Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dainiaus Simonavičiaus (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

- išvardintus teisės aktų pažeidimus padarė tuo, kad jis (N. S.) 2017 metais neįformino 109,07 tonų grūdų pardavimo ūkinės operacijos buhalterinės apskaitos dokumentų, neįtraukė į 2017 metų apskaitą. Dėl to iš dalies negalima nustatyti ūkininko N. S. individualios veiklos, ūkio turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2017 metus.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nesurinkus įrodymų dėl aplaidžios buhalterinės apskaitos vedimo, t. y. duomenų, kad išteisintasis N. S. 2017 m. iš tiesų pardavė 109,07 tonas kviečių KB „(duomenys neskelbtini)“ taip atsiskaitydamas už jam už 2017 m. išmokėtą avansą už pieną, taigi nėra ir pagrindo išvadai, kad jis 2017 metais neįformino 109,07 tonų grūdų pardavimo ūkinės operacijos buhalterinės apskaitos dokumentų, neįtraukė į 2017 metų apskaitą ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti ūkininko N. S. individualios veiklos, ūkio turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2017 metus.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo Kauno apylinkės teismo 2023 m. vasario 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo N. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam bausmę – 100 MGL (5000 eurų) baudą.

1.2. Skunde teigiama, kad teismas savo išvadas nepagrįstai parėmė vien tik kaltės neigimo faktu, t. y. jog N. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir įrodymų tyrimo teisme metu, savo kaltę neigė. Teismas privalėjo, tačiau neatsižvelgė ir niekaip neaptarė kaltės neigimą sudarančio jo parodymų faktinio turinio, iš kurio seka, kad N. S. kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo neigia, tačiau tuo pačiu visomis įmanomomis aplinkybėmis teigia, jog grūdus vis dėlto realizavo, o šį teigimą sudarančios ūkinės operacijos niekaip neįformino buhalterinėje apskaitoje.

1.3. Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teismo argumentų prieštaringumą sudaro teismo vertinimo turinys, kuriuo kaltės neigimą teismas nepagrįstai tapatina kaip derantį su išteisintojo N. S. teigimu, jog grūdus jis realizavo, kuomet tuo pačiu šį teigimą sudarančios ūkinės operacijos niekaip neįformino buhalterinėje apskaitoje. Be to, teismas pakankamai neaptarė bei nevertino pastarojo teigimo atitikimo tikrovei visų byloje surinktų įrodymų kontekste, kuomet remiantis N. S. parodymais apie grūdų realizavimo faktą akivaizdu, jog ši faktinė aplinkybė suponuoja asmens besąlyginį suvokimą, kad tokios ūkinės operacijos neįforminimas buhalterinėje apskaitoje negali būti suvokiamas kaip teisėta veika, o aprašytas suvokimo turinys pakankamai atskleidžia neatsargios kaltės formos rūšį - nusikalstamą pasitikėjimą.

1.4. Skundo autoriaus teigimu, teismo konstatavimu, kad grūdų pardavimo sandorio išteisintasis N. S. neatliko, vien tik iš aplinkybės, jog nėra objektyvių įrodymų apie KB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavimą sandoryje, įrodymų vertinimo ribos yra nepagrįstai susiaurintos, kai tuo tarpu dėl N. S. veikos objektyviosios pusės ir kaltės privalo būti sprendžiama ne vien per KB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvavimo sandoryje aplinkybes, tačiau pagal išimtinai N. S. keliamus buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimus, kurie natūraliai seka patikrinimo rezultatus, kuriais negalima nustatyti su kokia įmone sandorį sudarė N. S., tame tarpe, kuomet negalima nustatyti ar toks sandoris sudarytas su KB „(duomenys neskelbtini)“.

1.5. Prokuroras skunde nurodo, kad Kauno apylinkės teismas nepagrįstai atsakomybę šalinančias aplinkybes konstatuoja iš N. S. ūkio ir KB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduotų ūkinių operacijų turinio ir tarpusavio įsiskolinimo nustatytos būklės, kuri sudaro nustatytų ūkinės veiklos rezultatų dalį, o ne tą dalį, kuri yra įrodinėjama pagal pareikštą kaltinimą, kuomet kaltinimo yra įrodinėjama, kad aptariamas grūdų pardavimo sandoris yra neįtrauktas į buhalterinę apskaitą, o ta pati nustatyta rezultatų dalis, priešingai nei konstatuoja teismas, reiškia ne ką kita kaip aplinkybę, jog tas vertinamas sandoris kaip tik ir nebuvo apskaitytas bei būtent ši aplinkybė lemia tiek įrodinėjamos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, tiek padarinių įrodytumą, o ne priešingai.

