Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistojo M. B. , jo gynėjo ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. B. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą.

R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., šios bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant R. K. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš M. B. priteista nukentėjusiajam V. K. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dalyje dėl 3730,90 Lt laidojimo išlaidų ir 100 Lt advokato paslaugoms apmokėti atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 25 d., apie 01 val. 55 min., (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. dėl chuliganiškų paskatų, iš teisėtai įgyto graižtvinio revolverio „Alfa model 640“, Nr. (duomenys neskelbtini), savadarbiais šaudmenimis, pagamintais iš fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Flobert“ šovinių, šaudamas į M. K. ne mažiau kaip tris kartus ir padarydamas jam kiauryminę šautinę krūtinės ląstos ertmių žaizdą su aortos krūtininės dalies, kairio plaučio apatinės skilties ir dešinio plaučio apatinės skilties bei kairės krūtinės ląstos pusės V šonkaulio sužalojimais, dėl ko nukentėjusysis V. K. mirė, t. y. tokiu būdu M. B. jį nužudė, padarydamas BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikaltimą.

M. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, Vilniaus mieste, Gariūnų turgavietėje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, neturėdamas tam leidimo, įgijo 31 vienetą savadarbių šaudmenų, pagamintų iš fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Flobert“ šovinių, ir iki 2005 m. lapkričio 25 d. laikė juos savo namuose, esančiuose, (duomenys neskelbtini), t. y. tokiu būdu M. B. buvo kaltinamas padaręs BK 253 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

R. K. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 25 d., apie 01 val. 55 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliais veiksmais – šaudydamas iš 9 mm kalibro dujinio-garsinio revolverio „ROHM RG89S“, Nr. (duomenys neskelbtini), demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. tokiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 str.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendį ir M. B. pripažinti kaltu padarius BK 253 str. 1 d. numatytą nusikaltimą bei skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras taip pat prašo už BK 129 str. 2 d. 8 p. įvykdytą nusikaltimą paskirti M. B. 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę M. B. paskirti – laisvės atėmimą 13 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, šiuo skundu prašoma iš nuosprendžio pašalinti M. B. ir R. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažintą aplinkybę - nusikaltimo padarymą dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio.

Skunde nurodoma, jog apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai M. B. pripažino kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., tačiau skyrė jam aiškiai per švelnią bausmę, neteisingai įvertino faktines aplinkybes bei nepagrįstai išteisino jį pagal BK 253 str. 1 d. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl faktinių bylos aplinkybių neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nepagrįsto atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo bei per švelnios bausmės paskyrimo.

Neteisėta bei nepagrįsta vadina teismo išvadą dėl M. B. išteisinimo pagal BK 253 str. 1 d. bei nesutinka su apygardos teismo išdėstytais motyvais. Toliau apeliaciniame skunde prokuroras dėsto M. B. kaltę dėl nurodyto nusikaltimo pagrindžiančius įrodymus. Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą M. B. teisėtai įgytas revolveris „Alfa 640“ ir jam skirti šoviniai priklauso D kategorijai. Minėto revolverio bei jam skirtų šovinių įgijimą, laikymą ir nešiojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 str., 32 str., numatantys, kad „D kategorijos ginklus ir šaudmenis asmuo gali parduoti teisėtai tik per subjektą, turintį teisę prekiauti tokios kategorijos ginklais. Prokuroro manymu, atsižvelgiant į tai, jog M. B. revolverį įsigijo teisėtai, t. y. iš specializuotos parduotuvės, turinčios teisę prekiauti šiais ginklais ir šoviniais, tai jis privalėjo suprasti, kad iš nenustatyto asmens įsigyjant šiam ginklui skirtus šovinius, toks įgijimas tampa neteisėtu įgijimu, o vėliau – neteisėtu laikymu ir nešiojimu, kadangi minėti šoviniai gali būti pardavinėjami tik specializuotose parduotuvėse. Pabrėžiama, jog Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nenumato prekybos minėtais šoviniais turguje. Nurodo, kad tai, jog M. B. padarė šį nusikaltimą, patvirtina 2006-02-06 šaudmenų tyrimo specialisto išvada, kurioje nustatyta, jog 28 šoviniai, paimti iš M. B. , yra savadarbiai šaudmenys, už kuriuos numatyta atsakomybė pagal BK 253 str. 1 d. Atkreipia dėmesį, kad šią aplinkybę apklausiamas patvirtino ir specialistas A. Z. , nurodydamas, jog galima ir vizualiai matyti, kad šovinių tūtelėse yra įbrėžimai, kurie atsiranda rankiniu būdu išimant kulką, t. y. rankiniu būdu perdarant šovinius, siekiant padidinti jų šaunamąją galią, o perdirbtus šovinius norint atskirti nuo pramoniniu būdu pagamintų šovinių, specialių žinių nereikia. Prokuroras skunde taip pat atkreipia dėmesį į specialisto V. K. teisme duotus parodymus apie tai, jog savadarbius šaudmenis draudžia Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir jie negali būti apyvartoje. Prokuroro manymu, nuteistasis M. B. , žinodamas, jog šoviniai yra perkami specializuotoje parduotuvėje, šovinius pirko turguje, tuo sąmoningai, tyčia pažeidė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus bei suvokė šaudmenis įsigijęs neteisėtai.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su M. B. paskirta bausme, nurodant, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 str., 54 str., 61 str.), o paskirta bausmė yra per švelni, savo dydžiu mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teigia, kad teismas nuosprendyje neargumentuotai M. B. ir R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog nukentėjusieji, kviesdami nuteistuosius išeiti iš bendrabučio aiškintis santykių, elgėsi provokuojančiai. Prokuroro įsitikinimu, tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta ir pabrėžia, jog teismas, pasisakydamas dėl M. B. iškeltos versijos jo veiksmuose buvus būtinąją gintį, konstatavo, kad „kaltinamiesiems nekilo jokia grėsmė iš nukentėjusiųjų pusės“, „nebuvo tokios situacijos, pagal kurią kaltinamieji būtų įgiję teisę ginti save ar savo turtą ar sveikatą bet kokiomis priemonėmis“, t. y. teismo sprendimas nukentėjusiųjų provokuojantį elgesį pripažinti M. B. bei R. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prieštarauja anksčiau nurodytoms aplinkybėms. Pabrėžia, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas pripažino, jog nuteistieji savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką bei sutrikdė visuomenės rimtį, todėl nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė šalintina kaip nepagrįsta. Teigia, jog nepagrįstas atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas, netinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas pažeidžia bendrus bausmės skyrimo pagrindus, dėl ko buvo paskirta žemesnė, negu inkriminuoto straipsnio sankcijos vidurkis, bausmė. Nurodo, jog ta pati aplinkybė iš nuosprendžio šalintina ir R. K. atžvilgiu, kadangi jo padaryta veika, už kurią jis nuteistas, padaryta tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir M. B. .

Skunde teigiama, jog teismas, skirdamas bausmę, turėtų vadovautis BK 54 str. nuostatomis ir, individualizuojant bausmę M. B. , privalu atsižvelgti į nusikaltimo padarymo būdą (nusikaltimas padarytas naudojant ginklą), nusikaltimo padarymo paskatas (nusikaltimas padarytas be jokios motyvacijos, siekiant pademonstruoti save), kaltės nepripažino, kaltės formą (nusikaltimas padarytas tyčia), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir, vadovautis BK 61 str. 2 d., skirti bausmę, jos dydį skaičiuojant nuo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio. Mano, jog įvertinus visas aplinkybes, atsižvelgus į tai, jog M. B. padarė du nusikaltimus (apysunkį ir labai sunkų), iš kurių vienas turi kvalifikuojantį požymį, nusikaltimas sukėlė negrąžinamus padarinius – žmogaus mirtį bei tokiu būdu padarė ypatingą žalą visuomenei, teismas M. B. skyrė netinkamą bausmę, kuri neužtikrina vienos iš bausmės paskirčių – teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. bei kuriuo iš jo nukentėjusiajam V. K. priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas, skundo pirmojoje dalyje išdėstydamas baudžiamojo proceso paskirtį ir tikslus, nurodo, kad nebuvo užtikrintas objektyvus, greitas, sąžiningas ir teisingas ikiteisminis tyrimas bei teisminis bylos nagrinėjimas. Toliau skunde nagrinėjamos nusikaltimo padarymo aplinkybės. Teigia, jog nusikaltimo metu turėti ginklai nebuvo skirti žmogaus nužudymui, jie skirti pagąsdinimui bei puolančių veiksmų stabdymui, kadangi iš išorės jie panašūs į kovinius ginklus, todėl puolantysis iš karto negali įvertinti, koks tai yra ginklas - kovinis ar kitokio pobūdžio. Ši aplinkybė suteikia besiginančiajam laiko pasišalinti ar kitaip išvengti agresyvių puolančio asmens veiksmų. Kalbėdamas apie nusikaltimo padarymo būdą, pabrėžia, jog jie norėjo tik pakalbėti ir sudrausminti chuliganiškai besielgiančius jaunuolius, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, visai nenorėjo išklausyti pretenzijų dėl keliamo triukšmo bei langų daužymo ir nusprendė patys juos (apeliantą ir kitą nuteistąjį) pamokyti. Šią aplinkybę teisme paliudijo kaip liudytojai apklausti S. T. ir P. K. , neneigė, jog jie ėjo muštis. Tuo tarpu, apelianto tvirtinimu, jis ir kartu su juo buvęs R. K. jokių ketinimų muštis neturėjo, jų ginklai buvo užkišti už kelnių diržo, rankose neturėjo pašalinių daiktų, o tuo tarpu nužudytasis M. K. rankoje laikė peilį, o kito puolančiojo rankose buvo stiklinis alaus butelis. Mano, jog šios aplinkybės rodo agresyvų puolančiųjų charakterį, be to, juos puolę asmenys buvo neblaivūs. Skunde nesutinkama su teismo medicinos ekspertų M. K. kūne nustatytų šautinių žaizdų skaičiumi ir tvirtina, jog žuvusiojo kūne galėjo būti tik dvi, o ne trys, kaip nustatė ekspertai, žaizdos. Kategoriškai teigia pirmą šūvį iššovęs į orą, tačiau tai nesustabdžius M. K. veiksmų ir šiam tęsus puolimą, jis du kartus šovė nukentėjusiojo kryptimi. Abejoja, ar nors vienas iš dviejų M. K. kryptimi paleistų šūvių turėjo įtakos jo mirčiai. Pabrėžia, jog viskas įvyko labai greitai, vieną kartą iššovė į orą, du kartus M. K. kryptimi, šiam pradėjus trauktis, atsitraukė ir jie su R. K. , t. y. po trumpalaikio suartėjimo ir šūvių, daugiau jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo, o tai, apelianto manymu, rodo nebuvus nusikalstamų veiksmų intensyvumo. Apžvelgdamas santykius su nukentėjusiuoju, pažymi iki nusikaltimo jokių tarpusavio ryšių su juo nepalaikęs, vienas kito nepažinojo, todėl jokių neigiamų emocijų, paskatinusių įvykdyti nusikaltimą, nukentėjusiajam tikrai nejautė. Pabrėžia, jog M. K. ir jo draugai patys išprovokavo konfliktinę situaciją, tuo tarpu jis su draugais buvo bendrabutyje ir į langus, kuriose degė šviesa, nesibeldė. M. K. su draugais nakties metu kėlė triukšmą, įžeidinėjo ir kvietė išeiti pasikalbėti. Teigia, jog panašus įvykis buvo ir prieš tai, kai naktį į bendrabutį įsiveržę jaunuoliai sumušė bendrabučio gyventoją, o asmenys, padarę nusikaltimą, taip ir nebuvo nustatyti. Mano, jog analogiška situacija galėjo pasikartoti ir tą naktį, o jis tik per atsitiktinumą išvengė M. K. peilio. Anot apelianto, gyventi bendrabutyje yra nesaugu, policija neužtikrina saugumo, todėl iniciatyvos tenka imtis patiems. Teigia, jog bet kuris tą vakarą galėjo tapti M. K. ir jo kompanijos auka, todėl neabejoja, kad savo veiksmais išgelbėjo kito žmogaus gyvybę bei sveikatą.

Skunde kategoriškai nurodoma, jog išdėstytos nusikaltimo padarymo aplinkybės rodo nebuvo tyčios nužudyti žmogų, o tai reiškia negalimumą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje tyčia klasifikuojama pagal du kriterijus – susiformavimo momentą bei apibrėžtumą ir toliau skunde trumpai aptaria svarbiausius šių kriterijų požymius. Analizuodamas tyčios susiformavimo momentą ir apibrėžtumą, nurodė nebuvus jokios išankstinės tyčios ir dėsto šią poziciją pagrindžiančius argumentus. Negali būti motyvas nužudyti žmogų, kurio visiškai nepažįsti ir niekad nesi matęs. Turint tikslą iš anksto nužudyti žmogų, būtina turėti atitinkamus ginklus ar įrankius, tuo tarpu jis ginklų, skirtų nužudyti žmogų (kirvių, metalinių strypų, kastetų, peilių ir kt.), neturėjo, o revolveris „Alfa 640“, apelianto įsitikinimu, nėra skirtas žmonių žudymui. Be to, tarp jo ir R. K. nebuvo išankstinio susitarimo šauti į asmenis, kurie daužė langus. Vadinasi, nesant tyčios susiformavimo momento nužudyti žmogų, nėra ir tyčios apibrėžtumo, o tai reiškia nebuvus tyčios nužudyti žmogų. Nesant tyčios nužudyti, nėra galimybės veiką kvalifikuoti pagal BK 129 str. Tokia nuostata yra įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punkte. Pažymi, jog apygardos teismas nuosprendyje nurodė jo kaltės formą esant tiesioginę neapibrėžtą tyčią, o tai, anot apelianto, rodo, kad, vadovaujantis minėtu Senato nutarimu, jo veika yra kvalifikuota neteisingai. Taip pat nesutinka su tuo, kad jo veiksmuose buvo chuliganiškos paskatos. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jo veiksmuose nebuvus apibrėžtos tyčios, todėl mano, kad veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 129 str. Nesupranta, kaip gynybinio pobūdžio veiksmai gali būti įvardinti chuliganiškais ir teigia, jog ikiteisminiame tyrime ir teisme buvo įrodyta, jog būtent M. K. ir jo draugų veiksmai buvo chuliganiški, t. y. jie negerbė aplinkinių, nesilaikė elementarių moralės ir elgesio normų, demonstravo niekinantį požiūrį ir pasinaudodami tuo, kad yra neįleidžiami į bendrabutį, išprovokavo konfliktą.

