Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės,

dalyvaujant ieškovo UAB „Baltijos autocentras“ atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ atstovui advokatui Mažvydui Misiūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltijos autocentras“ ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Verslo tikslas“ dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovas papildomai nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, jog ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė draudikui klaidingą informaciją apie apdraustojo automobilio raktų skaičių (draudimo polise nurodyti 2, o prie bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje – 4 raktai), o tai yra papildomas pagrindas draudimo bendrovei atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nepranešimo apie draudiminį įvykį kaip pagrindo draudėjui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl draudimo bendrovės teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudimo bendrovės teisė sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją išmokėti yra sankcija už draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, vertintina kaip draudiko teisė vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę. Galimybę pasinaudoti tokia teise įstatymo ar sutarties nustatytais atvejais numato CK 6.59 straipsnis. Teisė vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę siejama su prievolės pobūdžiu, kitos šalies padarytu savo prievolių pažeidimu arba šalių susitarimu, vadovaujantis sutarties laisvės principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004). Nagrinėjamos bylos atveju draudiko teisę atsisakyti išmokėti išmoką ar ją sumažinti reglamentuoja Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 (toliau – Taisyklės), esančių sudėtine draudimo sutarties dalimi, 17.3 -17.4 punktai. Vadovaujantis Taisyklių 17.3 punktu, jeigu draudėjas neįvykdo pareigos apie apdraustos transporto priemonės vagystę raštu (telegrama, faksu) pranešti draudikui per 48 valandas (Taisyklių 11.1.1 punktas), draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia, ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi Taisyklių 17.3 punktas neatriboja draudimo išmokos mažinimo ir jos nemokėjimo pagrindų. Draudiko teisė mažinti draudimo išmoką pagal šį punktą atsiranda tuo pačiu pagrindu, kaip ir teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką – tai tos pačios teisės įgyvendinimo apimties klausimas. Draudiko sprendimą - atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar tik šią išmoką sumažinti ir sumažinimo dydį - turi lemti Taisyklių 17.3 punkte ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatyti kriterijai: draudėjo kaltė, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumas, jo priežastinis ryšys su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydis. Draudikui nusprendus pasinaudoti jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis privalo įvykdyti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Pastebėtina, kad Taisyklių 17.3 punktas aplinkybių, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, įrodinėjimo naštą perkelia duomenų, kad draudikas raštu buvo informuotas apie automobilio vagystę per 48 valandas, negalinčiam pateikti draudėjui.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad draudėjas – ieškovas UAB „Baltijos autocentras“ , Taisyklių 17.3 punkto nustatyta tvarka ir terminais apie autotransporto priemonės vagystę atsakovo neinformavo. Tą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino pats ieškovo UAB „Baltijos autocentras“ direktorius V. Bukauskas, paaiškinęs, kad atsakovui apie automobilio vagystę pranešė rugsėjo 14 – 15 dieną, gavęs atitinkamą informaciją iš policijos, t.y. praėjus 5-4 dienoms po automobilio vagystės (b.l. 114, t. I). Šią aplinkybę patvirtino ir ieškovo atstovas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Taigi, paties ieškovo atstovo teigimu atsakovui apie vagystę jis pranešė praleidęs Transporto priemonių draudimo taisyklėse Nr. 030 nurodytą 48 valandų terminą, todėl, vadovaujantis Taisyklių 17.3 punktu, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas apie draudiminį įvykį sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos atsakovo pareigai išmokėti draudimo išmoką.