1.6. Apelianto nuomone, aptariamoje įrodymų vertinimo situacijoje negali būti priimtinos teismo išvados, kuriomis iš esmės pasisakyta, kad jeigu iš asmens buhalterinės apskaitos negalima konstatuoti ūkinės operacijos buvimo, nepasitvirtino aplinkybės, kuriomis apkalbėtas kitas asmuo, tai vien tokios aplinkybės galėtų šalinti asmens baudžiamąją atsakomybę. Dėl to negali būti priimtinos teismo išvados, kuriomis iš esmės N. S. baudžiamosios atsakomybės pagrindai šalinami vien dėl aplinkybės, kad jis būdamas pardavęs grūdus bet kokiam jam žinomam asmeniui, o kontrahentu savo pasirinktu metu (po keleto metų) pasirinko įvardinti KB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. P.. Atitinkamai, aplaidaus apskaitos tvarkymo padarinių konstatavimo pagrindų nekeičia ir bet kokia hipotetinė galimybė apie bet kokio galimo kontrahento, tame tarpe KB „(duomenys neskelbtini)“, įvardijimą ar iš viso atsisakymą jį įvardinti. Nusikaltimo padarinius būtent ir sudaro ta faktinė aplinkybė, kad pagal išteisintojo N. S. buhalterinės apskaitos dokumentus negalima nustatyti tų ūkinės veiklos rezultatų, kurie nurodyti kaltinime, įskaitant ir galimybę juridinio fakto nustatymo taisyklėmis konstatuoti grūdus iš jo įgijusį asmenį.

1.7. Skundo autoriaus teigimu, niekiniais vertintini apylinkės teismo argumentai, kuriais baudžiamosios atsakomybės pagrindų nebuvimas grindžiamas išvadomis dėl to ar pasitvirtino, kaip bei kiek pasitvirtino N. S. teiginiai KB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. P. atžvilgiu, o taip pat iš N. S. pusės nurodomo kaip įvykusio sandorio nebuvimą teismas nepagrįstai traktavo, tuo pačiu, pagal šaltinius, kurie galėtų sudaryti prielaidas gauti duomenų priešpriešinio patikrinimo būdu, įskaitant ir KB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos duomenis. Nekyla abejonės ir tą pakanka konstatuoti, jog nustačius aplinkybę, kad nėra duomenų apie sandorį išoriniuose šaltiniuose, visas sandorio aplinkybes, remiantis nurodyta teismų praktika, pakanka konstatuoti iš N. S. pasisakymais nurodytų aplinkybių ir tokius pasisakymus patvirtinančių duomenų, nekeliant reikalavimo tokius duomenis būtinai rasti priešpriešinio patikrinimo šaltiniuose. Iškeldamas būtent tokį reikalavimą, teismas yra neteisus.

1.8. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai kaip prielaidas, kuriomis grindžiamas kaltinimas, interpretavo prokuroro pasisakymą apie tai, kad atsakomybės nešalina aplinkybė, jog negalima nustatyti konkretaus asmens, kuriam parduoti grūdai bei tai, kad N. S. galėjo grūdus parduoti ne KB „(duomenys neskelbtini)“, o kitiems, nesustatytiems asmenims. Išdėstytu kaltinimo apibendrinimu tiesiog apibūdinti nusikalstamos veikos padariniai, sukelti išteisintojo veika, kuria jo nurodoma ūkinė operacija buvo neįtraukta į buhalterinę apskaitą ir dėl to neleidžia apskaitos duomenų išoriniam vartotojui nustatyti tokią ūkinę operaciją sudarančias tokias faktines aplinkybes kaip kitą sutarties šalį, iš sandorio gautas pajamas, sandorio šalių apmokestinimo sąlygas ir pagrindus. Vien tokia faktinė aplinkybė, kad tokia šalimi galėjo būti bet kas - tik patvirtina nusikalstamos veikos padarinius, nes buhalterinėje apskaitoje nenurodant jokių duomenų apie įvykusį sandorį de facto negalima nustatyti ūkio veiklos, ūkio turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros tokio neįtraukto sandorio dalyje.

