Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto N. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimo, kuriuo N. K. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 str. 4 d., paskirta administracinė nuobauda – 750 Eur bauda su specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 123 str. 1 d., paskirta administracinė nuobauda – 35 Eur bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 8 d., paskirta administracinė nuobauda – 8 Eur bauda ir, vadovaujantis ATPK 33 str., skirta galutinė nuobauda – 750 Eur bauda su specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. K. nubaustas už tai, kad 2016 m. liepos 20 d. 17.45 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis, 1,99 prom., neblaivumo laipsnis. Transporto priemonei neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra. Taip pat su savimi neturėjo ir nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo.

Apeliaciniu skundu N. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimą ir administracinio teises pažeidimo bylą nutraukti.

Skunde apeliantas nurodo, kad visą laiką tvirtino, jog automobilio nevairavo, o teisme V. G. patvirtino, kad automobilį 2016 m. liepos 20 d. vairavo jis. Pastarąją aplinkybę patvirtino T. D. ir L. J.. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi tik prielaida, kad automobilį vairavo oranžinės spalvos marškinėliais vilkintis vyriškis, nes nė vienas liudytojas nenurodė kitų vairuotojo požymių, iš kurių būtu galima identifikuoti asmenį, byloje nėra jokių duomenų, kad visi liudytojai nurodė jį (N. K.), kaip asmenį, vairavusį automobilį. Apeliantas pažymi, jog liudytoja L. J. paaiškino, kad nematė, kas vairavo automobilį, o A. J. įvykio vietoje pastebėjo keturis asmenis, kurių nei vieno nepažįsta ir negalėtų atpažinti, teismo metu jo (N. K.) neatpažino. Apelianto nuomone, V. K. parodymai nekonkretūs, nes teiginys „Labai panašus asmuo“ reiškia tik prielaidą, o ne nustatytą faktą. Liudytojai automobilį vairuojantį žmogų matė iš atitinkamo atstumo, todėl galėjo suklysti. Be to, apeliantas pastebi, kad V. K. nurodė, jog automobiliu važiavo dvi moterys ir du vaikai, o tai neatitinka kitų šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių. Apeliantas taip pat nurodo, kad policijos pareigūno T. J. parodymai prieštaringi. Tai, kad jis (N. K.) prisipažino vairavęs automobilį, T. J. teigė tik teisme, tačiau nepaaiškino, kodėl jis priešingai aiškino įvykio metu surašytame tarnybiniame pranešime, tokių jo parodymų nepatvirtino kitas su juo buvęs pareigūnas L. R.. Apelianto nuomone, teismo samprotavimai, kad N. K. pripažino kaltę, nes nebuvo susitaręs su V. G., neobjektyvūs, nelogiški ir nepaaiškinami.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyrius prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą ir N. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio teises pažeidimo bylą, nustatė visas objektyvias bei subjektyvias bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, jog N. K. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., 123 str. 1 d. ir 124¹ str. 8 d.