Apelianto teigimu, Taisyklių 11.1.1 punkte numatyto termino pažeidimas nesudaro pagrindo atsakovui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, kadangi atsakovą apie vagystę laiku informavo automobilio nuomininko - trečiojo asmens UAB „Verslo tikslas“, direktorius E. P. , be to, apie vagystę nedelsiant buvo informuota policija, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovui laiku nepranešus apie automobilio vagystę buvo apsunkintas automobilio suradimas. Be to, apelianto teigimu, byloje nenustatyti tyčiniai ieškovo veiksmai nepranešant atsakovui apie draudiminį įvykį – apie draudiminį įvykį atsakovas buvo laiku neinformuotas dėl neatsargumo, kadangi pačiam ieškovui apie šį įvykį laiku nepranešė automobilio nuomininkas tretysis asmuo UAB „Verslo tikslas“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apdraustas automobilis BMW 740 d, v/n (duomenys neskelbtini) 2004 m. spalio 14 d. Automobilio nuomos sutartimi Nr. NS2004/5 buvo išnuomotas UAB „Verslo tikslas“, kurio direktorius E. P. automobilį perdavė naudotis A. D. . Iš pastarojo automobilis ir buvo pavogtas. Ieškovas UAB „Baltijos autocentras“ savalaikį nepranešimą atsakovui apie automobilio vagystę grindžia tuo, kad jo paties apie tai laiku neinformavo automobilio nuomininkas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovo apie automobilio vagystę, pažeisdamas sutartinius įsipareigojimus, laiku neinformavo apdrausto automobilio nuomininkas, negali būti pripažinta aplinkybe, atleidžiančia ieškovą nuo pareigos tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal draudimo sutartį su atsakovu. Sudarydamas su trečiuoju asmeniu apdrausto automobilio nuomos sutartį, ieškovas be kita ko perkėlė trečiajam asmeniui pareigą apie automobilio pagrobimą nedelsiant informuoti draudiką (Automobilio nuomos sutarties 5.2.3 punktas - b.l. 108, t. I), t.y. savo prievolės pagal Taisyklių 11.1.1 punktą vykdymui pasitelkė kitą asmenį, už kurio veiksmus yra atsakingas kaip už savo (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Tretysis asmuo UAB „Verslo tikslas“ sutartiniuose santykiuose su atsakovu nebuvo, todėl ieškovas savo pareigų pagal draudimo sutartį nevykdymo negali pateisinti tuo, kad atitinkamų savo įsipareigojimų tinkamai neįvykdė jo sutartinių santykių, susiklosčiusių pagal kitą sutartį, šalis.

Teigdamas, kad trečiojo asmens UAB „Verslo tikslas“ direktorius E. P. tinkamai informavo atsakovą apie draudiminį įvykį, ieškovas iš esmės įrodinėja Taisyklių 17.3 punkte nurodytą išimtį, draudžiančią draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką tuo atveju, jei įrodoma, kad draudikas apie draudiminį įvykį buvo informuotas laiku. Šios aplinkybės įrodinėjimo našta, kaip jau minėta, tenka ieškovui, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neįrodė atitinkamos informacijos laiku negavęs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas paminėtos aplinkybės neįrodė. Aplinkybę, kad trečiojo asmens UAB „Verslo tikslas“ direktorius E. P. tinkamai informavo atsakovą apie draudiminį įvykį ieškovas grindžia tik E. P. paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme. Pastebėtina, kad pats E. P. pirmosios instancijos teisme paaiškino į atsakovo buveinę nuvykęs po apsilankymo policijoje (b.l. 114, t. I). Iš prie bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 matyti, kad E. P. policijoje apklaustas 2006 m. rugsėjo 13 d. (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 1. 15), t.y. praėjus 3 dienoms nuo automobilio vagystės. Vien ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad E. P. negalėjo per Taisyklių 11.1.1. punkte numatytą terminą, t.y. 48 valandas, apie automobilio vagystę informuoti atsakovo. Be to, pagal automobilio nuomos sutartį būdamas įpareigotas apie automobilio vagystę pranešti draudikui (Automobilio nuomos sutarties 5.2.3 punktas - b.l. 108, t. I), E. P. , veikdamas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalėjo pasirūpinti, kad jam būtų išduotas atitinkamą pranešimą paliudijantis dokumentas, kuris, kaip pirmosios instancijos teisme paliudijo atsakovo atstovas, gali būti išduodamas esant prašymui (b.l. 165, t. I), tačiau to nepadarė, atitinkamų įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Pastebėtina ir tai, kad paties E. P. teigimu nurodytas dokumentas jam nebuvo išduotas, kadangi atsakovo darbuotojams nepakako suteiktos informacijos – atvykęs į atsakovo buveinę E. P. tegalėjo nurodyti automobilio spalvą, numerį ir jo savininką, neprisiminė net automobilio valstybinio numerio (b.l. 165, t. I), todėl, net ir sutikus su ieškovo teiginiu, kad E. P. buvo nuvykęs į atsakovo buveinę, nebūtų jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovui apie draudiminį įvykį buvo pranešta tinkamai. Vertindama E. