- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-18
- Bylos Nr.
- eI3-4292-342/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00152-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.), Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- UAB „Clean and Solve“
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinė muitinė
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Clean and Solve” skundą atsakovei Klaipėdos teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Clean and Solve” (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė, atsakovė) 2020-11-11 sprendimą Nr. 2(LM58)-72 dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021-01-14 sprendimą Nr. 1A-7 ir pripažinti, kad Klaipėdos teritorinė muitinė neteisėtai neišleido pagal 2018-09-18 importo procedūrą UAB „Clean and Solve” deklaruotą prekę – „gama butirolaktoną” (17720 kg, 80 statinių) į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje; priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi.
Nurodo, kad 2018-09-18 Muitinės Klaipėdos krovinių postui „Centras” pateikė deklaraciją išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimui; deklaruojama prekė – „gama butirolaktonas” (17720 kg, 80 statinių), naudojamas pramonėje kaip tirpiklis ir reagentas (toliau – ir krovinys, prekės). Atsakovė 2018-09-25 priėmė sprendimą neišleisti importuojamų prekių. Cituoja 2018-09-25 pranešime pateiktą informaciją. Akcentuoja, kad pagal 2018-10-03 prekės klasifikavimo aktą nustatyta, kad prekė deklaruota tinkamai, jos kodas nesikeitė. Tvirtina, kad atliko visus veiksmus, kurių prašė importo įstaiga, pateikė visus importo deklaracijos įforminimui reikalingus dokumentus. 2018-10-02 pateikė oficialų prašymą dėl dokumentų ir informacijos pateikimo, į kurį Departamentas 2018-10-10 raštu atsakė, kad kilus įtarimų dėl importuojamos prekės – cheminės medžiagos „gama-butirolaktono” sandorių patikimumo, vadovaujantis 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 134 straipsniu, ši cheminė medžiaga neišleista pasirinktai muitinės procedūrai ir atliekamas tolimesnis informacijos tikrinimas.
Nurodo, kad atsakovė priėmė 2018-10-12 sprendimą dėl prekių sunaikinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). Paaiškina, kad nesutikdama su nurodytu sprendimu, pateikė 2018-11-06 skundą Departamentui dėl Sprendimo Nr. 1. Departamentas, išnagrinėjęs 2018-11-06 skundą, priėmė 2018-12-14 sprendimą skundą patenkinti iš dalies, panaikinant atsakovės 2018-10-12 sprendimą ir pavedant priimti naują sprendimą (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A). Pažymi, kad atsakovė 2019-01-18 priėmė naują sprendimą dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 2). Akcentuoja, kad pateikė 2019-02-15 skundą Departamentui dėl Sprendimo Nr. 2, kuris išnagrinėjęs 2019-02-15 skundą, priėmė 2019-03-21 sprendimą Nr. 1A-76 skundą atmesti kaip nepagrįstą (toliau – ir Sprendimas Nr. 2A). Nesutikdama su nurodytais sprendimais, pateikė 2019-05-29 skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams, kurį teismas atmetė 2019-10-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6098-609/2019; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs 2019-11-22 pareiškėjo skundą, priėmė 2020-07-15 sprendimą pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nurodo, kad atsakovė 2020-11-11 priėmė sprendimą dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 3). Nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė 2020-12-10 skundą Departamentui, kuris priėmė 2021-01-14 sprendimą atmesti skundą kaip nepagrįstą (toliau – ir Sprendimas Nr. 3A).
