Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-173-190/2015

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00594-2014-1

2015 m. vasario 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. – M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. V. – M. pripažintas kaltu įvykdžius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2014-03-05 iki 2014-11-21.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas A. K., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. – M. nuteistas už tai, kad jis ir A. K., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą:

P. V. – M. ir A. K. 2014-03-05 apie 22.45 val., prie namo, esančio Savanorių pr. 41, Vilniuje, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą užpuolė D. P., t.y. A. K. rankomis suėmus D. P. už kaklo ir pradėjus jį spausti, o P. V. – M. koja sudavus vieną smūgį D. P. į galvą, kartu rankomis laikė D. P. už rankų ir kaklo, bei kojomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių į galvą, dešinį šoną, tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajam D. P. padarė muštinę žaizdą kaktoje su kaktikaulio dešinio ančio priekinės sienelės atviru - įspaustiniu lūžiu, kraujosruvą dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimą dešiniame kelyje – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atėmė D. P. galimybę priešintis, po ko paėmė ir pagrobė ant žemės mušimo metu iš D. P. drabužių iškritusį nukentėjusiojo telefoną ,,Samsung Galaxy Nexus 3“, 600 litų vertės, tuo padarė nukentėjusiajam D. P. 600 litų turtinę žalą.

Nuteistojo teigimu, jis girdi balsus, kurie prašo jį daryti tam tikrus veiksmus ir todėl, anot nuteistojo, jo veiksmai nėra nusikaltimai. Pažymi, kad po bausmės paskyrimo, jo psichinė būklė sutriko dar labiau.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo P. V. – M. skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2014-11-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl P. V. – M. neteisėtų veiksmų kvalifikavimo, bausmės paskyrimo bei nukentėjusiajam priteistos sumos jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, yra teisėtas ir pagrįstas.

Skundžiamu nuosprendžiu P. V. – M. pagrįstai nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, o būtent už tai, kad jis, veikdamas kartu su A. K., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą, nukentėjusiajam D. P. priklausantį, turtą. Pažymėtina, kad kvalifikuodamas apelianto neteisėtus veiksmus bei spręsdamas P. V. – M. kaltės klausimą, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi ne tik nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo D. P. parodymais (b. t. 2, b. l. 100), bet ir kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojų A. S., M. P., M. A. parodymais (b. t. 2, b. l. 100, 101, 113-114), 2013-03-06 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 772/14 (01) (b. t. 1, b. l. 17-18), 2014-05-19 daiktų apžiūros protokolu (b. t. 1, b. l. 24-27), 2014-03-06 asmens parodymo atpažinti protokolais (b. t. 1, b. l. 44-47, 48-51), bendrojo pagalbos centro įvykio ataskaita (b. t. 1, b. l. 5). Išsamiai išanalizavęs šių įrodymų visumą, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. V. – M. veiksmuose yra jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymiai ir kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už plėšimą.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustačius, jog apeliantas, veikdamas kartu su A. K., rankomis ir kojomis mušdamas nukentėjusįjį padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė ant žemės mušimo metu iš D. P. drabužių iškritusį nukentėjusiojo telefoną, apeliacinio skundo argumentai dėl P. V. – M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 185 straipsnį (radinio pasisavinimas) ir BK 178 straipsnio 1 dalį (vagystė) atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad BK 185 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pasisavino rastą lobį, didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą. Taigi šio nusikaltimo dalyku gali būti tik bešeimininkis turtas, turintis mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę. Kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pasisavindamas nukentėjusiojo telefoną įvykio vietoje, apeliantas aiškiai suvokė, jog šis turtas nėra bešeimininkis ir savo neteisėtais veiksmais jis nutraukia teisėtą šio turto valdymą. Nuteistojo veiksmai negali būti kvalifikuojami ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi siekdami pagrobti svetimą turtą, kaltininkai panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Norint konstatuoti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusio asmens veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis D. P. būtų atlikęs prieš P. V. – M. kokius nors neteisėtus, provokuojančius ar rizikingus veiksmus, kurie šiam būtų pagrindas panaudoti prieš jį fizinį smurtą. Priešingai, byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusįjį D. P. P. V. – M. užpuolė faktiškai be jokios dingsties, siekdamas pagrobti iš jo svetimą turtą. Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo aptariamą aplinkybę pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis D. P. būtų atlikęs prieš P. V. – M. kokius nors rizikingus ar provokuojančius veiksmus, apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažintina ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, kurios nustatymas taip pat sietinas su nukentėjusiojo rizikingu ar provokuojančiu elgesiu.

Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnyje išskirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu būtini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2008). Taigi siekiant pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu visų pirma reikia nustatyti psichikos sutrikimų buvimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog P. V. – M. būtų kada nors kreipęsis dėl psichikos sutrikimų į medicinines įstaigas. Priešingai, iš baudžiamojoje byloje esančių nuteistojo P. V. – M. VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, Priklausomybės ligų centro pažymų (b. t. 1, b. l. 135, 136, 137) matyti, kad apeliantas dėl psichikos ligų niekada nesigydė, į psichikos sveikatos ir (ar) priklausomybės ligų kabinetų įskaitas neįrašytas. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu P. V. – M. davė paaiškinimus dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, ryšliai atsakinėjo į proceso dalyvių klausimus. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi jokio pagrindo abejoti apelianto psichikos sveikata. Tuo pačiu P. V. – M. išaiškintina, kad pablogėjus jo psichikos būklei bausmės atlikimo metu, jis visada gali kreiptis į pataisos įstaigos administraciją dėl medicininės pagalbos jam suteikimo. Byloje nesant duomenų dėl nuteistojo fizinės ar psichikos sveikatos sutrikimų, teismas neturi pagrindo skirti atlikti jam paskirtą bausmę laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Kaip nepagrįsti atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl švelnesnės bausmės apeliantui paskyrimo ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo.

BK 75 str. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, turi vadovautis Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 str. nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad BK 41 str. 2 d. apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-404/2007, 2K-160/2009). Lietuvos Aukščiausiojo teismo Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgoje (BK 75str. ir 92str.) nurodyta, kad nors BK 75str. nedraudžia atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais.

Šioje byloje P. V. – M. atžvilgiu nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Šis nuteistasis praeityje buvo 3 kartus teistas dėl tyčinių nusikalstamų veikų padarymo. Pažymėtina, kad apeliantui vieną kartą jau buvo atidėtas bausmės vykdymas (BK 75 straipsnis), tokiu būdu suteikiant jam galimybę pasitaisyti ir padaryti atitinkamas išvadas dėl savo neteisėto elgesio be realaus bausmės atlikimo, tačiau akivaizdu, kad P. V. – M. atžvilgiu bausmės tikslai nebuvo pasiekti. Jis ir toliau tęsė nusikalstamų veikų darymą. Kaip jau buvo minėta, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. P. V. – M. buvo 3 kartus teistas, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad nuteistasis darydavo nusikaltimus ne atsitiktinai, bet dėl savo antivisuomeninių nuostatų ir nenoro paklusti įstatymų reikalavimams. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir manyti, kad bausmės tikslai P. V. – M. atžvilgiu bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Nors nuteistasis taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl nėra aiškiai per griežta. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 54 str., 56 str., nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Vertinant apelianto asmenybę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką P. V. – M. padarė nepraėjus mėnesiui po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, neišnykus teistumui ir nepanaikinus jo įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. 1 d., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, P. V. – M. teistumai neigiamai charakterizuoja apeliantą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog anksčiau paskirtos bausmės tikslai jo atžvilgiu nebuvo pasiekti, kadangi nuteistasis dėl savo neteisėto elgesio jokių tinkamų išvadų nepadarė. Pažymėtina, kad vadovaujantis BK 41 str., bausmės paskirtis, be kita ko, yra ir nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Asmeniui skirtina bausmė turi būti proporcinga jo padarytos veikos pavojingumui, kaltininko asmenybei. Įvertinęs visas BK 54 str. nurodytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju tokia bausme laikytina reali 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistasis P. V. – M. apeliaciniame skunde ginčija nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 115 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nukentėjusysis D. P. ikiteisminio tyrimo metu pateikė pareiškimą, kuriame prašė pripažinti jį civiliniu ieškovu byloje dėl 20800 Lt dydžio civilinio ieškinio, iš kurių 20000 Lt sudarė patirta neturtinė žala (b. t. 1, b.l. 32). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo metu patirtų sužalojimų jam teko ilgai gydytis, jis 3 kartus buvo ligoninėje, patyrė didžiulius skausmus, kaktoje jam buvo praskelta kaukolė, gydėsi porą mėnesių. Nukentėjusysis pažymėjo, jog yra lengvosios atletikos sportininkas, tačiau dėl patirtų sužalojimų negalėjo treniruotis, praleido čempionatą, jam išliko baimė, skausmus jautė 2-3 savaites, negalėjo atsikelti iš lovos (b. t. 2, b. l. 100).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo D. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam iš kaltų asmenų priteistas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, neturtinė žala buvo priteista dėl nukentėjusiojo D. P. patirto sužalojimo pobūdžio ir liekamųjų reiškinių – didžioji dalis smūgių buvo suduota į gyvybiškai svarbų organą (galvą), buvo praskelta kaukolė, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis buvo priverstas palikti sportininko karjerą, gydėsi stacionare, patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus. Šias aplinkybes patvirtina specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad D. P. buvo padaryta muštinė žaizda su kaktikaulio dešinio ančio priekinės sienelės atviru – įspaustiniu lūžiu, kraujosruva dešinio smilkinio srityje, nubrozdinimas su aplinkine kraujosruva dešinėje alkūnėje, nubrozdinimas dešiniame kelyje (b. t. 1, b. l. 17-18). Konstatuotina, kad apylinkės teismas, įvertinęs šias aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.250 str. 2 d. numatytais kriterijais, nagrinėjamoje byloje nustatė tinkamą atlygintinos neturtinės žalos dydį.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo P. V. – M. skundą atmesti.