1.10. Prokuroro nuomone, argumentai pagrindžia, jog teismas išteisintojo N. S. parodymus apie iš savo pusės atliktą sandorį nepagrįstai vertina kaip savęs apkalbėjimą ir bandymą tokiu būdu išvengti turtinės prievolės KP „(duomenys neskelbtini)”. Papildomai pažymėtina, kad teismas nesiėmė konstatuoti, kad N. S. melagingai nurodė sandorio buvimo aplinkybę ir šiuo klausimu nėra jokių išdėstytų surinktais duomenimis pagrįstų teismo išvadų, todėl toks nurodytas teismo vertinimas turi tik prielaidos požymius. Be to, tokios prielaidos svarstymas remiantis įrodymų liečiamumo nuostatomis, nė neturėtų reikšmės nusikaltimo požymiams vertinti esamose kaltinimo ribose, kadangi kaltinimą sudaro aplinkybės, kurios lieka pakankamai nustatytos išsamiai patikrinus ir surinktų duomenų pagrindu pirmesniais sprendimais jau atmetus procesinius pagrindus bei faktines sąlygas įrodinėti turtinės prievolės išvengimo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės pagrindų negali šalinti ir ta aplinkybė, kad išteisintasis 2017 metais savo paties atliktą sandorį sumanė interpretuoti gerokai vėliau - 2020 metais. Kaip jau minėta, sandorio interpretavimo aplinkybės negali būti vertinamos paneigiančiomis patį sandorio buvimo faktą. Priešingai, jos gali būti vertinamos tik kaip nusakančios aplinkybes apie įvykusio sandorio traktavimo subjektyvius pasirinkimus, kurie neturi nieko bendro su pareiga laikytis buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų aktualiu metu.

1.11. Prokuroras skunde atkreipia dėmesį į tai, kad nusikaltimo dispozicija yra blanketinė, todėl apie nusikaltimo požymius privalo būti sprendžiama pagal paties subjekto suformuotus buhalterinės apskaitos rezultatus. Vienu iš tokius rezultatus sudarančių elementų yra N. S. teiginiai, parodymai ir bet kokie patvirtinimui teikti tiesioginiai ir netiesioginiai jį patį liečiantys duomenys, objektai, apie konkrečią ūkinę operaciją, kurių kvestionuoti nėra jokio pagrindo, jeigu tokie parodymai yra nuoseklūs. Taip pat svarbi ta aplinkybė, kad irt dubio pro reo principas privalo būti taikomas tik tokiems parodymams, kuriais būtų neigiamos kaltės turinį sudarančios faktinės aplinkybės arba bent nenurodomos jokios aplinkybės, kurias būtų privaloma įrodinėti konkrečiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju yra priešingai – N. S. tvirtai teigia esant tokią aplinkybę, kuri lemia kaltinimą patvirtinančias išvadas. Kaltės nepripažinimas tuo pačiu nurodant kaltę būtent patvirtinančią faktinę aplinkybę nesietinas su šio principo taikymo pagrindais. Tai nėra aplinkybė, iš kurios galėtų būti kildinami neaiškumai ir netikslumai. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, pakanka nustatyti, kad N. S. turėjo objektyvias sąlygas tokiam sandoriui sudaryti ir jį įvykdyti. Parodymai ta dalimi, kuria liečia tik patį save ir neliečia kitų asmenų teisių ir interesų, nevertintini neatitinkančiais visų pareiškimų ir parodymų turinio, kuriuo pasakyta, jog N. S. turėjo aptariamus grūdus ir juos realizavo pirkimo pardavimo sandorį atitinkančiomis aplinkybėmis, t. y. juos pardavė, o po to tokio sandorio neįtraukė į buhalterinę apskaitą.

4. Atsiliepimų byloje negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

6. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, kurių vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Kaip numatyta šio straipsnio 5 dalyje, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, tame tarpe ir prokuroro, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. N. S. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, aprašytos šios nutarties 1 punkte, padarymu. Tačiau, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vertinamu atveju nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių N. S. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, dėl ko jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Nors prokuroro apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir nesutinkama, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, nepagrįstai sureikšmino N. S. kaltės neigimą bei nepagrįstai susiaurino įrodymų vertinimo ribas, tačiau, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste, su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Sprendžiant N. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, priešingai nei tai teigia prokuroras savo apeliaciniu skundu, padaryta nebuvo.

