Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-125-324/2012 pagal ieškovo Alytaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui S. L. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo ir atsakovo S. L. priešieškinį ieškovui Alytaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims uždarosioms akcinėms bendrovėms „Alytaus valda“, „Eikmė“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Vadovaujantis CPK 322 ir 324 straipsniais prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teigia, jog kadangi byla yra sudėtinga ir didelės apimtis, todėl proceso šalims būtų sudaryta galimybė bylos aplinkybes paaiškinti žodžiu, o teismui patikrinti, ar tinkamai buvo ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai ir įvertinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo bei jo motyvų teisėtumą bei pagrįstumą.

4. Apeliantas neįrodo, kad atsakovų veiksmai buvo neteisėti, tyčiniai ar, kad sąmoningai buvo siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti ir kad pasireiškė atsakovų kaltė - priešingai, atsakovų veiksmai visą laiką buvo teisėti, nepažeidžiant teisės aktų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo naikintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Šioje byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 2 d. tarp Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities viršininko administracijos, ir S. L. buvo pasirašyta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 11/2006-287, kuria S. L. buvo išnuomota 0,2295 ha ploto žemės sklypo dalis 0,3072 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) bei nustatytas 310 000 Lt žemės nuomos mokesčio dydis metams.

Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas Alytaus miesto savivaldybė prašė priteisti iš atsakovo minėta sutartimi nustatytą ir nesumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį už 2007 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. laikotarpį bei nuo šio mokesčio paskaičiuotus delspinigius.

Dėl žemės nuomos sutarties galiojimo

Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas S. L. minėtą valstybinės žemės nuomos sutartį prašė pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją, o taip pat priteisti iš Alytaus miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos solidariai 266 013,86 Lt patirtų nuostolių atlyginimui. Priešieškinyje teigė, kad kliūtis naudotis išsinuomotu žemės sklypu pagal paskirtį sudaro pačios nuomos ydingumas, kuriuo grindžia savo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir dėl kurio, atsakovo teigimu, žemės nuomos sutartis yra niekinė. Atsakovo teigimu, sudarydamas žemės nuomos sutartį, ieškovas pažeidė ikisutartinių ir sutartinių santykių sąžiningumo principą. Prieš išnuomojant žemės sklypą, jis turėjo būti atskirtas – atidalintas iš bendrosios nuosavybės ir suformuotas atskiras valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Išnuomojus žemės sklypą su esminiais trūkumais, jis neatitiko nuomos sutartyje nurodytos paskirties, dėl ko juo nebuvo galima naudotis. Pasak atsakovo, nuomotojas pažeidė CK 6.483 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą bei 6.548 straipsnio 3 dalį, pagal kurią keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai su tuo raštu sutinka. Atsakovo įsitikinimu, šios teisės normos yra imperatyvios, o ginčo sutartis pažeidžia jose nustatytą imperatyvą, todėl yra niekinė ir negaliojanti pagal CK 1.870 straipsnį. Taip pat teigė, jog nežinodamas, kad išnuomotas daiktas yra su trūkumais, dėl kurių jo nebus galima naudoti pagal paskirtį, atsakovas į jį investavo, todėl pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį turi teisę į žemės sklypo pagerinimams panaudotų išlaidų atlyginimą bei dėl to atsiradusių nuostolių atlyginimą.

Nesutikdamas su šia ir kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu atmestas priešieškinis, atsakovas savo apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrąsias sutarčių teisės nuostatas, taip pat nuomos teisinius santykius ir valstybinės nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės nuostatas. Apelianto, vertinimu, vadovaujantis CK 6.483 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuomotojas jam privalėjo perduoti nuomos sutarties sąlygas atitinkantį dalyką ir garantuoti šio dalyko tinkamumą naudoti visą nuomos sutarties galiojimo terminą. Apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pateiktu CK 6.548 straipsnio 3 dalies turinio aiškinimu.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatą, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas CK 1.80 straipsnio nuostatų taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą, turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010).

