- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-61-585/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20812-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pran.), Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- N. Š.
- Trečiasis asmuo
- J. Š., V. Š.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovei A. K. dėl paskolų sandorių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, tretieji asmenys J. Š., V. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. Š. prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento J. K. ir V. Š. sudarytas sutartis - 1995 sausio mėnesio paskolos sutartį ir 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutartį. Nurodo, kad jos velionis vyras V. Š. (kurio palikimą priėmė 2010-04-08) dirbo pas J. K., apie skolą ji sužinojo po vyro mirties, tačiau sutartis pamatė 2010 sausio mėnesį Vilniaus apygardos teismo byloje, tad ieškinio senaties nepraleido. Nurodo, kad J. K. ir V. Š. 2 048 000 Lt suma niekada nedisponavo ir sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. J. K. 1996-2003 metų turto ir pajamų deklaracijose paskolos davimas neužfiksuotas, o V. Š. turto ir pajamų deklaracijose neužfiksuotas paskolos gavimas. 2001-02-13 sandoris yra niekinis, nes tariamo paskolos sugrąžinimo sutarties sudarymo metu V. Š. buvo išvykęs iš Lietuvos, o pinigų gavimo sutarties buvimas pas V. Š. rodo skolos pasibaigimą (iki 2001 m. galiojusio CK 244 str. CK 6.129 str. 4 d.), bei patvirtina aplinkybę, kad sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Sandorio nebuvo, nes tai buvo V. Š. atžvilgiu taikyta sankcija už krovinio praradimą, pinigai jam nebuvo perduoti, V. Š. saugotoje 2001-03-16 sutartyje rašoma, kad jis gavo 2 048 000 Lt paskolą iš J. K. už 1995 metų prekes (alkoholinius gėrimus) Maskvoje. Bylos teismingumo klausimas išspręstas Vilniaus apygardos teisme ir Lietuvos apeliaciniame teisme.
Atsakovė A. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodo, kad ginčas turtinis, todėl byla teisminga Vilniaus apygardos teismui. Ginčijamos sutartys yra teisėtos ir galiojančios, rašytiniai įrodymai tvirtina, kad jos buvo vykdomos, o sandorių nedeklaravimas nepaneigia sandorio. Nurodo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kurio neprašo atstatyti. Liudytojų parodymus prašo atmesti, kaip grįstus gandais, apkalbomis ir tikrųjų aplinkybių nežinojimu.
Išvadą byloje teikiančios institucijos Vilniaus apskrities VMI atstovas nurodė, kad nuo 1994 metų asmenys privalėjo deklaruoti pajamas, nes nedeklaruotos pajamos yra neteisėtos. Patikrinus J. K. ir V. Š. turto deklaracijas nustatyta, kad jokia paskola nėra užfiksuota.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-07-27 sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino 1995 sausio mėnesio paskolos sutartį ir 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutartį tarp J. K. ir V. Š. nesudarytomis. Priteisė iš A. K. 134 Lt N. Š. sumokėto žyminio mokesčio. Teismas sprendė, kad ginčo teisiniai santykiai atsirado galiojant 1964 m. CK 293 str., tačiau, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 2 d., ginčo atveju taikytinos 2000 m. CK normos, reglamentuojančios paskolos sutarties teisines pasekmes, nes ieškinys pareikštas įsigaliojus naujam CK. Abu įstatymai fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, viršijantiems įstatymo nustatytą sumą, nustato privalomąją rašytinę forma bei neigiamas šio reikalavimo nesilaikymo pasekmės. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis yra realinė, pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1, 2 d., d.), o paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį įrodinėdamas, kad jis faktiškai pinigų ar daiktų pagal sutartį negavo arba gavo jų mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje (CK 6.875 str., iki 2001 m. galiojusio CK 293 str.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tais atvejais, kai šis faktas neužfiksuotas, pareiga jį įrodyti tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia, nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui. Teismo nuomone, atsakovė nepateikė įrodymų, kad J. K. 1995 sausį ar 2001-02-13 perdavė V. Š. 2048000 litų sumą. Teismas nepripažino pakankamu įrodymu atsakovės pateiktų 2001-02-13 sutarties ir dalies paskolos sugrąžinimo patvirtinimų, nes jie prieštarauja ieškovės pateiktam įrodymui – 2001-03-16 patvirtinimui, už ką V. Š. gavo pinigus, liudytojų M. I., J. V. parodymams, J. K. ir V. Š. turto deklaracijų duomenims (nei paskolos davėjas, nei gavėjas nevykdė Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo nustatytos pareigos deklaruoti paskolintas lėšas).