18. Teismo posėdžio metu apklaustų liudytojo nurodytos aplinkybės ne tik nepatvirtina buvus sandoriui su KB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jie taip nepatvirtina ir tos aplinkybės, kad N. S. nurodomos 109 tonos grūdų egzistavo. Liudytojas R. P. neigė, jog N. S. pristatė grūdus. Liudytoja A. B., kuri tvarkė N. S. buhalterinę apskaitą, nurodė, kad jai nėra žinoma apie nurodytą kiekį grūdų. Liudytojai R. Č. ir A. K., taip pat nenurodė objektyvių aplinkybės, kurios patvirtintų, jog N. S. realizavo nurodomą kiekį grūdų.

19. Apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai aiškinosi N. S. ūkio ir KB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduotų ūkinių operacijų turinio ir tarpusavio įsiskolinimo būkles, tuo tarpu pakankamai nesigilino į tą dalį, kuri yra įrodinėjama pagal pareikštą kaltinimą, kur įrodinėjama, kad aptariamas grūdų pardavimo sandoris yra neįtrauktas į buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu aplinkybių aiškinimu. Kaip žinoma, įrodymų tyrimo ir vertinimo procese teisėjai privalo vertinti visumą įrodymų, neišskiriant vienų ar kitų, nesuteikiant kažkuriai daliai mažesnę ar didesnę reikšmę. Tuo tarpu paties prokuroro argumente nurodoma, kad teismas privalo vertinti vieną dalį įrodymų, neatsižvelgdama į kitą. Prokuroras nurodo, kad jo žodžiais neapskaitytas sandoris yra esminė įrodinėjama aplinkybė, tačiau nėra patikimų objektyvių duomenų, kad sandoris apskritai buvo. Visas kaltinimas yra grindžiamas įvykdytu sandoriu, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks sandoris buvo. Prokurorui paneigus sandorį su KB „(duomenys neskelbtini)“, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų kad apskritai buvo sudarytas sandoris. Nėra aišku, kodėl prokuroras teigia, kad į apskaitą nebuvo įtrauktas sandoris, nėra nustatyta įmonė su kuria sandoris buvo sudarytas, nėra žinoma, kokios rūšies sandoris buvo vykdytas, kaip ir nėra įrodymų, kad buvo disponuojama nurodytu kiekiu grūdų. Net ir darant prielaidą, kad N. S. turėjo grūdus, tai savaime nereiškia, kad šie grūdai buvo kažkam perleisti, jie galėjo būti sunaudoti savo reikmėms, perleisti neatlygintinai ir pan., kas taip pat turėtų įtakos tiek buhalterinės apskaitos tvarkymui, tiek kaltinimui. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad byloje nėra duomenų ne tik apie įvykusį sandorį su nenustatytu asmeniu, tačiau nėra duomenų, jog N. S. disponavo grūdais, dėl kurių realizavimo N. S. traukiamas atsakomybėn.

20. Nurodytas aplinkybes apie grūdų buvimą/nebuvimą patvirtina 2021 m. rugsėjo 24 d. pateikta specialisto išvada (6 t., b. l. 72-94) ir 2023 m. sausio 12 d. Kauno apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu apklausiama specialistė V. B., dirbanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos (duomenys neskelbtini), kuri patvirtinto 2021 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvadą. Specialistė nurodė, kad pažeidimas buvo nustatytas, kadangi nepateikti dokumentai, tačiau N. S. savo parodymuose pateikė, kad jis pardavė 109,07 tonas grūdų KB „(duomenys neskelbtini)“, kuri jam neišrašė nei grūdų priėmimo apskaitos dokumento, nei sąskaitos faktūros ir tokiu būdu buvo duota sąlyginė išvada, kad jei tikrai jis pardavė tuos grūdus, o KB „(duomenys neskelbtini)“ neišrašė dokumento, kurį pagal įstatymą turėjo išrašyti, tai yra pažeidimas užfiksuotas tiek KB „(duomenys neskelbtini)“, tiek N. S. BAĮ 12 straipsnio 1, 2 dalyje bei BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje, kas sukėlė pasekmes, t. y. negalėjimą nustatyti 2017 m. veiklos turto nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teisiamojo posėdžio metu specialistė pabrėžė, kad negalima nustatyti veiklos rezultatų pagal vieną sandorį, kuris ir yra aptariamas baudžiamojoje byloje. Kad tokio sandorio būta, vienintelė aplinkybė, tai tik N. S. pasisakymas, nėra nei sutarčių apie grūdų pristatymą. Pateikti grūdų pridavimo aktai, tačiau ne tam ūkio subjektui (galima suprasti, kad turima omenyje KB „(duomenys neskelbtini)“), kiekiai panašūs, bet nesant pirminiams dokumentams pasakyti, kad čia tie patys grūdai, kuriuos mini N. S., nustatyti nėra galimybės. Tai, kad buvo priimta sąlyginė specialisto išvada, apklausiama specialistė paaiškino, jog turi būti pardavimą patvirtinantys dokumentai, jų nesant, specialistas priėmė sąlyginę išvadą, kad atsakytų į tyrėjo nurodytą klausimą ir kuri yra paremta tik N. S. parodymais. Specialistė parodė, kad 2022 m. sausio 7 d. buhalterinė pažyma, kuri buvo išrašyta dėl grūdų pagaminimo 2017 m. taip pat nepagrindžia aplinkybių, kad tie grūdai buvo, kadangi nėra pirminio dokumento, t. y. nebuvo pateikta pati pažyma, tik įrašas, kad yra tokia buhalterinė pažyma (8 t., b. l. 127-128).