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, patikimumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ir kitų šio asmens veiksmų neatitikimą rūpestingo asmens elgesio standartui – būdamas pagal automobilio nuomos sutartį įpareigotas apie automobilio praradimą nedelsiant informuoti ieškovą (Automobilio nuomos sutarties 5.2.3 punktas - b.l. 108, t. I), E. P. to nepadarė, apie automobilio vagystę ieškovą informavo tik apie tai pasidomėjus pačiam ieškovui (b.l. 165, t. I). Visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, leidžia kritiškai vertinti E. P. parodymus, susijusius su pranešimu atsakovui apie automobilio vagystę. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. P. parodymus, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad E. P. yra suinteresuotas nagrinėjamos bylos eiga tuo aspektu, kad draudimo bendrovei atsisakius išmokėti draudimo išmoką atsakomybė už žalą pagal automobilio nuomos sutartį tektų jo vadovaujamai bendrovei (Automobilio nuomos sutarties 7.4 punktas - b.l. 109, t. I). Apelianto teiginiai, kad UAB „Verslo tikslas“ nevykdo veiklos ir neturi turto, ir todėl E. P. negali būti pripažintas suinteresuotu nagrinėjamos bylos eiga, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi byloje nenustatyta, jog UAB „Verslo tikslas“ būtų pasibaigusi, o apelianto nurodomos aplinkybės su UAB „Verslo tikslas“ atsakomybe pagal nuomos sutartį nėra susijusios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007, ir kt.). Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu neįrodžius tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo pripažįstama, kad tokių aplinkybių nebuvo. Be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tam tikrų aplinkybių neįrodymo rizika tenka šaliai, kuriai pagal įstatymą priklauso pareiga šias aplinkybes įrodyti. Apeliantui nepateikus kitų įrodymų, išskyrus jau paminėtus E. P. paaiškinimus, patvirtinančius tai, kad atsakovas apie automobilio vagystę buvo informuotas laiku, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas apie draudiminį įvykį laiku informuotas nebuvo, ir ši Taisyklių 17.3 punkte numatyta išimtis nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, atmesdama atitinkamus apelianto argumentus, kad ieškovo padarytas draudimo sutarties pažeidimas laiku neinformuojant atsakovo apie automobilio vagystę nėra formalus pažeidimas, ir todėl atsakovas, šiuo pagrindu atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką savo teise nepiktnaudžiauja. Atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius, kad gavus pranešimą apie automobilio vagystę, atsakovo darbuotojai yra įpareigojami atlikti tam tikrus veiksmus, padidinančius pavogto automobilio suradimo tikimybę (b.l. 49-69, t. I). Be to, prie šios civilinės bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys paneigia apelianto teiginius, kad trečiojo asmens UAB „Verslo tikslas“ direktorius ėmėsi visų reikalingų veiksmų, kad automobilio vagystės tyrimą nedelsiant pradėtų policija. Iš prie bylos prijungtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 matyti, kad apdraustas automobilis, trečiojo asmens perduotas naudotis A. D. ir pastarojo paliktas prie namų nesaugomas, buvo pavogtas tarp 2006 m. rugsėjo 9 d. 13 val. ir 2006 m. rugsėjo 10 d. 22:50 val., t.y. A. D. nurodytas galimo vagystės laiko intervalas yra pakankamai ženklus. 2006 m. rugsėjo 10 d. policijai apie vagystę buvo pranešta tik telefonu (pranešė E. P. , nurodydamas, kad apie vagystę pranešti paprašė jo draugas A. D. , tačiau pats į policiją nenuvyko), nedelsiant atvykti į policiją surašyti pareiškimą A. D. atsisakė, motyvuodamas tuo, kad yra išgėręs, informacijos apie tai, ar automobilis draustas, rugsėjo 10 d. policijai pateikti negalėjo (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 1. 6). Pareiškimas dėl vagystės, esantis pagrindu policijai pradėti atitinkamą tyrimą, surašytas tik 2006 m. rugsėjo 11 d. 19:40 val., įvykio vieta apžiūrėta 2006 m. rugsėjo 11 d. 20:40 val. (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 1. 