- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- B2-3059-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02220-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Kreditorius
- V. S.
- Suinteresuotas asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 3.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Radzevičienė, teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi pareiškėjo bankrutavusios UAB „Inresa“ administratoriaus UAB „Nemokumo sprendimai“ ir kreditoriaus V. S. prašymus pripažinti UAB „Inresa“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjai bankrutavusios UAB „Inresa“ administratorius UAB „Nemokumo sprendimai“ bei kreditorius V. S. prašė pripažinti BUAB „Inresa“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. įvykusio pirmojo BUAB „Inresa“ kreditorių susirinkimo metu kreditoriai pritarė BUAB „Inresa“ bankroto administratoriaus siūlymui kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl BUAB „Inresa“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Administratorius nustatė, kad buvusio BUAB „Inresa“ vadovo V. K. skola bankrutuojančiai UAB „Inresa“ 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo 227 452,06 Lt, 2013 m. gruodžio 31 d. skola jau padidėjo ir sudarė 1 015 144,92 Lt dydžio sumą, o paskutinės avansinės apyskaitos duomenimis, 2014 m. gegužės 31 d. skola sudarė 1 028 216,10 Lt (297 791,97 Eur) dydžio. Pagal sudarytas sutartis tarp BUAB „Inresa“ bei kreditorių — fizinių asmenų — dalis avansų ir užstatų buvo sumokėti grynaisiais pinigais, išrašant pinigų priėmimo kvitus. Tačiau iš BUAB „Inresa“ perduotų bankroto administratoriui dokumentų nėra aišku, ar šių pinigų gavimas pagal pinigų priėmimo kvitus yra užfiksuotas BUAB „Inresa“ apskaitoje; UAB „Inresa“ banko sąskaitos buvo apmokamos asmeninės patirtos sąnaudos: laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. vasario 12 d. yra atlikti trys: 600 Lt, 500 Lt, 500 Lt pavedimai, viso 1 600 Lt sumai įmonei UAB „Gotas“, mokėjimo paskirtyje nurodyta: „dalis už vagonėlio nuomą V. K.“. Iš bendrovės banko sąskaitos buvo sumokėta iš viso 450 Lt suma Biudžetinei įstaigų buhalterijai už D. J. darželį: 2014 m. sausio 23 d. - 200 Lt, 2014 m. sausio 28 d. — 250 Lt. Taip pat buvo mokamos mobilaus telefono sąskaitos už M. V.: 2014 m. sausio 23 d. - 134 Lt suma, 2014 m. vasario 25 d. - 46 Lt suma. 2014 m. sausio 27 d. sumokėtos asmeninės elektros 670 Lt dydžio išlaidos AB „Lesto“ pagal atsiskaitymo knygelę (duomenys neskelbtini). BUAB „Inresa“ vadovas V. K. neatskyrė asmeninių ir bendrovės išlaidų, neteisėtai naudojo bendrovės lėšas asmeniniams poreikiams. Taip pakenkė įmonės finansinei būklei bei mokumui, prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui. BUAB „Inresa“ turtas, ištekliai buvo naudojami neracionaliai, kas turėjo įtakos BUAB „Inresa“ prasidėjusiam bankroto procesui.
BUAB „Inresa“ buvęs vadovas nesilaikė LR ĮBĮ 8 str. 1 d. numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. BUAB „Inresa“ buvęs vadovas yra perdavęs bankroto administratoriui tik dalį įmonės dokumentų: UAB „Jungtinė auditorių kontora“ perdavusi tik du 2014 m. liepos 21 d. priėmimo - perdavimo aktus, teigdami, kad jokio kito BUAB „Inresa“ turto neturi, o UAB „Vilniaus verslo apskaita“ pagal 2015 m. balandžio 17 d. Priėmimo - perdavimo aktą perdavė jų turimus BUAB „Inresa“ dokumentus. Bankroto administratorius surašė priėmimo - perdavimo aktą, kurio V. K. nepasirašė. Pateikta bankroto administratoriui tik maža dalis duomenų, buhalterija nebuvo vesta. Todėl BUAB „Inresa“ sudarytų sandorių analizė bei atliktos finansinės operacijos buvo analizuojamos tik turimų dokumentų ribose — apskaitos registrai, didžiosios knygos likučiai, finansinės ataskaitos ir kt. dokumentai perduoti bankroto administratoriui nebuvo.