Tolesnė nuteistojo M. B. skundo dalis yra skirta argumentų, susijusių su megztinio ekspertize, aptarimui. 2006-04-11 specialisto išvadoje Nr. 40-9-IS-1-0187 nurodoma, jog ant tyrimui pateikto megztinio esantis pažeidimas galėjo būti paliktas pjaunamojo tipo įrankiu, kuris savo darbiniame paviršiuje turi ašmenis. Apeliantas pabrėžia, jog nebuvo atliktas megztinio, kurį jis vilkėjo įvykio metu, mikrodalelių ekspertinis tyrimas ir tokiu būdu neištirtas esminis įrodymas, patvirtinantis, kad nužudytasis savo veiksmais kėlė realų pavojų jo gyvybei. Atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas supjaustytą megztinį kaip įrodymą atmetė motyvuodamas tuo, kad apie jį buvo pranešta praėjus pusantro mėnesio nuo įvykio. Tokį teismo teiginį vadina neatitinkantį tikrovės, kadangi 2005-11-28 apklausos metu jis parodė, jog vienas jį puolusių vaikinų buvo iškėlęs ranką ir joje laikė peilį, kurio rankenos jis nematė, nes ši buvo rankoje, o geležtė siekė apie 10 cm, tas pačias aplinkybes 2005-11-29 įtariamojo apklausos metu patvirtino ir R. K. . Pabrėžia, jog versija apie peilį buvo pateikta ne po pusantro mėnesio, kaip tvirtina teismas, o iš karto. Atkreipia dėmesį, kad jo ir R. K. parodymus apie tai, kad nukentėjusysis M. K. puolė rankoje laikydamas peilį, teisme patvirtino kaip liudytoja apklausta S. M. , tačiau teismas jos parodymus atmetė, motyvuodamas, jog pastaroji melavo ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas skunde tvirtina galvojęs, kad supjaustytas megztinis yra atiduotas ekspertizei ir tik sužinojęs, jog tai nėra padaryta, iškart paprašė megztinį kaip daiktinį įrodymą pridėti prie bylos medžiagos ir atlikti jo ekspertizę. Pažymi, jog teismas tokį prašymą traktavo kaip norą sukurti būtinosios ginties situaciją ir nenurodydamas motyvų šį prašymą atmetė. Apelianto įsitikinimu, toks teismo elgesys rodo, kad tyrimas buvo šališkas ir objektyvus, prie bylos pridėti tik jo kaltę patvirtinantys įrodymai, o tie, kurie rodo jo nekaltumą, atmesti. Tokia situacija buvo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl teismo procesas irgi buvo šališkas. Be to, peilio buvimo faktą netiesiogiai patvirtina ir liudytojos A. B. parodymai, t. y. 2005-12-01 liudytojo apklausos metu ji parodė „man pasirodė, kad ginklai buvo sidabro spalvos“. Anot apelianto, revolveriai buvo juodos spalvos, o liudytoja M. K. rankoje galėjo matyti peilio ašmenis, kurie atrodė sidabro spalvos.

Apeliantas skunde atskirai aptaria liudytojos A. B. parodymus, bandydamas teismą įtikinti, kad šios liudytojos parodymai prieštarauja ne tik jos pačios, bet ir kitų liudytojų parodymams. Teigia, kad teisme buvo nustatyta, jog nukentėjusieji kumščiais daužė bendrabučio langus, patys išprovokavo konfliktą, įžeidinėjo bendrabučio kambaryje buvusius asmenis, kvietė išeiti į lauką išsiaiškinti santykius, tuo tarpu liudytoja A. B. savo parodymuose tvirtina negirdėjusi, jog nukentėjusieji apsižodžiavo su juo bei R. K. , beldė į langus. Apelianto manymu, ši liudytoja girdėjo tik tai, kas naudinga jai ir jos kompanijai. Toliau skunde dėstomi prieštaravimai tarp A. B. parodymų ir kitų liudytojų duotų parodymų, t. y. cituojami P. K. (2006-04-11 papildoma liudytojo apklausa), S. T. (2005-12-12, 2006-04-11 papildomos liudytojo apklausos) parodymai, kurių metu pastarieji parodė nematę, kuo vilkėjo į juos šaudę vaikinai, kadangi buvo tamsu, veiksmas vyko labai greitai. Tuo tarpu A. B. , stovėjusios daugmaž 22 metrų atstumu nuo konflikto vietos, parodymai (duoti 2005-11-25, 2005-12-01, 2006-04-10 apklausų metu) iš esmės skiriasi nuo minėtų liudytojų parodymų, tačiau teismas juos vertina kaip vienus svarbiausių. Abejoja, ar galima tikėti A. B. parodymais, jei ji vienintelė iš visų liudytojų atpažino R. K. , kai tuo tarpu kiti konflikto dalyviai, būdami arti jų, negalėjo nei atpažinti, nei apibūdinti apelianto bei R. K. , negalėjo nurodyti, kaip jie buvo apsirengę. Tai padarė tik vienintelė A. B. , kuri, be to, visų parodymų metu neigė M. K. rankose mačiusi peilį. Apelianto įsitikinimu, liudytojos A. B. parodymais negalima tikėti, kadangi iš tokio atstumo, kur stovėjo ši liudytoja, tamsiu paros metu apskritai nieko negalima pamatyti, tuo labiau, kad ji tuo metu kalbėjo su pažįstamais Tomu ir Dariumi (2006-06-22 teismo posėdžio protokolas) bei visai nekreipė dėmesio į netoliese vykstančius įvykius. Mano, jog atlikus eksperimentą būtų paneigti liudytojos A. B. parodymai, tačiau jo gynėjų teisme pareikštas prašymas dėl eksperimento atlikimo buvo atmestas, nenurodant jokių tokį sprendimą pagrindžiančių motyvų. Anot apelianto, labiausiai tikėtina, kad A. B. matė tik įvykio pabaigą bei pasekmes, o kitas detales sužinojo iš konflikte dalyvavusių P. K. ir S. T. . Teigia, jog teismas privalėjo atsižvelgti į šios liudytojos parodymuose esančius prieštaravimus, juos pašalinti arba šiais parodymais apskritai nesivadovauti, kadangi pastaroji buvo išgėrusi, todėl negalėjo objektyviai suvokti įvykio aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos teismas šiais parodymais vadovavosi ir įvertino juos kaip vienus svarbiausių, tai rodo teismo neobjektyvumą ir šališkumą.

Apeliaciniame skunde analizuojami Šiaulių m. VPK KP Kriminalistinių tyrimų tarnybos Balistinių tyrimo specialisto V. K. ( 2006-01-25 specialisto išvada Nr. 40-9-IS-0009) bei pakartotinės Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro (2006-02-06 specialisto išvada Nr. 1015, 1120) atliktų šaudmenų ekspertizių duomenys (konkrečiai – pateiktų šovinių duomenys). Teigia, jog išanalizavus šių specialistų išvadų duomenis, galima daryti tokias, kad Šiaulių m. VPK KP Kriminalistinių tyrimų tarnybai (toliau – KTT) buvo pateikti rausvos spalvos metalo šaudmenys (devyniuose šoviniuose – pilkos metalo spalvos), tuo tarpu Kriminalistinių tyrimų centrui (toliau – KTC) pateikti gelsvos spalvos metalo šaudmenys, t. y. šie šaudmenys visai kitos spalvos nei jo turėti rausvos spalvos šaudmenys, todėl tvirtina, kad KTC pateikti visai kiti šaudmenys. Nurodo, jog KTT ir KTC tyrimams pateikti šoviniai yra skirtingo žymėjimo, t. y. KTC pateikti šaudmenys pažymėti kitaip nei jo turėti. Taip pat skiriasi ir šioms tarnyboms pateiktų šaudmenų matmenys, t. y. KTT pateiktų šovinių ilgis yra trumpesnis, o skersmuo 1 mm mažesnis, lyginant su šaudmenimis, kurie buvo pateikti KTC bei pabrėžiama, kad didesnėje šovinio tūtelėje yra didesnis parako kiekis. Teigiama, jog tyrimo metu KTT specialistas išardęs šovinius nustatė, jog 31 šovinio tūtelės pripildytos baltos spalvos medžiaga. Turint įtarimą, kad ši medžiaga gali būti sprogstamoji, tyrimas buvo nutrauktas, jį rekomenduota atlikti KTC. Tačiau KTC specialistai išardę tyrimui pateiktus šovinius nustatė, jog jie užpildyti pilkos spalvos biria medžiaga. Taigi, apelianto manymu, ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad KTC tyrimui pateikti ne tie šoviniai, kurie buvo paimti iš jo ir kurie buvo pateikti KTT, todėl KTC ir pateikė išvadą, jog tai yra savadarbiai šoviniai. Teigia, jog KTT nustačius, jog tyrimui pateikti šoviniai yra fabrikinės gamybos, buvo nuspręsta juos pakeisti į savadarbius šovinius, tokiu būdu siekiant apsunkinti jo padėtį bei sufabrikuoti kaltinimą dėl savadarbių šovinių laikymo ir naudojimo. Mano jog tai yra akivaizdus įrodymų klastojimas, jis apygardos teismą informavo, kad tyrėja L. V. , pritariant ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui, fabrikinės gamybos šaudmenis pakeitė savadarbiais ir pateikė juos KTC ekspertizės atlikimui, t. y. tokiu būdu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. Nurodo, jog apygardos teismas nuosprendyje remiasi specialisto V. K. parodymais apie tai, kad parduotuvėse parduodamuose šoviniuose nėra parako, o savadarbiuose, kuriais šaudė apeliantas, jo buvo, kadangi tūtelėse rasta bedūmio parako ir pirotechninio mišinio. Kategoriškai tvirtina puikiai prisimenantis, jog teisme specialistas V. K. tokių parodymų nedavė, o iš 2006-12-18 teismo posėdžio protokolo, kuriame užfiksuoti šio specialisto parodymai, matyti, kad minėtų parodymų, kuriais remiamasi nuosprendyje, V. K. nedavė. Be to, specialistas V. K. negalėjo nustatyti šovinio tūtelėje esančio parako sudėties, ką jis nurodo 2006-01-25 išvadoje, t. y. „tolimesnio tyrimo metu 3 šoviniai, kurių kulkos pagamintos iš rausvos spalvos metalo, buvo išardyti. Nustatyta, kad 31 šovinio tūtelės pripildytos baltos spalvos medžiaga. Įtariant, jog ši medžiaga gali būti sprogstamoji, tyrimas buvo nutrauktas. Sprogstamosios medžiagos tyrimą rekomenduoju atlikti LP KTC“. Taigi, apelianto manymu, specialistas V. K. netyrė ir negalėjo tirti šovinio tūtelėse esančios medžiagos sudėties, o tai reiškia, kad jis negalėjo duoti parodymų apie šovinio tūtelėse esančios medžiagos sudėtį. Klausia, kaip apygardos teismo nuosprendyje atsirado teiginiai, kurių nėra nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje, nei teismo posėdžio protokoluose. Nors KTC specialistai nustatė, kad šovinių tūtelėse yra bedūmio parako ir pirotechninio mišinio, tačiau kategoriškai tvirtina, kad tyrimams buvo pateikti kiti, savadarbiai, šoviniai. Skunde cituoja teisme kaip liudytojo apklausto specialisto A. Z. parodymus, pabrėždamas, jog, skirtingai nei KTC pateikti šoviniai, jo turėti bei KTT pateikti šoviniai užspaudimų neturėjo ir buvo lengvai įdedami į ginklo būgną. Taigi tvirtina, kad nuosprendyje yra įrašyti specialisto V. K. parodymai, kurių jis iš tiesų nedavė, o tai reiškia kad šie parodymai yra suklastoti. Taip pat atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas, išteisinęs jį dėl savadarbių šovinių įsigijimo, nuosprendyje nurodo, kad „kaltinamasis M. B. , šaudamas iš mažo galingumo graižtvinio revolverio savadarbiais šoviniais, nors ir padidinto galingumo, nesiekė nužudyti nukentėjusiojo“. Mano, jog teismas, nurodydamas jį šovus savadarbiais šoviniais, remiasi ne įrodymais, ekspertizių išvadomis ir dar kartą nurodo, jog KTC buvo pateikti kiti šoviniai, ką aiškiai patvirtina byloje esančios šaudmenų ekspertizių išvados.

Toliau skunde aptariama 2006-01-25 specialisto išvada Nr. 40-9-IS-1-0010, kuri, apelianto įsitikinimu, priimta vadovaujantis ne įrodymais, o nuomone, kuri ir šiuo metu nėra įrodyta, t. y. neįrodyta, jog kulka, išimta iš žuvusiojo M. K. kūno, buvo paleista iš revolverio „Alfa 640“, Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jis tą vakarą turėjo. Teigia, jog tai yra tik prielaida, o teismas privalo vadovautis patikimais įrodymais. Skunde pažymi, jog konfliktas buvo trumpalaikis ir įvyko tamsiu paros metu, neatmeta galimybės, kad šaudyti galėjo ir kiti asmenys, kadangi lauke prie bendrabučio buvo daugiau žmonių, o po įvykio policija nustatė tik tris liudytojus. Apklausti liudytojai patvirtino, jog tuoj po konflikto taksi automobiliu nuvažiavo keletas jaunuolių, tačiau ikiteisminio tyrimo metu į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta, neieškotas ir neapklaustas taksistas, iš konflikto vietos nuvežęs kelis jaunuolius. Mano, kad tarp šių jaunuolių galėjo būti šaudęs asmuo arba šiuo automobiliu galėjo būti išvežtas peilis, kurį M. K. turėjo rankoje. Be to, peilį galėjo paimti ir įvykio vietoje buvo liudytojai, tačiau jie, nesant teisinio pagrindo, apieškoti nebuvo. Tinkamai neapžiūrėjus įvykio vietos ir neišieškojus tų dviejų kulkų, kurios buvo paleistos iš jo ginklo, nėra galimybės palyginti, ar nukentėjusiojo kūne rasta kulka ir tos dvi atšokusios kulkos yra identiškos ir vienodos, ar jos iššautos iš vieno ir to paties ginklo.

Atkreipia dėmesį nuo pirmos apklausos, kai dar nežinojo ekspertizės išvadų, tvirtinęs, kad gindamasis nuo M. K. jo kryptimi paleido du šūvius iš vienodo atstumo. Susipažinus su ekspertizės išvadomis, paaiškėjo, jog į M. K. šauta tris kartus – dvi kulkos atsimušė ir atšoko, o trečioji atlėkė iš kairės pusės ir pateko į nukentėjusiojo kūną. Anot apelianto, jis stovėdamas priešais M. K. , negalėjo paleisti mirtino šūvio iš kairės pusės, be to, skiriasi kulkos trajektorija bei galingumas. Jo paleisti šūviai buvo vienodi, kulkos tik atsimušė į M. K. , kuris nenustojo pulti, ir tik trečioji, kažkieno į šoną paleista kulka, sustabdė įtūžusį nukentėjusįjį. Teigia, jog šis nenustatyto asmens paleistas šūvis galėjo būti skirtas tiek žuvusiajam, tiek ir jam. Pabrėžia, jog kaip liudytojai apklausti patrulių ekipažo darbuotojai N. N. ir G. O. parodė girdėję, kaip šūvių garsai dubliavo vienas kitą ir iš susiliejančių šūvių garsų suprato, jog šaudyta ne iš vieno ginklo.

Nurodo, jog įvykio vietos apžiūros metu buvo paimti keli stikliniai buteliai, protokole nurodyta, kad rankų pėdsakų, esančių ant paimtų butelių ištyrimui, taip pat biologinių pėdsakų ištyrimui reikalingi laboratoriniai tyrimai. Teigia nebuvęs informuotas, ar buvo atlikti minėti laboratoriniai tyrimai, teismo posėdžio metu nepaskelbti šių tyrimų rezultatai. Taip pat pažymi, kad konflikto metu vienas iš juos puolusių vaikinų rankoje laikė stiklinį butelį ir realiai kėlė grėsmę tiek jo, tiek R. K. gyvybei, todėl buvo būtina atlikti daktiloskopinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar ant įvykio vietoje rasto butelio nėra kurio nors juos puolusių vaikinų pirštų antspaudų. Mano, jog rasti pirštų antspaudai, patvirtintų buvus būtinąją gintį.