Apelianto versija, kad automobilį vairavo V. G., yra paneigta liudytojų V. K. ir A. J. parodymais. Nors liudytojai posėdžio metu negalėjo patvirtinti, jog teismo salėje esantis N. K. buvo tas pats asmuo, kuris vairavo automobilį, tačiau liudytojai vienareikšmiškai teigė, kad automobilio vairuotojas buvo asmuo, vilkėjęs oranžinius marškinėlius (12–13, 59, 75 b. l.) – bylos duomenys patvirtina, kad tokios spalvos marškinėlius vilkėjo tik N. K.. Netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojai V. K. ir A. J. būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar siektų apkalbėti N. K.. Tai, kad V. K. teismo posėdžio metu nurodė kitokį automobilio keleivių skaičių nei pirminiame paaiškinime, nesuteikia pagrindo nesiremti jo parodymais, kadangi jis esmines įvykio aplinkybes nurodė teisingai, o suklydimą dėl neesminių aplinkybių galėjo lemti praėjęs ilgas laiko tarpas nuo įvykio. Manyti, kad šie liudytojai sąžiningai klysta, nes tiesiog įsidėmėjo ryškius marškinėlius, taip pat nėra pagrindo. Pažymėtina, kad šie liudytojai vairuotoją matė skirtingu momentu – V. K. kaip vairuotojas įsėdo į automobilį (12, 75 b. l.), o A. J. – kaip vairuotojas, atsitrenkus automobiliui, išlipo iš automobilio (13, 59 b. l.), tačiau abu vienareikšmiškai patvirtino, kad automobilio vairuotojas buvo su oranžiniais marškinėliais. Tiek iš pareigūno T. J. tarnybiniame pranešime užfiksuotų duomenų (6 b. l.), tiek iš paties N. K. pirminio paaiškinimo (11 b. l.) matyti, kad oranžiniais marškinėliais vilkėjo tik N. K., o kito šalia buvusio vyriškio (V. G.) marškinėliai buvo melsvi, margi. Aplinkybę, kad marškinėliai buvo margi – mėlynos ir gelsvos spalvos, kaip afrikietiški, nurodė ir pats V. G. (84 b. l.). Be to, liudytojas E. N. patvirtino, kad tik vienas iš įvykio vietoje buvusių vyriškių atitiko pateiktą vairuotojo apibūdinimą ir būtent tas vyras turėjo automobilio raktelius (58–59 b. l.). Taigi, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad automobilį vairavo būtent N. K..

Nors V. G. teisme teigė, kad jis vairavo automobilį, tačiau įvykio vietoje buvusiems pareigūnams to nesakė, nurodė, kad sėdėjo ant žolyno ir prie pareigūnų nėjo (83 b. l.). Tokie V. G. parodymai paneigia N. K. ir T. D. parodymus, kad V. G. norėjo policijos pareigūnams kažką pasakyti, tačiau policija jam liepė nesikišti (58, 60 b. l.). Be to, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad N. K. atvykusiems pareigūnams iš karto būtų nurodęs, jog automobilį vairavo kitas asmuo – V. G.. Tik kitą dieną po įvykio – 2016 m. liepos 21 d. – rašytame paaiškinime N. K. nurodė, kad vairavo pažįstamas vardu V.. Iš V. G. parodymų matyti, kad jis su N. K. buvo susitikęs po įvykio ir kalbėjosi (84 b. l.), o tai leidžia teigti, kad N. K. galėjo susitarti su V. G. dėl to, kad pastarasis patvirtintų, jog automobilį vairavo jis (V. G.). Nors N. K. parodymus, kad automobilį vairavo V. G., patvirtino liudytojai T. D. ir L. J., tačiau jų parodymais apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė, nes šie liudytojai yra susiję artimais ryšiais su N. K. ir gali būti suinteresuoti pastarajam padėti išvengti atsakomybės. Be to, šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims, kitų asmenų parodymams. Liudytoja L. J. parodė, kad draugą V. jie susitiko prie ežero, kad V. G. ėjo padėti sutvarkyti žolę (61 b. l.), tačiau iš V. G. parodymų aišku, kad jis susiskambino su N. K. ir kartu važiavo prie ežero, kad jis pats jokios pievelės netvarkė (83, 85 b. l.). Dėl T. D. parodymų patikimumo pažymėtina, kad kyla abejonių, ar apskritai jis įvykio metu važiavo automobiliu, nes iš liudytojų V. K. ir A. J. parodymų aišku, kad automobilyje buvo tik N. K., V. G., L. J. ir vaikas. Tai patvirtina ir pirminis N. K. paaiškinimas, kuriame užfiksuota, kad mašina kartu su juo važiavo jo draugė su vaiku ir V. (11 b. l.). Taigi, apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė N. K. versiją patvirtinančių liudytojų parodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad surinktų įrodymų visuma rodo, jog automobilį vairavo N. K..

Apylinkės teismas pagrįstai N. K. pripažino kaltu, naujų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos teisme, apeliantas skunde nenurodė, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. K. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.