu jos ir vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, tačiau nors ir sutinkant su šia apeliantės pozicija, matyti, kad ieškovės bei vaikų buvimas Lietuvoje iki ieškinio pateikimo momento (2021 m. birželio 28/29 d. ir 2021 m. lapkričio 9 d.) nėra ilgesnis nei pusė metų, t. y. neatitinka Briuselis II bis 3 straipsnio a punkto iv) kriterijaus dėl jurisdikcijos.

36. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnio, kuriame įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė bylose dėl tėvų pareigų, 1 dalyje nurodyta, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Neteisėto vaiko išvežimo ar negrąžinimo atveju jurisdikcija nustatoma ne pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje, o pagal specialiąsias jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nustatyta, kad, vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje ir: a) išvežimui ar negrąžinimui tylėjimu pritaria kiekvienas globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija; arba b) vaikas toje kitoje valstybėje narėje pragyvena bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyvena su nauja aplinka, ir įvykdoma bent viena iš sąlygų: i) per vienerius metus nuo to, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, valstybės narės, kurioje vaikas buvo išvežtas ar yra laikomas, kompetentingoms valdžios institucijoms nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; ii) globos teisių turėtojo prašymas grąžinti buvo atsiimtas ir per i papunktyje nustatytą laikotarpį nebuvo pateiktas naujas prašymas; iii) byla valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisme buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį; iv) valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti. Byloje šių aplinkybių, keičiančių nurodytą jurisdikciją, nenustatyta.

37. Pagal 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 16 str. gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. lapkričio 12 d. gavo Vokietijos centrinės institucijos persiųstą atsakovo F. I. prašymą pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų mažamečių sūnų K. Š. ir O. I. grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Vokietiją. Pareiškėjas prašyme nurodė, jog yra sudaręs santuoką su I. Š. I., su ja susilaukęs sūnų K. ir O.. Mažametis K. gimė Lietuvoje, jo tėvams nesant santuokoje, todėl pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka yra pripažinęs tėvystę sūnaus atžvilgiu. 2020 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas su sūnaus motina susituokė ir mažametis O. gimė Vokietijoje jo tėvams jau esant santuokoje. Šeima gyveno kartu Vokietijoje iki 2021 m. birželio 28 d., kuomet I. Š. (I.) su vaikais išvyko į Lietuvą aplankyti giminaičių iš motinos pusės. Vaikų tėvų sutarimu, vaikai su motina turėjo sugrįžti į Vokietiją 2021 m. rugpjūčio 9 d., kadangi mažametis K. turėjo pradėti lankyti darželį Vokietijoje. Tačiau būdama Lietuvoje I. Š. I. informavo pareiškėją, jog neketina grįžti ar grąžinti sutartu laiku vaikų į Vokietiją. Pareiškėjas teigia, kad nedavė sutikimo sūnų pasilikimui Lietuvoje nuolatiniam gyvenimui, todėl prašo juos sugrąžinti į Vokietiją vadovaujantis Hagos konvencijos nuostatomis. Šiuo metu byloje nėra duomenų, ar atsakovo prašymas išspręstas.

38. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje yra duomenys, leidžiantys manyti, jog ieškovė pati apsisprendė negrįžti gyventi pas sutuoktinį, pasiliko gyventi pas tėvus, dėl ko atsakovas yra kreipęsis dėl neteisėtai išvežtų vaikų sugrąžinimo. Kadangi šiuo metu yra pradėtas procesas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų mažamečių sūnų K. Š. ir O. I. grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Vokietiją, remiantis Hagos konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos teismas negali spręsti dėl vaikų globos teisių iš esmės.

39. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta kreipimosi į pirmosios instancijos teismą metu buvo Lietuvos Respublika. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10 PPU, 51 punktas); kūdikio, vaiko ir suaugusio žmogaus nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai dėl objektyvių priežasčių bei vaiko ryšio ir priklausomybės nuo tėvų nėra tapatūs (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje B. M. prieš R. C., C-497/10, 41–57 punktai; 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje A., C-523/07, 37–42 punktai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovės kreipimosi į pirmosios instancijos teismą momentu vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje: šalių sūnus K. išvyko iš Lietuvos būdamas metukų ir pragyveno Vokietijoje daugiau nei metus, o sūnus O., gimęs Vokietijoje, didžiąją gyvenimo dalį buvo pragyvenęs Vokietijoje, ten buvo abiejų jo tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta, vaikai buvo išvykęs iš nuolatinės gyvenamosios vietos atostogų į Lietuvą, esant tik laikinam tėvo sutikimui, nuo išvykimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos iki kreipimosi į teismą buvo praėję šiek tiek daugiau nei keturi mėnesiai.

40. Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas prieštarautų, jog byla būtų nagrinėjama Lietuvoje. Priešingai, iš persiųsto atsakovo F. I. prašymo pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomų mažamečių sūnų K. Š. ir O. I. grąžinimo į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Vokietiją matyti, jog atsakovas ne tik, kad nepripažįsta, jog vaikų gyvenamoji vieta yra Lietuva, bet ir tuo pačiu nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas sutinka dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos.

41. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Kadangi šios aplinkybės buvo nustatytos jau iškėlus bylą teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

42. Kiti apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai neturi esminės įtakos teisingam procesinio sprendimo priėmimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams.

43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo ją naikinti ar keisti. Dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vygintas Mažuika.