Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išsprendęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tralų servisas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo atsakovei Gelsey Investments Inc. Trust Company Complex priėmimo klausimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Klaipėdos apygardos teisme gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tralų servisas“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo – areštuoti atsakovei Gelsey Investments Inc.Trust Company Complex nuosavybės teise priklausantį laivą HUNTER, IMO 8721155, gamybos metai 1986, uždraudžiant laivą parduoti, dovanoti, mainyti, įkeisti ar atlikti bet kokius kitus veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų laivo vertė, uždrausti supjaustyti laivą į metalo laužą ir išplukdyti iš Las Palmas jūrų uosto, Ispanijoje, laivo HUNTER, IMO 8721155, gamybos metai 1986, saugotoju paskirti atsakovę Gelsey Investments Inc.Trust Company Complex. ir (ar) laivo HUNTER, IMO 8721155 kapitoną.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsisakytina priimti.

2. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

3. Laivai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami nekilnojamiesiems daiktams (CK 1.98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo, kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam pagrindui, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (Konvencijos Šioje Konvencijoje toliau nurodytoms sąvokoms suteikiamos šios reikšmės: 1. \„Jūrinis r ..." \t "_blank" 1 straipsnio 2 dalis, Laivas, plaukiojantis su susitariančiosios valstybės vėliava, gali būti areštuotas bet ..." \t "_blank" 2, 1. Laikydamasis šio straipsnio 4 dalies ir 10 straipsnio nuostatų, ieškovas gali arešt ..." \t "_blank" 3 straipsniai). Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802, ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2, 3 straipsniai). Pagal Konvenciją jūrų laivas gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje, siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 2 straipsnis). Konvencijos nuostatos leidžia teismui jūrų laivą areštuoti net ir tada, kai šis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, o jeigu laivo arešto klausimas sprendžiamas dar nepareiškus ieškinio, tai teismas, areštuodamas laivą, nustato terminą, per kurį ieškovas turi pareikšti ieškinį teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės(žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010). Laivas gali būti areštuotas tik susitariančiosios valstybės, kurioje vykdomas areštas, teismo ar atitinkamo teismo organo sprendimu (Konvencijos 4 straipsnis).

4. Šiuo atveju ieškovė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo - areštuoti laivą, kuris yra Ispanijoje, tai yra, laivo nėra Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje.

5. Ieškovė netinkamai aiškina Konvencijos 2 straipsnio nuostatas, teigdama, kad Lietuvos Respublikos teismas gali nagrinėti jos prašymą dėl laivo, esančio Ispanijoje arešto, kadangi jas kompleksiškai aiškinant su Konvencijos 4 straipsniu Lietuvos Respublikos teismams nėra teismingas prašymo dėl laivo, kuris, ieškovės teigimu, yra Ispanijoje, arešto nagrinėjimas, nes areštas turės būti vykdomas ne Lietuvos Respublikoje, o Ispanijoje, todėl sprendimą dėl laivo arešto turi priimti Ispanijos karalystės kompetentingas teismas.

6. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pareikštas prašymas pagal Konvencijos 2 ir 4 straipsnių nuostatas nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, teismas konstatuoja, kad ieškovės pareikštas prašymas dėl atsakovės laivo arešto teismingas Ispanijos karalystės kompetentingam teismui (jeigu ginčo laivas yra Ispanijoje), todėl negali būti priimtas ir grąžintinas procesinį dokumentą padavusiam asmeniui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

7. Nurodytina, kad ieškovės su tokiu prašymu gali kreiptis į Ispanijos Karalystės kompetentingą teismą pagal Konvencijos 4 straipsnį.

8. Pažymėtina ir tai, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo net jeigu jis būtų teismingas prašymą gavusiam teismui neatitinka CPK 147 straipsnio 3 dalies reikalavimų kadangi nėra sumokėtas tinkamo dydžio CPK 80 straipsnio 5 dalyje ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatytas žyminis mokestis (sumokėtas tik 45 Eur žyminis mokestis), ieškovė tik formaliai nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su ieškiniu nepateiktas dėl laiko, kuris yra reikalingas procesinių dokumentų vertimui į atsakovei suprantamą kalbą, tai yra, nėra pateikti įrodymai dėl būtinumo nagrinėti šį ieškovės prašymą iki ieškinio pateikimo, taip pat prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatitinka ir CPK 144 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ir Lietuvos apeliacinio teismo nuoseklios teismų praktikos, pagal kurią būtinas elementas taikant laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; kt.). Šiuo atveju ieškovė tik teigia, kad atsakovė yra nesąžininga, nes siekia skubos tvarka perleisti laivą, tačiau tai patvirtinančių įrodymų neteikia, tai yra, įrodymų dėl atsakovės nesąžiningumo neteikia.

V. C. proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tralų servisas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo atsakovei Gelsey Investments Inc. Trust Company Complex prašymą atsisakyti priimti.

Grąžinti ieškovei UAB „Tralų servisas“ 45,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2022 m. balandžio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr.04261647.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.