Nurodo LVAT 2020-07-15 sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3017-968/2020 argumentus. Argumentuoja, kad atsakovė ir Departamentas ginčijamus sprendimus pagrindė LVAT 2020-07-15 sprendimui prieštaraujančiais argumentais. Pažymi, kad įvežtam „gama-butirolaktonu” 2018-09-18 buvo pradėta išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, o pareiga turėti leidimą teisės aktuose įtvirtinta tik nuo 2018-12-01. Mano, kad atsakovė neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 198 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunkčio. Teigia, kad Sprendime Nr. 3 nėra nurodytas nė vienas draudimas ar apribojimas, kuris būtų galiojęs 2018-09-18 ir taikytas išleidimo į laisvą apyvartą procedūrai pateiktam „gama-butirolaktonui”.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuoja, kad nuo 2018-09-18 per visą šio ginčo nagrinėjimo laikotarpį nei atsakovė, nei Departamentas nesurinko ir nepateikė įrodymo, kuris faktiškai ir neginčytinai patvirtintų, kad prekės buvo panaudotos neteisėtiems tikslams ar pareiškėja vykdė neteisėtą veiklą, nenurodė nė vieno juridinio ar fizinio asmens, kuris pareiškėjo parduotą prekę būtų panaudojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai ar asmenų svaiginimuisi. Mano, kad ginčijami sprendimai grindžiami išimtinai deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis apie galimą ginčo prekių panaudojimą neteisėtiems tikslams, nepateikiant jokių neginčytinų įrodymų apie tokio panaudojimo faktus. Argumentuoja, kad atsakovė Sprendimą Nr. 3 pagrindė tais pačiais Departamento pateiktais argumentais ir 2018-2019 metų dokumentais, kurie buvo pateikti į administracinę bylą Nr. eA-3017-968/2020, tačiau LVAT nepripažinti pakankamais įrodymais Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalies taikymo aspektu. Pažymi, kad Sprendime Nr. 3 minimas dokumentas gautas iki 2018-09-18, kai buvo pradėta ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, o vėliau, kaip galima suprasti, tyrimo metu Departamentas nesikreipė į OLAF dėl ginčo prekių. Pažymi, kokius dokumentus atsakovė pateikė kartu su 2020-11-28 raštu ir teigia, kad šie dokumentai patvirtina, kad atsakovė iš naujo nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjo pateiktų dokumentų ir paaiškinimų pagal LVAT sprendimo įpareigojimą, o apsiribojo prašymais Departamentui pateikti argumentus, kuriais remiantis galėtų motyvuoti iš anksto Departamento nurodytą sprendimą konfiskuoti ir sunaikinti ginčo prekes.
Pažymi, kad dokumentai buvo pateikti pareiškėjui jau po Sprendimo Nr. 3 priėmimo, todėl pareiškėja nežinojo apie jų turinį ir negalėjo atsikirsti į juose nurodytus prieštaringus duomenis, pateikdama papildomus įrodymus iki nepalankaus pareiškėjui Sprendimo Nr. 3 priėmimo. Akcentuoja, kad nurodytas OLAF pranešimas yra informacinio pobūdžio, jame nenurodyti ir nepateikti jokie konkretūs tiesioginiai įrodymai, kurie patvirtintų pranešime nurodytas aplinkybes, be to, šiame pranešime pateikti vienas kitam prieštaraujantys ir faktinių aplinkybių neatitinkantys duomenys, kurie verčia abejoti šiame pranešime pateiktos informacijos patikimumu. Nurodo argumentus dėl OLAF pranešime nurodytų duomenų neteisingumo.
Žemesnės instancijos teismas
Argumentuoja, kad Sprendime Nr. 3 klaidingai teigiama, jog 2018-08-31 OLAF informaciniame pranešime neva yra informacija, kad pareiškėjos prekyba „gama-butirolaktonu” apsiribojo šios prekės siuntimu fiziniams asmenims, jokių pardavimų kompanijoms, užsiimančioms savo produktų gamyba nebuvo nustatyta. Teigia, kad tokie atsakovės teiginiai akivaizdžiai prieštarauja 2018-08-31 OLAF informacinio pranešimo turiniui, kuriame labai aiškiai nurodyta: šiame pranešime neteikiama informacija apie pristatymus į įmones, kurios GBL gauna kaip „valymo priemones” arba kurios GBL naudoja savo produktams gaminti, todėl nėra jokio pagrindo teiginiams, kad siuntė tik fiziniams asmenims ir nepardavinėjo juridiniams asmenims.
Tvirtina, kad buvo įsitikinusi, jog muitinė pateikė užklausas dėl visų pareiškėjo nurodytų klientų atsakingoms užsienio institucijoms, tačiau Sprendime Nr. 3A Departamentas tai paneigė ir nurodė, kad neteikė užklausų Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų atsakingoms institucijoms. Argumentuoja, kad Sprendimo Nr. 3 argumentas, kad jokių pardavimų kompanijoms, užsiimančioms savo produktų gamyba nebuvo nustatyta, yra dar kartas paneigtas, nes pareiškėjos pateikta informacija bei dokumentai apie pardavimus įmonėms yra galiojanti ir nenuginčyta.
Akcentuoja, kad Departamentas savo Sprendimą Nr. 3A grindžia ne teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo prekę „gama butirolaktoną”, o informacinio pobūdžio leidiniais, tokiais kaip Pasaulio sveikatos organizacijos 2014 m. birželio 16-20 d. apžvalga, nenurodant konkrečių tos apžvalgos punktų, kitais neįvardintais šaltiniais ar tokiais teiginiais kaip „visuotinai žinoma”. Akcentuoja, kad prekė nėra priskiriama prie psichotropinių medžiagų, Sąjungos muitų teritorijoje yra legali ir nedraudžiama prekė bei gali būti teisėtai naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį.