Kaip jau minėta, pagal CK 6.548 straipsnio trečiosios dalies nuostatą, keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka.

Aiškindamas šią nuostatą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje normoje nėra nustatytas draudimas išnuomoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, nesutinkant kitam bendraturčiui. Teismo vertinimu, pagal CK 6.548 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintą teisės normą visų bendraturčių rašytinio sutikimo reikia tuo atveju, jeigu išnuomojamas keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas.

Su tokiu šios normos aiškinimu teisėjų kolegija nesutinka.

Ginčo, kad aptariama 2006 m. vasario 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi dalis sklypo, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso dviem asmenims, byloje nėra. Tai iš esmės patvirtina ir pats nuomos sutarties turinys, konkrečiai imant jos 1 punktas, apibrėžiantis šios sutarties subjektą: nuomos sutartimi buvo išnuomota 0,2295 ha ploto žemės sklypo dalis 0,3072 ha ploto žemės sklype.

Pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo tvarką reglamentuojančio CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatą, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Negalima nesutikti su apelianto teiginiu, kad šis imperatyvas lemia, jog ir nuomos teisiniuose santykiuose dėl objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo turi būti bendras sutarimas, kuris išreiškiamas teisės aktų nustatyta forma. Taip pat pagrįstas yra ir apelianto teiginys, kad nei minėtoji CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, nei 6.548 straipsnis absoliutaus draudimo valdyti, naudoti ir disponuoti daikto dalimi nenumato, tačiau minėtų straipsnių analizė, įvertinant CK 4.79 straipsnyje nustatytą bendraturčio pirmenybės teisę, sudaro pagrindą konstatuoti, kad visi klausimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo turi būti derinami tarp bendraturčių ir CK 4.75 straipsnio nuostatos dėl dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarkos negali būti laikomos dispozityviomis. Todėl ir CK 6.548 straipsnio 3 dalies nuostata, kad keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka, negali būti laikoma dispozityvia, tuo labiau, kad ir pats šios normos turinys: ,,gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka“ leidžia pagrįstai teigti, jog nesant tokio sutikimo, sklypas negali būti išnuomojamas. Taigi, nėra pagrindo nesutikti su apelianto teiginiu, kad nuostatos ,,gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka“ gramatinis aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad rašytinis bendraturčių sutikimas yra būtina sąlyga bendrąja nuosavybe valdomam žemės sklypui išnuomoti ir ši norma nenumato galimybės susitarti dėl kitokių žemės sklypo nuomos sąlygų. Iš CK 6.548 straipsnio 3 dalies normos turinio akivaizdu, kad ši pareiga turi būti įgyvendinama iki nuomos sutarties sudarymo pradžios - bendraturčio sutikimas yra būtina sąlyga nuomos sutarties sudarymui, o tokio sutikimo negavimas reiškia teisinį išnuomojamo žemės sklypo ydingumą, kadangi iš esmės reiškia, jog nėra bendraturčių išreikštos valios.

Pažymėtina, jog dėl CK 6.548 straipsnio 3 dalies nuostatos, reikalaujančios rašytinio bendraturčių sutikimo, išnuomojant žemės sklypą, imperatyvumo yra pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pagal kurią jau vien aplinkybė, kad tokio rašytinio sutikimo nėra, būtų pagrindas pripažinti žemės nuomos sutartį niekine ir negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo nuostatoms, jeigu tokia būtų sudaryta (Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-139/2009).

CK 6.548 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos imperatyvumą patvirtina ir tai, kad ji apsaugo bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teises, šiuo konkrečiu atveju žemės sklypo valdymo teisės įgyvendinimą, todėl pagrįsta yra teigti, kad ja siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, taigi, viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta, egzistuoja.

Pagal nuomos sutarties šalių teises ir pareigas reglamentuojančio CK XXVIII skyriaus antrojo skirsnio 6.483 straipsnio 1 dalies nuostatą, nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą.