22. Teisėjų kolegija nelogišku ir nepagrįstu laiko prokuroro apeliaciniame skunde nurodytą argumentą, kad apylinkės teismas nekonstatavo aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių N. S. nebūtų galėjęs fiziškai sudaryti grūdų pardavimo sandorio, bei teismas nekonstatavo, jog N. S. melagingai nurodė sandorio buvimo aplinkybę. Šiais argumentais prokuroras ne argumentuoja teismo netinkamai nustatytas ar įvertintas aplinkybes, tačiau nurodo, jog teismas nekonstatavo aplinkybių, kuriomis net nėra grindžiamas kaltinimas. Teismas privalėjo nustatyti kaltinime nurodomas aplinkybes, kad grūdai buvo parduoti, o sandoris neįtrauktas į apskaitą. Tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti menamas, netiesiogines priežastis, tai yra dėl kurių išteisintasis nebūtų galėjęs sudaryti sandorio, bei N. S. galimai melagingai nurodytą aplinkybę.

23. Su prokuroro skunde nurodyta aplinkybe, kad 2021 m. kovo 16 d. apklausos metu N. S. pateikė rankraštinius užrašus: ,,Mano 9790; 16930; 7260“, ,,R. 25320; 14980; 24790“ (2 t., b. l. 198–200) ir tai patvirtina faktą, kad 109,7 tonų grūdų vis dėlto N. S. realizavo atlygintinai perduodant kitam asmeniui (pardavimo) nesutiktina. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ir išteisintasis N. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuosekliai teigė, kad 2017 m. jis grąžino jam suteiktą 11 000 eurų avansą grūdais (109,7 tonos) KB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai vertintina kaip gynybinė jo pozicija ir savęs apkalbėjimas. Nors N. S. parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs nurodant, kad jis perdavė KB „(duomenys neskelbtini)“ 109,7 tonas grūdų, tačiau vertinant jo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik N. S. paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių.

24. Taip pat teismas atsižvelgdamas į esančią situaciją, konstatuoja, jog ši situacija, kai asmeniui, kuris kreipėsi į policijos įstaigą dėl galimai padaryto pažeidimo nustatymo, tyrimo eigoje pačiam yra įteikiamas pranešimas apie įtarimą dėl neva padarytos nusikalstamos veikos, vertintina kaip parodymų prieš save davimas. Dėl Europos žmogaus teisių Konvencijos 6 straipsnio EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad, nors tai jame tiesiogiai nenurodyta, nėra abejonių, kad teisė neduoti prieš save parodymų yra visuotinai pripažįstamas tarptautinis standartas, priskiriamas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavimo sričiai. Saugant asmenį nuo valdžios institucijų prievartos yra sudaromos galimybės išvengti teisingumo klaidų ir apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio tikslus (1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 18731/91). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad teisė tylėti ir teisė neduoti prieš save parodymų nėra absoliučios (2004 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Weh prieš Austriją (peticijos Nr. 38544/98); ne kiekviena tiesioginė prievarta savaime lemia pažeidimą; nors Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą teismą yra absoliuti, šios teisės elementai negali būti vienos nekintančios taisyklės dalykas, jie turi priklausyti nuo konkrečios bylos aplinkybių. Sprendžiant, ar buvo pažeista teisė neduoti parodymų prieš save esmė, turi būti atsižvelgiama į prievartos, naudotos siekiant gauti įrodymus, pobūdį ir laipsnį, tinkamų saugiklių buvimą ir šitaip surinktos medžiagos panaudojimą (2007 m. birželio 29 d. sprendimas byloje O’Halloran ir Francis prieš Jungtinę Karalystę (peticijų Nr. 15809/02 ir 25624/02). Šiuo atveju teismas konstatuoja, jog buvo pažeistas nurodytas konvencijos straipsnis, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo peržengtos paties N. S. pareiškimo ribos ir pareiškime nurodytos aplinkybės panaudotos prieš asmenį, kuris kreipėsi į policijos įstaigą. Akivaizdu, kad N. S. nesikreipus į pareigūnus, toks pažeidimas nebūtų nustatytas ir asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tuo tarpu kreipusis į policijos įstaigą pagal jo paties pareiškimą yra konstatuojama, jog asmuo padarė pažeidimą, nors dėl N. S. veiksmų nebuvo gauta nusiskundimų, prašymų ir pan. Tai parodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai tirdami pateiktą pareiškimą peržengė jo ribas, o patraukdami baudžiamojon atsakomybėn tą asmenį, kuris kreipėsi, suponuoja įspūdį, jog asmuo yra baudžiamas už iniciatyvą kreiptis į policiją. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog N. S. kreipdamasi į pareigūnus nurodė aplinkybes, kurios buvo panaudotas prieš jį patį, nors ir nebuvo gauta nusiskundimų dėl jo, ir tai vertintina, kaip asmens parodymų prieš save davimas.