Tvirtina, kad atsakovės Sprendimas Nr. 3, kaip ir visi ankstesni muitinės sprendimai, buvo priimti pažeidžiant pareiškėjos teisę būti išklausytam. Argumentuoja, kad Departamento Sprendimo Nr. 3A teiginiai, kad nagrinėjant pareiškėjo skundą nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti apie palankaus sprendimo pareiškėjos atžvilgiu priėmimą suteikus jam galimybę pareikšti savo nuomonę, dar kartą patvirtina, kad nagrinėjamu atveju ne atsakovė, o Departamentas vienašališkai nusprendė, kokį sprendimą pareiškėjo atžvilgiu turi priimti atsakovė, kuri nei nagrinėjo, nei vertino pareiškėjo pateiktus įrodymus pagal sprendimo įpareigojimą, o tik prašė Muitinės departamento pateikti argumentus, kad galėtų priimti ir atitinkamai motyvuoti iš anksto žinomą sprendimą konfiskuoti ginčo prekes.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepimu nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos importuojama prekė „gama-butirolaktonas” yra cheminė medžiaga, kuri neįtraukta į oficialų sąrašą ir vadovaudamasi Reglamento nuostatomis, pagal pareiškėjos pateiktą galutinių gavėjų sąrašą nusprendė atlikti tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar ši į Sąjungos muitų teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Tvirtina, kad pagal kompetentingų kitų šalių institucijų gautus atsakymus buvo įvertintas pareiškėjos sandorių patikimumas ir nustatyta, kad sandoriai yra įtartini, nes galutiniai gavėjai neturi leidimų įvežti ar perdirbti cheminę medžiagą „gama-butirolaktoną”, taip pat nėra jokios informacijos apie nurodytų galutinių gavėjų vykdomą importą ar prekių pristatymus įmonėms. Nurodo, kad 2018-12-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymo Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo” pakeitimai, kurio patvirtintame IV sąraše (toliau – ir IV sąrašas) nurodyta, kad cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas” leidžiama vartoti medicinos tikslams ir (ar) naudoti pramonės, nesusijusios su farmacijos produktais, tikslams. Paaiškina, kad 2018-12-14 buvo pateikta informacija, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, atlikęs pareiškėjos patikrinimą, nustatė, kad bendrovė nepasirengusi vykdyti veiklos su cheminėmis medžiagomis, įtrauktomis į IV sąrašą.
Pažymi, kad atliko tyrimą pagal pareiškėjos pateiktą galutinių gavėjų sąrašą (ir su jais sudarytas pirkimo - pardavimo sutartis), siekiant išsiaiškinti, ar ši į Sąjungos muitų teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Tyrimo metu gautas OLAF atsakymas su informacija, kad pareiškėja prekyba „gama-butirolaktonu” apsiribojo šios prekės siuntimu fiziniams asmenims, jokių pardavimų kompanijoms, užsiimančioms savo produktų gamyba nebuvo nustatyta. Atkreipia dėmesį, kad Departamentas dėl pareiškėjos pateiktų sudarytų pirkimo - pardavimo sutarčių su juridiniais asmenimis, kreipėsi į atitinkamas Vokietijos ir Jungtinės Karalystės valstybines institucijas su prašymu patikrinti pareiškėjos nurodytus asmenis. Remiantis šių valstybių institucijų pranešimais, įmonės nepatvirtino pareiškėjos deklaruotų sandorių, todėl Departamentas, papildomai įvertinęs turimą informaciją, susijusią su pirmiau minėta pareiškėjos importuota preke, nustatė, kad yra pakankamai įrodymų, jog „gama-butirolaktonas” yra skirtas neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai. Laikosi pozicijos, kad yra pakankamai įrodymų, jog prekė yra skirta neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Nurodo OLAF rašte AMP 2018/026 pateiktus duomenis.
Pažymi, kad teritorinės muitinės skundžiamas sprendimas, kuriuo nuspręsta konfiskuoti bei sunaikinti „gama-butirolaktoną”, nėra grindžiamas aplinkybe, jog minėtai prekei buvo reikalingas atitinkamas leidimas, numatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000-01-06 įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo” patvirtintame IV sąraše „Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams ir (ar) naudoti pramonės, nesusijusios su farmacijos produktais, tikslams”. Tvirtina, kad ginčo dėl to, jog minėtą leidimą būtina pateikti tik tada, kai prekė importuojama po 2018-12-01, nėra. Daro išvadą, kad sprendimas šias prekes konfiskuoti bei sunaikinti yra visiškai teisėtas bei pagrįstas. Atkreipia dėmesį, jog Sąjungos muitinės kodekso 198 str. 1 d. b p. iv p.p., leidžia muitinei imtis visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, tuo atveju, jei prekės negali būti išleistos dėl to, kad prekėms taikomi draudimai ir apribojimai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl ginčijamo Departamento sprendimo yra nepagrįsti ir neteisingi. Konstatuoja, jog atsakovė padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ginčo prekės negali būti įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežtos iš jos. Papildomai įvertinęs visą surinktą informaciją, susijusią su pirmiau minėtomis prekėmis, laikosi pozicijos, jog yra pakankamai įrodymų, jog ši prekė yra skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, prekė „gama-butirolaktonas” negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją.
Argumentuoja, kad OLAF pateikė aiškią ir nedviprasmišką informaciją, jog jokių pardavimų kompanijoms, galimai vykdančioms pramoninę valiklio gamybą, nebuvo užfiksuota, taigi, pareiškėjos argumentai dėl tariamų sandorių su kompanijomis, užsiimančiomis valiklio gamyba, yra neparemti faktiniais įrodymais. Mano, kad nepaisant to, jog prekė „gama-butirolaktonas” yra pareiškėjos pristatoma ir reklamuojama kaip valymo priemonė, šios medžiagos pagrindu namų sąlygomis pagaminti valymo priemones yra neįmanoma. Sprendžia, kad prekė yra tik galima žaliava valymo priemonėms gaminti, o ne galutinis buityje vartoti skirtas produktas. Nurodo PSO ataskaitą, kitus šaltinius dėl „gama-butirolaktono” panaudojimo sričių. Mano, kad nekelia abejonės ir tai, kad išvada, pateikta PSO ataskaitoje, yra pakankamas įrodymas, jog gryna (be priedų) cheminė medžiaga „gama-butirolaktonas” kaip valymo priemonė nėra naudojama. Pažymi, kad šiame ginče tiek muitinė, tiek ir pareiškėja savo poziciją grindžia bei remiasi ne tik teisės aktų nuostatomis, bet ir įvairiais dokumentais. Mano, kad pareiškėjos bandymas gryną (be priedų) cheminę medžiagą „gama-butirolaktoną” pateikti kaip legalios paskirties produktą - valymo priemonę, yra sąmoningai apgalvotas veiksmas, kuriuo siekiama paslėpti tikruosius ketinimus realizuoti šią medžiagą kaip svaiginimosi priemonę ir išvengti sąsajų su nelegalia veikla.
Dėl pareiškėjos skunde išdėstomo teiginio, jog galimai kitų valstybių, t. y. Belgijos, Prancūzijos ir Nyderlandų institucijos patvirtino pareiškėjos sudarytus sandorius, pažymi, jog Lietuvos Respublikos muitinė nesikreipė į minėtas valstybes. Pažymi, kad muitinė netikrino ir neturėjo prievolės patikrinti absoliučiai visų pareiškėjos sudarytų sandorių realumo.
Akcentuoja ir tai, jog pareiškėja neneigia minėtos informacijos, kurią surinko muitinė, teisingumo ir priešingų įrodymų, kad jo importuota prekė „gama-butirolaktonas” buvo siunčiama ir kompanijoms, užsiimančiomis valymo produktų gamyba, nepateikė. Pažymi ir tai, kad Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalies norma privalo būti taikoma ir tada, jei yra objektyvi bei patikima informacija ir dėl dalies prekių, kurios yra skirtos neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai. Atkreipia dėmesį, jog kaip buvo nurodyta OLAF rašte, pareiškėjos siuntų, kuriose buvo siunčiama medžiaga, apimtys tesudarė 100 ml - 10 l. Daro išvadą, kad tokios mažos apimties siuntose siunčiamas produktas nebuvo skirtas pramoninei valymo priemonių gamybai.
Pabrėžia tai, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta konfiskuoti bei sunaikinti ginčo prekę, nėra grindžiamas aplinkybe, jog minėtai prekei buvo reikalingas atitinkamas leidimas, todėl ginčo dėl to, jog leidimą būtina pateikti tik tada, kai prekė „gama-butirolaktonas” importuojama po 2018-12-01, nėra. Akcentuoja, kad nepaisant to, jog prievolė pateikti atitinkamą leidimą atsirado tik po 2018-12-01, nesuteikia jokio pagrindo manyti, jog prekė „gama-butirolaktonas” negali būti naudojama kaip svaiginimosi priemonė.