4, 10), t.y. praėjus mažiausiai parai nuo vagystės. Turint omenyje, kad automobilio vagystės atveju yra svarbu kuo skubiau pradėti atitinkamus tyrimo veiksmus, toks E. P. delsimas negali būti pripažintas atsakingu elgesiu. Be to, apklausiamas policijoje 2006 m. rugsėjo 11 d. A. D. negalėjo pateikti informacijos apie tai, kur yra draustas pavogtas automobilis, taip pat apie kitas vagystės tyrimui reikšmingas aplinkybes (pavyzdžiui, pavogto automobilio raktų skaičių), o šią informaciją turintis E. P. policijoje apklaustas tik po 3 dienų nuo vagystės – 2006 m. rugsėjo 13 d. (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 1. 14-16). Nors atsakovo veikla, kaip pagrįstai pažymima apeliaciniame skunde, nėra tiesiogiai susijusi su nusikalstamų veikų tyrimu, atsakovui nedraudžiama atlikti veiksmus, galinčius prisidėti prie automobilio vagystės išaiškinimo, tarp jų prireikus talkinti policijos pareigūnams. Atsižvelgiant į tai, kad E. P. policijoje buvo apklaustas tik po 3 dienų nuo vagystės, manytina, kad atsakovo informavimas apie vagystę Taisyklių 11.1.1 punkte nustatytu terminu be kita ko būtų galėjęs palengvinti ir informacijos pateikimą tyrimą vykdantiems policijos pareigūnams ir padidinęs tikimybę, kad pavogtas automobilis bus surastas. Kaip pagrįstai pažymi atsakovas, pozicijos, kad nepranešimas draudimo bendrovei apie autotransporto priemonės vagystę gali būti pakankamas pagrindas draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1194/2003).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, kad ieškovas be kita ko pažeidė Taisyklių 11.1.5, 11.1.8 ir 11.1.9 punktų reikalavimus, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų užpildęs draudiko pateiktą anketą apie įvykį (kaip jau minėta, ši pareiga pagal draudimo sutartį tenka ieškovui, o ne trečiajam asmeniui, be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone aplinkybė, kad šią anketą būtų tinkamai užpildęs tretysis asmuo, byloje neįrodyta), bei kad būtų nedelsiant informavęs draudiką apie policijos pradėtą tyrimą (ieškovo direktoriaus V. Bukausko teiginiai, kad policijos pažyma atsakovui išsiųsta faksu, nepatvirtinti jokiais įrodymais – b.l. 113, t. I). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ir vadovaujantis Taisyklių 17.4.1. punktu.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neanalizavo reikšmingų bylos aplinkybių, susijusių su atsakovo teisės atsisakyti išmokėti ar sumažinti draudimo išmoką apimtimi, t.y. neatsižvelgė į ieškovo kaltės dėl padaryto pažeidimo formą. Kaip jau minėta, Taisyklių 17.3 punktas aiškiai neatriboja draudimo išmokos mažinimo ir jos nemokėjimo pagrindų, todėl vertinant, ar draudikas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką esant atitinkamam draudimo sutarties sąlygų pažeidimui, turi būti įvertinama, ar draudikas šia teise nepiktnaudžiauja, t.y. ar atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nėra formalus. Nagrinėjant šį klausimą turi būti atsižvelgiama į Taisyklių 17.3 punkte ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje numatytus kriterijus: draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydį, ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Analizuojant draudėjo kaltę draudėjo veiksmai, susiję su draudimo sutarties pažeidimu, vertintini atsižvelgiant į rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio analogiškoje situacijoje kriterijų, nustatant ne tik atitinkamą draudėjo kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) bet ir nukrypimo nuo rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto lygmenį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad atsisakyti išmokėti draudimo išmoką vadovaujantis Taisyklių 17.3 punktu draudikas gali tik tada, jei nustatomi tyčiniai draudėjo veiksmai, sąmoningai siekiant suklaidinti draudiką. Atsisakyti mokėti draudimo išmoką vadovaujantis Taisyklių 17.4 punktu galima ir tada, kai nustatoma, kad atitinkami draudėjo veiksmai, susiję su draudimo sutarties pažeidimu, itin stipriai nukrypsta nuo rūpestingo asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto. Kartu visais atvejais turi būti įvertinamas atitinkamo pažeidimo sunkumas ir jo įtaka draudiminiam įvykiui bei žalos atsiradimui. Vertinant termino praleidimo, kaip sutarties pažeidimo, sunkumą, be kita ko turi būti atsižvelgiama ir į tai, ar nurodytas terminas praleistas nežymiai, ar ženkliai.

