Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-174/2017

Teisėja Eugenija Šatkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00080-2016-7

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDIS

2017 m. birželio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui M. N. bei jo atstovui advokatui Jonui Špelveriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Pritaikius BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktą, T. P. įpareigotas laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nuosprendžiu priteista iš T. P. nukentėjusiajam M. N. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 500 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. P. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2016 m birželio 16 d., apie 11.45 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), automobilių kėbulų remonto ir dažymo ceche įvyko konfliktas tarp M. N. ir bendradarbio T. P. dėl sugadintos ir jau galutinai nudažytos bei suremontuotos motociklo detalės – sparno. M. N. paklausus T. P., kodėl jis taip padarė, pastarasis pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, išprovokavo konfliktą, kurio metu tarp jų kilo susistumdymas. Šio konflikto metu T. P. M. N. sudavė rankomis ir kojomis apie 6–8 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas M. N. šiuos kūno sužalojimus – poodinę kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus dešinės ausies kaušelio priekiniame paviršiuje, sprando dešinėje, kairiojo žasto išoriniame paviršiuje, kairio dilbio priekiniame paviršiuje, dešinio žasto vidiniame paviršiuje su smulkiomis poodinėmis kraujosruvomis.

Išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenų visumą (jo – T. P., nukentėjusiojo M. N., liudytojo S. N. parodymus, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2016-06-17 išvadą, vaizdo įrašą, pateiktą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-28226-16, 2016-06-21 Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto policijos Kriminalinės policijos skyriaus nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą), teismas pripažino, jog įrodyta, kad jis, T. P., padarė vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą. Taip pat teismas konstatavo, kad nusikaltimą jis padarė tiesiogine tyčia: suduodamas smūgius nukentėjusiajam, jis suprato savo veiksmų pavojingumą ar galimą pavojingų padarinių atsiradimą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurių galėjo atsirasti. Jo veiką teismas kvalifikavo pagal faktiškai atsiradusius padarinius – fizinio skausmo sukėlimą, nežymų sveikatos sutrikdymą, tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas, nustatęs, kad M. N. neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų dėl jo, T. P., veiksmų ir patirtų kūno sužalojimų, iš dalies tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekso numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Be to, tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) bendrąsias normas, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamą praktiką, ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o įrodymai turi būti vertinami tiek kiekvienas atskirai, tiek ir jų visuma, argumentuojant, ar įrodymų visuma yra pakankama reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti (LAT 2011-03-29 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-152/2011).

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad jis, T. P., kaltinamas fizinio smurto pavartojimu prieš M. N., dėl to pastarajam buvo padaryti sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Apelianto T. P. teigimu, šis kaltinimas yra visiškai nepagrįstas.

Pirma, baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, tokiais veiksmais sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia minėtas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Antra. Kita labai svarbi aplinkybė atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsirasti yra priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kad būtų galima jį, T. P., pripažinti kaltu padarius minėtą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių jo veiksmų M. N. kilo neigiamos pasekmės.

Trečia. Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis byloje esančia specialisto išvada, pagrįstai nustatė, kad dėl jo, T. P., veiksmų M. N. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad jis taip pasielgė, norėdamas apsiginti nuo M. N. užpuolimo. Nors, pasak apelianto T. P., bylos nagrinėjimo metu jis neneigė, kad, gindamasis nuo prieš jį pavartoto smurto, sudavė M. N. keletą smūgių, tačiau teismas jo nurodytų būtinosios ginties aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino.

BK 28 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis.

Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, nukentėjusysis M. N. pirmas užkalbino jį, T. P., reikalaudamas pasiaiškinti dėl tariamai sugadintos detalės. Konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis. Be to, T. P. teigimu, M. N. ne tik pirmas pradėjo konfliktą, bet ir pirmas sudavė jam smūgius. Tą patvirtino visi byloje apklausti asmenys bei bylos metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas įvykis. Tiriamu atveju visiškai aišku, kad kaltinime paminėti jo, T. P., veiksmai yra gynyba nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus, vykstančio ir tebesitęsiančio kėsinimosi. Kėsinimasis buvo realus ir pavojingas, nes M. N. pirmas sudavė jam, T. P., smūgius, sulaužydamas skruostikaulį bei padarydamas kitų kūno sužalojimų, dėl to jis dvi dienas gulėjo ligoninėje, kur buvo atlikta operacija, o nuo 2016-06-16 iki 2016-06-23 turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Nurodytos aplinkybės, T. P. teigimu, akivaizdžiai patvirtina, kad buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus ir jis turėjo gintis.