Daro išvadą, jog konstatavus, jog ginčo prekės skirtos neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai bei priėmus sprendimą jų neišleisti iš Sąjungos muitų teritorijos, laikytina, kad šioms prekėms taikomas draudimas jas realizuoti laisvoje apyvartoje. Tokiu būdu, muitinės sprendimas šias prekes konfiskuoti bei sunaikinti yra visiškai teisėtas bei pagrįstas.
Konstatuoja, jog nagrinėjant pareiškėjos skundą nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti apie palankaus sprendimo pareiškėjos atžvilgiu priėmimą suteikus jam galimybę pareikšti savo nuomonę. Daro išvadą, kad pareiškėjai buvo sudarytos visos sąlygos išreikšti savo nuomonę skunde, pateiktame Departamentui. Mano, jog būtina atsižvelgti ir tai, kad savo poziciją pareiškėja galėjo išreikšti ir administracinės bylos Nr. eA-3017-968/2020, išnagrinėtos LVAT priėmus 2020-07-15 sprendimą, nagrinėjimo metu. Tvirtina, kad Pareiškėjos argumentas vertintinas tik kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama vilkinti šio ginčo nagrinėjimą.
Laikosi pozicijos, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas atsakovės 2020-11-11 sprendimas, yra pagrįstas bei teisingas ir priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Klaipėdos teritorinės muitinės 2020-11-11 sprendimo Nr. 2(LM58)-72 dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2021-01-14 sprendimo Nr. 1A-7, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus ginčijamus sprendimus, pareiškėja prašo pripažinti, kad atsakovė neteisėtai neišleido pagal 2018-09-18 importo procedūrą UAB „Clean and Solve” deklaruotą prekę – „gama butirolaktoną” (17720 kg, 80 statinių) į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje.
Teisėjų kolegija nustatė, jog atsakovė priėmė sprendimą konfiskuoti pareiškėjos 2018-09-18 iš Kinijos į Klaipėdą importuotas prekes – 17 720 kg (80 statinių) „gama-butirolaktono” (CAS Nr. 96-48-0), kurias pareiškėją atstovaujantis muitinės tarpininkas deklaravo tą pačią dieną atsakovei pateiktoje bendrojoje deklaracijoje MRN Nr. 18LTLC0100IM090BF0 (toliau – ir 2018-09-18 deklaracija), įformindamas ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą. Dėl anksčiau nurodytų ginčo prekių išleidimo į laisvą apyvartą laikotarpiu nuo 2018-09-18 iki 2018-09-25 vyko atsakovės ir muitinės tarpininko susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakovė reikalavo iš muitinės tarpininko pateikti, o muitinės tarpininkas ne kartą teikė papildomus dokumentus, susijusius su ginčo prekių įsigijimu ir panaudojimu (saugos duomenų lapus; pareiškėjos paaiškinimą, kokiu tikslu įvežamos ginčo prekės ir kur jas ketinama panaudoti, „GBL talpų” ženklinimo (etikečių) pavyzdžius; pasirašytą „paaiškinimą dėl eksploatavimo”; informaciją, „kokios šalys ir firmų pavadinimai gaus šią medžiagą, nes medžiaga yra įtraukta į SAV stebėjimo sąrašą”; „pasirašytas pirkimo-pardavimo sutartis su firmomis, kurios gaus šią medžiagą” ir kt.). Nustatyta, jog atsakovė 2018-09-25 muitinės tarpininką informavo apie tai, kad „siekiant išsiaiškinti ar įvežamos prekės nebus panaudotos Sąjungos muitų teritorijoje neteisėtai narkotikų ar psichotropinių medžiagų gamybai ir vadovaujantis Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005 26 str., importo įstaiga priėmė sprendimą neišleisti prekių” ir paprašė „<...> kreiptis į Malkų įlankos jūrų uosto postą <...>, dėl prekių grąžinimo į jų pirminę, laikinojo saugojimo vietą”.
Nustatyta, jog atsakovė 2018-10-12 priėmė sprendimą Nr. 2(LM58)-72 „Dėl prekių sunaikinimo”, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis 2004-12-22 Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 111/2005) 26 straipsnio 3 b dalimi bei Departamento 2018-09-25 raštu Nr. (20.4/18)3B-8025, cheminė medžiaga buvo neišleista, apie tai 2018-09-25 informuojant muitinės tarpininką. Aptariamame sprendime atsakovė taip pat konstatavo, kad Departamentui įvertinus ginčo prekių sandorių patikimumą, buvo nustatyta, jog sandoriai yra nepatikimi, todėl vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, ši cheminė medžiaga negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi, inter alia (be kita ko), Sąjungos muitinės kodekso 197 straipsniu ir Muitinės įstatymo 59 straipsnio 5 dalimi, atsakovė 2018-10-12 sprendimu įpareigojo muitinės tarpininką teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti ginčo prekes laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrai, sunaikinant nustatyta tvarka.