Įvertinusi paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą visiškai atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, atsižvelgiant į ieškovo padarytų pažeidimų pobūdį bei jo kaltės laipsnį. Vertindama ieškovo kaltę dėl Taisyklių 11.1.1. punkto pažeidimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovas, savo pareigą informuoti draudiką apie automobilio pagrobimą per nustatytą terminą automobilio nuomos sutartimi perleidęs trečiajam asmeniui, liko atsakingas atsakovui, ir už trečiojo asmens veiksmus nepranešant apie automobilio pagrobimą atsako kaip už savo paties, tuo tarpu trečiojo asmens veiksmai nurodytoje situacijoje (veiksmai pranešant policijai apie įvykį, taip pat tinkamas nepranešimas apie įvykį draudikui) stipriai nukrypsta nuo apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio analogiškoje situacijoje standarto. Be to, ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad sužinojęs apie automobilio vagystę nedelsiant ėmėsi veiksmų apie tai tinkamai informuoti atsakovą. Nesant byloje įrodymų apie atsakovo informavimą apie draudiminį įvykį, ieškovas nepaneigė atsakovo versijos, kad apie draudiminį įvykį jis buvo informuotas tik ieškovui pareiškus ieškinį teisme, t.y Taisyklių 11.1.1 punkte numatytas terminas buvo praleistas itin ženkliai (CPK 178 straipsnis). Įvertinus jau konstatuotą aplinkybę, kad tinkamas pranešimas atsakovui apie draudiminį įvykį galėjo padidinti pavogto automobilio suradimo galimybes, ieškovo padaryti Taisyklių pažeidimai vertintini kaip šiurkštūs pažeidimai, padaryti ieškovui elgiantis itin neatidžiai ir nerūpestingai ir galėję prisidėti prie žalos padidėjimo, t.y. pažeidimai, esantys pakankamu pagrindu draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, savo sprendimą be kita ko pagrįsdamas Taisyklių pažeidimu, ieškovui draudimo sutarties sudarymo metu neinformavus atsakovo apie apdraustojo automobilio raktų skaičių, peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas, kadangi ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatinėjama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškovo ieškiniu pareikšti reikalavimai ir šių reikalavimų pagrindimas bei atsakovo atsikirtimai į ieškovo pareikštus reikalavimus. Ieškovas nagrinėjamoje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo. Atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindai ieškovui kreipiantis į teismą jam nebuvo žinomi (b.l. 4, t. I), tuo tarpu atsakovas, teigdamas, kad apie draudiminį įvykį sužinojo tik bylai pasiekus teismą, atsisakymo išmokėti draudimo išmoką ir kartu atsikirtimo į ieškovo ieškinį pagrindus formulavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje savo atsikirtimus be kita ko grindė automobilio raktų skaičiaus, nurodyto draudimo polise, ir prie bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nesutapimu (b.l. 93, 144, t. I). Apelianto teiginiai, kad aplinkybė apie faktinį automobilio raktų skaičių nebuvo nustatinėjama pirmosios instancijos teisme apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, kadangi šią savo išvadą pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančiais rašytiniais įrodymais – draudimo polisu, kuriame nurodyti 2 automobilio raktai (b.l. 9, t. I) ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje nurodyta buvus 4 automobilio raktus (ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 10-1-0714-06 1. 16). Ginčijamu sprendimu įvertindamas byloje esančius įrodymus, kuriais savo atsikirtimuose rėmėsi atsakovas, pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė. Kadangi vadovaujantis Taisyklių 9.3 punktu, apdrausto automobilio raktų faktinio skaičiaus nesutapimas su draudimo polise nurodytu raktų skaičiumi esant draudėjo tyčiai yra savarankiškas atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrindas, esant byloje šią aplinkybę patvirtinantiems įrodymams atsakovas turėjo teisę nurodyta aplinkybe remtis savo atsikirtimuose, o pirmosios instancijos teismas – ginčijamame sprendime. Nesutikdamas su atitinkamais atsakovo teiginiais dėl automobilio raktų skaičiaus ar ieškovo tyčios, ieškovas turėjo visas procesines galimybes šiuos atsakovo teiginius bei atitinkamus įrodymus ginčyti, pateikdamas pirmosios instancijos teismui savo poziciją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 2 dalis). Kadangi apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas procesiniu pažeidimu, pirmosios instancijos teismui ginčijamu sprendimu pasisakant dėl apdrausto automobilio raktų skaičiaus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi, kad atitinkamo procesinio pažeidimo padaryta nebuvo, detaliau neanalizuoja klaidingo informacijos apie automobilio raktų skaičių pateikimo kaip savarankiško pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (CPK 320 straipsnis), juo labiau, kad byloje nustatyta, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui vadovaudamasis Taisyklių 17.3 punktu.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.