Teismas, vertindamas jo, T. P., nurodytas būtinosios ginties aplinkybes, apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kas yra būtinoji gintis ir kokios jos sąlygos, tačiau šios konkrečios situacijos neanalizavo, nenagrinėja ir dėl jos nepasisakė, tai pagrįstai leidžia teigti, jog teismas pažeidė BPK nuostatas, įpareigojančios įvertinti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kaip minėta, kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu asmuo kaltu gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo veiksmuose nustatomi visi būtinieji nuskalstamos veikos sudėties požymiai, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Apelianto teigimu, būtent subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – kaltės jo veiksmuose šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

Ketvirta. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino paties nukentėjusiojo M. N. veiksmų, dėl to priimtas nuosprendis yra neteisingas.

T. P. pažymi, kad dėl nagrinėjamo įvyko prieš nukentėjusįjį M. N. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-28226-16 pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apelianto nuomone, dėl nagrinėjamo įvykio kaltu buvo pripažintas M. N., jam buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jam buvo pareikšti kaltinimai, o jis, T. P., buvo pripažinta nukentėjusiuoju. Tad ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertinti tiek M. N. veiksmai, pripažįstant jį įtariamuoju, tiek ir jo, T. P., veiksmai, pripažįstant jį nukentėjusiuoju. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jiems susitaikius, t. y. nukentėjusysis M. N. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir atsiprašė jo, T. P., bei savo noru atlygino jam padarytą žalą. Tačiau, įsiteisėjus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-07 nutarčiai, kuria teismas patvirtino Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016-10-04 nutarimą, kuriuo M. N. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pastarasis staiga iš kaltinamojo tapo nukentėjusiuoju, kuriam yra padaryta net 3 000 Eur neturtinė žala. Toks nukentėjusiojo M. N. elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas ir neteisingas, nes jis, visiškai pripažinęs savo kaltę dėl nagrinėjamo įvykio, už tai atsiprašęs jo, T. P., ir atlyginęs jam padarytą žalą, negali tuo pačiu metu būti ir kaltinamuoju, ir nukentėjusiuoju. T. P. pažymi, kad sutikdamas taikytis ir atsiimti savo kaltinimus M. N., jis buvo įsitikinęs ir suprato, kad M. N. iš tiesų visiškai pripažino savo kaltę ir jokios jo, T. P., kaltės dėl jam padarytų sužalojimų nemato ir dėl to jo nekaltina. Tik esant tokioms aplinkybėms, galimas ikiteisminio tyrimo nutraukimas susitaikius. Priešingu atveju susitaikymas nebetenka prasmės ir šio instituto esmė yra visiškai iškreipiama.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiuo atveju nukentėjusiojo veiksmų teismas iš viso nenagrinėjo ir nevertino, tad akivaizdžiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Dėl civilinio ieškinio

Įstatymas numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BK 115 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) į tai, ar padaryta turtinė žala, ir į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Tai reiškia, kad teismo sprendime nepakanka vien formalaus neturtinės žalos dydžio kriterijų nurodymo: jie turi būti išnagrinėti, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Šiuo atveju teismas, spręsdamas civilinio ieškinio patenkinimo klausimą, visiškai neatsižvelgė į nurodytus kriterijus bei jų visumą.

Pasak T. P., byloje neįrodyta, kad dėl patirtų sužalojimų (sumuštos vietos pamėlo ir pajuodavo) M. N., kaip nurodoma jo teismui pateiktame pareiškime, negalėjo dalyvauti jokiame renginyje ar rodytis viešoje vietoje. Konfliktas įvyko 2016-06-16, t. y. ketvirtadienį. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis M. N. 2016-06-17, t. y. penktadienį, nebuvo darbe. Bylos nagrinėjimo metu M. N. taip pat nenurodė konkrečių renginių, kuriuose jis ketino dalyvauti, tačiau nebegalėjo to padaryti dėl patirtų sužalojimų. Taigi byloje neįrodytos M. N. nurodomos aplinkybės, kad dėl veido sužalojimo jis negalėjo dalyvauti jokiame renginyje ar rodytis viešoje vietoje, t. y. neįrodytas bendravimo galimybių sumažėjimas.