Paminėjo, kad pagal LR ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p. BUAB „Inresa“ vadovas V. K. nesilaikė buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų: dalis dokumentų bankroto administratoriui visai nėra perduoti, pagal kuriuos galėtų būti tiksliai nustatoma įmonės finansinė būklė, jos prisiimti įsipareigojimai, skolos, grynųjų pinigų gavimas nėra užfiksuoti įmonės apskaitoje, taip pat nėra pateikti ir debitorių įsiskolinimų registrai, iš ko būtų galima matyti vykdomas pinigines operacijas, neįmanoma nustatyti, ar įmonės teiktos paskolos buvo grąžintos. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. (2001 m. kovo 20 d. Nr. DC-216, suvestinė redakcija nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31) už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas.
Kreditorė S. A. nurodė, kad 2013 m. balandžio 26 d. sudarė turto rezervavimo sutartį, kuria šalys įsipareigojo sudaryti preliminarią buto, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį. Kreditorės teigimu, UAB „Inresa“ atstovai net neketino parduoti rezervuoto buto, jų pagrindinis tikslas buvo surinkti rezervavimo mokesčius. Vadovaujantis Turto rezervavimo sutarties 1. 7 p. kreditorė ir UAB „Inresa“ susitarė sudaryti preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį po to, kai UAB „Inresa“ gaus nustatyta tvarka leidimą rekonstruoti statinį. Leidimas nebuvo gautas, o UAB „Inresa“ net nesiekė šio leidimo gauti. Nustatytu laiku nesudarius preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties, UAB „Inresa“ turėjo grąžinti avansinį mokėjimą 15 000 Lt ir sumokėti 10 000 Lt baudą, tačiau šie pinigai nebuvo grąžinti ir bauda nesumokėta. Teigia, kad šie pinigai ir nebuvo investuoti į objekto statybą, bet tiesiog jie buvo pasisavinti. UAB „Inresa“ vadovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis turimas. Kreditoriai V. B., R. K., J. O., L. K., V. S. pritarė administratoriaus pareiškimui pripažinti bankrotą tyčiniu.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą, nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję ir su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas buvo apibrėžtas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškinta, kad vertinant teisinio reglamentavimo raidą, įstatymų leidėjas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtino tokius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną nustačius, yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais.
Taigi, teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, dėl kurio kilo bankrotas, o tyčinis bankrotas preziumuojamas tuomet, kai nustatomos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje esančios aplinkybės.
Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „Inresa“ buvo vedama prie bankroto tyčia, įmonės valdymo organui nevykdant ir netinkamai vykdant įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), sudarant nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.), teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkant netinkamai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).
Kaip patvirtino BUAB „Inresa“ kreditoriai pateiktais į bylą rašytiniais paaiškinimas, konkrečiai kreditorė S. A. nurodė (b. l. 14, t. 2), kad ji su UAB „Inresa“ 2013 m. balandžio 26 d. sudarė Turto rezervavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo sudaryti ateityje preliminarią būsimo buto (duomenys neskelbtini) pirkimo - pardavimo sutartį. Pagal rezervavimo sutartį kreditorė sumokėjo rezervavimo mokestį 15 000 Lt (4344,30 Eur); V. B. nurodė, kad ji Turto rezervavimo sutartį sudarė 2013 m. gegužės 3 d., Parkavimo vietos sutartį – 2013 m. birželio 7 d., bei įnešė į UAB „Inresa“ sąskaitą 55 000 Lt (15 929,10 Eur) rezervavimo mokestį (b. l. 17, t. 2). Kreditorė taip pat nurodė, kad jai nežinant, UAB „Inresa“ savo turtą, nebaigtus statyti butus, (duomenys neskelbtini) 2014 m. balandžio mėn. perleido kitai įmonei UAB „Terra Magna“; R. K. nurodė, kad jis 2014 m. balandžio 8 d. sudarė su UAB „Inresa“ preliminarią buto (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį bei įmokėjo 70 000 Lt (20 273,40 Eur) avansinę įmoką. Pagal preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagrindinė buto pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta iki 2014 m. liepos 30 d. Tačiau UAB „Inresa“ nuosavybės teisės į šį turtą 2013 m. rugsėjo 5 d. išregistruotos ir įregistruotos UAB „Terra magna“ vardu (b. l. 18, 35, t. 2); J. O. nurodė, kad 2013 m. kovo 23 d. sudarė su UAB „Inresa“ vadovu buto rezervavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį. Nustatytu terminu jokia sutartis nebuvo pasirašyta, sutarties pasirašymą pardavėjas be jokios priežasties atidėliojo, kol kreditorius sužinojo, kad visos patalpos priklauso kitam savininkui UAB „Terra magna“ (b. l. 46, t. 2); L. K. nurodė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. pasirašė su UAB „Inresa“ turto rezervavimo sutartį. Pardavėjas įsipareigojo pastatytą butą jai parduoti ne vėliau kaip iki 2014 m. balandžio 30 d. Pastaroji sumokėjo 40 000 Lt (11 584,80 Eur) turto rezervacijos mokestį (b. l. 56 - 58, t. 2). Jokia pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. UAB „Inresa“ 2014 m. balandžio 2 d. turtą pardavė UAB „Terra magna“; V. S. 2013 m. gegužės 14 d. sudarė Turto rezervacijos sutartį, šios sutarties terminas buvo tęsiamas, paskutinis terminas galimai preliminariai sutarčiai sudaryti buvo pratęstas 2014 m. liepos 15 d., nors kreditorės teigimu, turtas jau buvo parduotas UAB „Terra magna“. Teismas pažymi, kad iš BUAB „Inresa“ bankroto byloje Nr. B2-2604-450/2016 esančios informacijos matyti, kad panašiu laiku ir būdu buvo sudaromos ir kitos Turto rezervacijos sutartys ir su kitais kreditoriais.