Kitoje apeliacinio skundo dalyje cituojamos 1997-06-13 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 4 “Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” nuostatos. Tvirtina, kad jo ir R. K. veiksmai nebuvo agresyvaus pobūdžio, jie tik siekė sutramdyti visuomenės tvarką ir rimtį trukdančius jaunuolius. Kategoriškai nurodo, kad liudytojai stovėjo per toli ir negalėjo matyti, ar kuris nors iš puolančiųjų turėjo peilį. Tai matė tik jis ir R. K. , o ta aplinkybė, kad įvykio vietoje nebuvo rastas peilis nepaneigia, jog M. K. peilį turėjo. Pažymi, jog peilį galėjo paimti bet kuris asmuo, įvykio vieta buvo apžiūrima naktį, vietoje buvę asmenys neapieškoti, nenustatyti asmenys, iškart po įvykio išvažiavę taksi automobiliu. Jam ir R. K. grėsė realus pavojus gyvybei, o ginklo, kuris nėra skirtas žmonių žudymui, panaudojimas yra švelnus ir neadekvatus pasipriešinimo elementas, siekiant apginti save bei savo draugą. Dar kartą pabrėžia, jog buvo būtina atlikti eksperimentą, ar liudytoja A. B. galėjo matyti tai, ko nematė kiti asmenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis V. K. P. K. teisme parodė, jog jo sūnus nesinešiodavo peilio, tačiau paklaustas advokato, ar žino apie savo sūnaus M. K. sulaikymą bei pradėtą ikiteisminį tyrimą 2004 metais, atsake neigiamai (2006-05-29 teismo posėdžio protokolas). Anot apelianto, jei tėvas nežino apie sūnaus sulaikymą, tai jis negali teismui tvirtinti žinantis, kad sūnus nesinešiodavo peilio. Daro išvadą, kad tėvą mažai domino sūnaus gyvenimo būdas bei įpročiai.

Aptardamas argumentus dėl taksi automobilio, cituoja liudytojo A. S. parodymus, jog “vidury gatvės stovėjo taksi automobilis, po penkių minučių tas automobilis nuvažiavo. Iš karto po to išvažiavo apsaugos automobilis”. Pabrėžia, jog greitosios pagalbos darbuotoja T. G. teisme parodė, kad įvykio vietoje nukentėjusysis buvo apsirengęs storu megztiniu, striuke, matomumas buvo blogas, įžiūrėti kito žmogaus bruožus buvo galima tik per 1-1,5 metro. Ji taip pat parodė, jog įvykio vietoje šalia buvę liudytojai kalbėjo, kad į nukentėjusįjį šaudė iš atvažiavusio automobilio. Tačiau, pasak apelianto, tokie liudytojos parodymai teismo posėdžio protokole užfiksuoti nebuvo. 2006-09-07 protokole užfiksuota, kad liudytoja T. G. parodė, jog “jaunimas mums tepasakė, kad atvažiavo automobilis ir kad buvo šaudoma”. Teigia, jog šie protokole užfiksuoti parodymai yra iškraipyti, jie neatitinka tų, kuriuos T. G. davė teismui. Dar kartą akcentuoja, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas taksi vairuotojas, šiuo automobiliu iš įvykio vietos pasišalinę asmenys, nesiaiškinta, ar tokiu būdu iš įvykio vietos nebuvo išvežtas M. K. turėtas peilis.

Ikiteisminiame tyrime ir teisme tiek jis, tiek R. K. parodė, jog iš pradžių šaudė R. K. , tačiau jam pasibaigė šoviniai, o nukentėjusysis M. K. su peiliu rankoje grėsmingai artinosi prie jo (apelianto), tad jis tris kartus iššovė: vieną šūvį į orą, o du - jį puolusio M. K. kryptimi. Šias aplinkybes patvirtina liudytojų A. S. , E. U. , V. G. parodymai. Pažymi, jog teismo medicinos ekspertas nustatė, kad M. K. padarytos žaizdos kanalas eina horizontaliai, iš kairės į dešinę, tuo tarpu visi šioje byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad jis ir nukentėjusysis stovėjo vienas priešais kitą. Vadinasi, anot apelianto, jis iš savo revolverio negalėjo M. K. padaryti tokios žaizdos, į nukentėjusįjį šovė asmuo, stovėjęs šone. Apygardos teismas nuosprendyje remiasi liudytojo G. O. parodymais, kurių pagrindu paneigė jo ir R. K. parodymus, jog jis (apeliantas) pradėjo šaudyti tik tada, kai R. K. iššaudė visus šovinius ir padarė išvadą, jog jie (jis ir R. K. ) šaudė vienu metu. Mano, jog teismas nepagrįstai atmetė jo, R. K. , liudytojų A. S. , E. U. , V. G. parodymus, jog iš pradžių šaudė vienas, o paskui kitas. Teigia, jog tokie parodymai atmesti, siekiant įrodyti, jog šaudymas prasidėjo nepagrįstai, šaudyta vienu metu, nesant agresyvių M. K. veiksmų. Pažymi, kad vertinant liudytojo G. O. parodymus, būtina atsižvelgti į tai, jog jis sėdėjo gana toli nuo įvykio vietos stovėjusiame automobilyje, manytina, kad klausėsi muzikos, automobilis stovėjo kitoje gatvės pusėje, tarp namų, todėl sėdint jame buvo girdimas iššautas šūvis ir iššauto šūvio aidas, todėl, apelianto įsitikinimu, liudytojui ir susidarė įspūdis, kad šaudoma iš dviejų ginklų, nes dubliavosi šūviai. Be to, šaudant dujiniu pistoletu, šūvio garsas yra nedidelis, o automobilis stovėjo atokiau nuo įvykio vietos. Atkreipia dėmesį, jog liudytojas G. N. parodė, kad šūvių garsas buvo maždaug nuo 5 iki 10, tuo tarpu liudytojas G. O. teigė šūvių garsų buvus tik 5-6, t. y. nors abu sėdėjo tame pačiame automobilyje, tačiau girdėjo skirtingą šūvių garsų kiekį. Tvirtina, kad liudytojas G. O. ir jo kolega galėjo girdėti tik tuos šūvius, kuriuos iššovė jis, nes šių šūvių garsas buvo stipresnis, o, atsižvelgiant į tai, kad jie girdėjo iššauto šūvio garsą bei jo aidą, tai teisingais laikytini G. O. parodymai, kad jis girdėjo daugmaž 5-6 šūvius. Teigia iššovęs tris kartus, todėl sudedant šūvio ir šūvio aido garsus gaunasi 6 šūvio garsai.

Nesutinka su nuosprendžio išvada, jog “kaltinamiesiems išbėgus iš bendrabučio ir pasivijus nukentėjusiuosius bei R. K. paklausus “ką čia darote”, abu kaltinamieji iššaudę užtaisytus revolverius, staigiai vėl grįžo į bendrabutį”. Tokį teismo teiginį vadina neatitinkančiu tikrovės bei prieštaraujančiu ne tik jo, R. K. , kitų liudytojų, bet ir pačių nukentėjusiųjų parodymams bei faktinėms bylos aplinkybėms. Skunde cituoja nukentėjusiųjų P. K. . K. , S. T. , liudytojų S. M. , E. U. parodymus, pabrėždamas, jog konflikte dalyvavę asmenys buvo neblaivūs, t. y. M. K. nustatytas 2,49 promilės girtumas. Nukentėjusysis P. K. , S. T. , A. B. parodė tą vakarą dideliais kiekais vartoję alkoholinius gėrimus ir tai, apelianto nuomone, teismas turėjo pripažinti jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o jų (apelianto ir R. K. ) atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi jie buvo priversti gintis nuo apsvaigusių, savo veiksmų nekontroliuojančių asmenų veiksmų.

Tolesnėje skundo dalyje aptariami kitų liudytojų parodymai. Pacitavęs liudytojos R. G. parodymus (2006-10-16 teismo posėdžio protokolas, “išgirdau šūvius ir priėjau prie lango pasižiūrėti, kas ten vyksta. Apačioje buvo susmukęs vaikinas, dar vienas stovėjo šalia. Kartu su vaikinu buvo panelė… Iš pradžių buvo mergina ir vaikinas, po to merginos nebebuvo. Kai buvo iškviesta medicinos pagalba ir iš felčerės veiksmų aš supratau, kad vaikinas mirė, šalia tuo momentu buvo dar du vaikinai”) iškelia klausimą, kur iškart po šūvio dingo vienas juos puolusių vaikinų, o vėliau ir mergina (apeliantas spėja, jog ta mergina buvo A. B. ). Nukentėjusysis P. K. , S. T. ir A. B. teigė visą laiką buvę su sužeistu M. K. , nors liudytoja R. G. aiškiai nurodo, jog prie susmukusio vaikino stovėjo dar vienas jaunuolis ir mergina. Vėliau buvo tik du vaikinai, be merginos. Apeliantas neabejoja, kad kažkuris jų slėpė M. K. rankoje laikytą peilį, todėl jis ir nebuvo rastas įvykio vietoje. Toliau aptariami liudytojo G. S. parodymai (2006-06-22 teismo posėdžio protokolas), pabrėžiant, kad būtent šis liudytojas prašė, kad jis ir R. K. nueitų nuraminti triukšmadarius, tačiau teismas nuosprendyje šių aplinkybių nenurodė. Teisme papildomai apklaustas bendrabučio budėtojas G. S. parodė, jog siautėję vaikinai nėjo nuo bendrabučio, o ėjo po langais link įėjimo. Tą aplinkybę, kad budėtojas iš tiesų prašė sutramdyti jaunuolius, patvirtina ir kita bylos medžiaga, tačiau nuosprendyje apie tai nepasisakoma, o teisme G. S. šių aplinkybių taip pat nenurodė. Teigia, jog nesunku paaiškinti tokį G. S. elgesį – jis turėjo užtikrinti viešąją tvarką bendrabučio prieigose, gavęs informaciją apie triukšmadarius, nedelsiant iškviesti policiją, tačiau pastarasis to nepadarė, todėl suprantama, kad teisme jis teigė nebeprisimenantis jo ir R. K. prašęs išeiti išsiaiškinti su jaunuoliais, taip pat pamiršo, ką sakė į langus beldę jaunuoliai (2006-06-22 protokolas). Pabrėžia, jog kiti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusieji keikėsi bei grasino, todėl tai turėjo girdėti ir G. S. .

Apeliantas dar kartą nurodo, jog ikiteisminio tyrimo metu neatliktas eksperimentas, siekiant analogiškomis sąlygomis, kurios buvo įvykio metu, nustatyti galimumą matyti bei įsidėmėti įvykį ar asmenis. Mano, jog tokie tyrimo veiksmai kaip parodymų patikrinimai vietoje, atpažinimai negali būti pripažinti pilnaverčiais, siekiant detaliai išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes bei pagrįsti jomis pateiktą kaltinimą. Anot apelianto, tokiu būdu iš esmės buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) normos. Nurodo, jog neatlikta ekspertizė, turint tikslą nustatyti, ar galėjo iš jo ginklo iššautas šovinys pramušti M. K. odinę striukę, megztinį ir padaryti mirtiną sužalojimą. Teigia turėtais šoviniais ne kartą šaudęs į varnas, tačiau nė vienos nenušovė, todėl abejoja, ar galėjo jais nušauti žmogų, vilkėjusį odinę striukę, kuri tokio tipo šoviniams yra analogiška šarvui. Pabrėžia, kad ekspertizė turėjo būti atlikta tų šovinių, kuriuos jis turėjo, o ne tų, kurie buvo perduoti KTC.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teisiamojo posėdžio protokolų ir nuosprendžio įteikimo. Nurodo, jog teismas 2007-02-01 paskelbto nuosprendžio nuorašus jam ir jo gynėjams įteikė ne iš karto, o tik 2007-02-07. Pažymi, kad jo gynėjų prašymas įteikti teismo posėdžių protokolų nuorašus buvo įvykdytas 2007-02-08, iki tol aiškinant, kad jie yra nepasirašyti. Atkreipia dėmesį, kad iš 7 įteiktų teisiamojo posėdžio protokolų, tik vieną, t. y. 2006-05-29 protokolą pasirašė teisiamojo posėdžio pirmininkas ir sekretorius, kitus – tik posėdžio sekretorė. Tvirtina, kad tokiu būdu teismas akivaizdžiai sudarė sąlygas atimti galimybę pateikti prašymus dėl protokolų patikslinimo, kadangi pastabas dėl protokolo turinio galima pateikti per 3 dienas nuo protokolo pasirašymo dienos. Be to, net ir 2006-05-29 protokolas pasirašytas nesilaikant BPK reikalavimų, kadangi jame nenurodyta protokolo pasirašymo data (BPK 261 str. 5 d.). Teigia, jog atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisiamojo posėdžio protokolai negali būti pripažinti teisėtais. Taip pat pažymi, kad teismo posėdžio protokolą sekretorė rašė ranka, tačiau protokolo nuorašai įteikti atspausdinti kompiuteriu, t. y. protokolai buvo perrašinėjami, koreguojant liudytojų parodymus, kas, anot apelianto, paaiškina, jog protokoluose nenurodyti kai kurių liudytojų parodymai arba jie yra užfiksuoti neteisingai (pavyzdžiui, anksčiau aptarti T. G. parodymai). Pagrįsdamas savo poziciją dėl neteisingai užfiksuotų parodymų, nurodo, jog 2006-05-29 teisme nukentėjusysis P. K. į gynėjo klausimą, kokiu tikslu jie ėjo link jo ir R. K. , atsakė “mes ėjome muštis”. Tvirtina, kad tokį nukentėjusiojo atsakymą girdėjo visi posėdžio metu salėje buvę asmenys, tačiau protokole užfiksuota “mes ėjome link tų vaikinų kurie išėjo iš bendrabučio muštis”. Tvirtina, jog protokole šie nukentėjusiojo parodymai išdėstyti kitaip nei jie buvo iš tikrųjų pasakyti ir nurodo, jog teisingai sudėjus skiriamuosius ženklus minėta nukentėjusiojo frazė įgytų tikrąją prasmę ir skambėtų taip “mes ėjome link tų vaikinų, kurie išėjo iš bendrabučio, muštis”. Analogiška situacija yra ir su S. T. parodymais, kurio pavartotam žodžiui “muštis” protokole suteikta visai kita prasmė. Tokios aplinkybės, apelianto manymu, rodo teismo šališkumą ir neobjektyvumą.

Apeliaciniame skunde cituodamas Konstitucinio Teismo 1999-02-05, 2000-05-08, 2006-01-16 nutarimų nuostatas, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje buvo iš anksto nuspręsta, koks sprendimas bus priimtas jo atžvilgiu. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nenorėjo rinkti įrodymų, siekiant objektyviai ištirti įrodymus, jie tik klastojo įrodymus, siekdami paneigti jo nekaltumą. Panaši situacija buvo ir nagrinėjant bylą teisme, t. y. nenurodant motyvų atmesti beveik visi gynybos prašymai, atmetami liudytojų parodymai bei daiktiniai įrodymai. Neabejoja, kad tokiu būdu pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos teisės, kadangi bylą nagrinėjęs teismas buvo neteisingas ir šališkas.