Departamentas 2018-12-14 sprendimu Nr. 1A-430, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, anksčiau aptartą atsakovės 2018-10-12 sprendimą panaikino ir pavedė priimti naują sprendimą. Departamentas 2018-12-14 sprendime konstatavo, kad atsakovės 2018-10-12 sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad atsakovė nepateikė motyvų dėl Sąjungos muitinės kodekso 197 straipsnio taikymo, o prie išvados apie ginčui aktualių sandorių nepatikimumą priėjo neįvertinusi pareiškėjo pateiktų dokumentų.
Vykdydama Departamento 2018-12-14 sprendime suformuluotą nurodymą priimti naują sprendimą, atsakovė 2019-01-18 sprendimu, kurį Departamentas 2019-03-21 sprendimu paliko nepakeistu, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalimi, 198 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunkčiu, nusprendė: „konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytą cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas” (neto 16 000 kg, bruto 17 720 kg, 80 statinių). Prekių sulaikymo protokolas Nr. 8LU90001892)”. Iš nurodytų atsakovės 2019-01-18 ir Departamento 2019-03-21 sprendimų turinio matyti, kad tiek atsakovės, tiek Departamento nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėja (ją atstovaujantis muitinės tarpininkas) prieš įforminant ginčo prekėms pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleidžiant jas tai procedūrai atlikti privalėjo pateikti Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo IV1 skirsnyje nustatyta tvarka išduotą leidimą „verstis veikla su į IV sąrašą įtrauktomis medžiagomis”. Nurodyta pozicija grindžiama Narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 21¹ straipsnio „Į IV sąrašą įtrauktų medžiagų teisėtos apyvartos bendrieji reikalavimai” 2 dalies nuostata.
Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės 2019-01-18 ir Departamento 2019-03-21 sprendimais, pateikė skundą Regionų apygardos administraciniam teismui. Regionų apygardos administracinio teismo 2019-10-23 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6098-609/2019 pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. LVAT 2020-07-15 sprendimu panaikino Regionų apygardos administracinio teismo 2019-10-23 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovės 2019-01-18 sprendimą Nr. 2(LM58)-6 ir Departamento 2019-03-21 sprendimą Nr. 1A-76; pareigojo atsakovę, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytus argumentus, dėl 2018-09-18 importuotų ginčo prekių (17 720 kg (80 statinių) „gama-butirolaktono” (CAS Nr. 96-48-0)) priimti motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. LVAT 2020-07-15 sprendime nurodė: „<...> Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Kai taikytina, joms taikomi draudimai ir apribojimai, pagrįsti, inter alia, visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, aplinkos apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos, pramoninės ar komercinės nuosavybės apsaugos reikalavimais, įskaitant narkotinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), tam tikras intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančių prekių ir grynųjų pinigų kontrolės reikalavimus, o jų atžvilgiu įgyvendinamos žuvų išteklių apsaugos bei valdymo priemonės ir prekybos politikos priemonės”. Pagal šio kodekso 198 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį „Muitinė imasi visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, šiais atvejais: <...> b) jei prekės negali būti išleistos dėl kurios nors iš šių priežasčių: <...> ii) nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos privaloma pateikti prieš įforminant prekėms pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleidžiant jas tai procedūrai atlikti;”. <...> Taigi Teritorinė muitinė 2019 m. sausio 18 d. sprendimą konfiskuoti ir sunaikinti ginčo prekes grindė Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, pagal kurias į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės negali būti išleistos į laisvą apyvartą dėl to, kad prieš įforminant ginčo prekėms pageidaujamą muitinės procedūrą arba prieš išleidžiant jas tai procedūrai atlikti, nebuvo pateikti dokumentai, kuriuos privaloma pateikti”.