Taigi, vertinant aplinkybę, ar įmonės valdymo organai tinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), iš išvardintų sudarytų sutarčių matyti, kad kiekvienoje iš jų buvo numatyti konkretūs įsipareigojimai konkretaus kreditoriaus atžvilgiu (sudaryti preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį), o su kreditoriumi R. K. iki 2014 m. liepos 30 d. sudaryti pagrindinę buto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau UAB „Inresa“ vadovas jokių įsipareigojimų pagal sutartis nevykdė, ir kaip patvirtina bankroto byloje surinkta medžiaga, nepaisant Turto rezervavimo sutartyse, ir/ar Preliminariose pirkimo - pardavimo sutartyse prisiimtų įsipareigojimų, jau 2013 m. liepos 3 d. sudarė su kitu juridiniu asmeniu UAB „Terra magna“ Turto rezervavimo sutartį, kuria įsipareigojo sudaryti pirkėjui (UAB „Terra magna“) išimtines teises įsigyti patalpas (duomenys neskelbtini) (viso 11 vnt.) bei 2013 d. rugpjūčio 29 d. buvo notariškai patvirtinta pirkimo - pardavimo sutartį, kuria UAB „Inresa“ perleido dalį patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) UAB „Terra magna“, bei sudarė kitą sutartį dėl likusių nekilnojamų daiktų perdavimo pirkėjui. 2014 m. balandžio 2 d. Sutartimi UAB „Terra magna“ įsigijo iš UAB „Inresa“ nekilnojamus daiktus.
Kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 29 d. Sutartinės hipotekos, UAB „Inresa“ įkeitė kreditoriaus UAB „Terra magna“ naudai nekilnojamus daiktus butus (duomenys neskelbtini), konkrečiai ir butą Nr. 5, nors 2013 m. kovo 23 d. su J. O. sudarytoje Turto rezervavimo sutartimi susitarė, kad būtent šį butą rezervuos iki preliminarios pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo dienos 2013 m. birželio 30 d. Teismas pažymi, kad kreditoriai, sudarę sutartis, nebuvo informuoti ir apie turto įkeitimą.
Nurodyti faktai leidžia teigti, kad BUAB „Inresa“ vadovas, prisiėmęs įsipareigojimus pagal Sutartis, ne tik per sutartyse numatytą laiko tarpą nevykdė prisiimtų įsipareigojimų tam, kad būtų galima pasirašyti preliminarias pirkimo pardavimo sutartis, bei nevykdė pareigos sąžiningai informuoti kreditorius (kitą šalį pagal Turto rezervavimo sutartis) apie negalimumą įvykdyti savo įsipareigojimų, ar pasikeitusį turto savininką ir/ar įkeistą turtą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nepaisant pasikeitusio turto savininko ir/ar patalpų įkeitimo, UAB „Inresa“ vadovas ir toliau pratęsinėjo Turto rezervavimo sutartis, ir/ar sudarinėjo preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis, pvz. UAB „Inresa“ sudarė su R. K. preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) pirkimo, kurioje buvo numatytas terminas iki 2014 m. liepos 30 d. pagrindinei buto pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, nors toks turas jau buvo parduotas kitam juridiniam asmeniui. Taigi, net sudarius Turto rezervavimo ir/ar preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis ir gavus avansus, turtas dėl kurio buvo susitariama ateityje (konkrečia data) sudaryti preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis ar pagrindines prikimo – pardavimo sutartis, buvo perleistas kitam juridiniam asmeniui, ir/ar įkeistas, ne tik nesiekiant vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pagal šias sutartis, bet ir negrąžinant gautų avansinių mokėjimų, bei nemokant baudinių sankcijų, numatytų sutartyse. Tokiu būdu buvo didinami įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams.
Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vienas iš tyčinio bankroto požymių yra tuomet, kai įmonės valdymo organai netinkamai vykdo pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Norint pripažinti, jog juridinio asmens valdymo organo nario netinkamas pareigų vykdymas nulėmė tyčinį bendrovės bankrotą, turi būti nustatytas sąmoningas ir sistemingas bendrovės valdymo organo veikimas/neveikimas, netinkamai valdant įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2 -1963/2014). Iš aukščiau išvardinto galima daryti išvadą, kad BUAB „Inresa“ vadovas tokiais savo veiksmai realiai nevykdė jam suteiktų pareigų, o jo netinkamas pareigų vykdymas ir lėmė, kad įmonė buvo privesta prie bankroto.
Lietuvos apeliacinio teismo nurodyta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės administratoriui, valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-824-943/2015). BUAB „Inresa“ administratorius pripažįsta, kad buvęs vadovas yra perdavęs tik dalį įmonės dokumentų, t. y. pagal buhalterines paslaugas vykdančių asmenų priėmimo – perdavimo aktus perėmė dokumentus, iš UAV „Vilniaus verslo apskaita“ (b. l. 5), UAB „Jungtinė auditorių kontora“ (b. l. 6-7). Bankroto administratorius, gavęs dokumentus, surašė priėmimo – perdavimo aktą, tačiau V. K. jo nepasirašė (b. l. 8-9). 2015 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi bankroto byloje buvusiam UAB “Inresa” direktoriui V. K. paskirta bauda už teismo įpareigojimų perduoti bankroto administratoriui visa bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus, nevykdymą, ir jis įpareigotas juos perduoti (b. l. 81- 82, t. 3, bankroto bylos medžiaga).
Kadangi BUAB „Inresa“ vadovas V. K. neperdavė BUAB „Inresa“ bankroto administratoriui visų dokumentų, nors aplinkybė, kad po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos per teismo nustatytą terminą neperdavė įmonės administratoriui visų dokumentų, nesudaro pagrindo pripažinti BUAB „Inresa“ bankrotą buvus tyčinį, tačiau tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Bylos duomenys bei bankroto byloje teikti duomenys besąlygiškai patvirtina, kad paskutinį kartą finansinės atskaitomybės duomenis juridinių asmenų registrui UAB „Inresa“ vadovas pateikė už 2011 metus. Kadangi kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), o pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Taigi, UAB „Inresa“ vadovas ne tik nesilaikė buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų, kaip pzv. dalies iš kreditorių pagal Turto rezervavimo sutartis gautų avansinių pinigų neužpajamavo, bet ir jų nepateikė administratoriui, apsiribodamas paaiškinimu, jog 2013 m. rugpjūčio 18 d. objekte (duomenys neskelbtini) ofiso vagonėlyje kilus gaisrui, buvo sugadinta nemažai sutarčių ir dokumentų. Tokie faktai tik patvirtina aplinkybę apie tokių dokumentų neišsaugojimą.
Be to, BUAB „Inresa“ vadovas įmonei esant faktiškai nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o toliau didino įmonės įsipareigojimus. Iš esmės šią aplinkybę patvirtina VSDFV Vilniaus skyrius, pateikdamas byloje informaciją dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad UAB „Inresa“ įsiskolinimas susidarė nuo 2014 m. gegužės mėn., jis nuolat didėjo (įmokos nemokamos iki pat bankroto bylos iškėlimo). Sodra patvirtino, kad lėšų judėjimas per įmonės sąskaitas nevyko. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, buvęs vadovas iš UAB „Inresa“ sąskaitos apmokėjo dalį piniginių lėšų savo asmeninėms sąnaudoms (už D. J. darželį; mobilaus telefono kaštus už M. V.; AB „Lesto“ už asmeniškai suvartotą elektros energiją bute (duomenys neskelbtini)).
Taigi, teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje, dėl kurio kilo bankrotas. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „Inresa“ buvo vedama prie bankroto tyčia, įmonės valdymo organui nevykdant ir netinkamai vykdant įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.), teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkant netinkamai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Remiantis išdėstytais argumentais, BUAB „Inresa“ administratoriaus UAB „Nemokumo sprendimai“ prašymas laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
ĮBĮ 20 str. 6 dalyje numatyta, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip pat šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, todėl, priimtai nutarčiai įsiteisėjus, nutartis siųstina Vilniaus apygardos prokuratūrai ir Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 punktu, 20 straipsnio 2 dalimi, Civilinio proceso kodekso 290 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 291 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
BUAB „Inresa“ administratoriaus UAB „Nemokumo sprendimai“ prašymą dėl UAB „Inresa bankroto pripažinimo tyčiniu tenkinti.
Pripažinti UAB „Inresa“ (į. k. 141922379) bankrotą tyčiniu.
Įsiteisėjus teismo nutarčiai, nutarties kopijas išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos.
Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus apygardos teismą.