Apelianto manymu, teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad jis nuosprendyje nurodė „iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad žurnalistė J. S. ne tik trukdė atlikti tyrimą, bet ir siekė padaryti poveikį liudytojui P. K. kaip tik dėl M. K. neva turėto peilio. Byloje J. S. atžvilgiu priimtas nutarimas dėl poveikio liudytojui išskirti į atskirą tyrimą...“. Pabrėžia, jog teismas J. S. atžvilgiu turėti laikytis nekaltumo prezumpcijos, nes tik teismas gali nustatyti, ar ji trukdė atlikti tyrimą bei siekė daryti poveikį liudytojams, tačiau jos atžvilgiu teismo nuosprendis nėra priimtas. Be to, teismas atsisakė prie bylos medžiagos pridėti J. S. žurnalistinio tyrimo metu padarytą garso įrašą, kuriame aiškiai girdisi, kad M. K. rankoje turėjo peilį, o tai, anot apelianto, reiškia, jog šis įrašas paneigia jam pateiktą sufabrikuotą kaltinimą. Atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apygardos teismas skundžiamą nuosprendį paskelbė 2007-02-01, o ikiteisminis tyrimas J. S. atžvilgiu nutrauktas 2006-11-16, t. y. akivaizdu, jog priimdamas nuosprendį teismas žinojo apie šio ikiteisminio tyrimo nutraukimą, tačiau vis dėlto nuosprendyje dėsto tikrovę neatitinkančius teiginius, tokiu būdu dar kartą patvirtindamas savo šališkumą ir neobjektyvumą.

Apelianto įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, suklastotais įrodymais, todėl negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu bei yra naikintinas. Nuosprendžio pagrindimas prielaidomis ir abejonėmis prieštarauja Aukščiausiojo Teismo senato nutarimui Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, nesilaikyta nuostatos, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-89/2006).

Skunde nurodoma, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pripažintos neatitinkančios bylos aplinkybių, nes 1) šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teisme; 2) teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti teismo išvadas; 3) yra prieštaringų įrodymų, reikšmingų teismo išvadoms, be to, nuosprendyje nenurodyta, kokiais motyvais vadovaujantis teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta; 4) apygardos teismo nuosprendyje yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė jo kaltės klausimo išsprendimą ir bausmės paskyrimą. Taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvadų, nes 1) teismas priėmė nuosprendį, remdamasis nepatikrintais ir neištirtais įrodymais; 2) nuosprendyje teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstas išvadas; 3) teismas padarė išvadas, remdamasis nepakankamais įrodymais; 4) išvados grindžiamos abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais; 5) apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėjimais. Pažymi, kad apygardos teismo nuosprendyje neatsižvelgiama į aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti teismo išvadas, nes 1) apkaltinamajame nuosprendyje nemotyvuotai atmesti gynybos argumentai, remiantis vien kaltinančiosios pusės pateiktais įrodymais; 2) nuosprendyje neatsižvelgta į faktines įvykio aplinkybes; 3) nuosprendis grindžiamas tik tų liudytojų, kurie dalyvavo konflikte ir davė nukentėjusiajai pusei naudingus parodymus, parodymais; 4) nuosprendyje nepaneigti jo baudžiamąją atsakomybę šalinantys įrodymai; 5) neatsižvelgta į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliantas skunde nurodo nuosprendyje esant esminių prieštaravimų, t. y. nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių bei liudytojų parodymų ir šie prieštaravimai paveikė kaltės klausimo išsprendimą. Mano, jog teismas neteisingai kvalifikavo jo veiką, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai atmetė būtinosios ginties faktą, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei liudytojų parodymų. Teismo šališkumą ir objektyvumą motyvuoja tuo, kad teismas tinkamai neįvertino „nukentėjusiųjų“ veikos, nesistengė objektyviai išsiaiškinti faktinių bylos aplinkybių, neskyrė reikiamų ekspertizių, nepatikrino liudytojų parodymų, duotų dėl įvykio aplinkybių, teisiamojo posėdžio protokoluose neužfiksuoti liudytojų parodymai arba šie parodymai užfiksuoti neteisingai, juos iškraipant, nuosprendyje remiamasi ne ištirtais ir patikrintais įrodymais, o prielaidomis.

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. B. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį dėl jo ginamojo pripažinimo kaltu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. bei neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. K. ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. B. būtų išteisintas. Nesant galimybės priimti išteisinamąjį nuosprendį, nuteistojo gynėjas prašo perkvalifikuoti M. B. veiksmus ir skirti jam švelnesnę bausmę.

Nurodo, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai suvaržė jo ginamojo teises ir sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, be to, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismo šališkumą grindžia tuo, jog teismas tinkamai neįvertino „nukentėjusiųjų“ veikos, nesistengė objektyviai išsiaiškinti faktinių bylos aplinkybių, neskyrė reikiamų ekspertizių, nepatikrino liudytojų parodymų, duotų dėl įvykio aplinkybių, teisiamojo posėdžio protokoluose neužfiksuoti liudytojų parodymai arba šie parodymai užfiksuoti neteisingai, juos iškraipant, nuosprendyje remiamasi ne ištirtais ir patikrintais įrodymais, o prielaidomis.

Gynėjo teigimu, ikiteisminiame tyrime ir teisme buvo grubiai pažeistos M. B. teisės į gynybą. Pažeidžiant BPK 21 str., 187 str. nuostatas, M. B. pateiktuose įtarimuose bei kaltinime nekonkretizuotas ir neišaiškintas „chuliganiškų paskatų“ turinys. Teigia, jog byloje neįrodyta, kad nuteistasis M. B. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tvirtina, kad jo ginamojo veiksmai buvo determinuoti pačių nukentėjusiųjų įvykdytais chuliganiškais, agresyviais ir nusikalstamais veiksmais, t. y. byloje aiškiai nustatyta, kad pats nukentėjusysis ir jo draugai elgėsi chuliganiškai, pažeidinėjo viešąją tvarką – būdami apsvaigę nuo alkoholio, nakties metu garsiai šūkavo, keikėsi, beldėsi į bendrabučio langus, reikalaudami įsileisti vidun. Pabrėžia, jog pastarieji brovėsi per langą, norėdami patekti į vidų, grasino M. B. bei kambaryje esančioms merginoms, reikalavo išeiti į lauką išsiaiškinti. Teigia, jog į agresyviai besielgiančius jaunuolius nereagavo nei bendrabučio budintysis, nei kiti bendrabučio gyventojai, nei netoli stovėjęs privačios saugos bendrovės automobilis. Gynėjo įsitikinimu, M. B. savo veiksmais siekė nutraukti neblaivių ir įsisiautėjusių jaunuolių bandymą įsibrauti į jų kambarį bei nutraukti chuliganiškus pastarųjų asmenų veiksmus, be to, jis norėjo išsiaiškinti, kodėl norima įsibrauti būtent į jų kambarį ir kodėl grasinama merginoms. Atkreipiamas dėmesys, jog M. B. buvo studentų bendrabučio tarybos seniūno pavaduotojas, o kartu su juo raminti įsisiautėjusių jaunuolių išėjo ir pats seniūnas, tačiau teismas nuosprendyje šių aplinkybių nenurodė.

Kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog „vykdydami ne jiems skirtas funkcijas – tariamą viešosios tvarkos palaikymą, nešdamiesi ginklus, M. B. ir R. K. elgėsi neteisėtai, tuo labiau, kad nei bendrabutyje, nei už jo ribų niekas pagalbos neprašė, viešoji tvarka pažeista nebuvo“, laiko ją šališka, prieštaraujančia faktinėms bylos aplinkybėms ir teismų praktikai. Pabrėžia, jog M. B. , būdamas bendrabučio kambaryje, viešosios tvarkos nepažeidė, priešingai – neblaivūs nukentėjusieji patys pažeidė viešąją tvarką, brovėsi į M. B. būstą, grasino tiek tuo metu, tiek kitą dieną su jais susidoroti. Gynėjo manymu, tai M. B. ir jo draugai šioje situacijoje buvo nukentėjusieji, o byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų veiksmus galima kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. Tvirtina, kad nuteistasis iš kambario išėjo, kai chuliganų antpuolis dar nebuvo pasibaigęs, šie nuo lango pasitraukė tik tada, kai pamatė juos išeinančius iš kambario, be to, nukentėjusieji ėjo ne nuo bendrabučio, kaip nurodyta nuosprendyje, o pagal bendrabučio langus, link įėjimo į bendrabutį, t. y. ėjo pasitikti išeinančiųjų. Šiais aplinkybes patvirtino budėtojas bei kiti įvykio liudytojai. Akcentuoja, jog iš bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad M. B. konflikte nedalyvavo, jo veiksmai, siekiant apginti save bei kambaryje buvusias merginas, taip pat nutraukti nusikalstamus veiksmus, negali būti traktuojami kaip noras pažeisti viešąją tvarką, visuomenės rimtį bei chuliganiškai elgtis. Pažymi, kad byloje yra duomenų apie atvejus, kai per langą įsibraudavo apsvaigusių jaunuolių grupės ir panaudodavo smurtą prieš studentus, juos sužalojant. Nesutinka su teismo išvada, jog „kaltinamiesiems išbėgus ir priartėjus prie nukentėjusiųjų, nukentėjusiųjų elgesyje nebuvo jokių provokacijos požymių“ ir nurodo, kad jo ginamajam su draugais išėjus iš bendrabučio įsisiautėjusių jaunuolių grupė puolė pirma, taip pat, reikia nepamiršti, kad jie prieš tai buvo išsakę realius grasinimus susidoroti, todėl nukentėjusiųjų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip grubus viešosios tvarkos pažeidimas.

Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-06-18 nutarimo Nr. 18 14 punkto nuostatas, nurodo, kad nė vienas iš šiame punkte nurodytų kvalifikuojančių požymių negali būti taikomas M. B. , kadangi jo veiksmus nulėmė agresyvus nukentėjusiojo ir jo draugų elgesys, kėlęs realų pavojų. Pabrėžia, jog, vadovaujantis minėtu nutarimu, nužudymo bylose būtina nustatyti nužudymo motyvą, tikslą ir būdą.

Skunde dar kartą akcentuojama, kad M. B. buvo pateiktas abstraktus kaltinimas, nenurodant konkrečių aplinkybių, apibūdinančių, jog nužudymas įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, t. y. ši aplinkybė leidžia teigti, jog tokiu būdu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, jos papildomuose protokoluose įtvirtintos nuostatos. Antai Europos žmogaus teisių teismas N. K. byloje nurodė, kad Konvencijos 6 str. 3 d. reikšminga tuo, jog ji įtvirtina, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi mažiausiai bent šias teises – a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą; b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Mano, jog nurodyti trūkumai iš esmės pažeidė jo ginamojo teisę į gynybą.

Gynėjas argumentais bando įtikinti teismą, jog bylos medžiaga neįrodo M. B. dėl chuliganiškų paskatų įvykdžius nužudymą. Tvirtina, jog nukentėjusieji suvokė pažeidžiantys viešąją tvarką, suprato rodantys nepagarbą visuomenei, grasino panaudoti smurtą, bandė per langą įsibrauti į svetimą būstą. Jie tyčiojosi iš M. B. ir jo draugų, vartojo užgaulius žodžius, prieš tai beldėsi į daugelį kitų langų, todėl tikslas nutraukti jų vykdomus tęstinius chuliganiškus veiksmus negali būti traktuojamas kaip mažareikšmė dingstis išeiti iš patalpų ir imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią daromam nusikaltimui. Pabrėžia, jog nusikaltimas dėl chuliganiškų paskatų padaromas veikiant tiesiogine tyčia, tuo tarpu teismas padarė išvadą, kad M. B. ir R. K. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką, t. y. tokiu būdu teismas paneigia tolimesnes savo paties padarytas išvadas. Nesupranta, kodėl liudytoja A. B. buvo pažeminta ir išgąsdinta, jei ji buvo tarp nukentėjusiųjų kompanijos, kurie patys chuliganiškais veiksmais pažeidė viešąją tvarką.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog M. B. į lauką išėjo tik todėl, kad buvo kviečiamas ateiti išsiaiškinti santykių, be to, nuvaryti triukšmadarius prašė ir bendrabučio budėtojas, o, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis buvo seniūno pavaduotojas, tai į jo pareigas įėjo tvarkos prižiūrėjimas, t. y. būtent dėl šių aplinkybių M. B. ir priėmė sprendimą išeiti ir išsiaiškinti tolimesnius chuliganiškai nusiteikusių jaunuolių veiksmus, užkirsti kelią jų siautėjimui. Savigynai pasiėmęs revolverį „Alfa 640“, užtaisytą „Flobert“ 6 mm kalibro šoviniais, kartu su R. K. išbėgo į lauką, kol agresyvūs asmenų veiksmai nebuvo pasibaigę. Jo ginamasis ir R. K. neturėjo tikslo pradėti muštynių su jaunuoliais, tačiau pastariesiems pradėjus pulti, R. K. iš dujinio revolverio ėmė šaudyti, bet agresyviai nusiteikę asmenys vis tiek nesitraukė, keikėsi, artėjo prie jų. Pabrėžia, jog vienas asmuo mojuodamas peiliu artinosi prie jo ginamojo ir smogė jam į krūtinę, ašmenimis kliudęs megztinį. Traukdamasis M. B. iššovė žemyn, tai darė norėdamas apsiginti nuo pavojingo užpuolimo, o norėdamas išvengti peilio smūgio pakėlė aukštyn ranką ir taip savaime įvyko šūvis. Gynėjo teigimu, M. B. į nukentėjusįjį šovė tik du kartus ir jo nušauti tikrai negalėjo, kadangi paleistos kulkos negalėjo padaryti žymių sužalojimų, tuo labiau įsmigti giliai į kūną, prieš tai pramušdamos nukentėjusiojo žieminius drabužius, be to, nukentėjusiojo kūne buvo rasti trijų šūvių sužalojimai. Tvirtina, kad M. B. buvo įsitikinęs, jog jo turimu revolveriu negalima nušauti kito asmens, nešaudant į atviras kūno vietas, ir nurodo, kad nukentėjusysis M. K. žuvo nuo trečios kulkos, kurią paleido ne jo ginamasis, o kitas asmuo.

