Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-02-17 · Administracinė byla Nr. I1-2180-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-02-17
Bylos Nr.
I1-2180-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02839-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
A. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2180-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02839-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3; (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 17 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjo A. Š. skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 30). Pareiškėjas A. Š. skunde (b. l. 2-5) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2019 m. gegužės mėn., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas perpildytose kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai (dviejų aukštų lovos, keli suoliukai, stalas, spintelės daiktams susidėti), sanitarinis mazgas, t. y. nebuvo užtikrintas 3,6 m² laisvo ploto. Nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, nes buvo stebimas kitų asmenų kamerose ir iš koridoriaus pareigūnų. Kamerose nebuvo ventiliacijos, o vėdinimo per langus neužteko, todėl visą laiką laikėsi nemalonus kvapas. Jis tuo metu buvo peršalęs, todėl langų atidarymas galėjo sukelti sveikatos sutrikimus. Dėl to jis patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 30).

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 12-16) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ panaikintas minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, tuo pačiu 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-12-23 pažymos Nr. 60-36560, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu nuo 2019-02-07 iki 2020-04-16 buvo laikomas šiose kamerose: kameroje Nr. 20 buvo laikomi 2-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,35 iki 3,74 m²; kameroje Nr. 44 buvo laikomi 2-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,96 iki 4,48 m²; kameroje Nr. 67 buvo laikomi 4-6 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,76 iki 3,84 m²; kameroje Nr. 66 buvo laikomi 3-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 7,53 iki 5,65 m².

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo per mažas, tačiau tai neatitinka realybės.

Atsakovės atstovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m², pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.

Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad naudojantis tualetu nėra tinkamai užtikrinamas privatumas, Taip pat nurodo, kad jokios ventiliacijos nėra, o vėdinimas galimas tik per langus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra.

Pažymi, kad san. mazgų įrengimas ŠTI atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida.

Iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 bei nuotraukų matyti, kad kamerose esantys san. mazgų atitvarai kur kas aukštesni nei 1,5 m. Pagal naujausią LVAT praktiką, san. mazgo įrengimas atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m. aukščio pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis, yra vertinamas kaip užtikrinantis tinkamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu, privatumą (LVAT 2020-02-12 nutartis adm. byloje Nr. A-226-822/2020).

Nurodo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti mechaninę ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, kameros plotas buvo pakankamai didelis, asmenų skaičius jose neviršytas, todėl blogas kvapas vėdinant patalpas neturėjo užsistovėti. Vėdinimas per langus galimas, todėl ši pareiškėjo skundo dalis nepagrįsta.

Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. Š. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ panaikintas minėtas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, tuo pačiu 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-12-23 pažyma Nr. 60-36560 „Dėl A. Š.“ (b. l. 19-20), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2019-02-07 iki 2019-04-16. Kameroje Nr. 67, esant 6 asmenims, pareiškėjui teko 3,84 m², kameroje Nr. 20, esant 5 asmenims, pareiškėjui teko 3,74 m², kameroje Nr. 44, esant 4 asmenims, pareiškėjui teko 4,48 m², kameroje Nr. 66, esant 4 asmenims, pareiškėjui teko 5,65 m². Išvardintose kamerose esant mažiau asmenų, pareiškėjui taip pat teko daugiau negu 3,6 m², taigi, visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį – nuo 17,92 m² iki 23,02 m² (b. l. 19-20), sanitarinių mazgų užimamą plotą – nuo 1,172 iki 2,278 m² (b. l. 22-23) ir kamerose buvusių asmenų skaičių nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 50, 15, 32, 30 esant 5 asmenims, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui kameroje Nr. 50 teko 3,50 m², kameroje Nr. 15 teko 3,57 m², kameroje Nr. 32 teko 3,89 m², kameroje Nr. 30 teko 4,31 m².Taigi, kamerose Nr. 50 ir Nr. 15 iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 m², bet daugiau kaip 3 m². Nurodytose kamerose, taip pat kitose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 m². Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (b. l. 24-27) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (b. l. 28), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjas buvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta. Kamerose esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, t. y. baldai neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, negu minimalus plotas ar pareiškėjui trukdytų laisvai judėti ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Dėl ventiliacijos kamerose

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose nebuvo ventiliacijos, o vėdinimo per langus neužteko.

Pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kad kamerų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, pripažino ir pats pareiškėjas skunde.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, nes buvo stebimas kitų asmenų kamerose ir iš koridoriaus pareigūnų. Kamerose nebuvo ventiliacijos, o vėdinimo per langus neužteko, todėl visą laiką laikėsi nemalonus kvapas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punktą, kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Taip pat atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra veikiantys sanitariniai mazgai atitverti iš visų keturių pusių, o nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos pažymos (b. l. 22-23) matyti, kad kameroje Nr. 44 sanitarinis mazgas atitvertas mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis 2,33 m., kamerose Nr. 66, 67 sanitarinis mazgas stitvartas OSB, kurių aukštis nuo 2,07 m. iki 2,20 m., kameroje Nr. 20 sanitarinio mazgo atitvarinė konstrukcija PDF, kurios aukštis 1,96 m. HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge, nes buvo stebimas kitų asmenų kamerose ir iš koridoriaus pareigūnų. Administracinėje byloje esančiose kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukose (b. l. 28) matyti, kad nei vienoje kameroje įėjimai į sanitarinius mazgus nėra įrengti priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas kameros stebėjimo langelis. Įėjimai į sanitarinius mazgus yra šone (kairėje arba dešinėje) įėjimo durų atžvilgiu, taip pat kamerose priešais įėjimus į sanitarinius mazgus yra ne gultai, o tuščia sienos dalis ar siena su pastatomomis lentynomis daiktams susidėti. Šiaulių tardymo izoliatoriuje sanitariniai mazgai kamerose atitverti mūrinėmis sienelėmis, OSB, PDF, kurių aukštis ženkliai aukštesnis nei 1,50 m, o įėjimai atitverti durimis arba užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas yra atskirtas aukštomis mūrinėmis, OSB ar kitokiomis atitvarinėmis konstrukcijomis ir įėjimas yra atitvertas durimis (kamera Nr. 20) arba neperšviečiamomis užuolaidomis (kameros Nr. 44, 66, 67), šiuo atveju pareiškėjo negalėjo matyti nei kameroje esantys asmenys, nei pareigūnai, jam naudojantis sanitariniu mazgu, todėl buvo užtikrintas pareiškėjui minimaliai būtinas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjos teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-882-662/2020, 2020 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-622/2020 ir kt.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad „Šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais“. Šiaulių TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 687-756/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-683-756/2020 ir kt.). Taip pat atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad iš kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, tai patvirtina kamerų fotonuotraukos (b. l. 28), todėl įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovės neteisėti veiksmai dėl blogo kvapo kamerose, nenustatyti.

Pareiškėjo aiškinimą, kad jis negalėjo atidaryti kamerose langų ventiliacijai, nes tuo metu buvo peršalęs, paneigia asmens sveikatos istorijos šviesokopija, iš kurios matyti, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu nesigydė peršalimo ligų.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 33-76) nustatyta, jog pirminės gydytojų apžiūros metu pareiškėjas nurodė nusiskundimus: nemiga, nerimas, „kaulų laužymas“, nurodė žalingus įpročius. Aktualiu bylai laikotarpiu nuo 2019-02-11 pareiškėjas nurodė, kad vartoja Lukiškėse vartotus medikamentus, nežino kokius, nes visiškai nemiega (b. l. 40) ir vaistus vartojo keturias dienas: 2019 m. vasario 11-14 d. (b. l. 46). Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 61-3384 (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais dėl skunde nagrinėjamų aplinkybių nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), kilusios žalos. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos kilimo fakto, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė