Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad 2015-03-21, laikotarpiu nuo 05.00 val. iki 08.10 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, girtaujant kilusio konflikto su S. J. metu, tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajam S. J. į kojas ir sudavė ne mažiau kaip 34 smūgius ūkinės- buitinės paskirties peiliu į įvairias kūno vietas, taip padarė jam durtines-pjautines žaizdas veido kairėje pusėje ties kairės ausies lezgelio prisitvirtinimu, apatinio žandikaulio kairėje pusėje, kairio peties viršutiniame paviršiuje ties sprandu, sprando apatinėje dalyje, pakaušio dešinėje ir kairėje pusėse, kairio peties užpakaliniame paviršiuje, kairėje mentėje, stuburo juosmeninės dalies apačioje ir stuburo kryžminėje dalyje, pjautines žaizdas smakro kairės pusės apatinio žandikaulio dalyje, kairio ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje, pjautinę odos ir poodžio žaizdą su nusitęsiančiu linijiniu odos įbrėžimu kaklo kairiajame šoniniame paviršiuje galvos sukamojo raumens srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, durtinę-pjautinę žaizdą stuburo juosmeninės dalies viršutinėje dalyje su stuburo juosmeninio I slankstelio keterinės ataugos sužalojimu, vertinamu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, durtinę-pjautinę žaizdą kairiame kaklo šoniniame paviršiuje viršutinėje dalyje galvos sukamojo raumens projekcijoje su išorinės miego arterijos ir kiauriniu ryklės ir gerklų sužalojimais, 11 kiaurinių durtinių-pjautinių žaizdų krūtinės ląstos užpakalinio paviršiaus kairės pusės vidurinėje ir apatinėje dalyse su kairio plaučių, diafragmos ir pilvaplėvės ertmės (blužnies) organų sužalojimais, sukėlusiais ūmų nukraujavimą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, dėl to nukentėjusysis netrukus įvykio vietoje mirė, tokiu būdu itin žiauriai nužudė S. J..

Atsikirtimuose į nuteistojo R. B. apeliacinį skundą nepilnamečių nukentėjusiųjų K. J. ir S. J. atstovė D. J. prašo nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas advokatas Aleksandr Palamarčuk prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras Arūnas Meška prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numato, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikos kvalifikavimo, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam R. B. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam R. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba iki gyvos galvos. Nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamus padarinius, nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. R. B. anksčiau teistas už baudžiamuosius nusižengimus ir nesunkų nusikaltimą (t. 2, b. l. 38-44), turėdamas neišnykusį teistumą vėl padarė naują labai sunkų nusikaltimą. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę R. B. apygardos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jis mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, 2015 m. kovo 24 d. pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad mokėsi patenkinamai, dažnai praleisdavo pamokas, mokyklos administracija R. B. apibūdina kaip mandagų, paprastą, kuklų, uždarą jaunuolį (t. 2, b. l. 35). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, pagal 2015 m. liepos 27 d. Skuodo rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą informaciją, R. B. gyveno kartu su tėvais, jaunesniais dviem broliais ir seserimi, šeimos finansinė padėtis sunki, tėvas sunkiai serga, tačiau tėvai pagal išgales stengiasi rūpintis savo vaikais, domisi vaikų laisvalaikiu, visada teiraujasi, kur ir su kuo sūnus leidžia laiką, reikalauja, kad sutartu laiku grįžtų į namus. R. B. pradėjus mokytis Skuodo mieste, motinai tapo sunkiau kontroliuoti jo užimtumą (t. 2, b. l. 47–49). Pirmosios instancijos teismas nustatė R. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nustatė tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo lemiamos reikšmės veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), nes jis buvo išprovokuotas netinkamo S. J. elgesio, ką patvirtina liudytojų B. D. ir D. M. parodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, taip pat atsižvelgti į tai, kiek esmingai nukentėjusiojo elgesys prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222/2006). Teisėjų kolegijos nuomone, nors nuteistojo nurodytas nužudytojo S. J. elgesys, įžeidinėjant R. B., jo mamą ir sesę, prasilenkia su visuotinai priimtomis moralės normomis, visgi šiuo atveju tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti B. D. ir D. M. paaiškino, kad tiek S. J., tiek R. B. prieš įvykį būdami neblaivūs vienas kitą įžeidinėjo, stumdėsi (t. 3, b. l. 20-21). Nuteistasis R. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad atsikirsdavo į S. J. žodžius ir taipogi jį įžeidinėjo (t. 3, b. l. 17-19). Taigi, tai nebuvo vienpusiai užgaulūs veiksmai tik iš nužudytojo pusės. Byloje nėra duomenų, kad įvykio metų S. J. būtų grasinęs ar kėlęs pavojų R. B. sveikatai ar gyvybei. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą provokuojančio nukentėjusiojo elgesio aiškinimą, įvertinus tai, kad tiek S. J., tiek R. B. prieš įvykį būdami neblaivūs vienas kitą įžeidinėjo, nukentėjusysis jokių smurto veiksmų nuteistojo atžvilgiu neatliko, vyko tarpusavio konfliktas, R. B. daugybę kartų dūrė peiliu ir po to, kai S. J. jau buvo nukritęs ant žemės, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ar rizikingas BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme ir nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju tai pateisina R. B. smurtinius veiksmus.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Dideliu susijaudinimu teismų praktikoje laikomas ne bet koks susijaudinimas, o tokia emocinė žmogaus būsena, kai iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. fiziologinis afektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2007). Nagrinėjamu atveju iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-169/2015 matyti, kad nusikaltimo padarymo metu, tai yra 2015-03-21, R. B. nesirgo laikinu ar lėtiniu psichikos sutrikimu, jo tuometinė būsena atitiko asmenybės akcentuacijos pagal mišrų tipą, psichikos ir elgesio sutrikimo, vartojant alkoholį, žalingo vartojimo kriterijus. Dėl to jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Nusikaltimo padarymo metu R. B. emocinė būsena (pyktis, kerštas dėl nukentėjusiojo S. J. užgaulaus elgesio su juo pačiu ir jo mama bei seserimi) nesiekė fizinio afekto ar kitos, turinčios esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, emocinės būsenos lygio. Šiuo metu R. B. nustatyta asmenybės bruožų akcentuacija pagal mišrų tipą: psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, žalingas vartojimas. Jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių nereikia (t. 2, b. l. 131–135). Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo padarymo metu R. B. emocinė būsena nesiekė fizinio afekto ar kitos, turinčios esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai, emocinės būsenos lygio, nėra pagrindo konstatuoti, jog veika buvo padaryta dėl didelio R. B. susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo S. J. veiksmai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė R. B. atsakomybę lengvinančiosios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, skaičiuojama vadovaujantis BK 90 str. 5 d. nuostata, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, bei BK 91 str. 3 d. nuostata, kad nepilnamečiui skiriamos laisvės atėmimo bausmės minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis nori atlyginti žalą nukentėjusiesiems, taip pat pagelbėti savo šeimai, nes mama augina tris mažamečius vaikus, o tėtis sunkiai serga ir negali atlikti ūkio darbų, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti R. B. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, nes jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. BK 64¹ str. 1 d. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Šiuo atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byla nebuvo nagrinėjama nei pagreitinto proceso tvarka, nei atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą. Šioje byloje buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas ir priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis R. B. pripažino savo kaltę, negali būti laikoma pakankamu pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę remiantis BK 64¹ straipsniu. Pažymėtina, kad BK 64¹ straipsnis taikytinas tik tiems asmenims, kurie atitinka BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo R. B. atžvilgiu taikyti BK 64¹ str. nuostatas nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, numatytų BK 64¹ str.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo atžvilgiu turi būti taikomi BK 82 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktai, nes jis nusikalto būdamas nepilnametis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos tik nepilnamečiui, padariusiam baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, taip pat nepilnamečiui, kuriam atidėtas bausmės vykdymas arba kuris lygtinai paleistas iš pataisos įstaigų Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Šiuo atveju R. B. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, jam nebuvo atidėtas bausmės vykdymas ir jis nebuvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigų. Vien ta aplinkybė, kad nuteistasis R. B. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, negali būti laikoma pakankamu pagrindu skirti jam BK 82 straipsnio 1 dalyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.

Nuteistasis R. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. K. nepagrįstai jį apkaltino siuntus grasinančias žinutes. Pasak apelianto, šios žinutės buvo siunčiamos be jo žinios, neteisėtai prisijungus prie jo asmeninės paskyros socialiniame tinkle „Facebook“, todėl prašo nustatyti ir tinkamai nubausti tai padariusį asmenį. Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojantys baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 326 str. 1 d. 1 p.) nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, atlikti apelianto prašomus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas R. B. veiksmų teisėtumo klausimas, todėl apeliaciniame skunde nurodyti prašymai peržengia šio skundo nagrinėjimo ribas ir yra atmetami.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.