Nurodydamas, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu, iš esmės netyrė svarbiausių aplinkybių ir atkreipia dėmesį, kad R. K. teisme parodė, jog jiems išėjus į lauką agresyviai nusiteikę jaunuoliai puolė pirmi, norėjo įsibrauti į kambarį. Nežinodami, kiek yra užpuolikų, jie su M. B. savigynai pasiėmė revolverius. Išėjus į lauką triukšmadarių grupė iš karto puolė, vienas rankoje laikydamas butelį rėkė “užmušiu”, todėl gindamasis jis išsitraukė pasiimtą dujinį revolverį ir sušuko liepdamas sustoti, tačiau jiems nesureagavus, pradėjo šaudyti, kol baigėsi šoviniai. Nukentėjusiajam su peiliu puolus M. B. , abu (R. K. ir M. B. ) pradėjo trauktis ir tuo metu M. B. pradėjo šaudyti. Anot R. K. , jis matė, kaip nukentėjusysis peiliu užsimojo taikydamasis M. B. į krūtinę (matė gerai, kadangi buvo arti jų), šis traukėsi, bandė išsisukti, kai tuo metu pasigirdo dar vienas šūvis. Gynėjas skunde taip pat atkreipia dėmesį į 2006-04-11 specialisto išvadą Nr. 40-9-IS-1-01, nustačiusią, jog M. B. megztinio kairėje pusėje yra 65 cm ilgio pažeidimas, kuris galėjo būti padarytas pjaunamojo tipo įrankiu, savo darbiniame paviršiuje turinčiu ašmenis. Ši specialisto išvada, gynėjo manymu, patvirtina, kad užpuolimo metu prieš M. B. buvo panaudotas peilis, be to, liudytoja S. M. teisme parodė mačiusi, kaip vienas asmuo kažkokiu daiktu užsimojo smogti M. B. . Pažymi, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta nakties metu, naudojant riboto galimumo dirbtinį apšvietimą, ikiteisminiame tyrime netirta, ar nukentėjusysis turėjo peilį. Pabrėžia, jog liudytoja M. G. teisme parodė buvusi 104 bendrabučio kambaryje, kai aptariamu metu lauke pasigirdo triukšmas, pradėjo belstis į jų kambarį, grasino, kvietė išeiti pasiaiškinti, matė, kaip M. B. šovė po R. K. iššautų šūvių. Skunde cituojami liudytojų M. A. , A. P. parodymai, o liudytojos A. B. parodymai įvardijami kaip itin prieštaringi. Teigė, jog įvykio vietoje buvusi tyrėja L. V. tiesiogiai bendravo su A. B. ir ši jai minėjo, kad į sužeistąjį šovė du ar trys vyrai, atėję nuo bendrabučio. Toliau cituojami jos parodymai, duoti 2005-11-25 ir 2005-12-01 apklausų metu bei pabrėžiama, kad jos parodymų patikrinimas atliktas dienos metu, esant geram matomumui, nors pats įvykis buvo naktį. Neatliktas eksperimentas, ar galėjo minėta liudytoja analogiškomis sąlygomis įsidėmėti įvykį arba asmenis, tad tyrimo veiksmai (parodymų patikrinimai vietoje, atpažinimas) negali būti pripažinti pilnaverčiais, jų pagrindu negali būti grindžiamas kaltinimas. Gynėjo manymu, liudytojos A. B. parodymai kelia pagrįstas abejones, ar ji matė įvykį ir jo seką ir mano, kad labiau tikėtina, jog ji galėjo matyti tik įvykio pabaigą ir pasekmes, kadangi jos parodymai iš esmės skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, susijusių su neteisėtais nukentėjusiųjų veiksmais, bei visos įvykių sekos. Kaip liudytojas apklaustas bendrabučio budėtojas G. S. parodė girdėjęs, kaip kažkas beldėsi į pirmojo aukšto langus, liepė triukšmadariams apsiraminti, taip pat matė, kaip iš bendrabučio išbėgo vaikinai, tada visi subėgo į krūvą, daugmaž 1 metro atstumu, vienas triukšmadarių buvo pakėlęs koją ir norėjo spirti išėjusiems, tada pasigirdo 2-3 šūviai. Teisme šis liudytojas patvirtino, kad siautėję vaikinai nėjo nuo bendrabučio, o ėjo palei langus, įėjimo link. Bylos medžiaga patvirtina budėtoją M. B. prašius nueiti ir apraminti tuos jaunuolius.

Kaip ir apeliantas M. B. gynėjas skunde cituoja eilę parodymų, t. y. liudytojo E. U. , nukentėjusiojo P. K. , S. T. , T. G. parodymus.

Toliau skunde nurodoma, jog apygardos teismui 2007-02-01 paskelbus nuosprendį, jo nuorašai nuteistajam M. B. ir gynėjams įteikti tik 2007-02-07, o teismo posėdžių protokolų nuorašai – 2007-02-08. Pabrėžia, jog M. B. gynėjai teismui pateikė prašymus dėl posėdžių protokolų nuorašų, tačiau jiems buvo atsakyta, kad protokolai dar nepasirašyti. Teigia, jog tokiu būdu buvo sudaromos neigiamos sąlygos pateikti prašymus dėl protokolų patikslinimo, be to, posėdžių metu protokolai buvo rašomi ranka, o jiems įteikti nuorašai yra atspausdinti, t. y. ši aplinkybė rodo, kad protokolai buvo perrašinėjami.

Nurodoma, kad žuvusiojo M. K. kūne rastos trys šautinės žaizdos ir, anot gynėjo, iki galo taip ir neišsiaiškinta, ar be M. B. dar kažkas šaudė į nukentėjusįjį. Teigia byloje esant nemažai užuominų, jog šaudė ir kiti asmenys, tačiau teismas netyrė šių aplinkybių, o teisme pagarsintos aplinkybės nenurodytos nuosprendyje. Pažymi, jog teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 876/05 (04) nustatė sužalojimus M. K. kūne (muštinę žaizdą kairiame antakyje, nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, kairės rankos II krumplyje, kairiojo kelio priekiniame paviršiuje) bei nurodė galimybę, jog jie galėjo atsirasti kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, galimai griuviminės traumos metu. Tačiau šios aplinkybės, kaip nurodo gynėjas, nebuvo ištirtos, nenustatyta, ar minėti sužalojimai neatsirado muštynių metu su kitais asmenimis, be to, nukentėjusiojo kraujyje rasta 2,49 promilės alkoholio. Medicinos ekspertai nustatė, kad M. K. mirtis įvyko nuo kiauryminės šautinės krūtinės ląstos ertmių žaizdos su aortos krūtininės dalies, kairio plaučio apatinės dalies skilties ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais, tačiau ekspertai nurodė, jog žaizdos kanalas eina horizontaliai, iš kairės į dešinę. Pabrėžia, jog visi liudytojai patvirtina M. B. ir nukentėjusįjį šūvių metu buvus vienas priešais kitą, o tai, gynėjo manymu, reiškia, kad M. B. iš savo revolverio negalėjo nukentėjusiajam padaryti tokios žaizdos, t. y. šauti turėjo kitas asmuo. Taip pat akcentuoja, kad 2006-01-25 specialisto išvada Nr. 40-9-IS-1-0010 tik kaip prielaidą nurodė, jog iš M. K. kūno išimta kulka galėjo būti iššauta iš jo ginamojo revolverio. Be to, skiriasi kulkų, išimtų iš nukentėjusiojo kūno ir M. B. revolverio bei namų, diametrai, dėl ko gynėjas daro išvadą, kad M. K. buvo nušautas iš kito, panašaus pistoleto. Ikiteisminiame tyrime šios aplinkybės nebuvo ištirtos, taip pat nepatikrinti ginklai tų asmenų, kurie įsigijo panašaus tipo ginklus.

Atkreipiamas dėmesys į eksperto H. D. , specialistų A. Z. ir M. K. teisme duotus parodymus. Ekspertas H. D. parodė, jog nukentėjusiojo kūne padaryti sužalojimai buvo skirtingos jėgos ir šauti iš skirtingo atstumo. Specialistas A. Z. parodė kulkų nesvėręs, jos gali būti naudojamos šaudymui iš skirtingų modelių revolverių, jis neturi gamyklų kulkų etalonų, anksčiau tokių šovinių netyrė. Specialistas V. K. parodė, jog ant kulkų graižtvų nebuvo, todėl nedarė tardymo eksperimento. Kulkos galėjo būti iššautos ir iš to ginklo, kulkų svorio masė gali būti skirtinga. Gynėjas teismo išvadą “byloje nustatyta, kad R. K. pradėjo šaudyti iš 10 m atstumo, teismas daro išvadą (gynėjo manymu, tai tik prielaida), kad ir kaltinamasis M. B. , šaudydamas iš tokio pat atstumo, padarė nukentėjusiajam paviršines žaizdas, o M. K. priartėjus – šaudamas iš artimesnio atstumo – kiauryminę” vadina kaip nepatvirtintą byloje surinkta medžiaga. Teigė, jog R. K. šaudė iš toliau, norėdamas sustabdyti puolančiuosius, tačiau M. B. tuo metu nešaudė, o vėliau šaudė iš arti, iš tos pačios vietos ir tuo pačiu atstumu, ką patvirtina liudytojų parodymai. Mano, jog teismas iškraipė liudytojo G. O. parodymus apie tai, jog jis girdėjo, kaip buvo šaudoma vienu ir tuo pačiu metu iš dviejų ginklų. Kategoriškai tvirtina, kad jo ginamasis iššovė tik tada, kai R. K. baigė visus dujinius šovinius, jie vienu metu tikrai nešaudė. Iš dviejų ginklų buvo šaudoma tuo metu, kai pradėjo šaudyti M. B. . Pabrėžia, kad nukentėjusiajam mirtina žaizda buvo padaryta ne tokio diametro kulka, kuriomis šaudyta iš M. B. revolverio. Teigia, byloje esant duomenų, kad iškart po įvykio iš įvykio vietos išvažiavo taksi automobilis, tačiau tyrimo metu jis nebuvo nustatytas.

Prielaidomis vadinamos specialistų išvados dėl šovinių, pabrėžiant, kad specialistai, pateikdami išvadas, jog dalis šovinių yra savadarbiai, rėmėsi žinynais ir katalogais, tačiau nenurodė konkrečiai kokiais. Be to, tyrimo metu jie nelygino šaudmenų sprogstamosios masės sudėties su fabrikinės gamybos sudėtimi, t. y. atsižvelgiant į tai, pateiktos išvados yra tik prielaidų pobūdžio. Pabrėžiama, jog M. B. nežinojo, kad turguje pirkti šoviniai yra savadarbiai ir galingumu skiriasi nuo fabrikinės gamybos. Byloje nenustatyta, jog nukentėjusysis M. K. buvo nušautas M. B. ginklu iš savadarbio šaudmens. Teigia teismą netyrus anksčiau nurodytų aplinkybių, o tik rėmusis kaltinamajame akte nurodytu kaltinimu, kurio nepatvirtina objektyvūs įrodymai. Be to, kaip ir nuteistasis M. B. skunde gynėjas tvirtina, jog KTT ir KTC buvo pateikti skirtingi šaudmenys.

Prielaida vadina teismo paaiškinimą dėl kulkos, išimtos iš nukentėjusiojo M. K. kūno, patirtos deformacijos ir teigia, jog toks paaiškinimas prieštarauja specialisto išvadai, kurioje nurodyta, kad dėl deformacijos negali kulkos paviršiuje nustatyti graižtvų požymių, nors specialistas ir išmatavo kulkos ilgį bei skersmenį, nenurodydamas nuo deformacijos esant metmenų nukrypimų kulkoje iki ją iššaunat ir po šūvio. Atsižvelgiant į tai, gynėjas teigia, jog teismas nuosprendyje eilinį kartą vadovavosi prielaidomis ir tokiu būdu pažeidė BPK normas.

Nurodo, jog M. B. gynėjai teismui pateikė siūlymą dėl galimo sprendimo nagrinėjamoje byloje, tačiau teismas minėtame dokumente nurodytų aplinkybių netyrė, jų nepaneigė, o tik padarė išvadą, kad tai yra deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai ir prielaidos. Pabrėžia, jog gynėjai rėmėsi tik faktinėmis bylos aplinkybėmis, specialistų išvadomis, todėl jų teiginiai negalėjo būti įvardinti kaip deklaratyvūs.

Kategoriškai tvirtinama, jog tyrimo metu nebandytas nustatyti asmuo, paleidęs į nukentėjusįjį mirtiną šūvį. Neįvertinti nukentėjusiojo ir jo draugų, bandžiusių įsibrauti į vidų ir grasinusių susidoroti, veiksmai. Teigia, jog M. B. ir R. K. pasiimti ginklai buvo skirti ne puolimui, o gynybai. Neįrodyta, kad jo ginamasis M. K. nušovė dėl chuliganiškų paskatų, iš turėto revolverio, naudodamas savadarbius šovinius bei pabrėžia, kad jis šaudė gindamasis nuo užpuolimo, siekdamas apginti savo sveikatą ar net gyvybę. Pažymi, jog teismas neturi galimybės išplėsti kaltinimo ribų, todėl „chuliganiškų paskatų“ patikslinimas ne tik išplečia kaltinimą, bet ir jį pasunkina. Gynėjo įsitikinimu, teismas nepagrįstai M. B. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Dar kartą cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ nuostatos, nurodant, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme nebuvo ištirtos aplinkybės, apibūdinančios nukentėjusįjį, jo veiką prieš įvykį ir pačio įvykio metu, nepateiktas šių aplinkybių teisinis įvertinimas, kuris yra itin svarbus įvertinant M. B. veiksmus. Teigia, kad, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo aplinkybes (nakties metas, nežinomas nusikaltėlių skaičius, ginkluotumas, agresyvumas, girtumas bei realus bandymas įsibrauti į bendrabučio kambarį), jo ginamojo sprendimas savigynai pasiimti itin mažo kalibro kulkomis užtaisytą revolverį atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį, situacijos grėsmingumą bei jo, kaip seniūno pavaduotojo, prisiimtus įsipareigojimus. Tą aplinkybę, kad kėsinimasis buvo realus, o ne tariamas ar įsivaizduojamas, patvirtina liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymai. Anot gynėjo, iš nuteistojo R. K. parodymų matyti, kad jis, siekdamas sustabdyti pradėtą girtų ir įsisiautėjusių asmenų puolimą, iššaudė visus dujinio ginklo šovinius, tačiau tai užpuolimo nesustabdė. Tuo metu M. B. iš savo revolverio nešaudė ir jokių aktyvių veiksmų neatliko, tačiau vis tiek buvo užpultas. Bandydamas apsiginti nuo peiliu jį puolusio asmens, M. B. iššovė žemyn, neturėdamas tikslo nušauti to asms, t. y., gynėjo manymu, M. B. veiksmuose yra būtinosios ginties požymiai. Atsižvelgiant į Senato nutarimą „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos neginčijamais įrodymais. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nesurinkta pagrįstų įrodymų, jog M. B. įvykdė jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliacinio skundo pabaigoje nurodoma, jog teismo šališkumas pasireiškė tuo, jog teismas nuosprendyje nurodė, kad žurnalistė J. S. ne tik trukdė atlikti tyrimą, bet ir siekė padaryti poveikį liudytojui P. K. . Gynėjo tvirtinimu, apygardos teismas privalėjo laikytis nekaltumo prezumpcijos, tačiau to nepadarė, kadangi anksčiau nurodytu teiginiu pasinaudojo apkaltinant M. B. . Atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas nuosprendį paskelbė 2007-02-01, o ikiteisminis tyrimas J. S. atžvilgiu nutrauktas 2006-11-16, nenustačius J. S. veiksmuose esant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. nenustatyta, jog ji darė poveikį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. K. P. K. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendį ir M. B. pripažinti kaltu pagal BK 253 str. 1 d. dėl padidinto galingumo savadarbių šovinių panaudojimo, neturint tam leidimo, o už M. K. nužudymą paskirti griežtesnę bausmę, ne mažesnę už tą, kurios prašė prokuroras.

Nukentėjusiojo manymu, 8 metų laisvės atėmimo bausmė yra per švelni už jo sūnaus nužudymą. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nukentėjusieji, kviesdami nuteistuosius išeiti iš bendrabučio išsiaiškinti santykių, elgėsi provokuojančiai. Tvirtina, kad jo sūnus nebuvo pažįstamas su nuteistaisiais, todėl neturėjo jokio reikalo aiškintis su jais santykius, jokių provokuojančių veiksmų neatliko. Pabrėžia, kad teismas nustatė M. K. neturėjus peilio bei juo nesmogus, taip pat pažymi, jog jo sūnus buvo benueinąs nuo bendrabučio ir jokios grėsmės nuteistajam nekėlė. Nukentėjusiojo tvirtinimu, nuteistieji išbėgo iš bendrabučio ir pasiviję šaudė į benueinančius asmenis. Ši aplinkybė, anot apelianto, rodo chuliganiškas nuteistųjų paskatas ir paneigia būtinosios ginties versiją. Teigia, jog netyčia galima iššauti vieną kartą, tuo tarpu į jo sūnų buvo šauta kelis kartus.