25. Parodymų prieš savo davimo aspektu būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ikiteisminiame tyrime dėl N. S. veiksmų galima įžvelgti institucijų atlikusį šį tyrimą šališkumą. Iš tyrimo matyti, kad prokurorui priėmus sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl išteisintojo pareiškimo, nustatyta, kad dėl nurodytų aplinkybių nebuvo surinkta pakankamai įrodymų. Tačiau neatsižvelgiant į tai, iš tyrimo paimama dalis aplinkybių, kurios buvo nenaudingos asmeniui, pateikusiam pareiškimą, kurios jau laikomos teisingomis ir atliekamas kitas tyrimas. Tokia tyrimo eiga, kai asmens nurodytos aplinkybės, kurios pripažintos nepasitvirtinusiomis, vėliau yra panaudojamos prieš jį patį, parodo institucijų šališką požiūrį skundą pateikusio asmens atžvilgiu. Šiuo atveju, jei N. S. būtų pasinaudojęs jam suteikta teise neduoti parodymų, akivaizdu, kad nebūtų visiškai jokių duomenų apie galimai jo įvykdytą nusikaltimą. Ir tai parodo, kad pradedant ikiteisminį tyrimą pirmiausia turėjo būti aiškiai ir nedviprasmiškai išteisintajam išaiškinti jo teises ir galimas pasekmes.

26. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl N. S. nekaltumo ir tėra prokuroro savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Išteisindamas N. S., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas.

27. Kauno apygardos teisme 2023 m. balandžio 19 d. gautas N. S. gynėjo advokato V. B. prašymas priteisti N. S. jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Teismui pateikti tik banko sąskaitų išrašai (mokėjimo datos laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2022 m. gruodžio 12 d.) bei du pinigų priėmimo kvitai (2023 m. sausio 17 d. ir 2023 m. balandžio 19 d.) (9 t., b. l. 15-36). Bendra prašoma priteisti suma sudaro 6445,60 Eur. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Pažymėtina, kad iš prie gynėjo advokato V. B. pateikto prašymo pridėtų mokėjimų nurodymų, nėra aišku už kokias konkrečias advokato paslaugas N. S. sumokėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2021 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo paskirtyje nurodyta „atstovavimas civilinėje byloje sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini)“ (9 t., b. l. 26). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Marijampolės apylinkės teisme gauta 2022 m. rugsėjo 22 d., pirmosios instancijos teisme vyko trys teisiamieji posėdžiai, kuriuose dalyvavo gynėjas advokatas V. B. (2022 m. lapkričio 16 d., 2023 m. sausio 12 d., 2023 m. sausio 17 d.). Kadangi pateiktame N. S. gynėjo advokato V. B. prašyme ir pateiktuose apmokėjimų už teisines paslaugas išrašuose nėra aiškiai pateikta kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo teiktos, prašymas negali būti nagrinėjamas. Toks sprendimas neužkerta galimybės šių išlaidų ieškojimo klausimo spręsti teismo nuosprendžio vykdymo stadijoje, BPK 361 ir 362 straipsnių tvarka kreipiantis į nuosprendį priėmusį pirmosios instancijos teismą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Dainiaus Simonavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.