Teismas įvertinęs bylos duomenis apie Baltarusijos Respublikoje sulaikytą ir konfiskuotą etilo alkoholio krovinį, liudytojų parodymus, kad J. K. dėl to apkaltino V. Š., šias aplinkybes patvirtinantį ieškovės pateiktą 2001-03-16 raštą kad V. Š. gavo paskolą iš J. K. už 1995 prekes (alkoholinius gėrimus) bei kitus, padarė išvadą, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti, kad V. Š., būdamas J. K. pavaldinys buvo priverstas ne savo valia pasirašyti paskolos sutartį data, kai pagal jo paso duomenis, jo Lietuvoje nebuvo. Atmesdamas atsakovės argumentus, kad V. Š. vykdė sutartį – grąžino pinigų dalį, teismas nurodė, jog tai nepatvirtina paskolos santykių buvimą, nes pinigus galima mokėti prieš savo valią, baiminantis, kad nebūtų pašalintas iš verslo, saugant asmeninę ir šeimos gerovę. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, teismas paskolos sutartį pripažino nesudaryta. Pasisakydamas dėl bylos teismingumo, apylinkės teismas nurodė, kad paskolos teisinių santykių buvimo paneigimas nėra turtinis ginčas, nes ieškovė siekia įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o tai yra subjektinių teisių gynimo būdas, tiesiogiai nesusijęs su turtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino „turtinio ginčo“ sąvoka kaip ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr.3K-3-381/2008). Pasak teismo, ieškovė N. Š. siekia ne įgyti turto, o paneigti paskolos teisinių santykių buvimą, paneigti, kad turi prievolę atsakovei grąžinti paskolą, kuri nebuvo suteikta.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, apylinkės teismas nurodė, kad niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog reikalavimui pašalinti niekinio sandorio pasekmes gali būti taikoma ieškinio senatis, ir šiuo atveju senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą. Ieškovė N. Š. palikimą priėmė 2010-04-08, todėl nuo šios datos įgijo teisę paneigti paskolos sutartinių santykių egzistavimą tarp J. K. ir V. Š., nes jos atžvilgiu siekiama pritaikyti neegzistavusio paskolos sandorio pasekmes (civilinė byla Nr.2-1270-232/2011).