Skunde nurodo, jog nuteistasis M. B. , siekdamas sušvelninti savo vaidmenį, bando atsakomybę suversti nukentėjusiesiems, o tai, anot apelianto, tik rodo jo žiaurumą. Tvirtina, kad nužudytasis sūnus Martynas materialiai prisidėdavo prie šeimos išlaikymo, kadangi buvo vyriausias vaikas šeimoje, be to, jam, našliui, auginančiam tris mažesnes dukras, padėjo jas prižiūrėti. Teigia, jog nuteistasis, nužudęs jo sūnų, neatsiprašė ir nepripažino savo kaltės, priešingai – tyčiojosi iš teismo, slapstėsi, trukdė nustatyti tiesą.

Atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą nuteistasis M. B. nurodo esantis apygardos teismo nuosprendžiu teisingai išteisintas pagal BK 253 str. 1 d., kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, „D“ kategorijos ginklams ir šaudmenims nereikia leidimo, todėl proceso pradėjimas pagal BK 253 str. 1 d. buvo neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, jog kaltinimas dėl šio nusikaltimo padarymo buvo grindžiamas ne faktais ir įrodymais, o vien tik jo parodymais, kad šovinius pirko Gariūnų turguje, tačiau, anot apelianto, jis negali pasakyti, ar tai buvo tie patys šoviniai, kuriuos iš jo išėmė, kadangi jų jis pirko gana nemažai. Atsikirtime nurodoma, jog ikiteisminiame tyrime neatlikta ekspertizė, ar jo naudotais „Flobert“ tipo šoviniais galima peršauti odinę striukę ir padaryti mirtiną sužalojimą. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminiame tyrime ir teisme liudytoja A. B. parodė, jog D. D. ir „Snagis“ (vardu Vitalijus) jai grasino ir reikalavo neduoti parodymų. Šie asmenys nebuvo apklausti, nepatikrinta versija, ar jie iš tikrųjų skambino bei grasino A. B. . Taip pat nurodoma, jog atliekant „Flobert“ šovinių ekspertizes buvo padaryta keletas klaidų, t. y. ekspertizės aktuose nenustatytas kulkos svoris; ant iš žuvusiojo M. K. kūno išimtos kulkos nenustatyti graižtvų ar jų laukų pėdsakai, be to, nors teismo medicinos ekspertas H. D. nustatė, kad M. K. padarytos trys šautinės žaizdos, tačiau tyrimui pateikta tik viena, mirtiną sužalojimą padariusi, kulka. Pažymi, kad iš jo revolverio „Alfa 640“ buvo išimtos 5 „SB“ gelsvos spalvos tūtelės, 4 „SB“ gelsvos spalvos tūtelės ir kulkos šoviniai, tuo tarpu iš nužudytojo kūno išimta smaili, pilkos spalvos kulka. Teigia, jog pilkos spalvos, smailios kulkos tūtelė turi „gilės“ logotipo žymėjimą, o tokia tūtelė jo revolveryje nebuvo rasta bei atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra pardavinėjami trijų rūšių „Flobert“ šoviniai. Atsiliepime sutinkama su apygardos teismo sprendimu atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti nukentėjusiųjų provokuojantį elgesį ir mano, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta ir tai, kad nukentėjusieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl jų veiksmai, anot M. B. , kvalifikuotini taip „nukentėjusieji, apsvaigę nuo alkoholio, elgėsi provokuojančiai“. Prašo atmesti prokuroro prašymą pašalinti nuosprendžiu pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą dėl provokuojančio nukentėjusiųjų elgesio.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokurorė ir nukentėjusysis V. K. prašė patenkinti prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, o nuteistojo M. B. bei jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis M. B. ir jo gynėjas prašė patenkinti jų apeliacinius skundus, o prokuroro ir nukentėjusiojo V. K. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis R. K. ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro ir nukentėjusiojo V. K. M. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalis dėl M. B. išteisinimo panaikinama ir priimamas naujas nuosprendis pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Taip pat šis nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės bei dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., 3 p.).

Nuteistojo M. B. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

nustatė:

M. B. 2005 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tikslus laikas nenustatytas, Vilniaus mieste, Gariūnų turgavietėje, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, neturėdamas tam leidimo, įgijo 31 vienetą savadarbių šaudmenų, pagamintų iš fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Flobert“ šovinių, ir iki 2005 m. lapkričio 25 d. laikė juos savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), t. y. tokiu būdu M. B. padarė BK 253 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino M. B. dėl 31 savadarbio šovinio įgijimo neturint tam leidimo ir šovinių laikymo. Tuo pačiu tenkinamas ir prokuroro prašymas pripažinti M. B. kaltu padarius BK 253 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Apygardos teismas sprendimą išteisinti M. B. įgijus ir laikius savadarbius šovinius motyvavo tuo, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad pastarasis žinojo, jog iš nenustatyto asmens įgyti šoviniai yra savadarbiai. Anot teismo, nežymūs įdrėskimai šovinių tūtelėse, padaryti juos užpildant bedūmiu paraku ir pirotechniniu mišiniu, neduoda pakankamo pagrindo teigti, jog įrodyta M. B. kaltė neteisėtai įgijus šiuos šovinius. Teismas atsižvelgė į specialisto A. Z. parodymus, jog ir vizualiai galima matyti, kad šovinių tūtelėse yra įbrėžimai, rankiniu būdu išimant kulką, t. y. perdarant šovinius, siekiant padidinti jų šaunamąją galią, tačiau nusprendė, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad M. B. tai žinojo. Pats M. B. viso proceso metu kategoriškai neigė žinojęs, kad jo įgyti šoviniai yra savadarbiai. Nurodė revolverį „Alfa 640“ įsigijęs ginklų parduotuvėje, tuo tarpu šovinius pirko Gariūnų turgavietėje, kadangi ten jie pigesni (t. 2, b. l. 148-151, 170; t. 4, b. l. 187-190).

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 str. M. B. įsigytas revolveris „Alfa 640“ bei jam skirti šoviniai priskiriami „D“ kategorijos ginklams, to paties įstatymo 13 str. 10 d. numato, kad „D“ kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys ir fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiai įmonei pateikę asmens dokumentus. Taigi minėta įstatymo nuostata įtvirtina, kad nurodytos kategorijos ginklais ir šaudmenimis gali prekiauti tik įmonės – specialūs subjektai, atitinkantys įstatymo reikalavimus ir turintys leidimus tokiai veiklai. M. B. ginklą įsigijo teisėtai, t. y. iš specializuotos parduotuvės, prekiaujančios ginklais ir šaudmenimis, todėl jis privalėjo suprasti, kad ir šaudmenis turi įsigyti parduotuvėje, o ne turguje, iš nenustatyto asmens. Pastarasis teigė, kad jo sprendimą šovinius pirkti turguje nulėmė tai, kad ten jie daug pigesni, aiškino už vieną vienetą šaudmenų mokėjęs 50 centų. Tačiau galima konstatuoti, kad duodamas tokius parodymus M. B. tiesiog siekia pateisinti savo poelgį, kadangi teisme apklaustas specialistas V. K. parodė, kad legaliai parduotuvėje perkant šovinius jie kainuoja 30-40 centų, t. y. M. B. už turguje pirktus šovinius mokėjo didesnę kainą, kas visiškai paaiškinama, nes jie buvo padidinto galingumo. Be to, net ir mažesnė kaina negali būti pagrindas pateisinti neteisėtą šovinių įgijimą.

M. B. poziciją, kad jis neva nežinojo, jog šoviniai yra savadarbiai, paneigia specialisto išvados, taip pat specialistų parodymai. Specialisto išvada Nr. 1015, Nr. 1120 nustatė, kad tyrimui pateikti 28 šoviniai (3 šoviniai buvo išardyti atliekant specialisto išvadą Nr. 40-9-IS-1-0009) yra savadarbiai, pagaminti iš fabrikinės gamybos (Čekijos) 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Flobert“ šovinių; šovinių tūtelės užpildytos bedūmiu paraku ir pirotechniniu mišiniu (t. 2, b. l. 38-41). Pirmosios instancijos teismas apklausė specialistą A. Z. , kuris parodė manantis, kad specialių žinių neturintis asmuo galėjo vizualiai matyti ant šovinio esančias spaudimo žymes. Atlikinėjant kulkos greičio tyrimą dėl tų suspaudimų, atsirandančių perdarant šovinį, buvo sudėtinga įdėti jas į būgną. Specialistas neabejodamas patvirtino, kad tai buvo namų darbo būdu perdirbti šoviniai, tai rodė nelabai vienodi suspaudimai bei pačio mišinio sudėtis. Pažymėjo, jog plika akimi buvo matyti užspaudimai ant savadarbio šovinio, jų buvo ne vienas. Be to, buvo matoma ir tamsiai pilkos spalvos bei baltai rusvos spalvos medžiagos, naudojamos kaip pirotechninės (t. 5, b. l. 19-20). Nesuprantama, kodėl apygardos teismas nuosprendyje pažymėdamas specialisto parodymus, jog vizualiai buvo matyti, kad šovinių tūtelėse yra įbrėžimai, rankiniu būdu išimant kulką ir taip siekiant padidinti šaunamąją galią, taip pat įvertindamas tai, jog M. B. šovinius pirko ne specializuotoje parduotuvėje, o turguje, nusprendė jį nežinojus, kad perkami šoviniai yra savadarbiai. Apeliacinės instancijos teisme, atliekant įrodymų tyrimą, dar kartą buvo apklausti specialisto išvadas pateikę specialistai, kurių parodymai neginčijamai rodo, jog M. B. turėjo suprasti ir suprato neteisėtai įsigijęs bei laikęs savadarbius šovinius. Antai specialistas A. Z. , atsakydamas į prokurorės klausimą, ar neturint specialių žinių buvo galima numatyti, kad tai yra savadarbis šovinys, dar kartą patvirtino, kad toks asmuo vizualiai galėjo matyti spaudimo žymes, dėl ko turėjo suprasti, jog kažkas yra ne taip. Parako dalelės, kurios paprastai būna juodos su metaliniu blizgesiu, buvo rusvos, rudos spalvos, jose netgi buvo galima išskirti tam tikras priemaišas, t. y. pirotechninio mišinio. Fabrikinės gamybos šovinių energija pagal gamybinius standartus neturi viršyti 7,5 J, o šių šovinių kibernetinė energija buvo 50,6 J, t. y. šaudant iš M. B. įsigytų šovinių kulkos greitis ir kinetinė energija padidėjo net apie 7 kartus. Tyrimo metu pagal mišinio nevienalytiškumą matėsi, kad kulkos ne fabrikinės, o savadarbės (t. 5, b. l. 174-175). Specialistas V. K. parodė, jog tai, kad šoviniai buvo savadarbiai, rodė replių suspaudimo žymės iš priešingų kulkos pusių, siekiant tiesiai išimti. Be to, buvo žiedelio formos įspaudimas, kuris užpildžius medžiaga buvo užkaltas (t. 5, b. l. 171-173). Taigi aukščiau išdėstyti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad M. B. neteisėtai Gariūnų turgavietėje, esančioje Vilniaus mieste, įsigijo 31 vienetą savadarbių šaudmenų, pagamintų iš fabrikinės gamybos 6 mm kalibro žiedinio skėlimo „Flobert“ šovinių, kuriuos vėliau laikė savo namuose Šiauliuose, Višinskio g. 15-104. M. B. , įsigydamas šiuos šovinius, turėjo suprasti, kad jie savadarbiai, nes vizualiai, net ir neturinčiam specialių žinių asmeniui, buvo matyti, kad jie perdirbti: tūtelėse matomi įbrėžimai, replių žymės, kurios rodo, jog tūtelės buvo atidarytos ir vėl užspaustos. Specialistas paaiškino, kad ir įdedant tokį šovinį į revolverį buvo aišku, jog jis ne fabrikinės gamybos, kadangi buvo sunku įdėti, taip pat savadarbių šovinių tūtelės buvo mechaniškai paveiktos. Taigi išdėstytų įrodymų pagrindu M. B. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo M. B. ir jo gynėjo skundų argumentai iš esmės yra tapatūs, kolegija juos nagrinės kartu. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas apeliaciniuose skunduose siekia teismą įtikinti, kad M. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teigia, kad nusikaltimo padarymo aplinkybės (naktis, nežinomas tariamą nusikaltėlių skaičius, ginkluotumas, agresyvumas, girtumas) pateisina M. B. sprendimą savigynai pasiimti mažo kalibro kulkomis užtaisytą revolverį. Tokie nuteistojo veiksmai, anot apeliantų, atitiko pavojingo kėsinimosi pobūdį, situacijos grėsmingumą, taip pat jo, kaip seniūno pavaduotojo, prisiimtus įsipareigojimus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai ir išsamiai aptarė įrodymus, kurių pagrindu padarė išvadą, kodėl M. B. veiksmai kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas. Kolegija su tokiais apygardos teismo motyvais sutinka, o apeliantų teiginius dėl būtinosios ginties situacijos atmeta kaip nepagrįstus. Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui, tačiau žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai susiję su kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas. Tai kad nagrinėjamu atveju nebuvo šių sąlygų patvirtina byloje surinkti ir teismo įvertinti įrodymai - ne tik P. K. , A. B. , S. T. , kurie buvo kartu su M. K. , bet ir nuteistųjų merginų – S. M. , V. G. , išbėgusių paskui nuteistuosius į lauką ir stovėjusių kartu su budėtoju G. S. ant laiptų bei nuo pat pradžių stebėjusių šį įvykį, parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp M. B. ir su juo kambaryje kartu buvusių draugų bei nukentėjusiojo ir jo draugų kilo žodinis konfliktas, pastariesiems prašant įsileisti arba išeiti aiškintis santykius į lauką. Akivaizdu, kad šis konfliktas taip ir būtų pasibaigęs, nesukeldamas jokių didesnių pasekmių, jei nuteistieji nebūtų išėję į lauką ir pradėję šaudyti. Nors nuteistasis ir jo gynėjas skunduose tvirtina, jog M. B. ir jo draugams grėsė realus pavojus gyvybei, tačiau su tokiu tvirtinimu kategoriškai negalima sutikti. Apsižodžiavimo metu nuteistasis buvo bendrabučio viduje, kambaryje, o nukentėjusysis su draugais – lauke. Nukentėjusieji konflikto metu beldė į langą, tačiau į kambario vidų nesiveržė, durų nelaužė. Tą naktį dirbęs bendrabučio budėtojas G. S. parodė, jog šalia bendrabučio stovėjusiems trims nepažįstamiems vaikinams liepęs nebarškinti langų, eiti šalin, pagrasino iškviesti policiją. Pastarieji jam kažką „suburbuliavo“, t. y. pasakė kažką neaiškaus ir nuėjo. Jiems atsitraukus nuo langų ir benueinant, iš bendrabučio išbėgo R. B., R. K. bei E. U. , nubėgdami prie tų, kurie daužė langus. G. S. patvirtino, jog jam nepažįstamiems vaikinams liepus atsitraukti, jie taip ir padarė, t. y. atsitraukė nuo 5 iki 10 žingsnių link studentų svetainės. Atstumas nuo pagrindinių įėjimo durų iki vaikinų, norint juos pavyti, buvo ne didesnis nei 10 žingsnių (t. 2, b. l. 1-3; t. 5, b. l. 21-22). Taigi, kaip matyti, R. B. išbėgo į lauką ne dėlto, kad jam ar jo draugams grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis, o dėl to, jog siekė su pastaraisiais išsiaiškinti santykius. Pažymėtina, kad pats M. B. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog R. K. pasiūlė išeiti į lauką ir viską išsiaiškinti, išeinant jie pasiėmė du revolverius: R. K. – dujinį, o jis – šratinį (t. 2, b. l. 148-151).