Vykdydama LVAT 2020-07-15 sprendime suformuluotą nurodymą, atsižvelgdama į teismo sprendime nurodytus argumentus, atsakovė iš naujo išnagrinėjo pareiškėjos pateiktus dokumentus, paaiškinimus ir įvertinusi surinktus įrodymus dėl sulaikytų pagal prekių sulaikymo protokolą, ir ginčijamu 2020-11-11 sprendimu nusprendė konfiskuoti ir sunaikinti sulaikytą cheminę medžiagą „gama-butirolaktonas” (neto 16000 kg, bruto 17720 kg, 80 statinių), sulaikytą Prekių sulaikymo protokolu Nr. 8LU90001892. Aptariamame sprendime atsakovė nurodė, kad 2018-09-18 Klaipėdos teritorinės muitines Klaipėdos krovinių postui „Centras” buvo pateikta deklaracija išleidimo į laisvą apyvartą procedūros įforminimui; deklaruojama prekė – „gama butirolaktonas” (17720 kg, 80 statinių); prekių importuotojas - UAB „Clean and Solve”. Nurodytos Europos Tarybos 2004-12-22 reglamento (EB) Nr. 111/2005 26 straipsnio 3 a ir b dalys ir pažymėta, kad atsižvelgiant į tai, kad importuojama prekė „gama-butirolaktonas” yra cheminė medžiaga, kuri neįtraukta į oficialų sąrašą, ir vadovaudamasi minėto Reglamento nuostatomis, pagal pareiškėjos pateiktą galutinių gavėjų sąrašą nusprendė atlikti tyrimą, siekiant išsiaiškinti, ar ši į Sąjungos muitu teritoriją įvežta medžiaga nebus panaudota neteisėtai narkotinių ir psichotropinių medžiagų gamybai. Ginčijamas atsakovės sprendimas priimtas vadovaujantis 2004-12-22 Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, 2013-10-09 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013 134 straipsnio 1 dalimi, 198 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunkčiu, ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 10 straipsnio 6 punktu bei Muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintų Klaipėdos teritorinės muilinės nuostatų 17.7 papunkčiu.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2020-12-10 skundą dėl atsakovės 2020-11-11 sprendimo, 2021-01-14 sprendimu konstatavo, jog atsakovė padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ginčo prekės negali būti įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežtos iš jos. Aptariamame sprendime Departamentas, papildomai įvertinęs visą surinktą informaciją, laikėsi pozicijos, jog yra pakankamai įrodymų, jog ši prekė yra skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai, todėl, vadovaujantis Reglamento Nr. 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, prekė „gama-butirolaktonas” negali būti įvežta į Sąjungos muitų teritoriją.
Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos. Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo 198 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktyje nustatyta, jog muitinė imasi visų būtinų disponavimo prekėmis priemonių, įskaitant konfiskavimą ir pardavimą ar sunaikinimą, tuo atveju, jei prekės negali būti išleistos dėl to, kad prekėms taikomi draudimai ir apribojimai. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad sprendimas, jog ginčo prekės negali būti įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežtos iš jos, iš esmės priimtas vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos 2004-12-22 reglamento (EB) 111/2005, nustatančio prekybos narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių stebėsenos taisykles, 26 straipsnio 3a dalimi, kuri numatė, kad kiekvienos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos uždraudžia įvežti į oficialų sąrašą neįtrauktų medžiagų krovinius į Sąjungos muitų teritoriją arba juos iš jos išvežti, jeigu yra pakankamai įrodymų, kad tos medžiagos yra skirtos neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai. Kompetentinga valdžios institucija nedelsdama informuoja apie tai kitų valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas ir Komisiją pagal 27 straipsnyje nurodytą procedūrą. Tos medžiagos laikomos medžiagomis, kurias siūloma įtraukti į 10 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytą į oficialų sąrašą neįtrauktų medžiagų sąrašą.
Įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad atsakovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamuose sprendimuose neatsižvelgė į LVAT 2020-07-15 sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3017-968/2020 argumentus. Priešingai nei LVAT 2020-07-15 sprendimu panaikintuose atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimuose, ginčijami sprendimai nėra priimti dėl to, kad ginčo prekėms reikalingas teisės aktuose nurodytas leidimas, kurį pateikti būtina tada, jei ši prekė importuojama po 2018-12-01. Nagrinėjamu atveju ginčo prekes, vadovaujantis anksčiau aptarto Europos Sąjungos Tarybos 2004-12-22 reglamento (EB) 111/2005 26 straipsnio 3a dalimi, neleista įvežti į Sąjungos muitų teritoriją bei išvežti iš jos tuo pagrindu, kad yra pakankamų įrodymų, jog prekė yra skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.