Pagal ginčijamos nuomos sutarties 3 ir 4 punktų nuostatas, nustatytas išnuomojamos žemės sklypo dalies naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objekto statyba ir eksploatavimas, o objekto statybą nuomininkas buvo įpareigotas pradėti per tris metus nuo nuomos sutarties pasirašymo. Taigi, nuomos sutartimi nuomotojas privalėjo perduoti nuomininkui būtent tokį žemės sklypą (jo dalį), kuris atitiktų sutartyje nurodytą paskirtį, t. y. kad nuomininkas galėtų įgyvendinti nuomos sutarties 3 ir 4 punktuose numatytus tikslus. Todėl negalima nesutikti su apelianto teiginiu, kad nuomotojas, prieš išnuomodamas žemės sklypą, turėjo atlikti visus veiksmus, kurie sudarytų sąlygas įgyvendinti tikslą, kuriam buvo sudaroma sutartis, taip pat veiksmus, kurie užtikrintų, kad sutartis nebūtų teisiškai ydinga. Negalima nesutikti ir su apelianto teiginiu, kad kai žemės nuomos sutarties paskirtis yra tikslinė, žemės nuomotojas privalo bendraturčiui atskleisti sutarties tikslą ir gauti sutikimą sudaryti būtent tokio pobūdžio žemės nuomos sutarčiai. Tik įvykdžius šias sąlygas laikytina, kad CK numatyta imperatyvi pareiga gauti rašytinį bendraturčio sutikimą žemės nuomos sutarčiai sudaryti yra įvykdyta tinkamai.

Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad prieš ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymą sklypo nuoma su bendraturčiu G. J. (vėliau – UAB „Alytaus valda“) nebuvo suderinta ir šio bendraturčio rašytinis sutikimas nebuvo gautas. Aplinkybė, kad ginčo sutartimi išnuomota sklypo dalis buvo paženklinta prie nuomos sutarties pateiktame plane ir jos ribos atskirtos bei nurodytas plotas, neatleido nuomotojo nuo pareigos prieš sudarant nuomos sutartį gauti rašytinį bendraturčio sutikimą nuomai ir nepašalino aptariamos teisės normos imperatyvumo.

Ginčijamos sutarties galiojimui neturi reikšmės ir aplinkybė, ar atsakovas, kaip būsimas nuomininkas, jau aukciono metu žinojo, kad išnuomojamas žemės sklypas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ir turi bendraturtį - S. L. jau nuo 2006 m. žinodamas apie ginčą su bendraturčiu, sutarties nutraukti neprašė. Pareiga gauti sutikimą pagal CK 6.548 straipsnio 3 dalies nuostatą priklauso nuomotojui, nes tik gavęs rašytinį bendraturčio (bendraturčių) sutikimą sklypo išnuomojimui, jis gali sudaryti nuomos sutartį. Tokia pareiga nuomininkui negali būti priskiriama.

Taigi, šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo reikalavimas pripažinti žemės nuomos sutartį yra nepagrįstas, padaryta, netinkamai išaiškinus žemės nuomos sutarties sudarymą reglamentuojančią materialinės teisės normą, o tiksliau CK 6.548 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, ir dėl šio pažeidimo civilinė byla buvo išspręsta neteisingai. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad ginčijama 2006 m. vasario 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 11/2006-287, kuria atsakovui S. L. buvo išnuomota 0,2295 ha ploto žemės sklypo dalis 0,3072 ha ploto žemės sklype, esančiame S. Dariaus ir S. Girėno g. 9, Alytuje, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatą, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

Pareikštuoju priešieškiniu atsakovas S. L. prašo, pripažinus nuomos sutartį niekine ir negaliojančia, priteisti 264 193,38 Lt nuomos mokestį, sumokėtą už 2006 metus. Sumokėto nuomos mokesčio dydžiui pagrįsti atsakovas pateikė mokėjimą patvirtinančius dokumentus (173, 174 b. l., 1 t.). Ginčo, kad tokią sumą žemės nuomos mokestį atsakovas sumokėjo būtent pagal ginčijamą nuomos sutartį, nėra. Taigi, pripažinus žemės nuomos sutartį niekine ir negaliojančia, sumokėtas nuomos mokestis turi būti grąžintas nuomininkui, o sutarties dalyku buvęs žemės sklypas - valstybei (CK 1.80 str. 2 d.).