Kita svarbi aplinkybė yra ta, jog išbėgus į lauką nuteistieji iškart ėmėsi puolamųjų veiksmų, pradėjo šaudyti, t. y. kambaryje kilęs žodinis konfliktas lauke jau nebebuvo rutuliuojamas, jis nuteistųjų iniciatyva iškart perėjo į puolimą. Priešingai, nei tvirtina apeliantai, niekas nuteistųjų nepuolė: R. K. , 10 metrų atstumu iššovus iš dujinio pistoleto „Rohm RG89S“, nukentėjusysis M. K. , nuo dujų rankomis užsidengęs veidą, ėjo į priekį. Patys nuteistieji, rankoje laikydami ginklus, puolė nukentėjusiuosius ir merginų, taip pat budėtojo akivaizdoje, siekė pademonstruoti savo pranašumą prieš juos. Akivaizdu, jog nuteistieji elgėsi impulsyviai, antai budėtojas G. S. parodė, jog jie nusivijo benueinančius nukentėjusiuosius. Ta aplinkybė, kad M. K. , rankomis užsidengęs veidą, ėjo link nuteistųjų nelaikytina pavojingu, realiu ar akivaizdžiu kėsinimusi, juo labiau, kad kiti, t. y. P. K. ir S. T. stovėjo.

Norėdami pateisinti savo elgesį, nuteistieji aiškino, jog nukentėjusysis M. K. rankoje laikė peilį, kuriuo buvo užsimojęs, todėl jiems neva neliko nieko kito kaip tik šauti, siekiant tokiu būdu apsiginti. Teismas nuosprendyje išdėstė motyvus, leidžiančius netikėti tokiais nuteistųjų parodymais ir atmesti juos kaip nepagrįstus. Kolegija sutinka, kad tokie nuteistųjų parodymai, taip pat M. B. ir jo gynėjo skunduose nurodyti teiginiai, kuriais įrodinėjama, jog nukentėjusysis turėjo peilį, tėra tik noras sušvelninti atsakomybę bei įrodyti buvus būtinosios ginties situaciją. Pažymėtina, kad apygardos teismas nuosprendyje neteisingai nurodo, jog M. B. versiją apie peilį iškėlė gerokai vėliau, praėjus pusantro mėnesio nuo įvykio. Apeliantas M. B. teisus tvirtindamas, kad aplinkybę dėl peilio jis nurodė iš karto. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas pirmąkart, t. y. 2005-11-28, jis nurodė, kad vienas vaikinų rankoje turėjo peilį (t. 2, b. l. 148-151). Tokią aplinkybę 2005-11-29 apklausiamas nurodė ir R. K. , teigdamas pamatęs, jog „vienas vaikinas, ėjęs link mūsų, turi rankoje peilį ir juo yra užsimojęs“ (t. 2, b. l. 102-105). Vis dėlto teismas pagrįstai tokia aplinkybe nepatikėjo ir nuosprendyje išsamiai aptarė tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad tokią aplinkybę nurodė tik M. B. ir R. K. , t. y. tie asmenys, kuriems peilio buvimas leistų bent iš dalies pateisinti jų veiksmus. Tačiau byloje buvo apklausta daug asmenų – tiek įvykį matę nuteistųjų draugai, tiek nužudytojo M. K. draugai, tiek ir asmenys, nesuinteresuoti duoti vienai ar kitai pusei palankius parodymus ir nė vienas jų nenurodė matęs, kad nužudytasis M. K. būtų turėjęs peilį. Antai su M. B. ir R. K. į lauką link nukentėjusiųjų išbėgęs E. U. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme tvirtino nematęs M. K. rankose peilio (t. 2, b. l. 46-48; t. 4, b. l. 41-43), peilio nematė ir lauke buvusi R. K. draugė V. G. (t. 1, b. l. 151-152, 153-154; t. 4, b. l. 43-44). Tuo tarpu apelianto draugė S. M. , duodama parodymus, ne kartą painiojosi, pati pripažino melavusi, kadangi tokiu būdu norėjo padėti savo draugui. Ikiteisminiame tyrime nieko neužsiminusi apie peilį, nenurodžiusi šios aplinkybės atliekant parodymų patikrinimą vietoje, teisme ji pradėjo tvirtinti esą nukentėjusysis jį laikė rankose (t. 132-133, 134-135, 136-137, 139-150; t. 3, b. l. 238-239). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir atmetė tokius nenuoseklius liudytojos S. M. parodymus, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei, kaip pripažino pati liudytoja, jais ji stengėsi padėti savo draugui M. B. . Tai, kad M. K. rankoje turėjo peilį, nenurodė ir nukentėjusieji P. K. , S. T. , liudytoja A. B. . Minėtos aplinkybės nenurodė ir liudytojas G. S. , atvykę „Apsaugos komandos“ patruliai G. N. ir G. O. peilio taip pat nematė. Atliekant įvykio vietos apžiūrą joks peilis nebuvo rastas (t. 1, b. l. 4-14, 17-19). Taigi, kaip matyti, iš įvykį mačiusį asmenų tik nuteistieji M. B. ir R. K. bei nuteistojo M. B. draugė S. M. (tokie jos parodymai atsiranda tik teisme) duoda parodymus neva nužudytojo rankose buvo peilis, kurio, išskyrus šiuos asmenis, daugiau niekas nematė ir kuris nebuvo rastas. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, atsižvelgdamas į tai, kad peilis nebuvo rastas, padarė pagrįstą išvadą, jog ši aplinkybė, nurodyta M. B. , R. K. ir vėliau S. M. parodymuose, yra tik bandymas sušvelninti nuteistųjų kaltę. Su tokia išvada kolegija sutinka, laiko ją pagrįsta ir nekeliančia jokių abejonių. Skunde nuteistasis M. B. savaip interpretuoja liudytojos A. B. parodymus, esą ji irgi netiesiogiai patvirtino, kad M. K. turėjo peilį, cituoja jos parodymus („man pasirodė, kad ginklai buvo sidabro spalvos“). Toks apelianto teiginys yra nepagrįstas, kadangi iš nuoseklių šios liudytojos parodymų, kurių ji nekeitė viso proceso metu, matyti, kad tokios aplinkybės ji tikrai nebuvo nurodžiusi. Nurodyta citata „man pasirodė, kad ginklai buvo sidabro spalvos“ iš apklausos protokolo aiškiai rodo, kad ji kalbėjo apie R. K. ir M. B. turėtus ginklus (t. 1, b. l. 49-50).

Vėliau M. B. , bandydamas įtikinti tyrimą, kad nukentėjusysis turėjo peilį, dėl ko jo (apelianto) veiksmus reikia vertinti kaip padarytus būtinosios ginties sąlygomis, parodė, jog peiliu smūgiavęs vaikinas, t. y. nužudytasis M. K. , esą jam perpjovė megztinį „jis laikė peilį dešinėje rankoje iš viršaus į apačią. Aš po šio jo smūgio pajutau smūgį į kairiąją krūtinės pusę ir išgirdau plyštančio audinio garsą“ (t. 2, b. l. 166-168). Byloje atlikta specialisto išvada nustatė, jog megztinio pažeidimas galėjo būti padarytas pjaunamojo tipo įrankiu, savo darbiniame paviršiuje turinčiu ašmenis (t. 1, b. l. 198). Pažymėtina tai, kad M. B. šią aplinkybę nurodė tik 2006-01-06, kai po įvykio buvo praėję beveik pusantro mėnesio, be to, apie tai jis nieko neužsiminė 2005-11-28 įtariamojo apklausos metu. Taigi, teismas, atsižvelgdamas, kad tokia aplinkybė anksčiau nebuvo nurodyta bei tai, jog peilio buvimo faktas nebuvo nustatytas, pagrįstai pripažino kaip bandymą suklaidinti teismą, tokiu būdu siekiant išvengti atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką.

Kiek vėliau nuteistieji pateikė dar naujų versijų: antai R. K. teisme nurodė naują aplinkybę, jog S. T. jį puolė su alaus buteliu rankoje, žadėjo užmušti, nors ikiteisminio tyrimo metu apie tokią aplinkybę jis nė karto neužsiminė ir negalėjo teismui paaiškinti, kodėl jo parodymai teisme skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime. Aplinkybės esą S. T. su buteliu rankoje puolė R. K. , nenurodė ir kiti byloje apklausti asmenys, net ir pats M. B. . Ir tik sakydamas paskutinį žodį, M. B. pareiškė, jog konflikto metu vienas iš juos puolusių asmenų neva turėjo stiklinį butelį ir realiai kėlė grėsmę tiek jam, tiek ir R. K. (t. 5, b. l. 65-75). Paskutinio žodžio metu atsiradusi aplinkybė jau nurodoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Tačiau butelio atsiradimu versijų kėlimas nesibaigia – štai apeliaciniuose skunduose jau teigiama, kad į nukentėjusįjį M. K. galėjo šaudyti kiti asmenys, kurie iš įvykio vietos pasišalino taksi automobiliu arba kurie išsivežė M. K. tariamai turėtą peilį (tai paminėjo ir sakydamas paskutinį žodį).

Akivaizdu, jog tokiu elgesiu, t. y. nurodant vis naujas aplinkybes, apie kurias pirminių apklausų metu arba apskritai ikiteisminio tyrimo metu, iš viso nebuvo kalbama, kurių buvimas jokiais kitais duomenimis nenustatytas ir kurių įvykį stebėję liudytojai nematė, rodo akivaizdų siekį sušvelninti atsakomybę dėl padarytų veiksmų. Tad kaip nepagrįstas atmetamas apeliantų M. B. ir jo gynėjo prašymas nustatyti neva įvykio vietoje buvusį taksi automobilį, kuriuo, anot jų, galėjo pasišalinti tikrieji kaltininkai arba būti išvežtas peilis. Toks prašymas kaip ir anksčiau nurodyta aplinkybė dėl butelio vertintini kaip gynybinės versijos ar noras sukelti teismui abejones dėl nuteistojo M. B. kaltės, kuri įrodyta motyvuotu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

Apeliaciniuose skunduose nuteistasis M. B. ir jo gynėjas tikina teismą, jog M. B. užimtos pareigos, t. y. jis buvo bendrabučio seniūno pavaduotojas, įpareigojo jį eiti raminti į langą beldusius jaunuolius. Tokie apeliantų argumentai nelaikytini pagrįstais, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bendrabučio seniūno pavaduotojas privalo užtikrinti drausmę bendrabutyje bei jo teritorijoje, drausminti bendrabučio teritorijoje netinkamai besielgiančius asmenis, naudoti fizinę ar kitokią jėgą prieš juos. Studentų bendrabutyje, kuriame gyveno nuteistieji M. B. ir R. K. , yra budėtojas, kuris dirbo ir įvykio naktį, ir kuris duodamas parodymus patvirtino, kad tą naktį jam iš tiesų teko sudrausminti šalia bendrabučio buvusius tris jaunuolius – jis paliepė liautis belsti į langus ir pagrasino iškviesti policiją, jei šie nevykdys jo nurodymų. Budėtojas G. S. taip pat patvirtino, jog jaunuoliai „kažką suburbuliavo ir nuėjo link studentų svetainės“, t. y. šalin nuo bendrabučio. Tad būtent budėtojas buvo tas asmuo, kuris kontroliavo, kad pašaliniai asmenys nepatektų į bendrabutį, reikalavo studentų pažymėjimo. Ir tą vakarą vienam iš vaikinų bandant užeiti į bendrabutį, budėtojas G. S. paprašė jo pateikti studento pažymėjimą, kadangi šis budėtojui pasirodė nepažįstamas. Vaikinui nepateikus prašomo dokumento, jis į bendrabutį nebuvo įleistas. Taigi M. B. tvirtinimas esą jis pagal pareigas turėjo užtikrinti drausmę bendrabutyje, o šiuo atveju šalia bendrabučio teritorijos, yra tik deklaratyvus, neparemtas jokiu raštišku tokių funkcijų ar pareigų įforminimu. Be to, nelogiška būtų, jeigu studentų bendrabučio seniūnų pavaduotojai, turėtų bet kuriuo paros metu užtikrinti visų, esančių bendrabutyje ar bendrabučio teritorijoje, drausmę bei įgalinti juos naudoti jėgą. Pirminę bendrabučio drausmę ir tvarką užtikrina budėtojas (žiūri, kokie asmenys patenka į bendrabutį, reikalauja iš jų dokumentų ir tt.), o esant sudėtingesnei konfliktinei situacijai, kaip ir bet kuriuo kitu gyvenimišku atveju, yra kviečiami policijos pareigūnai.

Taigi ankščiau išdėstytomis aplinkybėmis yra atmetama nuteistojo ir jo gynėjo aktyviai įrodinėjama versija dėl būtinosios ginties buvimo. Iš byloje nustatytų duomenų matyti, kad nei M. B. , nei kartu su juo bendrabučio kambaryje buvusiems asmenims negrėsė joks pavojus, juo labiau nenustatyta buvus pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi, kas yra būtina būtinosios ginties atveju. M. B. ir R. K. išbėgo į lauką aiškintis santykių, nors tokiam jų žingsniui nebuvo jokios būtinybės. Lauke tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų jokio žodinio dialogo nebebuvo, nes nuteistieji, pasidavę impulsyviam ir stichiškam elgesiui, iškart pradėjo šaudyti – pirmas R. K. , tada ir M. B. , jie šaudė vienu metu, šūviai dubliavo vienas kitą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis M. K. jokio ginklo neturėjo, ėjo link nuteistųjų rankomis užsidengęs veidą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išsamiai aptarta, kokiose padėtyse ir kokiu atstumu buvo nuteistieji ir nukentėjusysis, todėl kolegijai nėra reikalo šias aplinkybes dėstyti iš naujo, atmetant jas ginčijančius apeliantų argumentus. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad nukentėjusieji pakluso budėtojo G. S. reikalavimams ir buvo pradėję eiti tolyn nuo bendrabučio (buvo nuėję 5-10 žingsnių). Neatitaisomas pasekmes sukėlusio nusikaltimo priežastis nepateisinama ir pakankamai menkavertė – žodinis konfliktas pasibeldus į langą. Taigi apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti buvus būtinąją gintį, ir teisingai M. B. veiksmus kvalifikavo kaip nužudymą, padarytą veikiant netiesiogine tyčia, o R. K. - kaip viešosios tvarkos pažeidimą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo M. B. gynėjas teigia, kad jo ginamajam pateiktuose įtarimuose bei kaltinime nėra konkretizuotas „chuliganiškų paskatų“ turinys ir čia pat neigia, kad M. B. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Baudžiamosios teisės teorijoje nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kuomet kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą prokurorė pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą, kuriame kaip tik ir nurodoma, kokiais požymiais pasireiškė M. B. veiksmų chuliganiškos paskatos, t. y. nurodoma, kad pastarasis viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką – dėl chuliganiškų paskatų - atliko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus (t. 5, b. l. 24, 27). Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija šį kaltinimą priėmė ir bylą nagrinėjo pagal jame išdėstytas aplinkybes, jos konstatuojamos ir skundžiamame nuosprendyje. Tad gynėjas neteisus tvirtindamas, jog teismas neatskleidė chuliganiškų paskatų turinio, kadangi iš minėtų procesinių dokumentų akivaizdžiai matyti požymiai, detalizuojantys kvalifikuotą nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Be to, gynėjas nurodydamas, jog esą yra nedetalizuotas chuliganiškų paskatų turinys, ginčija nuosprendyje išdėstytus šio turinio požymius, t. y. akivaizdu, kad gynėjas tiesiog nesutinka su tokiu kvalifikavimu ir bando įrodyti, kad tai nukentėjusieji elgėsi chuliganiškai, pažeidinėjo viešąją tvarką, o R. B. esą siekė nutraukti nukentėjusiųjų bandymą įsibrauti į kambarį. Tačiau bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusieji į nuteistųjų kambarį nesibrovė, durų nelaužė, o beldimas į langus nereiškia įsibrovimo į kambarį ir kėlimo pavojaus sveikatai ar net gyvybei. Dėl nuteistųjų R. K. ir M. B. veiksmų nukentėjo viešoje vietoje buvę asmenys – nukentėjusysis S. T. tiesiogiai pajuto fizinį dujų poveikį, liudytoja A. B. buvo pažeminta ir išgąsdinta. Skundžiamo nuosprendžio 10-ame lape teismas išsamiai nurodo, kokie požymiai rodo M. B. veikus dėl chuliganiškų paskatų, pateikia motyvuotą abiejų nuteistųjų veiksmų kvalifikaciją.