Be to, teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje nenustatyta, jog M. N. nurodyti neigiami išgyvenimai turėjo neigiamų pasekmių, susijusių su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, pablogėjusiais nukentėjusiojo darbo, šeimos ar socialiniais santykiais, gerove. Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad teismo posėdžio metu nepateikta duomenų, kad po nusikaltimo sumažėjo M. N. darbingumas, pasikeitė jo bendravimo galimybės ar kad jis kreipėsi psichologinės pagalbos.

Taigi bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad M. N. patyrė kokių nors neturtinės žalos pasekmių, byloje neįrodyta, kad nukentėjusysis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., t. y. patyrė neturtinę žalą, kurios kriterijai apibrėžti CK 6.250 straipsnyje.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas nevertino jo, T. P., turtinės padėties, nors į bylą yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jis, T. P., išlaiko du mažamečius vaikus, vienam jų nustatytas sunkus neįgalumo lygis, neatsižvelgė į tai, kad M. N. nebuvo padaryta turtinė žala, ir į tai, kad jis pats išprovokavo konfliktą, kurio metu jis daug sunkiau sužalojo jį – T. P., tokiais savo veiksmais padarydamas jam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nes dėl patirtų sužalojimų jis buvo paguldytas į ligoninę, jam buvo atlikta operacija ir jis negalėjo dirbti.

Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neatsižvelgė ir į sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Byloje nesant visiškai jokių objektyvių įrodymų, kurie bent iš dalies patvirtintų M. N. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, nuosprendžio dalis, kuria iš jo, T. P., priteista M. N. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, yra nepagrista, neįrodyta ir todėl turi būti panaikinta.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, T. P. nuomone, net ir pripažinęs jį kaltu, teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti M. N. civilinį ieškinį.

Nuteistasis T. P. ir jo gynėja advokatė A. Zaburienė prašo nuteistojo T. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas M. N. bei jo atstovas advokatas J. Špelveris prašo nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą T. P. kaltės klausimu. Todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Apeliaciniame skunde pasisakydamas dėl 2016-06-16 įvykio, T. P. nurodo, kad būtent pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius (užkalbino jį, T. P., reikalaudamas pasiaiškinti dėl tariamai sugadintos detalės) ir būtent pirmas sudavė jam smūgius. Tai M. N. pats pripažino, nurodydamas, kad pirmas spyrė jam. Tiesiogiai įvykį matęs liudytojas S. N. taip pat patvirtino, kad pirmas jį puolė M. N.. Tai matyti ir iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas įvykis. Tuo tarpu jo, T. P., veiksmai buvo tik gynyba nuo prieš jį smurtaujančio M. N.. Pastarojo kėsinimasis buvo realus ir pavojingas, nes M. N. pirmas sudavė jam smūgius, sulaužydamas skruostikaulį bei padarydamas kitus kūno sužalojimus. Tuo tarpu jo veiksmai buvo tik gynyba nuo akivaizdaus, pavojingo ir realaus, vykstančio ir tebesitęsiančio kėsinimosi. T. P. pažymi ir tai, kad dėl nagrinėjamo įvyko prieš nukentėjusįjį M. N. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-28226-16, kuris prokuroro 2016-10-04 nutarimu, kurį patvirtino Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-10-07 nutartimi, buvo nutrauktas jiems susitaikius, t. y. M. N. visiškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, jo atsiprašė ir savo noru atlygino jam padarytą žalą. Tačiau, įsiteisėjus minėtam prokuroro nutarimui, kuriuo M. N. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jiems susitaikius, pastarasis kreipėsi su skundu į teismą privataus kaltinimo tvarka. Toks M. N. elgesys, apelianto T. P. teigimu, yra akivaizdžiai nesąžiningas ir neteisingas, nes jis, visiškai pripažinęs savo kaltę dėl nagrinėjamo įvykio, už tai jo atsiprašęs ir atlyginęs jam padarytą žalą, savo privataus kaltinimo skunde pateikė melagingą versiją dėl įvykio.

Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas anksčiau nurodytą nuteistojo T. P. versiją ir priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2016-06-16 įvykio, šio savo sprendimo iš esmės nemotyvavo, tik nuosprendyje išdėstęs proceso dalyvių parodymus, išvardijęs rašytinius įrodymus, konstatavo, kad T. P. sudavė M. N. rankomis ir kojomis apie 6–8 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas jam 2016-06-17 specialisto išvadoje Nr. G 1086/2016(03) konstatuotus sužalojimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad įvykio pradžioje, jo metu ir pabaigoje buvo būtinosios ginties situacija, nes iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad tiek T. P., tiek M. N. vartojo agresyvius puolamuosius veiksmus, todėl vertinti T. P. veiksmus kaip būtinąją gintį nėra jokio pagrindo. Su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka, nes ji prieštarauja bylos medžiagai.

Iš byloje pateikto vaido įrašo, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas įvykis, matyti, kad būtent M. N. pirmas puola T. P. pavartodamas prieš jį fizinį smurtą – iš pradžių spirdamas koja ir vėliau suduodamas smūgius rankomis ir kojomis. Nors šis vaizdo įrašas yra be garso, tačiau iš asmenų elgesio aiškiai matyti, kad būtent pats nukentėjusysis pirmas puolė T. P. – pats skubiai priėjo prie dirbančio T. P. ir spyrė koja jam į koją ir po to iš karto smūgiavo kumščiu, taikydamas į galvą. Tuo tarpu T. P. elgesys, kaip matyti, buvo tik gynyba nuo prieš jį M. N. pavartoto smurto, smūgiuojant kumščiais ir spardant T. P., o šis tik bandė išvengti, atstumti.

