Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

2021-05-11 · Administracinė byla Nr. eI1-3866-279/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-05-11
Bylos Nr.
eI1-3866-279/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00191-2021-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Nijolė Čekanauskienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI1-3866-279/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00191-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 51.4.; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 11 d.Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. Š. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) priteisti 50000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo užtikrintas jo saugumas, nes 2020 m. vasario 5 d. apie 10 val. buvo sumuštas penkių nuteistųjų, kurių pavardės jam nėra žinomos, todėl jų įvardinti negali. Dėl patirtų sužalojimų pareiškėjas greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Kauno klinikas, čia jam buvo atlikta operacija. Pagal specialisto išvadą jo patirti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ikiteisminis tyrimas dėl jo sumušimo buvo nutrauktas, motyvuojant, kad nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su tokia išvada pareiškėjas nesutinka, nurodydamas, kad ikiteisminis tyrimas atliktas šališkai, jį apklausę Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai prieš jį naudojo psichologinį smurtą, įsakmiai nurodė jokių pretenzijų niekam nereikšti, jo parodymus surašė taip, kad jis susižalojo duše, nors tą dieną duše nebuvo. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu neatlikti visi būtini proceso veiksmai, pavyzdžiui patalpoje esančių vaizdo kamerų apžiūra. Dėl tokių neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų pareiškėjas patyrė fizinius sužalojimus, patyrė dvasinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Pravieniškių PN-AK atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad dėl pareiškėjo sumušimo buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas bet kokias jo sužalojimo tyčiniais kitų asmenų veiksmai aplinkybes kategoriškai neigė, nurodydamas, jog susižalojo pats – krito nuo kopėčių ant statybinių atliekų ir patyrė jam konstatuotus sužalojimus. Byloje taip pat duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos pareigūnus dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų. Pravieniškių PN-AK mano, kad jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo) prieš pareiškėją nepadarė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš Pravieniškių PN-AK veiksmų – jo saugumo neužtikrinimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2020 m. vasario 5 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos 3-asis kriminalinės žvalgybos skyrius gavo Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto R. J. tos pačios dienos tarnybinį pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad 2020 m. vasario 5 d. apie 11.20 val. gavo pranešimą radijo ryšiu iš jaunesniojo specialisto V. S., kad gyvenamojoje patalpoje prastai jaučiasi pareiškėjas, kuris žodžiu nurodė, kad paslydo duše. Pareiškėjas buvo palydėtas į Sveikatos priežiūros tarnybą, kur įvertinus jo būklę buvo nuspręsta kviesti greitąją medicinos pagalbą. Apie 11.40 val. pareiškėjas greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo išvežtas į Kauno klinikas.

Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad pareiškėjui konstatuota: paviršinė žaizda kaktoje, kraujosruvos nugaros kairėje pusėje, kairės pusės IX-to šonkaulio lūžis, oro susikaupimas kairėje krūtinplėvės ertmėje. Nustatyti sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl galimo pareiškėjo sužalojimo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Kaišiadorys) 2020 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas bet kokias jo sužalojimo tyčiniais kitų asmenų veiksmais aplinkybes kategoriškai neigė, nurodydamas, jog susižalojo pats – krito nuo kopėčių ant statybinių atliekų ir patyrė konstatuotus sužalojimus. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti paties pareiškėjo nurodytomis aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys tiesiogiai matę pareiškėjo susižalojimo ar sužalojimo faktą, taip pat nenustatyti kiti asmenys galimai jį sužaloję.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK turėjo informacijos bei žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei iš kitų kalinių pusės, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją nuo smurto, be to, ar vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, neveikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pabrėžė savo praktikoje išvystytą principą, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (Salman prie Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93, 2000 m. birželio 27 d. sprendimas). EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą taip pat yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės ir jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-833-624/2016).

Taigi iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų bei aptartos EŽTT praktikos matyti, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki 2020 m. vasario 5 d. būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl nesaugumo, nesutarimų, įtampos santykiuose tarp jo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, todėl Pravieniškių PN-AK neturėjo pagrindo numatyti pareiškėjui kilsiančio realaus pavojaus, t. y. galimų konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir jo sužalojusio nuteistojo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo parašęs prašymo dėl jo izoliavimo pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 6 dalį. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas žinojo, ar turėjo žinoti apie grėsmes pareiškėjui iš kitų kalinių pusės, kad turėjo informacijos apie kėsinimąsi atlikti nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu.

Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad jį sužalojo kiti nuteistieji, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad susižalojo pats krisdamas nuo kopėčių, t. y. pareiškėjas pateikė akivaizdžiai nenuoseklius parodymus. Ši aplinkybė teismo vertinimu įrodo pareiškėjo nenorą atskleisti tiesą, padėti tyrimui. Teismas atmeta pareiškėjo skundo teiginius, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai prieš jį naudojo psichologinį smurtą, įsakmiai nurodydami jokių pretenzijų niekam nereikšti, nes tokie pareiškėjo skundo teiginiai jokiais objektyviais bylos duomenimis nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad 2020 m. balandžio 3 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjas galėjo skųsti vyriausiajam prokurorui, tačiau byloje tokių duomenų nėra, kas rodo, kad reiškėjas su priimtu nutarimu sutiko.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teismo vertinimu Pravieniškių PN-AK jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl Pravieniškių PN-AK veiksmuose nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), t. y. nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaNijolė Čekanauskienė