Nuteistojo ir jo gynėjo skunduose nemažai argumentų skiriama bandant įrodyti, kad Šiaulių m. VPK KP Kriminalistinių tyrimų tarnyboje atliekant balistinį tyrimą ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centre atliekant objektų tyrimą buvo pateikti skirtingi šoviniai, ką, anot apeliantų, rodo pateiktose specialistų išvadose matomi skirtumai (nurodomas skirtingas žymėjimas, spalva, matmenys ir tt.). Apeliantų tvirtinimas, kad tyrimų atlikimui buvo pateikti skirtingi šoviniai, tokiu būdu byloje klastojant įrodymus, yra visiškai nepagrįstas. Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti byloje esančiomis specialistų išvadomis, kurių teisingumu susipažinęs, beje, nesuabejojo nei nuteistasis, nei jo gynėjas. Pirmosios instancijos teisme dėl atliktų šovinių ekspertizių buvo apklausti išvadas pateikęs specialistai, tačiau nei M. B. , nei jo gynėjas klausimo dėl sukeistų šovinių nekėlė. Jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu bandyta sukeisti šovinius, byloje nėra. Iš specialisto išvadose nurodytų šovinių aprašymo, užfiksuotų fotonuotraukų nekyla jokių abejonių, kad tai yra tie patys šoviniai, kadangi sutampa jų charakteristikos, o skunduose minimi skirtumai yra neesminiai, paaiškinami kaip vertinimo pasekmė. Net ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas V. K., pateikdamas kolegijai ir proceso dalyviams standartinių čekų firmos ir vokiečių firmos gamybos šovinių pavyzdžius, pažymėjo, jog, pavyzdžiui, dėl jų spalvos negalima konkrečiai pasisakyti, kokia spalva bus konstatuota priklauso „kaip kas pasižiūrės ir prie kokio apšvietimo“ (t. 5, b. l. 172). Be to, apklausiamas specialistas A. Z. užtikrino, kad siuntoje, gautoje atlikti tyrimą, patekusių fabrikinės gamybos šovinių nebuvo. Visi šoviniai buvo apžiūrėti ir nufotografuoti, o specialistas V. K. kaip balistas pagal išorinius požymius turėjo galimybę pilnai atskirti savadarbius šovinius nuo gamyklinių (t. 5, b. l. 174).

Nuteistojo gynėjas ir ypač pats nuteistasis skunduose išreiškia abejones dėl A. B. parodymų, teigdami, jog ši liudytoja negalėjo matyti visų įvykio aplinkybių, o tik pabaigą ir pasekmes, kitas įvykio aplinkybes susižinojo iš konflikte dalyvavusių P. K. ir S. T. . Mano esant būtina atlikti eksperimentą, siekiant nustatyti, ar ji, stovėdama atokiau, galėjo matyti, kas kokiais rūbais buvo apsirengęs, kas turėjo ginklą, o A. B. parodymais, kad M. K. , anot jos, neturėjo peilio neturėtų būti remiamasi, kadangi ji tuo metu kalbėjo su savo pažįstamu ir negalėjo visko matyti, be to, buvo tamsus paros metas. Prašymą atlikti eksperimentą M. B. gynėjas buvo pateikęs dar nagrinėjant bylą, tačiau teismas jį atmetė kaip nepagrįstą. Tokį prašymą atmeta ir aukštesnės instancijos teismas, o argumentus dėl neva prieštaringų ir nepatikimų parodymų laiko nepagrįstais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad A. B. buvo apklausta po įvykio praėjus labai nedaug laiko, t. y. kitos dienos rytą, ir papasakojo įvykio aplinkybes, kurių nepakeitė viso proceso metu ir kurios, priešingai nei teigia apeliantai, nesukelia jokių esminių prieštaravimų su kitų liudytojų parodymais bei nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Stovėdama nuo konflikto vietos 18,2 m atstumu (apeliantai skunde nurodo neteisingą atstumą – 22 m) (t. 1, b. l. 51-52), A. B. nuosekliai išdėstė aplinkybes, kurias patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai. Apeliantų teiginiai, kad ji matė tik įvykio pabaigą, yra nepagrįsti. A. B. patvirtino su draugu kalbėjusi prie bendrabučio, stovėjusi šonu į Višinskio g. 15 esantį bendrabutį, ji visą laiką matė nukentėjusiuosius (t. 4, b. l. 39-40). Nemačiusi viso įvykio, jo pradžios, ji nebūtų galėjusi parodyti, iš kur atėjo R. K. ir M. B. , kokiose padėtyse stovėjo nuteistieji ir nukentėjusieji, kas pradėjo šaudyti. Nors įvykio metu ir buvo naktis, tačiau liudytoja stovėjo netoli konflikto vietos, be to, teritorijoje nebuvo visiškai tamsu, nes nuo bendrabučio ir gatvės sklido šviesa. Ji patvirtino mačiusi nuteistųjų rankose ginklus, ko neneigė ir patys kaltininkai, o tai, kad ji M. K. rankose nematė peilio, atitinka kitus byloje surinktus parodymus, kadangi tokios aplinkybės daugiau niekas, išskyrus tuo suinteresuotus R. K. , M. B. ir vėliau apelianto draugę S. M. , nenurodė, jis nerastas nei atliekant įvykio vietos apžiūrą, nei vėliau. Apygardos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais liudytojos A. B. parodymais, neturėjo jokio pagrindo jais abejoti, tad apeliantų prašymą atlikti eksperimentą nėra tikslinga tenkinti.

Nuteistasis ir gynėjas skunduose teigia, jog nukentėjusiojo M. K. kūne nustatyti mirtini sužalojimai negalėjo būti padaryti M. B. turėtu ginklu bei šoviniais, abejojama, ar minėti šoviniai galėjo pramušti odinę striukę ir mirtinai sužaloti žmogų. Aiškinantis sužalojimo mechanizmą apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialisto išvadą Nr. M 876/05 (04) (t. 1, b. l. 30-36) pateikęs ekspertas H. D. , kuris patvirtino, jog mirtiną žaizdą buvo galima padaryti tokio diametro kulka kaip M. B. įsigytas ir turėtas savadarbis šovinys (t. 5, b. l. 170).

Teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą kolegija apžiūrėjo daiktinius įrodymus – M. K. odinę striukę, kurios kairėje pusėje yra kiauryminė skyrė, apklausė specialistą V. K., kuris parodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad audinys yra elastingas, t. y. kintantis, tokio diametro skylė galėjo būti padaryta iššovus iš „Alfa“ revolverio (t. 5, b. l. 172). Buvo apžiūrėti ir savadarbiai šoviniai, jie palyginti su fabrikinės gamybos šoviniais, kuriuose nėra jokių spaudimo žymių. Šiuo atveju ant savadarbių šovinių aiškiai matėsi replių suspaudimo žymės iš priešingų kulkos pusių, siekiant tiesiai išimti, be to, matomas žiedelio formos įspaudimas, t. y. šie vizualiai pastebimi požymiai rodo, kad šoviniai buvo ne fabrikinės gamyklos.

Kaip pažeidimą skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad iš 7 jam įteiktų teismo posėdžio protokolų tik vienas, t. y. 2006-05-29, yra pasirašytas posėdžio pirmininko ir sekretoriaus, o kiti tik sekretoriaus. Nagrinėjamu atveju teisminis bylos nagrinėjimas vyko rengiant ne vieną, o kelis posėdžius, todėl protokolas atitinkamai susideda iš tiek dalių, kiek vyko posėdžių, nors iš esmės tai yra vienas protokolas. BPK 261 str. 5 d., numato kad teismo posėdžio protokolą pasirašo teisiamojo posėdžio pirmininkas ir sekretorius, kas, kaip matyti iš bylos, ir buvo padaryta. Baigus teisminį nagrinėjimą, o tuo pačiu ir surašius posėdžio protokolą jį pasirašė posėdžiui pirmininkavęs teisėjas ir protokolą surašiusi sekretorė (t. 5, b. l. 76). Baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad atskiras protokolo dalis pasirašytų teisiamojo posėdžio pirmininkas. Tai, kad 2006-05-29 protokolą pasirašė ir pirmininkas, įstatymo nuostatoms be abejonės nenusižengiama, tačiau toks pirmininko patvirtinimas yra būtinas tik surašius visą teisiamojo posėdžio protokolą. Akivaizdu, kad apeliantas neteisingai suprato BPK 261 str. 5 d. reikalavimą ir nurodė nepagrįstą argumentą. Dėl tokio neteisingo suvokimo apeliantas pateikia dar vieną nepagrįstą teiginį esą jis negalėjo pateikti pastabų dėl posėdžio protokolo, kadangi šis nebuvo pasirašytas. Skunde nuteistasis pabrėžia, kad 2007-02-01 paskelbto nuosprendžio nuorašas jam įteiktas tik 2007-02-07, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad buvo nesilaikyta įstatymo reikalavimų. Vadovaujantis BPK 310 str., ne vėliau kaip per penkias dienas po nuosprendžio paskelbimo jo nuorašas įteikiamas arba išsiunčiamas išteisintajam ar nuteistajam. Iš byloje esančio lydraščio matyti, kad nuosprendžio nuorašas išsiųstas laikantis įstatymo numatytų terminų, t. y. 2007-02-06, nuteistasis jį gavo 2007-02-07 (t. 5, b. l. 89, 92).

Aukštesnės instancijos teismas tenkina prokuroro prašymą ir iš nuosprendžio šalina M. B. ir R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad nukentėjusieji, kviesdami kaltinamuosius išeiti iš bendrabučio aiškintis santykius, elgėsi provokuojančiai. Šioje dalyje nuosprendis yra prieštaringas, kadangi nustačius chuliganiškas paskatas bei menkavertę dingstį konfliktui, negali tuo pačiu būti pripažįstama, jog nukentėjusieji elgėsi provokuojančiai. Nustatyta, kad tuo metu, kai nuteistieji išbėgo lauk, nukentėjusysis M. K. , jo pusbrolis P. K. M. K. ir S. T. nuo bendrabučio jau buvo nuėję apie 10 metrų, t. y. jie paklausė budėtojo G. S. raginimų ir pasišalino. Nebuvo jokio reikalo jų drausminti, lauke tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų nebevyko joks dialogas ar aiškinimasis, kadangi išbėgę iš bendrabučio R. K. ir M. B. iškart pradėjo šaudyti į nukentėjusiuosius. Pažymėtina tai, kad nukentėjusiųjų veiksmai beldžiant į langus nebuvo nukreipti tiesiogiai į nuteistuosius, t. y. pradžioje pastarieji beldėsi į langus, prašydami įsileisti pas merginas, o, sulaukę atsakymo, kad langai yra užkalti ir niekas jų neįleis, nuėjo šalin. Leidimo įeiti jie (tiksliau nukentėjusysis P. K. ) prašė ir bendrabučio budėtojo G. S. , tačiau šis liepė išeiti, priešingu atveju pagrasino iškviesiantis policiją. Negavę galimybės užeiti į bendrabutį, nukentėjusieji pasišalino, t. y. ėjo tolyn nuo bendrabučio. Be to, teismas nuosprendyje pats nurodo, kad „kaltinamiesiems išbėgus iš bendrabučio ir priartėjus prie nukentėjusiųjų, nukentėjusiųjų elgesyje nebuvo jokių provokacijos požymių, kadangi R. K. iš karto po pateikto klausimo pradėjo šaudyti“. Taigi teismas pripažįsta, kad iki tol, kol kaltinamieji išbėgo iš bendrabučio ir priartėjo prie nukentėjusiųjų, šių elgesyje nebuvo jokių provokuojančių požymių ir logiška, kad tokie požymiai neatsirado vėliau, ko nenurodo ir teismas. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija iš nuosprendžio šalina aplinkybę, kad nuteistųjų R. K. ir M. B. atsakomybę lengvina provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys.

Kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo M. B. už nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p., paskirta bausme. Tuo pačiu iš dalies tenkinami prokuroro ir nukentėjusiojo prašymai skirti nuteistajam griežtesnę bausmę. BK 54 str. 2 d. yra nurodytos aplinkybės, į kurias teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti. Vadovaudamasis šiomis įstatymo nuostatomis, aukštesnės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad padarytas tyčinis kvalifikuotas nužudymas, t. y. labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomas pasekmes, atimant gyvybę jaunam žmogui, nusikaltimas padarytas panaudojant ginklą, menkavertė motyvacija, M. B. kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į teigiamą kaltininko asmenybės charakteristiką, tai, kad jis nukentėjusiajam V. K. atlygino laidojimo išlaidas bei advokato paslaugas ir mano esant tikslinga M. B. skirti bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Tuo tarpu bausmės dydis ir rūšis už BK 253 str. 1 d. numatytą nusikaltimą nustatomas atsižvelgiant į tai, kad padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių (BK 11 str. 4 d.), M. B. kategoriškai neigė savo kaltę ir nebuvo nuoširdus, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl, kolegijos nuomone, jam turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Kolegija, parinkdama šią bausmės rūšį, vadovaujasi BK 41 str. nurodytomis nuostatomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2 d., 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. B. išteisinimo pagal LR BK 253 str. 1 d. nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią veiką, ir priimti naują nuosprendį:

M. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 253 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

M. B. , pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., paskirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šiais bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimti švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę M. B. paskirti laisvės atėmimą 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. B. ir R. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nukentėjusieji, kviesdami kaltinamuosius išeiti iš bendrabučio aiškintis santykius, elgėsi provokuojančiai.

Nuteistojo M. B. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.