Patenkinus priešieškinį ir pripažinus valstybinės žemės nuomos sutartį niekine ir negaliojančia, šios sutarties pagrindu pareikštas ieškinys dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, nesumokėto 2007 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. laikotarpiu, ir 24 056,00 Lt delspinigių, paskaičiuotų nuo šios sumos, atmetamas, nes negaliojančios sutarties pagrindu jokios teisės ar pareigos negali atsirasti.

Dėl nuostolių atlyginimo

Pareikštu priešieškiniu atsakovas taip pat prašė priteisti iš ieškovo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos solidariai 266 013,86 Lt nuostolių, kuriuos jis patyręs po ginčijamos nuomos sutarties sudarymo: 2474 Lt už detaliojo žemės sklypo plano parengimą, 295 Lt už turto vertinimą, 391,84 Lt už žemės nuomos sutarties įregistravimą nekilnojamųjų daiktų registre, iš viso 3160,84 Lt o taip pat turėjo iš viso 262 853,02 Lt komercinio pastato statybos darbų organizavimo išlaidų, nors pastatas nebuvo pastatytas. Šios išlaidos, kurias patyrė UAB ,,Eikmė“, pagal su atsakovu sudarytą sutartį, vykdydama komercinio pastato statybos darbų organizavimą, ir kurias atsakovas įsipareigojęs padengti, atsakovo teigimu, yra jo nuostoliai (152 b. l., 2 t.).

Šią priešieškinio dalį pirmosios instancijos teismas atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovas, prašydamas priteisti nuostolių atlyginimą, neįrodė nuomotojo sutartinės atsakomybės pagrindų.

Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutikti negali.

Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, Statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus, taip pat žemės sklypo bendraturčių sutikimą, jei žemės sklypas priklauso jiems bendrosios nuosavybės teise.

2006 m. gegužės 11 d. atsakovui S. L. išduotame projektavimo sąlygų sąvado 2.3 punkte, kaip specialioji projektavimo sąlyga nurodytas notarinis žemės sklypo bendraturčių sutikimas.

Taigi, atsakovas, sudarydamas sutartis dėl būsimo pastato statybos darbų organizavimo, tarp jų ir projektavimo darbų, negalėjo nežinoti, kad tokiems darbams vykdyti yra būtinas sklypo bendraturčių sutikimas. Tokio sutikimo nebuvimas negali būti pripažįstamas žemės sklypo trūkumu pagal CK 6.485 straipsnį, nes, kaip jau minėta šioje nutartyje, išnuomodamas žemės sklypą, nuomotojas turėjo gauti bendraturčių sutikimus nuomai, tuo tarpu pagal šioje nutartyje jau minėtą Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, bendraturčių sutikimu atlikti projektavimo bei statybos darbus pasirūpinti turi pats užsakovas, o ne žemės sklypo nuomotojas.

Todėl iš esmės pagrįsti yra ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti teiginiai, kad apeliantas, vykdydamas komercinio pastato statybos organizavimo darbus, savo rizika, pažeisdamas imperatyvias teisės aktų nuostatas ir teisėtus statybų procese dalyvaujančių institucijų reikalavimus, pats prisiėmė su tuo susijusią riziką. Dėl šios priežasties atsakovas pats turi prisiimti atsakomybę už šiais veiksmais patirtas išlaidas ir pripažinti, kad šias išlaidas sąlygojo neteisėti nuomotojo veiksmai, nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškiniu pareikštas reikalavimas dėl nuostolių, atsiradusių organizuojant komercinio pastato statybos darbų organizavimą, iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