Šalies argumentai
Atsakovė A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-07-27 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos – Vilniaus apygardos – teismui. Nurodė, kad ji yra iškėlusi atsakovei civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme (šiuo metu sustabdytą iki įsiteisės sprendimas nagrinėjamoje byloje), kurioje pagal ginčo sutartis prašo priteisti iš N. Š. ir trečiųjų asmenų 1 889 935 Lt. Šioje byloje atliktos rašysenos ekspertizės išvada patvirtina V. Š. parašo paskolos sutartyje tikrumą. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas bylą išnagrinėjo pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Nagrinėjamojo ginčo dalykas – pripažinimas niekine ir negaliojančia 1995 m. sausio mėn. paskolos sutartį ir 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutartį, pagal kurią suteikta 2 048 000 Lt paskola. Ieškovė rėmėsi 1964 m. CK 51 str. (šiuo metu galiojančio CK 1.86 str.), o tokiu atveju taikoma restitucija (1964 m. CK 47 str., 2000 M. CK 1.80 str. 2 d.), vadinasi, pagal teismų formuojamą praktiką toks ieškinio reikalavimas vertintinas kaip turtinis. Todėl pagal sandorio sumą byla turėjo būti nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Net ir pati ieškovė, teikdama pradinį ieškinį, jį laikė turtiniu, nes sumokėjo 480 Lt, o nuo likusios 24 000 Lt žyminio mokesčio dalies prašė ją atleisti. Apeliantė taip pat nurodė, kad teismas pažeidė dispozityvumo ir rungimosi principus bei peržengė ieškinio ribas, kadangi išsprendė reikalavimą, kuris ieškovės nebuvo pareikštas, būtent, ieškiniu buvo prašoma ginčo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, o teismas jas pripažino nesudarytomis. Sutarties pripažinimas negaliojančia ir nesudaryta yra skirtingi reikalavimai, sukeliantys skirtingas teisines pasekmes. Anot atsakovės, sprendimas naikintinas ir dėl to, kad teismas neteisingai pritaikė įrodinėjimo naštą reglamentuojančias normas, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Priešingai teismo išvadoms dėl pinigų neperdavimo, paskolos sutartyje vienareikšmiškai nurodoma, kad paskola perduota paskolos gavėjui. Šį faktą patvirtino ir 8 skolos gražinimo patvirtinimai, ir net ieškovės pateiktas 2001-03-16 priedas prie paskolos sutarties. Tokiu būdu, pareiga įrodyti paskolos sutarties nebuvimą tenka ieškovei.
Atsiliepimas
Ieškovė N. Š. atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad iš pradžių su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau šis įsiteisėjusia 2010-11-03 nutartimi (civilinė byla Nr. 2-8200-258/2010) ieškinį atsisako priimti kaip neteismingą šiam teismui, nurodant, kad reikalavimas dėl paskolos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis yra neturinio pobūdžio, nes jo patenkinimo atveju konstatuojamas faktas, o ieškovė neįgyja jokių turtinių teisių. Be to, ieškovė šioje byloje neprašė taikyti restitucijos, kurios taikymui ir nebuvo pagrindo. 2010-11-03 nutarčiai įsiteisėjus, byla faktiškai buvo perduota nagrinėti apylinkės teismui. Pirminiame ieškinyje pateiktas prašymas atleisti nuo likusios nesumokėtos žyminio mokesčio dalies nėra įrodymas, kad ieškovė laikė ginčą turtiniu, nes šis prašymas buvo skirtas Vilniaus apygardos teismui ir tik per techninę klaidą liko apylinkės teismui adresuotame ieškinyje. Ieškovė nurodo, kad ginčo esminis dalykas – nuo valstybės nuslėptų nustatyta tvarka nedeklaruotų 2 048 000 Lt J. K. turėjimo faktas yra susijęs ne tik su privatine teise, bet patenka ir į viešosios teisės reguliavimo sritį. N. Š. manymu, teismas neperžengė pareikšto ieškinio ribų, nes ieškovas privalo nurodyti tik faktinį, bet ne teisinį ieškinio pagrindą, o ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Taigi, ieškovui teisingai nurodžius ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas), ir klaidingai nurodžius teisinį pagrindą (materialinės teisės normas), teismas pritaiko normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą ir tai nelaikoma ieškinio ribų peržengimu. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovės įrodinėjamam pinigų perdavimo faktui prieštarauja tiek liudytojų parodymai, tiek J. K. ir V. Š. turto deklaracijos, atsakovė A. K. siekia išvengti pinigų perdavimo fakto įrodinėjimo tapatindama paskolos sutartį su 2001-02-13 paskolos sugražinimo sutartimi.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl iš karto pasisakytina dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo Vilniaus m. 1 apylinkės teisme. Kadangi įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2010-11-03 nutartimi N. Š. ieškinį atsisakyta priimti CPK 137 str. 2 d. 2 p. pagrindu, ir būtent šio ieškinio reikalavimai pateikti nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija šios nutarties nekvestionuoja ir apeliantės motyvus dėl absoliutaus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo atmeta.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, todėl kolegija patikrina ir įvertina apylinkės teismo sprendimo motyvus, kuriais patenkinus ieškinio reikalavimus, ginčo sandorių šalių sudarytos sutartys pripažintos nesudarytomis.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais - Baltarusijos institucijų (teismo, prokuratūros ir kt.) 1996-1998 m. dokumentais (b. l. 49-58, t. 2), liudytojų M. I., J. V. parodymais (b. l. 78-82, t. 2), 2001-03-16 priedu prie 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutarties (b. l. 42, t. 2), taipogi J. K. ir V. Š. turto ir pajamų deklaracijų duomenims bei VMI atstovo paaiškinimais, tinkamai nustatė, kad tarp J. K. ir V. Š. paskolos teisiniai santykiai neatsirado nesant esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto. Todėl tiek 1995 m. sausio mėn. paskolos sutartį, tiek ir jos pagrindu šalių sudarytą 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutartį (b. l. 19, t. 1) teismas pripažino nesudarytomis bei nurodė, kad nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies.
Bylos duomenys rodo (ir dėl to tarp šalių ginčo nėra), kad 1995 m. atsakovės teigiami ir įrodinėjami paskolos sutartiniai santykiai tarp J. K. ir V. Š. nebuvo įforminti raštiškai, ir tik 2001-02-13 sutarties šalys sudarė paskolos sugrąžinimo rašytinę sutartį, kurioje aptarė 1995 m. sausio mėn. atsakovės nurodomos 2 048 000 Lt paskolos grąžinimo sąlygas, terminus ir tvarką. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu apylinkės teismas, nepažeisdamas šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių (CPK 178 str.) padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą dėl 1995 m. sausio mėn. paskolinių teisinių santykių nebuvimo (CK 6.875 str. 3 d. pagrindu) ir kaip pasekmę, 1995 m. sausio mėn. sutartį pripažino nesudaryta, t. y. niekine (1964 m. CK 293 str. 1 d., CK 1.78 str. 1 d., 3 d.). Tačiau negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir 2001-02-13 sutartis yra apskritai nesudaryta. Tiek ginčijamos 2001-02-13 sutarties tekstas, tiek ir kiti byloje nustatyti faktai bei aplinkybės (liudytojų nurodyti faktai dėl V. Š. prisiimtos atsakomybės dėl krovinio Baltarusijoje praradimo, šią aplinkybę įrodančio 2001-03-16 priedo prie paskolos sugrąžinimo sutarties turinys ir kt.) aiškiai ir nedviprasmiškai rodo ginčo sutarčių šalių suderintą valią dėl tam tikrų teisinių santykių tarp jų atsiradimo. Aptarti byloje surinkti faktiniai duomenys rodo, kad V. Š. pasirašydamas 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutartį, pripažino savo civilinę atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, prisiėmė pareigą atlyginti J. K. tam tikrą pinigų sumą bei susitarė dėl savo įsipareigojimo įvykdymo tvarkos ir terminų. Tokiu būdu, apylinkės teismo pripažintos nesudaryta (niekine) 2001-02-13 paskolos sugrąžinimo sutarties pasėkoje konstatuotinas šalis siejantis sutartimi grindžiamas teisinis santykis dėl nuostolių atlyginimo, skolininkui V. Š. įsipareigojus per sutartyje nustatytą terminą grąžinti sutartyje nurodytą pinigų sumą. Vadinasi, 2001-02-13 sutartis negali būti pripažinta apskritai nesudaryta apylinkės teismo nurodomu pinigų neperdavimo argumentu, bet turi būti sprendžiamas jos teisinio kvalifikavimo ir galiojimo klausimas.
Teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties prasmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. Atsižvelgdamas į sutarčių aiškinimo principus bei įvertinęs anksčiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvada, kad 2001-02-13 J. K. ir V. Š. sudarė apsimestinį sandorį, t. y. sudarytą kitam sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, pridengti (1964 m. CK 52 str.1 d., CK 1.87 str.). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinis sandoris negalioja ir todėl, kad šalys nuo šio sandorio sudarymo momento vykdo kitą – tikrąją jų valią atitinkantį – sandorį.
Žemesnės instancijos teismas
J. K. ir V. Š. sudaryta sutartis dėl paskolos grąžinimo buvo sudaryta pridengiant kitą sandorį – sutartį dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad nesant paskolos dalyko (pinigų) perdavimo, paskolos sutartiniai santykiai tarp šalių neatsirado, tačiau nenurodė, kokie teisiniai santykiai iš tikrųjų siejo šalis, neanalizavo aplinkybių, rodančių, kokį sandorį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje. Apylinkės teismas, iš esmės teisingai konstatavęs, jog 2001-02-13 sutartis yra niekinė, nustatęs, kad ji sudaryta kreditoriui J. K. reikalaujant atlyginti V. Š. jam padarytus krovinio praradimu nuostolius, liudytojui M. I. patvirtinus, kad J. K. reikalavimu pats parengė ginčo rašytinę sutartį, kurią V. Š. pasirašė po ginčų ir barnių su J. K., privalėjo konstatuoti, kad sutartis sudaryta siekiant pridengti kitą sandorį – sutartį dėl nuostolių atlyginimo ir tokią sutartį pripažinti niekine (absoliučiai negaliojančia) 1964 m. CK 52 str. 1 d. bei CK 1.87 str.1 d. pagrindu ir nustatyti, kad turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės. Niekinio sandorio teisines pasekmes teismas privalo taikyti ex officio, nepriklausomai nuo ginčo šalių reikalavimo dėl tokių pasekmių taikymo buvimo (CK 1.78 str. 5 d., CK 6.227 str. 2 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, nurodydamas ir konstatuodamas, kad J. K. ir V. Š. 2001-02-13 sudarė ne niekine dėl savo apsimestinio pobūdžio pripažįstamą paskolos sugrąžinimo sutartį, bet sutartį dėl V. Š. įsipareigojimo atlyginti J. K. 2 048 000 Lt nuostolius.
Pirmosios instancijos teismo konstatavimas dėl paskolos sutarties nesudarymo atitinka galiojančio CK 6.875 str. 3 d. vartojamą „nesudarytos sutarties“ sąvoką, o 1964 m. CK 293 str. 1 d. nepaneigia galimybės konstatuoti paskolos sutarties nesudarymo jos nuginčijimo atveju, atsižvelgiant į paskolos sutarties realinę prigimtį (1964 m. CK 291 str.1 d., CK 6.870 str. 1 d.).
Nors niekinės ir absoliučiai negaliojančios sutarties negalima vėliau patvirtinti (CK 6.225 str. 2 d., 1.78 str. 1 d.) ir dėl to byloje esantys įrodymai apie sutarties vykdymą savaime nepatvirtina paskolos vykdymo sutarties sudarymo, tačiau tokie įrodymai patvirtina, kad skolininkas V. Š. vykdė ir iš dalies įvykdė sutartį dėl nuostolių atlyginimo, kuriai pridengti buvo sudaryta negaliojančia pripažinta sutartis dėl paskolos sutarties vykdymo. Šios aplinkybės galimai reikšmingos kito teisme nagrinėjamo ginčo tarp šalių – dėl 2001-02-13 sutarties vykdymo – išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Pripažinti J. K. ir V. Š. 2001-02-13 sudarytą paskolos grąžinimo sutartį negaliojančia ab initio.