Kaip matyti iš Europos Sąjungos Tarybos 2004-12-22 reglamento (EB) 111/2005 26 straipsnio 3a dalies formuluotės, ši nuostata taikoma, jei: 1) medžiaga nėra įtraukta į oficialų sąrašą; 2) medžiagos yra skirtos neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai; 2) apie tai yra pakankamai įrodymų. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ginčo prekės nėra įtrauktos į oficialų sąrašą; taip pat dėl to, kad medžiaga „gama-butirolaktonas” gali būti naudojama kaip priklausomybę sukelianti medžiaga (narkotikas). Tai patvirtina ir atsakovės nurodyti šaltiniai: Europos Kovos su sukčiavimu tarnybos raštas AMP 2018/026, PSO 2014 m. birželio 16-20 d. apžvalga ir pan. Pažymėtina, kad medžiaga „gama-butirolaktonas” gali būti skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Įvertinusi Europos Sąjungos Tarybos 2004-12-22 reglamento (EB) 111/2005 26 straipsnio 3a dalį, anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja šiuo atveju turėjo įrodyti, kad jos siunčiama medžiaga „gama-butirolaktonas” buvo skirta pramoninei valymo priemonių gamybai, o atsakovė – kad yra pakankamai objektyvių įrodymų apie tai, jog pareiškėjos siunčiama medžiaga „gama-butirolaktonas” skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.
Europos Sąjungos Kovos su sukčiavimu tarnybos 2018-08-31 rašte nurodyta, kad ginčo medžiaga „gama-butirolaktonas”, kuria prekiauja pareiškėja, yra naudojama kaip priklausomybę sukelianti medžiaga; laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2018 m. balandžio mėn. vien į Vokietiją iš Lietuvos buvo pristatyta daugiau nei 1 300 siuntų, kurios buvo adresuotos išimtinai fiziniams asmenims; pareiškėjos siuntų, kuriose buvo siunčiama medžiaga „gama-butirolaktonas”, apimtys tesudarė 100 ml - 10 l. Byloje esanti įslaptinta medžiaga patvirtina, jog Departamentas kreipėsi į Vokietijos ir Jungtinės Karalystės institucijas ir gavo informaciją dėl pareiškėjos klientų, kurioje teigiama, jog pareiškėjos nurodyti juridiniai asmenys nepatvirtino pareiškėjos deklaruotų sandorių. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog nurodyti duomenys kelia pagrįstas abejones, kad medžiaga „gama-butirolaktonas” buvo skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Be kita ko, pati pareiškėja iš esmės nei atsakovei, nei Departamentui, nei teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad medžiagą „gama-butirolaktonas” buvo siųsta užsienio įmonėms, kurios užsiima pramonine valymo priemonių gamyba. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą turėjo pakankamai duomenų apie tai, kad medžiaga „gama-butirolaktonas” gali būti skirta neteisėtai narkotinių ar psichotropinių medžiagų gamybai.
Dėl pareiškėjos argumento, jog Departamentas nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl kitų įmonių, esančių Belgijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose, sutiktina su atsakove, kad muitinė neturi prievolės patikrinti visų pareiškėjos sudarytų sandorių realumo. Be kita ko, pati pareiškėja turėjo teisę imtis visų veiksmų, kad surinktų įrodymus, kurie patvirtintų aplinkybes, kad medžiaga „gama-butirolaktonas” turėjo būti skirta pramoninei valymo priemonių gamybai. Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad priimant ginčijamus sprendimus, jai nebuvo suteikta teisė teikti įrodymus, argumentus ir reikšti nuomonę.
Atsakovė, Departamentas, įgyvendinantys įstatymuose ir kituose teisės aktuose pavestus uždavinius, atskirais atvejais atlieka ir viešojo administravimo funkcijas ir savo veikloje privalo, be kita ko, vadovautis ir bendraisiais viešosios teisės principais. Tai reiškia, jog atsakovė, Departamentas privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojoje teisėje taikomi įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems suteikti konkrečiomis teisės aktų normomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip, kaip numato teisės aktai. Pagal viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu (žr., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-745/2013 ir kt.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2019-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-738-556/2019 ir kt.). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2016-09-01 nutartį administracinėje byloje eA-1922-662/2016, 2016-04-26 nutartį administracinėje byloje eA-509-756/2016, 2019-04-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-538-822/2019 ir kt.). Apibendrinus, pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų sprendimų atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, konstatuoja, kad jie šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, atliktas jas patvirtinančių įrodymų vertinimas, nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Nėra teisinio pagrindo ginčijamus sprendimus panaikinti pareiškėjos skunde išdėstytais ir kitais argumentais. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįstai bei nenustačius, jog atsakovė neatliko savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkino ar atsisakė juos atlikti, pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus taip pat nėra pagrįstas.
Pareiškėja prašo priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Atmetus pareiškėjos skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).
Apibendrinus tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Clean and Solve” skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.