Taigi nukentėjusysis pirmas puolė T. P., spirdamas jam koja, po to smūgiuodamas į veidą, todėl M. N. buvo pradėjęs realų ir pavojingą T. P. sveikatai kėsinimąsi ir pagal BK 28 straipsnio 1 dalies normas T. P. įgijo teisę į būtinąją gintį. Gindamasis nuo M. N. ir įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, T. P. tik bandė išvengti M. N. smūgių, sugriebdamas jį už kairiosios rankos. Po to, kai šis dešinės rankos kumščiu, kaip matyti, suduoda stiprų smūgį T. P. į kairę veido pusę (vaizdo įrašo 11.44.06 min.), o šiam laikant M. N. kairę ranką, šis toliau smūgiuoja jam dešinės rankos kumščiu, tada T. P., bandydamas jį sutramdyti, kaire ranka apglėbia jį per pečius ir galvą ir dešine ranka prispaudžia M. N. prie savęs (vaizdo įrašo 11.44.00–11.44.16 min.). Toliau M. N. ir T. P. kurį laiką aiškinasi, tačiau ir toliau M. N. laikysena išlieka agresyvi (pakeltos rankos sugniaužus kumščius, jais, vėliau ir galvos judesiu gąsdina T. P. smurtu, po to paima, jo teigimu, T. P. sugadintą motociklo sparną ir, impulsyviai kažką aiškindamas, rodo šią detalę). Tiesa, vaizdo įrašo 11.44.56 min. matyti, kaip T. P. dešine ranka bando smūgiuoti M. N., tačiau tokie jo veiksmai seka po M. N. pavartoto smurto, spiriant bei suduodant T. P. ne vieną smūgį kumščiais ir M. N. tiesiog kišant motociklo detalę, kurią, pasak jo, T. P. sugadino, jam į veidą. Tada jie susikimba, tačiau T. P. ir toliau laikosi gynybos pozicijos ir jokio smurto nevartoja, tuo tarpu M. N., būdamas agresyviai nusiteikęs, toliau puola T. P., spirdamas ir smūgiuodamas jam kumščiais. Po to dar ir toliau kažką impulsyviai aiškina, staigiais pečių judesiais gąsdindamas T. P., po to nusivelka marškinėlius, jais agresyviai mosuoja T. P., po to nueina. Šie vaizdo įraše užfiksuoti duomenys labai aiškiai parodo visą įvykio seką, iš šio įrašo aiškiai matyti, kad T. P. jokių aktyvių puolamųjų veiksmų prieš M. N. neatliko ir, priešingai, nei konstatavo teismas, rankomis ir kojomis 6–8 smūgių jam nesudavė. Jis tik gynėsi nuo agresyvaus M. N. elgesio, kai šis staiga priėjęs prie jo spyrė, po to smūgiavo kumščiu, o T. P., siekdamas išvengti tolesnių smūgių, sugriebė jį už rankų, po to apglėbęs per sprandą ir galvą stipriai prispaudė prie savęs. Todėl neatmestina, kad T. P., gindamasis nuo M. N. puolimo, siekdamas išvengti tolesnių smūgių, staigiu judesiu sugriebdamas M. N. už rankų bei sprando ir prispausdamas jo galvą prie savęs, taip įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, galėjo padaryti jam specialisto išvadoje konstatuotus nežymius sužalojimus. Taigi negalima tvirtinti, kad T. P. tyčia sužalojo M. N.. Priešingai, būtent pastarasis puolė T. P., suduodamas jam ne vieną smūgį kumščiais bei spardydamas. Pažymėtina ir tai, kad vaizdo įraše aiškiai matyti, kad T. P. nė vieno karto neįspyrė M. N., tuo tarpu pastarasis, duodamas parodymus teisme, teigė: „T., paklaustas, kas apdažė detalę, priėjo, apžiūrėjo ir spyrė man į smilkinį.“ (b. l. 59). Tai akivaizdžiai prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotiems duomenims. Nukentėjusiojo teigimu, jis supykęs spyrė T. P. tik todėl, kad šis, paklausus jo dėl sugadintos motociklo detalės, pradėjo jį įžeidinėti ir keikti bei vėliau sudavė rankomis ir kojomis apie 6–8 smūgius į įvairias kūno vietas. Tačiau tokius M. N. parodymus paneigia ne tik T. P. parodymai, bet ir objektyvus įrodymas – vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas įvykis. Kita vertus, jeigu ir būtų tikima M. N. parodymais, kad konfliktą išprovokavo T. P., vartodamas jo adresu necenzūrinius žodžius bei jį įžeidinėdamas (vaizdo įrašas yra be garso); taip aiškino ir kaip liudytojas teisme apklaustas tiesiogiai įvykio matęs aplinkybes S. N., tačiau, užuot siekdamas protingai išsiaiškinti situaciją, pats nukentėjusysis M. N. puolė mušti T. P. – spyrė kojomis bei smūgiavo kumščiais, tokiais savo smurtiniais veiksmais nesunkiai sutrikdydamas T. P. sveikatą (kairiojo skruostikaulio lūžis ir kiti T. P. 2016-06-21 specialisto išvadoje Nr. G 114/2016(03) konstatuoti sužalojimai (ikiteisminio tyrimo baudžiamoji byla Nr. 01-1-28226-16, b. l. 35–36), ir tokie M. N. veiksmai (pats pripažino, kad pirmas spyrė T. P.) nagrinėjamoje situacijoje buvo neadekvatūs. Taigi pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, elgėsi provokuojamai, tuo tarpu T. P. veiksmai buvo nukreipti atremti agresyviai nusiteikusio ir jį puolusio M. N. smurtinius veiksmus, siekiant išvengti žalos savo sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad būtent T. P., pasibaigus konfliktui, pranešė darbdaviui apie konfliktą, nurodydamas, kad buvo sumuštas M. N.. Pažymėtina ir tai, kad būtent M. N. po įvykio išsiuntė T. P. SMS žinutę, atsiprašydamas jo dėl įvykio, o prieš jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atliekamo ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl T. P. sužalojimo, atitinkančio nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, savo kaltę pripažino visiškai ir atsiprašė T. P., atlygino šiam žalą ir tik po to, kai prokuroras priėmė nutarimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju T. P. dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, ir teismas 2016-10-07 nutartimi patvirtino šį 2016-10-04 prokuroro nutarimą, 2016-11-03 kreipėsi su skundu į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties T. P. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, vaizdo įraše užfikuotus duomenis, byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, jog T. P. nežymų sveikatos sutrikdymą M. N. padarė ne tyčia siekdamas jį sužaloti, o gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje T. P. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl T. P. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikties faktinėms bylos aplinkybėms apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o byla T. P. nutrauktina.

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išnagrinėjimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išnagrinėjimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo T. P. nekaltas, kaltas pati nukentėjusysis, todėl iš dalies patenkintas civilinis ieškinys atmestinas.

Priėmus sprendimą baudžiamąją bylą T. P. nutraukti, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, yra pagrindas priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrindžia byloje pateiktas 200 Eur pinigų priėmimo kvitas (b. l. 45) ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas 200 Eur sumos pinigų priėmimo kvitas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 kovo 8 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą T. P. nutraukti.

M. N. civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš M. N. T. P. 400 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.