Šioje nutartyje taip pat minėta, kad savo priešieškiniu atsakovas taip pat prašė priteisti iš ieškovo 2474 Lt už detaliojo žemės sklypo plano parengimą, 295 Lt už turto vertinimą, 391,84 Lt už žemės nuomos sutarties įregistravimą nekilnojamųjų daiktų registre, iš viso 3160,84 Lt. Šių išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus atsakovas pateikė (29 – 32 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios atsakovo, kaip nuomininko, išlaidos yra susijusios su išnuomoto žemės sklypo naudojimo ir valdymo teisių įgyvendinimu, jos yra būtinos ir neišvengiamos, įgyvendinant nuomos sutartimi nuomininkui suteiktas daiktines teises. Ginčijamą valstybinės žemės nuomos sutartį pripažinus niekine ir negaliojančia, šios išlaidos pripažįstamos atsakovo nuostoliais, atsiradusiais dėl neteisėtų nuomotojo veiksmų, išnuomojant žemės sklypą, kai nėra sklypo bendraturčio sutikimo nuomai. Taigi, nuomotojas, sudarydamas nuomos sutartį, pažeisdamas imperatyvių įstatymo normų reikalavimus, privalo atlyginti šiais savo veiksmais nuomininkui, šiuo atveju atsakovui, dėl šių veiksmų atsiradusius nuostolius (CK 6.246 – 6.249 str.).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjus šią civilinę bylą pagal atsakovo S. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo, šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, netinkamai aiškino žemės nuomos sutarties sudarymą reglamentuojančią materialinės teisės normą, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčijamos nuomos sutarties galiojimo, o taip pat iš dalies netinkamai įvertino aplinkybes dėl atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo, todėl bylą iš esmės išsprendė neteisingai ir tai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant, o priešieškinį tenkinant iš dalies (CK 329 str. 1 d., 330 str.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, o taip pat išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (CPK 93 str. 5 d.).

Ieškovas Alytaus miesto savivaldybė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas, todėl ieškinį atmetus, žyminis mokestis iš jo nepriteisiamas (CPK 83 str. 1 d. 5 p., 96 str. 1 d.).

Atmetus ieškovo Alytaus miesto savivaldybės ieškinį ir patenkinus atsakovo S. L. priešieškinį, proporcingai atmesto ieškinio ir patenkintų priešieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo Alytaus miesto savivaldybės, nors ir atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) mokėjimo, atsakovui S. L. priteisiama dalis (70 proc.) tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93str. 1, 3 d., 98 str., 134 b. l., 1 t., 155 b. l., 2 t., 78, 113-115, 129-132 b. l., 4 t.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo Alytaus miesto savivaldybės ieškinį dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo atmesti.

Atsakovo S. L. priešieškinį patenkinti iš dalies.

2006 m. vasario 2 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 11/2006-287, sudarytą tarp nuomotojo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities viršininko administracijos, ir nuomininko S. L., kuria S. L. buvo išnuomota 0,2295 ha ploto žemės sklypo dalis 0,3072 ha ploto žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Taikyti restituciją ir įpareigoti S. L., (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 0,2295 ha ploto žemės sklypo dalį 0,3072 ha žemės sklype, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos valstybei; priteisti atsakovui S. L., (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Alytaus miesto savivaldybės administracijos 264 193,38 Lt (du šimtus šešiasdešimt keturis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt tris litus ir 38 ct) žemės nuomos mokesčio, sumokėto už 2006 metus.

Priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakovui S. L., (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 160,84 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt litų ir 84 ct) nuostolių atlyginimui.

Priteisti iš ieškovo Alytaus miesto savivaldybės administracijos atsakovui S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš viso 18 403,70 Lt (aštuoniolika tūkstančių keturis šimtus tris litus ir 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, iš jų: 9 513,70 Lt (devynis tūkstančius penkis šimtus trylika litų ir 70 ct) žyminio mokesčio ir 8 890 Lt (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.